Vaikai iš Ukrainos. Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose

Dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą šeimos aplinkos netekę vaikai. Taikytinos Europos ir tarptautinės priemonės tarpvalstybinėse civilinėse bylose.

Šią informacijos suvestinę parengė Europos teisminis tinklas civilinėse ir komercinėse bylose.


Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą kelia klausimų dėl pabėgėlių vaikų, iš Ukrainos perkeltų į Europos Sąjungą, padėties. Šis klausimas tampa dar sudėtingesnis, kai šiek vaikai atskiriami nuo savo šeimų dėl to, kad jų šeimos liko Ukrainoje, arba dėl to, kad jos pabėgo į kitą valstybę narę.

Dabar reikia skubiai užtikrinti, kad šie vaikai būtų apsaugoti nuo smurto, išnaudojimo, neteisėto įvaikinimo, grobimo, pardavimo ar prekybos vaikais pavojaus. Dėl šios priežasties labai svarbu taikyti priemones, kuriomis saugomos šių vaikų teisės.

Europos ir tarptautinėje teisėje nustatytos priemonės vaikų apsaugai užtikrinti, įskaitant specialias nuostatas dėl laikinai ar visam laikui savo šeimos aplinkos netekusių vaikų apsaugos ir pagalbos jiems, be kita ko, nepaprastosios padėties atvejais, pavyzdžiui, vykstant ginkluotajam konfliktui.

Jurisdikcija

Su tėvų pareigomis susijusiose bylose Reglamento „Briuselis IIa“ [1] 8 straipsnyje ir Reglamento „Briuselis IIb“ 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės [3] teismai [2] turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Tačiau Ukrainos teismai išlaiko jurisdikciją, jei iki perkėlimo vaikas nuolat gyveno Ukrainoje. Paprastai nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimui reikėtų šiek tiek laiko ir teismas turi įsitikinti, kad įvykdyti tam tikri reikalavimai [4]. Todėl į ES atvykstantis vaikas iš Ukrainos tam tikrą laiką tikriausiai neturės nuolatinės gyvenamosios vietos ES, todėl Reglamento „Briuselis IIa“ 8 straipsnis ir Reglamento „Briuselis IIb“ 7 straipsnis daugeliu atvejų negali būti taikomi.

Reglamento „Briuselis IIa“ 13 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento „Briuselis IIb“ 11 straipsnio 2 dalyje numatyta jurisdikcija, grindžiama vaiko buvimu tais atvejais, kai tai susiję su pabėgėlių vaikais arba tarptautiniu mastu dėl neramumų jų šalyje perkeltais vaikais. Tačiau 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos 52 straipsnio 2 dalyje (turi būti skaitoma kartu su Reglamento „Briuselis IIb“ 25 konstatuojamąja dalimi) paaiškinama, kad ši jurisdikcijos taisyklė turėtų būti taikoma tik vaikams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta iki perkėlimo buvo valstybėje narėje. Jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki perkėlimo buvo trečiojoje valstybėje, pavyzdžiui, Ukrainoje, turėtų būti taikoma 1996 m. Hagos konvencijos jurisdikcijos taisyklė dėl vaikų pabėgėlių ir tarptautiniu mastu perkeltų vaikų. Ukraina ir visos ES valstybės narės yra 1996 m. Hagos konvencijos Susitariančiosios Šalys (HCCH | #34 – padėties lentelė).

1996 m. Hagos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]aikams pabėgėliams ir vaikams, kurie dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra tarptautiniu mastu perkeliami, Susitariančiosios Valstybės, kurios teritorijoje tokie vaikai yra dėl jų perkėlimo, institucijos turi jurisdikciją, nurodytą 5 straipsnio 1 dalyje“.

Daugiau informacijos apie 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos taikymą nelydimiems ir nuo tėvų atskirtiems vaikams pateikiama čia ir čia.

1996 m. Hagos konvencijos 8 ir 9 straipsniuose, taip pat Reglamento „Briuselis IIa“ 15 straipsnyje ir Reglamento „Briuselis IIb“ 12 ir 13 straipsniuose nustatyta, kad jurisdikcija gali būti perduota teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą. Dabartinėmis aplinkybėmis tai galėtų būti susiję su vaiko iš Ukrainos (pavyzdžiui, kuris nelydimas atvyksta į ES) apsauga, jei kompetentinga institucija sužino, kad tas vaikas turi šeimos narių kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju pirmoji valstybė narė gali prašyti perduoti jurisdikciją, jei vaikas turi konkretų ryšį su antrąją valstybe nare ir jei perdavimas atitiktų vaiko interesus.

Siekiant geriau suprasti, kaip taikyti Reglamentą „Briuselis IIa“ arba Reglamentą „Briuselis IIb“, naudingos priemonės yra čia pateikti praktiniai vadovai.

Taikytina teisė

Karinės agresijos atveju 1996 m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos yra svarbi priemonė, susijusi su vaikų apsauga, įskaitant nelydimų, atskirtų migrantų ir prieglobsčio prašančių vaikų atvejus. Ukraina ir visos ES valstybės narės yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos Susitariančiosios Šalys (HCCH | #34 – padėties lentelė).

Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog klausimą, kas pagal įstatymą turi tėvų pareigas vaikui, reglamentuoja vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teisė, t. y. vaikų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, atveju – Ukrainos teisės aktai. Tas pats pasakytina apie tėvų pareigų nustatymą susitarimu arba vienašališku aktu (1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 2 dalis). Be to, tėvų pareigos, egzistuojančios pagal nuolatinės gyvenamosios valstybės teisę, išlieka tuo atveju, kai vaikas pakeičia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą valstybę (1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 3 dalis). Tėvų pareigų vykdymą taip pat reglamentuoja vaiko nuolatinės gyvenamosios valstybės teisė (1996 m. Hagos konvencijos 17 straipsnis).

Be to, 1996 m. Hagos konvencijos 23 straipsnyje numatyta, kad visos priemonės, kurias taiko viena Susitariančioji Valstybė, oficialiai pripažįstamos pagal teisę visose kitose Susitariančiosios Valstybėse. Atitinkamai, į Konvencijos taikymo sritį patenkanti Ukrainos priemonė bus automatiškai pripažįstama kitose Susitariančiose Valstybėse nereikalaujant oficialaus pripažinimo. Todėl Ukrainos priemonės toliau galioja Europos Sąjungoje.

Kaip išsamiau paaiškinta 1996 m. Hagos konvencijos 18 straipsnyje, tėvų pareigos, nurodytos 1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnyje, gali būti panaikintos arba jų vykdymo sąlygos pakeistos priemonėmis, kurios yra taikomos pagal šią Konvencija. 1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]ykdydamos savo jurisdikciją pagal II skyriaus nuostatas, Susitariančiųjų Valstybių institucijos taiko savo teisę“, todėl tai reiškia, kad tokiais atvejais Susitariančiosios Valstybės taiko savo nacionalinę teisę.

Daugiau informacijos apie 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos taikymą nelydimiems ir nuo tėvų atskirtiems vaikams pateikiama čia ir čia.

Centrinių institucijų bendradarbiavimas

Informuojame, kad Ukrainos centrinės institucijos, paskirtos pagal 1996 m. Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos, veikimas yra paveiktas ir dėl dabartinių krizių gali būti apribotas.

Atvejais, susijusiais su valstybių narių centrinių institucijų bendradarbiavimu (pavyzdžiui, į vieną valstybę narę perkeltas vaikas turi brolių ir seserų kitoje valstybėje narėje), galėtų būti taikomi Reglamento „Briuselis IIa“ [1] 55 ir 56 straipsniai arba Reglamento „Briuselis IIb“ 80 ir 82 straipsniai.

Kalbant apie globą šeimoje, taip pat galėtų būti naudinga valstybių narių Europos e. teisingumo portale paskelbta informacija apie tai, kaip vykdoma tarpvalstybinio įkurdinimo procedūra, įskaitant globėjų šeimose, ir ją galima rasti čia.

Siekiant geriau suprasti, kaip taikyti Reglamentą „Briuselis IIa“ arba Reglamentą „Briuselis IIb“, naudingos priemonės yra čia pateikti praktiniai vadovai.

Kaip gali padėti Europos teisminis tinklas civilinėse ir komercinėse bylose (civilinių bylų ETT)?

Civilinių bylų ETT teikia paramą įgyvendinant ES civilinės teisenos priemones kasdienėje teisinėje praktikoje. Jei jums kyla konkreti problema tarpvalstybinėje byloje, be centrinės institucijos, savo valstybėje narėje galite kreiptis į ETT kontaktinį centrą. Jūsų kontaktinis centras gali, pavyzdžiui, pateikti užklausą dėl dabartinės prašymo būsenos, padėti susisiekti dviem teismams arba rasti kitos ES valstybės narės kompetentingos institucijos kontaktinius duomenis.

Daugiau informacijos apie ETT ir kaip jis gali padėti.

Kur rasti savo nacionalinį kontaktinį centrą?

Naudingos nuorodos


[1] Nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. Reglamentas „Briuselis IIa“ pakeičiamas Reglamentu „Briuselis IIb“, tačiau Reglamentas „Briuselis IIa“ toliau taikomas tais atvejais, kai procesas inicijuotas iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.

[2] Pagal Reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 1 dalį ir Reglamento „Briuselis IIb“ 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą sąvoka „teismas“ apima visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šių dviejų reglamentų taikymo sritį.

[3] Šie du reglamentai netaikomi Danijai, kuri taiko panašias jurisdikcijos taisykles, kaip nustatyta 1996 m. Hagos konvencijoje dėl vaikų apsaugos.

[4] Dėl sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ aiškinimo žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus bylose C-523/07, C-497/10 PPU, C-376/14 PPU, C-111/17 PPU, C-512/17 ir C-393/18 PPU.

Paskutinis naujinimas: 01/02/2023

Šį puslapį tvarko Europos Komisija. Šiame tinklalapyje pateikta informacija nebūtinai atitinka Europos Komisijos oficialią poziciją. Europos Komisija neprisiima atsakomybės ar įsipareigojimų už šiame dokumente pateiktą informaciją arba duomenis. Informacija apie ES tinklalapių autorių teises pateikiama teisiniame pranešime.