Nemokumas, bankrotas

Įvadas

Vokietijoje nemokumui ir nemokumo byloms taikytina teisė reglamentuota Nemokumo kodekse (vok. Insolvenzordnung, toliau – InsO), kuris įsigaliojo 1999 m. sausio 1 d. Nemokumo kodeksas skiriasi nuo kitų darbo tvarkos taisyklių tuo, kad jame įtvirtintos ne tik procesinės, bet ir materialinės teisės nuostatos. Pavyzdžiui, nuostatos, kuriomis reglamentuojami nemokumo bylos iškėlimo padariniai, yra materialinės teisės nuostatos (InsO 80–147 straipsniai).

Pagrindinis Nemokumo kodekso tikslas – kolektyvinis skolininko kreditoriaus reikalavimų patenkinimas, realizuojant skolininko turtą ir paskirstant iš jo gautas pajamas, arba sudarant alternatyvų susitarimą, numatytą nemokumo plane, visų pirma siekiant išlaikyti įmonę veikiančią (InsO 1 straipsnio pirmas sakinys). Kolektyvinis reikalavimų patenkinimas (vok. gemeinschaftliche Befriedigung) reiškia, kad kreditoriams bus atlyginta proporcingai atitinkamiems jų reikalavimams. Be to, nemokumo procedūra skirta tam, kad sąžiningiems skolininkams būtų suteikta galimybė išsilaisvinti nuo likusių skolų (InsO 1 straipsnio antras sakinys).

Pagrindinis Vokietijos nemokumo procedūros principas, be vienodo požiūrio į kreditorius principo, yra kreditorių autonomijos principas (vok. Gläubigerautonomie). Kreditoriams proceso metu suteikiamos plačios teisės, visų pirma susijusios su skolininko turto realizavimo būdais. Kreditoriai taip pat priima sprendimą dėl konkrečios nemokumo bylos formos, nes, be standartinės procedūros, kreditoriams, kurių reikalavimai užtikrinti, ir paprastiesiems kreditoriams kodekse suteikiama galimybė įgyvendinti savo autonomiją sudarant nemokumo planą, kuriuo galima nukrypti nuo Nemokumo kodekso nuostatų siekiant realizuoti nemokaus skolininko turtą, paskirstyti gautas sumas atitinkamoms šalims, nustatyti nemokumo procedūros eigą ir skolininko atsakomybę užbaigus nemokumo procedūrą. Nemokumo planas ypač svarbus, jei įmonė reorganizuojama, nors juo taip pat gali būti vadovaujamasi likviduojant įmonę.

Vokietijos nemokumo bylų teisei taip pat būdingas vienovės principas. Tai reiškia, kad Įstatyme dėl reorganizavimo ir likvidavimo (vok. Gesetz für Sanierung und Liquidation) jokia atskira procedūra nenumatyta. Ir reorganizavimas, ir likvidavimas gali būti vykdomas taikant standartinę procedūrą arba nemokumo plano procedūrą.

Kai įmonė reorganizuojama, dėmesys taip pat atkreipiamas į Įstatymą dėl įmonių stabilizavimo ir restruktūrizavimo sistemos (Gesetz über den Stabilisierungs- und Restrukturierungsrahmen für Unternehmen, taip pat vadinamą Unternehmensstabilisierungs- und -restrukturierungsgesetz arba StaRUG), kuris įsigaliojo 2021 m. sausio 1 d. StaRUG numatyta įvairių priemonių, kurias taikant sunkumų patiriančioms įmonėms, kurios dar nėra nemokios ar pernelyg įsiskolinusios, suteikiama galimybė reorganizuotis pagal daugumos kreditorių patvirtintą restruktūrizavimo planą, nevykdant nemokumo procedūrų pagal InsO. Šiuo metu StaRUG nustatytos procedūros nėra viešos, t. y. jos neatitinka nemokumo procedūros reikalavimų pagal Reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų 1 straipsnio 1 dalį. Įsigaliojant kitoms StaRUG nuostatoms bylas bus galima nagrinėti viešai nuo 2022 m. liepos 17 d. Šį procedūrinį variantą įtraukus į ES reglamento dėl nemokumo bylų priedą, pagal tą reglamentą įstatymas taip pat bus nemokumo procedūra.

1 Kam gali būti iškelta nemokumo byla?

Nemokumo byla gali būti iškelta dėl bet kurio juridinio ar fizinio asmens turimo turto, net jei šis asmuo nesiverčia komercine ar savarankiškai dirbančio asmens veikla (fizinis asmuo, kuris nevykdo tokios veiklos, vadinamas vartotoju). Nemokumo byla taip pat gali būti pradėta dėl juridinio asmens statuso neturinčios ūkinės bendrijos (pvz., tikrosios ūkinės bendrijos (vok. offene Handelsgesellschaft), komanditinės ūkinės bendrijos (vok. Kommanditgesellschaft) turto arba dėl atskiro fondo turto, pavyzdžiui, mirusio asmens turto. Viešosios teisės reglamentuojamiems juridiniams asmenims taikoma specialioji kodekso 12 straipsnio nuostata, kurioje nurodyta, kad nemokumo byla negali būti pradėta dėl Federacinei vyriausybei arba Žemei (vok. Land) priklausančio turto (InsO 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2 Kokios yra nemokumo bylos iškėlimo sąlygos?

Nemokumo byla keliama tik pagal prašymą, to savaime negali padaryti joks viešasis subjektas. Prašymą gali pateikti skolininkas arba kreditorius. Siekiant apsaugoti teismą ir skolininką nuo per anksti pateikiamų prašymų arba prašymų, teikiamų siekiant vienintelio tikslo – sukelti žalą, prašymą pateikiantis kreditorius privalo įtikinamai įrodyti, kad yra nemokumo pagrindai ir kad skolininkui pareikštas reikalavimas iš tikrųjų priklauso kreditoriui.

Jei nemoki tampa ribotos atsakomybės bendrovė, prašymą turi pateikti jos valdymo organai, nes kitaip jiems bus skiriamos sankcijos. Jei šis reikalavimas pažeidžiamas, kreditoriai gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Jei sunkumų patiriantis skolininkas veikė tyčia, tam tikromis aplinkybėmis jis pats gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (Baudžiamojo kodekso (vok. Strafgesetzbuch) 283 straipsnis ir paskesni straipsniai).

Bendra priežastis nemokumo bylai pradėti yra nepajėgumas mokėti. Skolininkas laikomas negalinčiu susimokėti skolų, jei jis negali įvykdyti mokėjimo prievolių, kurių mokėjimo terminas jau suėjo; paprastai nemokumas preziumuojamas, jei skolininkas nustojo vykdyti mokėjimus (InsO 17 straipsnio 2 dalis). Jei skolininkas yra juridinis asmuo arba bendrovė, kurios nė vienas partneris nėra neribotos atsakomybės fizinis asmuo, byla taip pat gali būti pradėta dėl per didelio įsiskolinimo. Skolininkas laikomas per daug įsiskolinusiu, jei jo turtas nebepadengia esamų įsipareigojimų, nebent konkrečiomis aplinkybėmis labai tikėtina, kad įmonė toliau tęs veiklą dar 12 mėnesių (InsO 19 straipsnio 2 dalis). Jei, atsižvelgiant į aplinkybes, labai tikėtina, kad įmonė tęs veiklą, į tai būtina atsižvelgti nustatant skolininko turto vertę. Prašymą taip pat gali pateikti skolininkas, jei nebėra pajėgus mokėti (InsO 18 straipsnio 1 dalis). Skolininkas laikomas nepajėgiu mokėti, jei tikėtina, kad jis negalės įvykdyti esamų mokėjimo prievolių tą dieną, kai baigiasi jų įvykdymo terminas (InsO 18 straipsnio 2 dalis). Siekiant įvertinti, ar skolininkas yra nepajėgus mokėti, paprastai remiamasi 24 mėnesių prognozavimo laikotarpiu. Kad byla būtų pradėta, taip pat būtina užtikrinti nemokumo bylos finansavimą. Todėl prašymas iškelti nemokumo bylą bus atmestas, jei skolininko turto veikiausiai nepakaks bylos išlaidoms padengti (InsO 26 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys).

Jei sąlygos yra įvykdomos, teismas, atsakingas už nemokumo bylą, arba nemokumo bylų teismas (vok. Insolvenzgericht) priima sprendimą iškelti bylą ir jis paskelbiamas. Teismas viešai paskelbia šią informaciją internete (http://www.insolvenzbekanntmachungen.de/). Priimdamas sprendimą iškelti bylą, teismas paragina paprastuosius kreditorius per nustatytą laikotarpį pareikšti reikalavimus nemokumo administratoriui. Jis nustato susirinkimo dieną ir šiame susirinkime kreditoriai, remdamiesi nemokumo administratoriaus ataskaita, priima sprendimą dėl nemokumo bylos eigos ir nustato patikrinimui skirto teismo posėdžio, per kurį bus tikrinami pareikšti reikalavimai, datą (InsO 29 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau nurodyta įžangoje, Nemokumo kodekse nenumatytos atskirų rūšių procedūros, taikomos reorganizavimui ir likvidavimui. Be standartinės procedūros, kodekse suteikiama galimybė sudaryti nemokumo planą, kuriuo remiantis būtų vykdomas likvidavimas arba reorganizavimas.

