

Preliminari pastaba. Bendros taisyklės dėl leistinųjų įrodymų, jų įrodomoji galia, prievolė įrodyti ir įrodymų pateikimo forma nustatyti Portugalijos civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Šios informacijos suvestinės pabaigoje yra nuorodos į konsoliduotas šių dviejų Portugalijos teisės aktų redakcijas.
Vadovaujantis Portugalijos civilinio kodekso 342 straipsniu:
Neigiamo vertinimo bylose (Portugalijos civilinio proceso kodekso 10 straipsnio 3 dalies a punktas ir Portugalijos civilinio kodekso 343 straipsnis), kuriose viena iš šalių nesiekia, kad būtų priimtas sprendimas prieš kitą šalį, bet tenori, kad teismas pripažintų tam tikros teisės ar fakto nebuvimą, tik atsakovas turi įrodyti reikalaujamos teisės sudedamąsias dalis.
Teisme veiksmai turi būti pradedami per tam tikrą laiką, atsižvelgiant į tai, kada ieškovas sužinojo apie tam tikrą faktą, o atsakovas gali įrodinėti, kad šis terminas jau yra pasibaigęs, nebent įstatymu yra specialiai nustatytas kitas sprendimo būdas (Portugalijos civilinio kodekso 343 straipsnio 2 dalis).
Jeigu ieškovas remiasi teise, kuriai taikoma atidedamoji sąlyga (būsimas įvykis, kurio buvimas nežinomas ir nuo kurio atsiradimo priklausys teisinio sandorio galiojimas, Portugalijos civilinio kodekso 270 straipsnis) arba pradžios data (laiko momentas, kai gali atsirasti teisė, Portugalijos civilinio kodekso 278 straipsnis), nuo pareiškėjo priklauso, ar jis įrodys, kad yra taikoma atidedamoji sąlyga arba praėjo pradžios data (Portugalijos civilinio kodekso 343 straipsnio 3 dalis).
Jeigu ieškovas remiasi teise, kuriai taikoma naikinamoji sąlyga (būsimas įvykis, kurio buvimas nežinomas ir nuo kurio atsiradimo priklausys teisinio sandorio galiojimas, Portugalijos civilinio kodekso 270 straipsnis) arba pradžios data (laiko momentas, kai nebegalioja teisė, Portugalijos civilinio kodekso 278 straipsnis), nuo pareiškėjo priklauso, ar jis įrodys, kad yra taikoma naikinamoji sąlyga arba praėjo pradžios data (Portugalijos civilinio kodekso 343 straipsnio 3 dalis).
Minėtos taisyklės negalioja, kai taikoma teisinė prezumpcija (įstatyme įtvirtintas rezultatas ar išvada, kurie nustatomi remiantis žinomu faktu, siekiant nustatyti nežinomą faktą), atleidžiama nuo prievolės įrodyti arba šiuo tikslu galioja sudarytas susitarimas, arba tai nustatyta įstatyme (Portugalijos civilinio kodekso 344 straipsnio 1 dalis). Prievolė įrodyti negalioja ir tada, kai priešinga šalis tyčiniais veiksmais užkerta kelią kitai šaliai pateikti įrodymus, kai ji tokius įrodymus turėtų pateikti (Portugalijos civilinio kodekso 344 straipsnio 2 dalis).
Susitarimas dėl prievolės įrodyti panaikinimo:
Kai šalis, kuriai priklauso prievolė įrodyti tam tikrą faktą, pateikia įrodymus, kita šalis gali pateikti priešingus įrodymus, siekdama sukelti abejonių dėl tų įrodymų. Jeigu yra pakankamai abejonių, tuomet priimtas sprendimas turi būti nepalankus tai šaliai, kuri turėjo įrodyti ginčijamą faktą (Portugalijos civilinio kodekso 346 straipsnis).
Išsamūs teisiniai įrodymai gali būti paneigti tik įrodymais, kuriais įrodoma, kad faktas, kuriuo remiantis jie buvo pateikti, nėra teisingas; šiuo atveju negali būti pažeisti kiti įstatyme nustatyti konkretūs apribojimai (Portugalijos civilinio kodekso 347 straipsnis).