Nemokumo bylų teismas turi patikrinti, ar yra įvykdytos nemokumo bylos iškėlimo sąlygos, ir tai gali užtrukti šiek tiek laiko, o iškeldamas bylą teismas taikys visas laikinąsias apsaugos priemones, kurios atrodo būtinos, kad nepasikeistų skolininko finansinė padėtis ir nebūtų pakenkta kreditoriams, kol bus priimtas sprendimas dėl prašymo (InsO 21 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Praktiškai teismas paskiria laikinąjį nemokumo administratorių (vok. vorläufiger Insolvenzverwalter), kuris gali būti „silpnas“ arba „stiprus“. Jei paskiriamas „silpnas“ laikinasis nemokumo administratorius, skolininkas išlaiko teisę disponuoti turtu ir konkrečias administratoriaus pareigas nustato teismas, nors jos negali apimti daugiau nei „stipraus“ laikinojo nemokumo administratoriaus pareigos (InsO 22 straipsnio 2 dalies antras sakinys). Pavyzdžiui, teismas gali nurodyti, kad skolininkas gal realizuoti turtą tik pritarus administratoriui. Priešingai nei tuo atveju, kai paskiriamas stiprus laikinasis nemokumo administratorius, paskiriant silpną laikinąjį nemokumo administratorių nagrinėjami teisiniai ginčai nenutrūksta (1999 m. birželio 21 d. Vokietijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo Nr. IX ZR 70/98 4 punktas). Laikinasis nemokumo administratorius yra „stiprus“, jei teismas nustato bendrą draudimą skolininkui realizuoti turtą, todėl teisė valdyti skolininko turtą ir juo disponuoti suteikiama administratoriui (InsO 22 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys).

3 Kokia nuosavybė sudaro nemokaus subjekto turto dalį? Kaip tvarkomas turtas, kurį skolininkas įgijo arba kuris jam perduotas po to, kai buvo iškelta nemokumo byla?

Nemokaus skolininko turtas (vok. Insolvenzmasse) apima turtą, priklausantį skolininkui bylos iškėlimo dieną, ir turtą, kurį jis naujai įsigijo bylos nagrinėjimo metu (t. y. kol byla užbaigiama ar nutraukiama). Į nemokaus skolininko turtą įeina griežtai asmeninės skolininko teisės ir daiktai, kurių negalima areštuoti, nes į juos taip pat negali būti nukreiptas atskiras vykdymas. Pavyzdžiui, uždirbtos pajamos yra nemokaus skolininko turto dalis tik tiek, kiek jos viršija minimalias skolininko pragyvenimui skirtas lėšas. Nemokumo administratorius taip pat gali panaikinti areštą turtui, priskiriamam nuosavam skolininko turtui, kurio negalima areštuoti.

Vokietijos teisėje teisė valdyti nemokaus skolininko turtą ir teisė juo disponuoti iš esmės perduodama nemokumo administratoriui nuo bylos iškėlimo momento (išimtis taikoma, kai skolininkas savarankiškai valdo turtą (vok. Eigenverwaltung), InsO 270 straipsnis ir paskesni straipsniai), todėl pareiga suteikti įkaitą paskolos davėjams, suteikiantiems finansavimą skolininkui, pavyzdžiui, tenka nemokumo administratoriui. Kalbant apie labai svarbius sandorius, pavyzdžiui, paskolos sutarties sudarymą, smarkiai apsunkinant nemokaus skolininko turtą, nemokumo administratoriui reikalingas kreditorių susirinkimo arba paskirto kreditorių komiteto sutikimas (InsO 160 straipsnis). Įsipareigojimai dėl paskolų ir kiti įsipareigojimai, kuriuos prisiėmė nemokumo administratorius, yra siejami su nemokaus skolininko turtu ir tenkinami iš šio turto pirmumo tvarka, t. y. prieš patenkinant paprastųjų kreditorių reikalavimus. Taip užtikrinama, kad po nemokumo bylos iškėlimo sutarties šalys bus pasirengusios turėti verslo reikalų su nemokiu skolininku.

4 Kokius įgaliojimus atitinkamai turi skolininkas ir nemokumo specialistas?

Kadangi nuo nemokumo bylos iškėlimo pradžios nemokumo administratoriui paprastai tenka svarbus vaidmuo (išimtis taikoma, kai skolininkas pats valdo turtą), šiuo procedūros etapu nemokumo bylų teismas iš esmės turi priežiūros ir vadovavimo įgaliojimus (žr. InsO 58 ir 76 straipsnius) (be specialiųjų įgaliojimų, pavyzdžiui, suteikiamų per nemokumo plano procedūrą arba jei skolininkas pats valdo turtą). Iškėlus nemokumo bylą, esminius (turto realizavimo, likvidavimo, reorganizavimo ir nemokumo plano) sprendimus paliekama priimti kreditoriams. Teismas turi specialiuosius įgaliojimus ir užduotis, tačiau jie suteikiami jam bylos iškėlimo etapu. Jis priima sprendimą dėl bylos iškėlimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nemokumo administratoriaus paskyrimo. Teismas taip pat atsako už nemokumo administratoriaus priežiūrą. Jis prižiūri nemokumo administratoriaus veiksmus, tačiau netikrina, ar jie tikslingi, ir negali duoti administratoriui nurodymų. Siekiant paspartinti nemokumo bylą, nemokumo bylą nagrinėjančio teismo sprendimus galima apskųsti tik tais atvejais, kai kodekse numatyta tiesioginio apeliacinio skundo galimybė (vok. sofortige Beschwerde) (žr. InsO 6 straipsnio 1 dalį). Tiesioginį apeliacinį skundą galima paduoti pačiam nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui arba už nemokumo bylų teismą aukštesnės instancijos apygardos teismui (vok. Landgericht) raštu arba žodžiu teismo kanceliarijoje (vok. Geschäftstelle). Skundas neturi stabdomojo poveikio; tačiau apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas arba nemokumo bylų teismas gali nurodyti laikinai sustabdyti vykdymą.

Nemokumo administratorius yra svarbiausias nemokumo bylos dalyvis. Nemokumo administratoriais gali būti skiriami tik fiziniai, bet ne juridiniai asmenys (InsO 56 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Visų pirma nemokumo administratoriais skiriami teisininkai, verslininkai, apskaitininkai ar patarėjai mokesčių klausimais. Iškėlus nemokumo bylą, teisė valdyti skolininko turtą ir juo disponuoti suteikiama nemokumo administratoriui (InsO 80 straipsnio 1 dalis). Nemokumo administratorius turi atskirti turtą, kurį jis nustato esant iškėlus nemokumo bylą, nuo viso kito turto, kuris nepriklauso skolininkui. Jis taip pat turi perduoti tas skolininko turto dalis, kurios priskiriamos skolininko turtui pagal prievolių teisę, tačiau kurios dar neįtrauktos į skolininko turtą nemokumo bylos iškėlimo metu. Šitaip nustatytas skolininko turtas yra laikomas nemokaus skolininko turtu (vok. Insolvenzmasse, InsO 35 straipsnis), kurį realizuos nemokumo administratorius ir iš kurio bus tenkinami kreditorių reikalavimai. Kitos nemokumo administratoriaus pareigos:

• darbo užmokesčio išmokėjimas nemokaus skolininko darbuotojams;
• sprendimo, ar toliau tęsti vykstančius teisinius ginčus, ar juos nutraukti, priėmimas (InsO 85 straipsnis ir paskesni straipsniai) ir kaip elgtis su (visiškai) neįvykdytomis sutartimis (InsO 103 straipsnis ir paskesni straipsniai);
• surašyti turtą ir įsipareigojimus (InsO 153 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys);
• ginčyti sandorius, kurie buvo sudaryti prieš iškeliant nemokumo bylą ir kurie gali būti nepalankūs užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams (InsO 129 straipsnis ir paskesni straipsniai).

Nemokumo administratorių prižiūri nemokumo bylų teismas (InsO 58 straipsnio 1 dalis). Jei įsteigiamas kreditorių komitetas, jis teikia paramą ir stebi, kaip nemokumo administratorius vykdo savo pareigas (InsO 69 straipsnio pirmas sakinys).

Iškėlus nemokumo bylą, jei teisė disponuoti skolininko turtu suteikta nemokumo administratoriui, jis gali iš esmės laisvai disponuoti visu nemokaus skolininko turtu. Labai svarbiems sandoriams, pavyzdžiui, įmonės ar viso turto pardavimui, taikomi apribojimai. Tokiems ypatingos svarbos sandoriams reikalingas kreditorių susirinkimo arba kreditorių komiteto pritarimas. Tačiau pritarimo reikalavimo pažeidimas neturi poveikio tretiesiems asmenims ir sukelia tik administratoriaus atsakomybę. Administratorius taip pat privalo vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimą likviduoti įmonę arba tęsti jos veiklą (InsO 157 ir 159 straipsniai).

Jei nemokumo administratorius tyčia pažeidžia jam pagal Nemokumo kodeksą tenkančius įpareigojimus, jis privalo atlyginti žalą visoms bylos šalims (InsO 60 straipsnio 1 dalis). Kodekso 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nemokumo administratorius turi atlyginti kiekvienos bylos šalies patirtą žalą, jei jis tyčia pažeidžia jam pagal šį kodeksą tenkančias pareigas. Jis turi elgtis taip, kaip to galima tikėtis iš tinkamo ir rūpestingo nemokumo administratoriaus.“

Nemokumo administratorius turi teisę gauti užmokestį už savo pareigas ir atitinkamų išlaidų atlyginimą (InsO 63 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Darbo užmokestis reglamentuojamas Nemokumo administratoriaus darbo užmokesčio taisyklėse (vok. Insolvenzrechtsvergütungsverordnung, toliau – InsVV) ir nustatomas pagal nemokaus skolininko turtą, esantį tuo metu, kai užbaigiama nemokumo byla. Taisyklėse numatyti pagal skalę suskirstyti standartiniai įkainiai, tačiau jie gali būti padidinti atsižvelgiant į nemokumo administratoriaus pareigų dydį ir sunkumą.

Net ir po nemokumo bylos iškėlimo skolininkas, kuriam pareiškiami užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių reikalavimai, išlieka realizuotino turto savininkas (InsO 38 ir 39 straipsniai). Iš esmės jis yra atsakingas visu savo turtu. Tačiau teisė valdyti turtą ir juo disponuoti nemokumo byloje suteikiama nemokumo administratoriui. Skolininko prašymu teismo sprendimu dėl bylos iškėlimo skolininkas taip pat gali būti įpareigojamas pats valdyti savo turtą pagal InsO 270 straipsnį ir paskesnius straipsnius. Prie savo prašymo skolininkas turi pridėti skolininko turto valdymo planą, kuris išsamiai apibūdintas InsO 270 straipsnyje. Įpareigojimas yra įvykdytas, jeigu skolininko turto valdymo planas yra nuoseklus ir išsamus ir nėra žinoma jokių aplinkybių, kurios suponuotų, jog skolininko turto valdymo planas iš esmės pagrįstas neteisingais faktais (InsO 270b straipsnio 1 dalis ir 270f straipsnio 1 dalis). Be to, negali būti taikomas nė vienas iš pagrindų nutraukti laikinąją skolininko turto valdymo priemonę, nustatytą 270e straipsnyje (InsO 270b straipsnio 1 dalis). Iš esmės šiuo atveju taip pat taikomos bendrosios nuostatos dėl nemokumo (InsO 270 straipsnio 1 dalies antras sakinys). Tačiau, kai skolininkas pats valdo savo turtą, jis išlaiko teisę valdyti turtą ir juo disponuoti, kuria naudojasi prižiūrimas teismo paskirto stebėtojo (vok. Sachverwalter) (InsO 270 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Kai skolininkas pats valdo turtą, įgaliojimus, kurie paprastai suteikiami nemokumo administratoriui, įgyvendina skolininkas ir stebėtojas.

Iškėlus nemokumo bylą, skolininkui tenka daug pareigų teikti informaciją ir bendradarbiauti. Tačiau kartu skolininkas turi teisę dalyvauti byloje.

5 Kokiomis sąlygomis galima remtis įskaitymais?

InsO 94 straipsnyje ir paskesniuose straipsniuose reglamentuojamas klausimas, ar užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius gali užskaityti nemokaus skolininko reikalavimą. Kodekse daromas esminis skirtumas pagal tai, ar užskaitymo galimybė jau buvo nemokumo bylos iškėlimo metu, ar ši galimybė atsirado jau vėliau. Pirmuoju atveju užskaita iš esmės leidžiama, o tai reiškia, kad užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius neprivalo registruoti savo reikalavimo, siekdamas įtraukti jį į skolų sąrašą (vok. Tabelle), tačiau jo reikalavimas gali būti patenkintas pranešus nemokumo administratoriui apie užskaitą. Tačiau pranešimas apie užskaitą negalioja, jei kreditorius įgijo galimybę užskaityti reikalavimą remdamasis sandoriu, kurį galima pripažinti negaliojančiu (InsO 96 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Antruoju atveju, jei užskaitymo galimybė atsirado vėliau, reikia atskirti:

jei bylos iškėlimo metu reikalavimas, kuriam taikoma užskaita, jau buvo, tačiau dar nebuvo suėjęs jo įvykdymo terminas, dar nebuvo numatytas panašus atlygis arba jis vis dar buvo sąlyginis, užskaitą leidžiama taikyti po bylos iškėlimo, kai tik pašalinama užskaitą trukdanti atlikti kliūtis.

Jei tuo metu, kai byla buvo iškelta, reikalavimas dar nebuvo nustatytas, arba jeigu kreditorius įgijo reikalavimą skolininkui tik po bylos iškėlimo, užskaita draudžiama (InsO 96 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), todėl skolininkas gali reikalauti, kad kreditorius įvykdytų savo sutartinius įsipareigojimus nemokaus skolininko turto naudai, tačiau kreditorius gali užregistruoti savo reikalavimą, kad jis būtų įtrauktas į skolų sąrašą, ir jis bus patenkintas tik nustatyta dalimi.

Tačiau, jei kreditorius neperėmė reikalavimo iš kito kreditoriaus po nemokumo bylos iškėlimo ir pats jį įgijo po bylos iškėlimo, pavyzdžiui, sudarydamas sutartį su nemokumo administratoriumi, jis pats turi teisę į užskaitą kaip nemokaus skolininko turto kreditorius.

6 Kokios yra nemokumo bylų pasekmės esamoms sutartims, kuriose skolininkas yra viena iš šalių?

Nemokumo bylų sukeliami padariniai esamoms sutartims Vokietijos teisėje reglamentuojami InsO 103 straipsnyje ir paskesniuose straipsniuose. Iš esmės, iškėlus nemokumo bylą, esami sutartiniai santykiai gali nutrūkti arba tęstis toliau, arba nemokumo administratoriui suteikiama galimybė pasirinkti, ar vykdyti sutartį, ar ją nutraukti.

Kai kurių sandorių atveju nemokumo bylų padariniai aiškiai reglamentuoti įstatymo (InsO 103–118 straipsniai). Pavyzdžiui, įsakymai, darbo ar paslaugų teikimo sutartys arba leidimai imtis veiksmų dėl nemokaus skolininko turto nustoja galioti iškėlus nemokumo bylą, o sutartys, kurias skolininkas sudarė dėl turto nuomos, ir darbo sutartys galioja toliau ir yra privalomos nemokaus skolininko turto atžvilgiu.

Kalbant apie sutartis, kurių skolininkas ir kita šalis neįvykdė arba kurias nevisiškai įvykdė, InsO 103 straipsnio 1 dalyje nemokumo administratoriui suteikiama teisė pasirinkti, ar vykdyti sutartį, ar ne. Jei nemokumo administratorius nusprendžia vykdyti sutartį iš nemokaus skolininko turto, kreditoriaus priešinis reikalavimas turi būti tenkinamas pirmumo tvarka, nes pagal InsO 55 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra iš nemokaus skolininko turto išieškotina skola. Jei nemokumo administratorius nusprendžia nevykdyti sutarties, pagal sutartį jis daugiau nieko negali reikalauti. Kreditorius gali reikalauti atlyginti žalą už sutarties nevykdymą tik kaip užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius, užregistruodamas savo reikalavimą, kad jis būtų įtrauktas į skolų sąrašą (InsO 103 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys). Jei nemokumo administratorius nepriima sprendimo, sutarties šalis gali jo prašyti pasirinkti. Tokiu atveju administratorius turi nedelsdamas paskelbti, ar jis ketina reikalauti sutarties vykdymo. Jei jis to nepadaro, jis nebegali reikalauti, kad sutartis būtų vykdoma. Kalbant apie finansines paslaugas ir terminuotus sandorius, pagal kodeksą administratoriui neleidžiama pasirinkti (InsO 104 straipsnis).

Jei sutartinių santykių baigtis konkrečiai nereglamentuota InsO 103–118 straipsniuose, sutartis galioja net ir po nemokumo bylos iškėlimo.