Kiekvienas asmuo, kuris remiasi paprotine, vietos ar užsienio teise, turi įrodyti tokios teisės buvimą ir turinį, tačiau teismas turėtų stengtis savo iniciatyva gauti atitinkamas žinias (Portugalijos civilinio kodekso 348 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat atsako už faktų nustatymą savo nuožiūra, kai turi sprendimą priimti remdamasis paprotine, vietos ar užsienio teise ir nė viena iš šalių nesirėmė šia teise arba priešinga šalis pripažino tokios teisės buvimą ir turinį arba šiuo klausimu nepateikė jokio prieštaravimo (Portugalijos civilinio kodekso 348 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismas negali nustatyti taikytinos teisės turinio, jis taiko Portugalijos bendrosios teisės taisykles (Portugalijos civilinio kodekso 348 straipsnio 3 dalis).
Taip, yra taisyklių dėl atleidimo nuo prievolės įrodyti tam tikrus faktus.
Vadovaujantis Portugalijos civilinio proceso kodekso 412 straipsnio 1 dalimi, įrodinėti nereikia:
Pagal Portugalijos teisę leidžiama daryti prezumpcijas remiantis išvadomis, kurios įstatyme ar teisėjo padaromos atsižvelgiant į žinomą faktą, kai siekiama nustatyti nežinomą faktą (Portugalijos civilinio kodekso 349 straipsnis).
Bylos šalis, kuri remiasi teisine prezumpcija, neturi įrodinėti preziumuojamo fakto (Portugalijos civilinio kodekso 350 straipsnio 1 dalis).
Teisines prezumpcijas galima paneigti pateikiant priešingus įrodymus, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą tokių įrodymų negalima pateikti (Portugalijos civilinio kodekso 350 straipsnio 2 dalis).
Kiekvienos įrodinėjimo priemonės vertė skiriasi nuo jos pobūdžio.
Autentiški dokumentai turi neginčijamą įrodomąją galią tam tikrų faktų atžvilgiu, ir juos galima paneigti tik pateikiant priešingus įrodymus (Portugalijos civilinio kodekso 369–372 straipsniai).
Privatūs dokumentai turi neginčijamą įrodomąją galią, jeigu pripažįstama arba neginčijama rašysena ir parašas arba tik parašas, nebent jų autentiškumas užginčijamas (Portugalijos civilinio kodekso 373–379 straipsniai).
Yra apibrėžtos specialios nuostatos dėl įrašų, rašytinių dokumentų, pažymų, liudijimų, liudijimų išrašų, autentifikuotų kopijų arba fotokopijų įrodomosios galios (Portugalijos civilinio kodekso 380–387 straipsniai).
Teismas laisvai įvertina liudytojo statusą turinčių ekspertų parodymus, teismo patikrinimų metu gautus įrodymus ir liudytojų parodymus (Portugalijos civilinio kodekso 389, 391 ir 396 straipsniai).
Teisinės prezumpcijos leidžiamos tik tais pačiais atvejais ir tomis pačiomis sąlygomis kaip liudytojų parodymai (Portugalijos civilinio kodekso 351 straipsnis).
Laisvas įrodymų vertinimo teisme principas netaikomas faktams, kuriuos įrodinėjant reikia atlikti tam tikrus įstatyme nustatytus formalumus arba kurie gali būti įrodomi tik dokumentais arba yra visiškai įrodomi dokumentais, susitarimu arba šalių prisipažinimu (Portugalijos civilinio proceso kodekso 607 straipsnio 5 dalis).
Teismas turi išnagrinėti visus gautus įrodymus, nepaisant to, ar juos pateikė ta turėjusi padaryti šalis, nepažeisdamas nuostatų, kuriomis faktų patvirtinimas pripažįstamas neturinčiais reikšmės, jeigu jų nepateikia konkreti suinteresuotoji šalis (Portugalijos civilinio proceso kodekso 413 straipsnis).
Bet kokią abejonę dėl faktų tikrumo arba prievolės įrodyti turi pašalinti šalis, kuriai naudinga įrodyti faktą (Portugalijos civilinio proceso kodekso 414 straipsnis).
Portugalijos teisėje nustatytas tiriamasis principas, t. y. teisėjo pareiga savo iniciatyva atlikti visus veiksmus arba nurodyti juos atlikti, kad, atsižvelgiant į faktus, kuriuos jis turi teisę ištirti, būtų nustatyta tiesa byloje ir ginčas būtų teisingai išspręstas (Portugalijos civilinio proceso kodekso 411 straipsnis).
Teisėjas gali bet kuriame bylos nagrinėjimo etape iškviesti šalis, kad jos asmeniškai duotų parodymų dėl su sprendžiamu klausimu susijusių faktų (Portugalijos civilinio proceso kodekso 452 straipsnio 1 dalis).