Sutartyse esančių nutraukimo sąlygų patikimumas dviprasmiškas. Atspirties taškas yra InsO 119 straipsnis, kuriame nurodyta, kad susitarimai, kuriais atmetamas arba apribojamas 103 straipsnio ir paskesnių straipsnių taikymas, negalioja. Pagal šią nuostatą leidžiamos nutraukimo sąlygos, nepriklausančios nuo nemokumo ir nesusietos su nemokumo bylos iškėlimu ar prašymo padavimu, tačiau susijusios su skolininko nesumokėjimu. Tačiau nutraukimo sąlygos, kurios nepriklauso nuo nemokumo, kelia sunkumų, visų pirma atsižvelgiant į 2012 m. lapkričio 15 d. Vokietijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo (vok. Bundesgerichtshof) sprendimą (IX ZR 169, 11, BGHZ, 195, 348). Tame sprendime Vokietijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad energijos tiekimo sutartyje esanti nutraukimo sąlyga, kuri priklausė nuo nagrinėjamo nemokumo, negalioja. Tačiau minėtas teismas nurodė, kad nutraukimo sąlygos, priklausančios nuo nemokumo, nelaikomos negaliojančiomis per se: leidžiamos nutraukimo sąlygos, atitinkančios galimybę nutraukti sutartį įstatymo nustatyta tvarka. Todėl nuo nemokumo priklausančių nutraukimo sąlygų klausimas kol kas nėra galutinai išspręstas. Specialios taisyklės, taikomos finansinių paslaugų ir terminuotų sandorių sutartinėms sprendimo sąlygoms, nustatytos InsO 104 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Jei skolininkas ir kreditorius pagal bendrąsias teisės normas susitarė neleisti perleidimo, šis susitarimas taip pat yra privalomas nemokumo administratoriui. Tačiau komerciniuose sandoriuose toks perleidimo draudimas paprastai negalioja, nes net jei sutartyje susitariama dėl perleidimo draudimo, piniginio reikalavimo perleidimas vis dėlto galioja, jei skolininkas ir kreditorius yra prekiautojai (Prekybos kodekso (vok. Handelsgesetzbuch, toliau – HGB) 354a straipsnio 1 dalis).

7 Kokios yra nemokumo bylų pasekmės individualių kreditorių iškeltoms byloms (išskyrus nebaigtas nagrinėti bylas)?

Kadangi nemokumo bylos tikslas – lygiomis teisėmis patenkinti visų kreditorių reikalavimus, InsO 87 straipsnyje paaiškinta, kad užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams leidžiama užtikrinti savo reikalavimų vykdymą tik pagal nemokumo byloms taikomas nuostatas. Todėl iškėlus nemokumo bylą neleidžiamas vykdymas, tad užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams neleidžiama nukreipti savo reikalavimų į nemokaus skolininko turtą arba į kitą skolininko turtą (InsO 89 straipsnio 1 dalis). Vykdymo draudimo privaloma laikytis pagal įstatymą, todėl jau pradėtas vykdymas savaime sustabdomas, neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius žinojo apie bylos iškėlimą ir ar skolininkas prašė sustabdyti vykdymą.

InsO 88 straipsnyje numatyta, kad bylos iškėlimas turi atgalinį poveikį (vok. Rückschlagsperre) anksčiau taikytoms vykdymo priemonėms, ir nurodyta, kad teisės į turtą, kuriuo užtikrinama prievolė, įgytos dėl vykdymo per paskutinį mėnesį iki prašymo iškelti nemokumo bylą pateikimo arba po šio prašymo pateikimo, po nemokumo bylos iškėlimo gali netekti galios. Šiuo atveju taip pat nesvarbu, ar kreditorius žinojo apie ketinimą pateikti prašymą iškelti nemokumo bylą.

Jei užstatas įgytas dėl vykdymo priemonės prieš pateikiant prašymą iškelti nemokumo bylą, pagal InsO 88 straipsnio 1 dalį užstatas galioja, tačiau tam tikromis sąlygomis jį galima ginčyti (2004 m. sausio 22 d. Vokietijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas IX ZR 39/03).

Nuo nemokumo bylos iškėlimo skolininkas praranda galimybę būti bylos šalimi savo turto interesais. Ši teisė suteikiama nemokumo administratoriui, kuris dėl savo pareigų turi teisę būti bylos šalimi. Todėl nemokumo administratorius gali savo vardu reikšti reikalavimus, siejamus su nemokaus skolininko turtu.

8 Kokios yra nemokumo bylų pasekmės tolesniam bylų, nebaigtų nagrinėti bankroto bylos iškėlimo metu, nagrinėjimui?

Kadangi nuo bylos iškėlimo nemokus skolininkas praranda teisę pareikšti ieškinį, nagrinėjama byla, jei ji susijusi su nemokaus skolininko turtu, iš pradžių sustabdoma (Civilinio proceso kodekso (vok. Zivilprozessordnung, toliau – ZPO) 240 straipsnio pirmas sakinys).

Jei skolininkas yra ieškovas (pavyzdžiui, jei byloje skolininkas yra ieškovas arba jis pateikia prieštaravimus dėl jau vykdytino reikalavimo), nemokumo administratorius gali tęsti bylą arba atsisakyti tai daryti (InsO 85 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Jei jis sutinka, byla tęsiama toliau. Jei jis nesutinka, turtas atskiriamas nuo nemokaus skolininko turto ir bylą gali toliau tęsti skolininkas arba atsakovas (InsO 85 straipsnio 2 dalis).

Jei skolininkas yra atsakovas, reikia atskirti: jei nemokumo bylos iškėlimo metu nagrinėjamas ieškinys dėl reikalavimo, patenkančio į nemokumo bylos sritį, reikalavimą būtina užregistruoti, kad jis būtų įtrauktas į skolų sąrašą (žr. InsO 87 straipsnį). Jei nemokumo administratorius ar užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius prieštarauja, reikalavimas nustatomas atnaujinant sustabdytą bylą (InsO 180 straipsnio 2 dalis).

Kita vertus, jei reikalavimas nepatenka į nemokumo bylos sritį, tačiau, pavyzdžiui, yra reikalavimas dėl atleidimo nuo prievolės arba skolos, siejamos su pačiu nemokaus skolininko turtu, bylą gali toliau tęsti nemokumo administratorius arba ieškovas (InsO 86 straipsnis).

9 Kokie yra pagrindiniai kreditorių dalyvavimo nemokumo bylose elementai?

Kaip jau paaiškinta įžangoje, Nemokumo kodekse kreditoriams suteikiama galimybė daryti didelę įtaką nemokumo bylai. Kreditoriai savo teises įgyvendina per kreditorių susirinkimą (vok. Gläubigerversammlung, InsO 74 straipsnis ir paskesni straipsniai) arba kreditorių komitetą (vok. Gläubigerausschuss), kurį gali pasirinktinai įsteigti kreditorių susirinkimas (InsO 68 straipsnis ir paskesni straipsniai). Nors kreditorių susirinkimas yra centrinis organas, per kurį kreditoriai priima sprendimus, kreditorių komitetas yra organas, per kurį jie vykdo priežiūrą. Kreditorių susirinkimą šaukia nemokumo bylų teismas (InsO 74 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys), kuris jam pirmininkauja (InsO 76 straipsnio 1 dalis). Visi privilegijuotieji ir paprastieji kreditoriai, nemokumo administratorius, kreditorių komiteto nariai ir skolininkas turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkime (InsO 74 straipsnio 1 dalies antras sakinys). Iš esmės kreditorių susirinkimo sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, o daugumą lemia ne balsų skaičius, bet balsuojančių kreditorių turimų reikalavimų suma (InsO 76 straipsnio 2 dalis). Jei įmonė viršija tam tikrus dydžio kriterijus, nemokumo bylų teismas turi paskirti laikinąjį kreditorių komitetą dar prieš iškeliant nemokumo bylą (InsO 22a straipsnis). Šis komitetas dalyvauja skiriant nemokumo administratorių ir priimant sprendimus dėl skolininko įpareigojimo pačiam valdyti turtą (InsO 56a straipsnis ir 270b straipsnio 3 dalis).

Kreditorių susirinkimo svarbą rodo tai, kad jis sprendžia, kaip toliau turi vykti byla, ypač kaip turi būti realizuotas skolininko turtas. Kitos kreditorių susirinkimo pareigos:

• kito nemokumo administratoriaus rinkimas (InsO 57 straipsnio pirmas sakinys);
• nemokumo administratoriaus priežiūra (InsO 66, 79 straipsniai, 197 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
• sprendimas nutraukti įmonės veiklą arba ją tęsti (InsO 157 straipsnis);
• tam tikrų nemokumo administratoriaus sudarytų svarbių sandorių patvirtinimas (InsO 160 straipsnio 1 dalis).

10 Kaip nemokumo specialistas gali naudotis ar disponuoti turtu?

Dėl nemokumo administratoriaus įgaliojimų dėl nemokaus skolininko turto žr. atsakymą į klausimą „Kokius įgaliojimus atitinkamai turi skolininkas ir nemokumo specialistas?“

11 Kokie reikalavimai turi būti nukreipti į nemokaus skolininko turtą ir kaip vertinami reikalavimai, atsiradę iškėlus nemokumo bylą?

1. Kreditoriai, turintys teisę į turto atskyrimą

Kreditoriai, turintys teisę į turto atskyrimą (vok. aussonderungsberechtigte Gläubiger, toliau – kreditoriai, turintys teisę į turto atskyrimą) turi teisę reikalauti atskirti turtą iš nemokaus skolininko turto pagal daiktinę arba asmeninę teisę (InsO 47 straipsnio pirmas sakinys). Kreditoriai, turintys teisę į turto atskyrimą, nėra užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai, todėl jie neprivalo registruoti savo reikalavimų, kad jie būtų įtraukti į reikalavimų sąrašą, ir gali užtikrinti jų vykdymą pareikšdami ieškinį pagal bendrąsias teisės normas (InsO 47 straipsnio antras sakinys). Tačiau jie pareiškia šį ieškinį ne skolininkui, o nemokumo administratoriui, kuris dėl savo pareigų veikia kaip šalis. Teisė į turto atskyrimą gali būti kildinama iš turto nuosavybės teisės (jei ši nuosavybės teisė nėra perduota kaip užstatas, nes dėl to savininkas tampa tik kreditoriumi, kurio reikalavimas užtikrintas (InsO 51 straipsnio 1 punktas) arba iš paprasto teisės išlaikymo, taip pat iš restitucijos reikalavimo pagal prievolių teisę (pvz., nuomotojas prieš nuomininką).

2. Kreditoriai, kurių reikalavimai užtikrinti

Kreditoriai, kurių reikalavimai užtikrinti (vok. absonderungsberechtigte Gläubiger, toliau – kreditoriai, turintys teisę į atskirą reikalavimų patenkinimą), – tai tie kreditoriai, kurie turi teisę į jų reikalavimų patenkinimą pirmumo tvarka iš nemokaus skolininko turtui priskiriamo realizuoto turto. Šie kreditoriai nedalyvauja reikalavimų patikros procedūroje, tačiau jiems teikiama pirmenybė, nes jie turi teisę į reikalavimų patenkinimą prieš kitus žemiau eilėje esančius kreditorius arba užtikrinimo priemonių neturinčius kreditorius, kurių reikalavimai neužtikrinti, iš pajamų, gautų realizavus turtą. Bet kuris likutis, likęs iš realizuoto turto, priskiriamas nemokaus skolininko turtui ir tik jis gali būti naudojamas kitų kreditorių reikalavimams patenkinti. Šio pobūdžio užtikrinimo teisė gali būti kildinama, be kita ko, iš kilnojamojo daikto įkeitimo ar užstatymo arba nuosavybės teisės, įgytos dėl užtikrinimo (InsO 49, 50 ir 51 straipsniai).

Jei gautų pajamų nepakanka kreditoriaus, kurio reikalavimai užtikrinti, reikalavimams patenkinti ir kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti, pateikia skolininkui reikalavimą ne tik dėl daiktinės teisės, bet ir reikalavimą skolininkui in personam, be užtikrinto reikalavimo, jis gali reikalauti ir proporcingo išieškojimo iš nemokaus skolininko turto, įregistruodamas savo asmeninę teisę, kad ji būtų įtraukta į skolų sąrašą (InsO 52 straipsnio antras sakinys).

3. Kreditoriai, kurių reikalavimai nukreipti į patį skolininko turtą

Kreditoriai, kurių reikalavimai nukreipti į patį skolininko turtą (vok. Massegläubiger), neprivalo registruoti savo reikalavimų, kurie patenkinami iš anksto. Pagal InsO 53 straipsnį į skolininko turtą nukreipiamos skolos apima nemokumo bylos išlaidas ir kitas administratoriaus po bylos iškėlimo sukurtas prievoles, susijusias su nemokumo valdymu (pvz., reikalavimus dėl įmonėje vis dar dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio arba teisininko, kurį pasiliko nemokumo administratorius, reikalavimai siekiant reikalavimų nemokiam skolininkui įvykdymo užtikrinimo teismuose). Šie reikalavimai tenkinami pirmumo tvarka, nes nemokumo administratorius gali tinkamai vadovauti procedūrai tik tada, jei jis gali prisiimti naujus įsipareigojimus, kurių įvykdymą galima visiškai užtikrinti. Be to, įsipareigojimai dėl nepagrįsto praturtėjimo iš nemokaus skolininko turto, taip pat tam tikri įsipareigojimai, susiję su laikinąja nemokumo byla, yra siejami su nemokaus skolininko turtu.

4. Užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai

Reikalavimų tikrinimo procedūroje dalyvauja tik užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai (vok. Insolvenzgläubiger, toliau – nemokaus asmens kreditoriai) (InsO 174 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Pagal InsO 38 straipsnį užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai yra visi asmeniniai kreditoriai su pagrįstais reikalavimais skolininkui, turimais nemokumo bylos iškėlimo dieną. InsO 39 straipsnio 1 dalyje išvardyti subordinuotieji užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai (vok. nachrangige Insolvenzgläubiger), kurie turi pareikšti reikalavimus tik jei to konkrečiai prašo nemokumo bylų teismas (InsO 174 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys). Subordinuotųjų nemokaus asmens kreditorių reikalavimai tenkinami po kitų užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių reikalavimų. Tai, pavyzdžiui, yra baudos, taip pat palūkanos ir delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, skaičiuojami užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių reikalavimams nuo nemokumo bylos iškėlimo dienos.

12 Kokios yra taisyklės, reglamentuojančios reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą?

Reikalavimai turi būti raštu pateikti nemokumo administratoriui per laiką, kurį nustato sprendime iškelti nemokumo bylą nagrinėjantis teismas, nurodant reikalavimo pagrindą ir sumą, taip pat pateikiant reikalavimą įrodančius dokumentus (InsO 174 straipsnio 1 dalies pirmas ir antras sakinys ir 2 dalis). Tačiau net ir pateikus reikalavimą pavėluotai, jis vis tiek bus nagrinėjamas (InsO 177 straipsnis). Nemokiam asmeniui turi būti pateikiami visi reikalavimai, nesvarbu, ar pagrindiniams teisiniams santykiams taikoma bendroji civilinė teisė, ar viešoji teisė (pavyzdžiui, mokesčių prievolės).

Užsienio kreditoriams taikomi specialūs reikalavimai: pagal 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ES nemokumo reglamentas) 55 straipsnį užsienio kreditoriai gali teikti reikalavimus naudodami standartinę reikalavimų formą. Reikalavimai gali būti pateikiami bet kuria ES institucijų oficialiąja kalba. Tačiau kreditoriui gali tekti pateikti vertimą į oficialiąją nemokumo bylos iškėlimo valstybės narės kalbą arba į kitą kalbą, kuri, valstybės nurodymu, yra priimtina. Iš esmės reikalavimus reikia pateikti per nemokumo bylos iškėlimo valstybės teisėje nurodytą terminą. Jei tai yra užsienio kreditorius, šis laikotarpis yra ne trumpesnis kaip 30 dienų nuo paskelbimo apie nemokumo bylos iškėlimą nemokumo bylos iškėlimo valstybės nemokumo registre.

Nemokumo administratorius privalo kiekvieną tinkamai pareikštą reikalavimą įrašyti į skolų sąrašą (vok. Tabelle). Šiuo etapu reikalavimo turinys netikrinamas. Reikalavimai tikrinami, jų suma ir eilė nustatoma tik kai nemokumo bylų teismas surengia patikrinimui skirtą posėdį (InsO 176 straipsnio pirmas sakinys). Jei nemokumo administratorius ar užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius neprieštarauja reikalavimui per patikrinimui skirtą teismo posėdį, arba jei pareikštas prieštaravimas atmetamas, reikalavimas laikomas priimtu ir kreditorius gauna jam priklausančią pajamų iš nemokaus skolininko turto dalį. Skolininko prieštaravimas neturi įtakos reikalavimo nustatymui (InsO 178 straipsnio 1 dalies antras sakinys), tačiau, pasibaigus nemokumo bylai, užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius negalės užtikrinti likusios savo reikalavimo dalies įvykdymo pagal vietą sąraše ir turės skolininkui pareikšti atskirą ieškinį (InsO 201 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys).

Jei per patikrinimui skirtą teismo posėdį nemokumo administratorius ar kitas užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius pateikia prieštaravimą, kreditorius dėl reikalavimo priėmimo gali pareikšti ieškinį jį ginčijančiai šaliai (InsO 179 straipsnio 1 dalis). Jis skiria pajamų dalį tik tuo atveju, jei ieškinyje dėl reikalavimo priėmimo įrodoma, kad šis reikalavimas tikrai yra pagrįstas (InsO 180 straipsnis ir paskesni straipsniai). Prieš paskirstydamas pajamas nemokumo administratorius parengia paskirstymo sąrašą (vok. Verteilungsverzeichnis) (InsO 188 straipsnis). Per dvi savaites nuo paskirstymo sąrašo paskelbimo jis privalo įrodyti, kad pareiškė ieškinį dėl reikalavimo priėmimo (InsO 189 straipsnio 1 dalis). Jei jis to nepadaro, paskirstant pajamas į reikalavimą nebus atsižvelgta, net jei per tą laiką jis visiškai priimamas (InsO 189 straipsnio 3 dalis). Tačiau jei jis įrodo, kad pareiškė ieškinį laiku, reikalavimui priskirta dalis bus išlaikyta ir neskirstoma, kol ieškinys nagrinėjamas (InsO 189 straipsnio 2 dalis). Jei ieškinys dėl reikalavimo priėmimo galutinai atmetamas, išlaikyta dalis bus paskirstyta kitiems užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams. Jei ginčijamam reikalavimui jau yra paruoštas vykdomasis dokumentas, ieškinį turi pareikšti ne kreditorius, bet prieštaravimą pareiškęs asmuo (InsO 179 straipsnio 2 dalis). Teismo sprendimas dėl reikalavimo nustatymo ar prieštaravimo patenkinimo galioja ne tik inter partes, bet ir nemokumo administratoriui bei visiems užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams (InsO 183 straipsnio 1 dalis).

Jei užtikrinimo priemonių neturintis kreditorius neužregistravo savo reikalavimo, kad jis būtų įtrauktas į reikalavimų sąrašą, jis negali gauti pajamų iš realizuoto turto ir negali kitaip užtikrinti savo reikalavimo įvykdymo (InsO 87 straipsnis). Mokėjimo reikalavimai nemokumo administratoriui atmetami kaip nepriimtini.

13 Kokios yra taisyklės, reglamentuojančios pajamų paskirstymą? Koks yra reikalavimų ir kreditorių teisių eiliškumas?

Jei nemokumo plane nenurodyta kitaip, nemokumo administratorius realizuoja nemokaus skolininko turtą, kad paverstų jį pinigais ir paskirstytų juos kreditoriams. Administratorius savo nuožiūra sprendžia, kaip realizuoti turtą, siekdamas gauti kuo daugiau pajamų. Gali būti parduodama visa skolininko įmonė ar atskiri įrenginiai, įmonė taip pat gali būti padalyta ir turto dalys parduodamos atskirai.

Prieš paskirstant iš realizuoto turto gautas pajamas užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams, pirmiausia reikia patenkinti kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti, ir kreditorių, kurių reikalavimai nukreipti į patį skolininko turtą, reikalavimus. Pajamos paskirstomos pagal paskirstymo sąrašą (InsO 188 straipsnis), kurį nemokumo administratorius sudaro remdamasis skolų sąrašu (InsO 175 straipsnis). Į šį sąrašą būtina įtraukti visus nemokiam skolininkui skirtus reikalavimus, į kuriuos atsižvelgtina paskirstant pajamas. Tada pajamos paskirstomos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų sumai. Subordinuotųjų užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių eilė yra po užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių. Pirmųjų reikalavimai tenkinami tik jei visų kitų užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių reikalavimai yra visiškai patenkinti. Kadangi tikimybė, kad jų reikalavimai bus patenkinti, nėra didelė, jie turi pareikšti reikalavimus tik jei to konkrečiai prašo nemokumo bylų teismas (InsO 174 straipsnio 3 dalis).

Paprastai pajamos paskirstomos dar prieš baigiant realizuoti nemokaus skolininko turtą. Kai tik yra gaunama pakankamai pajamų iš nemokaus skolininko turto, yra atliekami mokėjimai (InsO 187 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys). Kai turtas baigiamas realizuoti, pajamos yra galutinai paskirstomos (InsO 196 straipsnio 1 dalis). Tam reikalingas nemokumo bylą nagrinėjančio teismo pritarimas (InsO 196 straipsnio 2 dalis). Jei įmanoma patenkinti visus visų užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių (įskaitant subordinuotuosius kreditorius) reikalavimus (praktiškai taip būna retai), administratorius perveda visą likutį skolininkui (InsO 199 straipsnio pirmas sakinys).

Jei kreditorius turi teisę į užtikrintą reikalavimą į vieną iš nemokaus skolininko turto dalių, o gautų pajamų nepakanka visam reikalavimui patenkinti, kreditorius gali užregistruoti papildomą reikalavimą in personam, kad jis būtų įtrauktas į skolų sąrašą, tačiau tik tiek, kiek jo užtikrintas reikalavimas nebuvo patenkintas (arba jis gali atsisakyti užtikrinto reikalavimo ir užregistruoti reikalavimą skolininkui in personam, kad jis būtų įtrauktas į skolų sąrašą visa suma) (InsO 52 straipsnio antras sakinys).

Jei trečiasis asmuo patenkina kreditoriaus, turinčio daiktinį užstatą skolininko atžvilgiu, reikalavimą, trečiasis asmuo savaime neužima kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas, vietos. Tačiau tam tikrais atvejais įstatyme numatyta subrogacija, be to, leidžiama susitarti sudarant sutartį. Tai nėra nemokumo bylos ypatumas, nes ši taisyklė nustatyta bendrosiose teisės normose. Jei kreditorius, pavyzdžiui, turi daiktinį užstatą ir jo reikalavimą patenkina ne skolininkas, o trečiasis asmuo, kuris garantuoja nemokiam kreditoriui skirtą reikalavimą, kreditoriaus reikalavimas skolininkui perduodamas garantui pagal įstatyme nustatytą subrogaciją (Civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 774 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Kalbant apie papildomas užtikrinimo teises, pavyzdžiui, hipoteką ar įkeitimą, Civiliniame kodekse aiškiai numatyta, kad jos pereina garantui (BGB 412 ir 401 straipsniai). Kitos užtikrinimo teisės, pavyzdžiui, žemės įkeitimas, skirtas reikalavimui užtikrinti, garantui pagal įstatymą nepereina. Tačiau reikalavimą pagal sutartį turintis kreditorius pagal analogiją, remiantis Civilinio kodekso 412 ir 401 straipsniais, privalo perduoti kitą užtikrinimą garantui, nebent šalys susitaria kitaip. Tada garantas užima daiktinį užstatą turinčio kreditoriaus vietą.

14 Kokios yra nemokumo bylų užbaigimo (ypač pasiekus susitarimą su kreditoriais) sąlygos ir pasekmės?

1. Standartinė procedūra

Po galutinio paskirstymo nemokumo byla turi būti užbaigta (InsO 200 straipsnio 1 dalis). Sprendimas užbaigti nemokumo bylą turi būti skelbiamas. Užbaigus nemokumo bylą, teisė valdyti nemokaus skolininko turtą ir juo disponuoti grįžta skolininkui.

Užbaigus nemokumo bylą, užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai iš esmės gali įvykdyti likusius reikalavimus skolininkui be jokių apribojimų, nes panaikinama tik reikalavimo dalis, atitinkanti išmokėtų pajamų sumą. Siekiant įvykdyti nepatenkinto reikalavimo dalį, InsO 201 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai, remdamiesi teisėtu jų reikalavimų įtraukimu į skolų sąrašą, gali priversti skolininką įvykdyti reikalavimus lyg būtų priimtas vykdytinas teismo sprendimas, jei reikalavimai yra nustatyti ir skolininkas per patikrinimui skirtą teismo posėdį jų neginčijo. Tačiau iš InsO 201 straipsnio 2 dalies galima daryti išvadą, kad kitais atvejais kreditorius, siekdamas priversti skolininką įvykdyti reikalavimą, turi pareikšti jam ieškinį.

Išimtis taikoma fiziniams asmenims. Jie gali prašyti atleisti nuo likusios skolos (vok. Restschuldbefreiung, InsO 201 straipsnio 3 dalis, 286 straipsnis ir paskesni straipsniai). Nuo likusios skolos gali būti atleidžiama praėjus paprastai 3 metams, jei per tą laiką skolininkas elgėsi sąžiningai, ir tada skolininkas visas pajamas, kurias galima suvaržyti, turi perduoti patikėtiniui (vok. Treuhänder); atleidimas nuo skolos turi privalomą galią visiems paprastiesiems kreditoriams, įskaitant tuos kreditorius, kurie nepareiškė savo reikalavimų (InsO 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams galutinai užkertamas kelias priversti skolininką įvykdyti reikalavimus (išimtis – InsO 302 straipsnyje nurodyti reikalavimai nėra atleidžiami nuo likusios skolos).

Juridinis asmuo, kuriam iškelta nemokumo byla ir kuris nebeturi jokio turto, automatiškai išbraukiamas iš įmonių registro ir nustoja egzistuoti.

2. Nemokumo plano procedūra

Pagal nemokumo plano procedūrą kreditoriai, kurių reikalavimai užtikrinti, ir užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai gali patys nuspręsti realizuoti nemokaus skolininko turtą, paskirstyti jį kreditoriams, organizuoti procedūrą ir nustatyti skolininko atsakomybę užbaigus nemokumo bylą; šiuos veiksmus, nukrypdami nuo Nemokumo kodekso nuostatų, jie nustato nemokumo plane (InsO 217 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Reorganizavimas ir nemokumo planas – tai ne tas pats. Nemokumo planas atlieka svarbų vaidmenį reorganizuojant įmonę, tačiau jis taip pat gali būti pagrindas likviduojant įmonę ir, pavyzdžiui, jame gali būti numatyta realizuoti nemokaus skolininko turtą ir paskirstyti jį susijusioms šalims, nukrypstant nuo Nemokumo kodekso nuostatų.

Nemokumo plane galima numatyti ne tik atleisti skolininką nuo likusios skolos, nes šis planas yra svarbi priemonė skolininkui atmesti nesąžiningai besielgiančius kreditorius. InsO 245 straipsnyje numatyta, kad tam tikromis sąlygomis sutikimas dėl balsavimo grupės gali būti laikomas duotu net ir tada, jei nėra reikiamos balsų daugumos.

Nemokumo planą gali pateikti nemokumo administratorius arba skolininkas (InsO 218 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Nemokumo planą sudaro aiškinamoji dalis (vok. darstellender Teil) ir organizacinė dalis (vok. gestaltender Teil) (InsO 219 straipsnio pirmas sakinys). Aiškinamojoje dalyje apibūdinama, kokių priemonių jau imtasi nuo nemokumo bylos iškėlimo ir kokių priemonių dar numatoma imtis siekiant nustatyti numatomos suinteresuotųjų šalių teisių tvarkos pagrindą (InsO 220 straipsnio 1 dalis). Organizacinėje dalyje nustatoma, kaip turėtų pasikeisti dalyvaujančių šalių teisinė padėtis (InsO 221 straipsnio pirmas sakinys). Pagal InsO 217 straipsnio antrą sakinį, jeigu skolininkas nėra fizinis asmuo, narystės teisės ir skolininko kapitalo dalys taip pat gali būti įtrauktos į nemokumo planą. Pagal InsO 225a straipsnio 2 dalį leidžiama sudaryti apsikeitimo sandorius – paversti kreditorių reikalavimus skolininko akcijomis pagal įmonių teisę. InsO 243 straipsnyje ir paskesniuose straipsniuose numatytas labai svarbus balsavimo mechanizmas. Nemokumo plano organizacinėje dalyje nustatomos įvairios balsavimo grupės. Nemokumo planas priimamas tik tada, jei jį patvirtina dauguma kiekvienos grupės balso teisę turinčių kreditorių (kreditorių dauguma), o „už“ planą balsuojančių kreditorių reikalavimų suma sudaro daugiau nei pusę visų balso teisę turinčių kreditorių reikalavimų sumos (visų reikalavimų dauguma). Tačiau tam tikromis sąlygomis pagal kodeksą balsavimo grupė laikoma davusia sutikimą net ir tuo atveju, jei nėra reikiamos balsų daugumos (InsO 245 straipsnis). Šis „draudimas trukdyti“ (vok. Obstruktionsverbot) skirtas neleisti pavieniams kreditoriams ar akcininkams sužlugdyti planą. Pagal InsO 247 straipsnį skolininkas taip pat turi sutikti su planu. Tačiau šiuo atveju prieštaravimas neturi reikšmės, jei pagal planą skolininko padėtis tikriausiai netaps blogesnė nei tuo atveju, jei šis planas nebūtų taikomas, ir jei nė vienas kreditorius negauna visą jo reikalavimo sumą viršijančios ekonominės vertės.

Kai dalyvaujančios šalys pritaria nemokumo planui ir gaunamas skolininko sutikimas, nemokumo planą turi patvirtinti bylą nagrinėjantis teismas. Teismas patvirtina nemokumo planą, jei yra įvykdomi visi esminiai procedūriniai reikalavimai ir kreditorius ar akcininkas nepateikia prašymo teigdamas, kad dėl plano jo padėtis gali pablogėti, palyginti su padėtimi, jei planas nebūtų įgyvendinamas (InsO 251 straipsnis). Kad dėl tokio prieštaravimo planas nežlugtų, organizacinėje plano dalyje galima numatyti skirti lėšų, jei šalis įrodytų, kad jos padėtis pablogės (InsO 251 straipsnio 3 dalis).

Sprendimą, kuriuo patvirtinamas planas, galima ginčyti tik ribotai (InsO 253 straipsnis).

Kai nemokumo plano patvirtinimo nebegalima ginčyti ir nemokumo plane nėra numatyta kitaip, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas ją nutraukia (InsO 258 straipsnio 1 dalis). Teisė disponuoti skolininko turtu pereina skolininkui. Organizacinėje plano dalyje numatyti padariniai tampa privalomi visoms dalyvaujančioms šalims, nepaisant to, ar jos užregistravo savo reikalavimus ar prieštaravo nemokumo planui kaip suinteresuotosios šalys (InsO 254b straipsnis). Tai reiškia, kad nemokumo plane numatytas atsisakymas, sustabdymas ar pan. įsigalioja ipso jure, nesant reikalo atskirai pareikšti ketinimo (InsO 254a straipsnio 1 dalis). Nemokumo planas iš esmės neturi įtakos užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių teisėms, turimoms trečiųjų asmenų atžvilgiu. Jeigu plane tai numatyta, išimtis taikoma grupės vidaus trečiosios šalies įkaitui (vok. gruppeninterne Drittsicherheiten), kurį kreditoriui pateikė su skolininku susijusi įmonė, kaip tai suprantama Įstatymo dėl akcinių bendrovių (AktG) 15 straipsnyje, (pvz., patronuojamoji įmonė) (InsO 217 straipsnio 2 dalis ir 223a straipsnis).

Siekiant užtikrinti, kad skolininkas vykdytų nemokumo plane jam nustatytus įpareigojimus, plane galima numatyti, kad skolininką turi stebėti nemokumo administratorius. Stebėjimo laikotarpiu nemokumo administratorius privalo kasmet pateikti teismui ir kreditorių komitetui (jei jis paskiriamas) ataskaitą dėl esamos padėties ir būsimų nemokumo plano įvykdymo perspektyvų (InsO 261 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys).

Neatsižvelgiant į tai, ar toks stebėjimas užsakomas, InsO 255 straipsnyje numatyta „atnaujinimo sąlyga“ (vok. Wiederauflebensklausel) taikoma siekiant užtikrinti, kad skolininkas įvykdytų planą. Jei užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių reikalavimai atidedami arba, remiantis organizacine nemokumo plano dalimi, jų iš dalies atsisakoma, numatoma, kad toks atidėjimas ar atsisakymas nebėra privalomas kreditoriui, jei skolininkas iš esmės nevykdo plano šio kreditoriaus atžvilgiu (InsO 255 straipsnio 1 dalis). Tas pats taikoma visiems užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams, jei įgyvendinant planą dėl skolininko turto iškeliama nauja nemokumo byla (InsO 255 straipsnio 2 dalis). Užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai su pripažintais reikalavimais, kurių skolininkas neginčijo per patikrinimui skirtą teismo posėdį, ir kuriuos jie turi pagal patvirtintą ir galutinį nemokumo planą ir jei jie yra įrašyti į skolų sąrašą, gali priversti skolininką įvykdyti šiuos reikalavimus taip pat, kaip ir pagal vykdytiną teismo sprendimą (InsO 257 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys).

Jei įmonė reorganizuojama pagal nemokumo planą, paprastai, kad šis planas veiktų, reikės paskolų. Siekiant apsaugoti paskolos davėjus, organizacinėje plano dalyje galima numatyti paskolų viršutinę ribą (InsO 264 straipsnis). Jei naujojo paskolos davėjo reikalavimas neviršija viršutinės paskolos ribos, iškėlus naują nemokumo bylą, užtikrinimo priemonių neturintys kreditoriai stoja į eilę po naujojo paskolos davėjo.

Pagal nemokumo plano procedūrą skolininkui leidžiama prašyti atleisti nuo likusios skolos, neatsižvelgiant į pirmiau apibūdintą atleidimo nuo likusios skolos procedūrą. Kodekse nurodyta, kad, jei nemokumo plane nenumatyta kitaip, skolininkas atleidžiamas nuo likusios skolos kreditoriams, jei jis patenkina savo kreditorių reikalavimus nemokumo plane numatyta tvarka (InsO 227 straipsnio 1 dalis).

15 Kokios yra kreditorių teises po nemokumo bylos užbaigimo?

Išsamesnė informacija apie kreditorių teises po nemokumo bylos užbaigimo pateikiama atsakyme į klausimą „Kokios yra nemokumo bylos užbaigimo sąlygos ir padariniai (visų pirma, jei ji užbaigiama pagal kreditorių susitarimą)?“

16 Koks subjektas turi padengti nemokumo bylos sąnaudas ir išlaidas?

Pagal Vokietijos teisę nemokumo bylos išlaidos apmokamos iš anksto iš nemokaus skolininko turto ir joms teikiama pirmenybė užtikrinimo priemonių neturinčių kreditorių reikalavimų atžvilgiu kaip su nemokaus skolininko turtu siejamiems įsipareigojimams (InsO 53 straipsnis). Nemokumo bylos išlaidas sudaro teismo išlaidos nemokumo byloje, laikinojo nemokumo administratoriaus ir nemokumo administratoriaus, taip pat kreditorių komiteto narių darbo užmokestis ir patirtos išlaidos (InsO 54 straipsnis).

17 Kokios yra taisyklės dėl sandorių, kurie yra nenaudingi visiems kreditoriams bendrai, pripažinimo niekiniais, jų nuginčijimo ar jų nevykdytinumo?

Siekiant užkirsti kelią veiksmams, kurie gali būti žalingi kreditoriams, bet koks nemokaus skolininko turtui priskiriamo turto įsigijimas po nemokumo bylos iškėlimo iš esmės negalioja, o turto, kuris būtų priklausęs nemokaus skolininko turtui po nemokumo bylos iškėlimo, įsigijimas prieš nemokumo bylos iškėlimą iš esmės galioja, tačiau tam tikromis aplinkybėmis jį galima ginčyti.

Nuo nemokumo bylos iškėlimo skolininko teisė disponuoti savo turtu suteikiama nemokumo administratoriui, o bet koks skolininko disponavimas nemokaus skolininko turtu po nemokumo bylos iškėlimo iš esmės absoliučiai negalioja (iš esmės išskyrus atvejus, jei žemė įsigyjama sąžiningai, nors ir tai galima ginčyti) (InsO 81 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Jokių teisių į nemokaus skolininko turtą neįgyjama, jei skolininkas realizavo šiam turtui priklausantį turtą prieš iškeliant nemokumo bylą, tačiau rezultatas atsiranda tik po bylos iškėlimo (InsO 91 straipsnio 1 dalis) (iš esmės išskyrus žemės įsigijimą, InsO 91 straipsnio 2 dalis). Užtikrinimo teisės, įgytos dėl vykdymo bylos per paskutinį mėnesį iki prašymo iškelti nemokumo bylą arba po tokio prašymo pateikimo, taip pat netenka teisinės galios po nemokumo bylos iškėlimo (InsO 88 straipsnio 1 dalis).

Turto įsigijimas iš nemokaus skolininko turto prieš nemokumo bylos iškėlimą, kitaip nei įsigijimas po nemokumo bylos iškėlimo, iš esmės galioja, tačiau tam tikromis sąlygomis jį galima ginčyti (InsO 129 straipsnis ir paskesni straipsniai). Ši teisė ginčyti nemokaus skolininko sandorius turi lemiamą reikšmę nemokumo teisės veikimui, nes taip nemokumo administratorius gali kontroliuoti skolininko turto nutekėjimą prieš nemokumo bylos iškėlimą. Ji gali labai padėti padidinti nemokaus skolininko turtą ir taip užtikrinti, kad pagal nemokumo teisę būtų lygiateisiškai ir tinkamai patenkinti kreditorių reikalavimai ir kad pavieniai kreditoriai nebūtų vertinami išskirtinėmis sąlygomis. Jei nemokumo administratorius sėkmingai įgyvendina teisę ginčyti nemokaus skolininko sandorius, šalis, gavusi naudą dėl ginčijamo sandorio, privalo grąžinti viską, kas buvo paimta iš nemokaus skolininko turto pagal sandorį. Jei ši šalis negali to padaryti natūra, ji privalo sumokėti kompensaciją. Nemokumo administratorius, siekdamas priverstinai įvykdyti teisę į restituciją, gali pareikšti ieškinį ir gali remtis teise į restituciją visų kreditoriaus pareikštų priešinių reikalavimų atžvilgiu. Jei naudą pagal ginčijamą sandorį gavęs asmuo atkuria gautą turtą, jis atgauna teisę pareikšti priešinius reikalavimus (InsO 144 straipsnis).

Kad prieš nemokumo bylos iškėlimą sudarytą sandorį būtų galima ginčyti, jis turi būti nepalankus užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams (InsO 129 straipsnis) ir turi būti vienas iš InsO 130–136 straipsniuose nurodytų pagrindų. Gali būti ginčijamas bet kuris teisinis veiksmas, t. y. bet koks elgesys (įskaitant neveikimą, InsO 129 straipsnio 2 dalis), kuris sukelia teisinius padarinius (2004 m. vasario 12 d. Vokietijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo IX ZR 98/03 12 punktas). Jei kodekse nenumatyta kitaip, nėra svarbu, ar teisinį veiksmą atliko skolininkas. Be to, tai, ar sukeliamos sutartinės ar teisinės pasekmės, nėra lemiama (2013 m. gegužės 7 d. Vokietijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo IX ZR 191/12 6 punktas).

Pagrindas ginčyti sandorį konkrečiai numatytas:

• jei skolininkas suteikia neatlygintiną naudą, nebent ji buvo suteikta daugiau kaip prieš 4 metus iki nemokumo bylos iškėlimo (InsO 134 straipsnis);
• jei skolininkas per paskutinius 10 metų iki prašymo iškelti nemokumo bylą padavimo dienos atliko teisinį veiksmą, kuris yra nepalankus jo kreditoriams, jei kita šalis žinojo apie skolininko ketinimą (InsO 133 straipsnis); laikotarpis yra tik 4 metai, jei tokiu veiksmu kitai šaliai buvo suteikta galimybė pateikti garantiją arba atlikti mokėjimą.
• skolininkas per paskutinius 3 mėnesius iki prašymo iškelti nemokumo bylą pateikimo dienos tyčia atlieka teisinį veiksmą, kuris yra tiesiogiai nepalankus užtikrinimo priemonių neturintiems kreditoriams, jei skolininkas jau buvo nemokus, ir jei kita šalis žinojo apie šį nemokumą (InsO 132 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
• jei atliktas teisinis veiksmas, kuriuo užtikrinimo priemonių neturinčiam kreditoriui tyčia suteikiamas užtikrinimas ar patenkinamas reikalavimas, į kurį jis neturi teisės, jei šis veiksmas atliktas per paskutinį mėnesį iki prašymo iškelti nemokumo bylą pateikimo dienos (InsO 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
• jei atliktas teisinis veiksmas, kuriuo užtikrinimo priemonių neturinčiam kreditoriui tyčia suteikiamas užtikrinimas ar patenkinamas reikalavimas, į kurį jis neturi teisės, jei šis veiksmas atliktas per paskutinius 3 mėnesius iki prašymo iškelti nemokumo bylą pateikimo dienos ir tokio veiksmo atlikimo dieną skolininkas buvo nemokus ir kita šalis apie tai žinojo (InsO 130 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Visais šiais atvejais ir naudą gavęs skolininkas, ir ją gavęs kreditorius gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn (Baudžiamojo kodekso 283–283d straipsniai).

Vartotojų nemokumo bylos

Vartotojų nemokumo bylose (vok. Verbraucherinsolvenzverfahren) nagrinėjami atvejai, kai fiziniai asmenys nevykdo ir niekada nevykdė jokios savarankiškai dirbančio asmens veiklos, arba fiziniai asmenys vykdė savarankiškai dirbančio asmens veiklą, bet jų finansinė padėtis yra aiški ir jei jiems nepareikšti jokie reikalavimai, kylantys iš darbo santykių (InsO 304 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Kitaip nei pagal paprastą nemokumo procedūrą, daugiausia dėmesio skiriama ne turto realizavimui, o vartotojo atleidimui nuo skolos.

Ši procedūra skiriasi nuo paprastos procedūros daugiausia tuo, kad prašymą pateikia pats skolininkas individualiai arba kartu su kitais asmenimis. Tokiu atveju sprendimas pradėti nemokumo bylą priimamas po to, kai užbaigiamas neteisminis etapas, kurio metu pagal planą su kreditoriais siekiama susitarti dėl skolos grąžinimo (InsO 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jei mėginimas sudaryti neteisminį susitarimą nepavyksta, skolininkas gali pateikti prašymą iškelti nemokumo bylą.

Tada nemokumo bylos iškėlimas sustabdomas ir nemokumo bylą nagrinėjantis teismas suteikia kreditoriams galimybę susitarti su skolininku dėl skolų grąžinimo plano (vok. Schuldenbereinigungsplan). Jei sudaromas skolų grąžinimo planas, nuo šiol kreditorių reikalavimams taikomas tik skolų grąžinimo planas, kurį galima įvykdyti taip pat kaip ir teisme sudarytą susitarimą (vok. Prozessvergleich) (InsO 308 straipsnio 1 dalies antras sakinys). Prašymai iškelti nemokumo bylą ir atleisti nuo likusios skolos laikomi atsiimtais (InsO 308 straipsnio 2 dalis). Jei dėl skolų grąžinimo plano nesusitariama, vėl pradedamas bylos iškėlimas.