Teismas taip pat turi pareigą savo iniciatyva arba kurios nors šalies prašymu reikalauti pateikti informaciją, techninio pobūdžio konsultacijas, planus, nuotraukas, brėžinius, priešinius, objektus ar kitus dokumentus, reikalingus tiesai nustatyti. Tokius prašymus teismas gali pateikti valdžios įstaigoms, ginčo šalims arba trečiosioms šalims (Portugalijos civilinio proceso kodekso 436 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Teismas, kai mano, kad tai reikalinga, gali savo iniciatyva ar vienos iš šalių reikalavimu tirti daiktus ar apklausti asmenis. Tai daroma tokiu būdu, kad būtų apsaugotas privatumas, šeimos gyvenimo privatumas bei žmogaus orumas, ir turi būti siekiama išsiaiškinti kiekvieną su sprendžiamu klausimu susijusį faktą. Kai tai reikalinga, teismas savo nuožiūra gali atlikti įvykio vietos apžiūrą arba įsakyti atkurti įvykio situaciją (Portugalijos civilinio proceso kodekso 490 straipsnio 1 dalis).
Kai nagrinėjant bylą atsiranda pagrindas manyti, kad tam tikras asmuo nebuvo iškviestas paliudyti dėl jam žinomų svarbių faktų, leisiančių priimti teisingą sprendimą byloje, teisėjas turi iškviesti tą asmenį į teismą duoti parodymų (Portugalijos civilinio proceso kodekso 526 straipsnio 1 dalis).
Teisėjas savo iniciatyva gali nurodyti, kad parodymus turi duoti ekspertai (Portugalijos civilinio proceso kodekso 477 straipsnis).
Visų asmenų pareiga bendradarbiauti siekiant išsiaiškinti tiesą nustatyta Portugalijos civilinio proceso kodekso 417 straipsnyje.
Įrodymai paprastai pateikiami kartu su procesiniais šalių dokumentais, visų pirma ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį (pvz., Portugalijos civilinio kodekso 552 ir 572 straipsniai).
Prašymą gauti įrodymus galima keisti parengiamojo teismo posėdžio metu, o liudytojų sąrašas gali būti keičiamas likus ne mažiau kaip 20 dienų iki teismo (pvz., Portugalijos civilinio proceso kodekso 598 straipsnis).
Parengiamojo teismo posėdžio metu arba, kai taikytina, nutartimi teismas nusprendžia, kurios įrodinėjimo priemonės yra leistinos ir kuriomis iš jų galima remtis (Portugalijos civilinio proceso kodekso 591 ir 593 straipsniai).
Paprastai įrodymai nagrinėjami baigiamajame teismo posėdyje. Išimtiniais atvejais teismus gali leisti pateikti įrodymus ir anksčiau (Portugalijos civilinio proceso kodekso 419 straipsnis).
Išskyrus atvejus, kai teisėjas pakeičia procesinių veiksmų eiliškumą, pagal Portugalijos civilinio proceso kodekso 604 straipsnio 3 dalį įrodymai renkami šia tvarka:
Jeigu, pasibaigus teismui, teisėjas mano turintis nepakankamai informacijos, jis gali sugrįžti prie bylos nagrinėjimo teisme ir dar kartą išklausyti asmenis arba nurodyti pateikti kitas įrodinėjimo priemones (Portugalijos civilinio proceso kodekso 607 straipsnio 1 dalis).
Prašymas gauti įrodymus gali būti atmestas, jeigu jis pateikiamas praleidus įstatymo nustatytą terminą arba jeigu įrodymas yra nepriimtinas.
Toliau nurodomi kai kurie atvejai, kuriais prašymas gauti įrodymus gali būti visiškai ar iš dalies atmestas:
Vadovaujantis Portugalijos civilinio proceso kodekso 417 straipsnio 2 dalimi, jeigu dėl įrodinėjimo priemonių kyla pavojus asmens fizinei ar moralinei neliečiamybei, asmeniniam ar šeimos gyvenimui, namams, susirašinėjimui ar telekomunikacijoms, pažeidžiama profesinė paslaptis, valstybės pareigūnų saugoma arba valstybės paslaptis, liudyti pakviestas asmuo gali atsisakyti bendradarbiauti su teismu. Tačiau jei atsisakymas grindžiamas pareiga neatskleisti informacijos, teismas gali įvertinti atsisakymo pagrįstumą ir atleisti asmenį nuo tos pareigos neatskleisti informacijos.
Todėl jei Portugalijos teismo prašoma pateikti įrodymus, dėl kurių gali tekti pažeisti konfidencialumo principą, valstybės narės kilmės teismas prašymo formoje privalo nurodyti, jog norėtų, kad Portugalijos teismas imtųsi iniciatyvos atleisti asmenį nuo pareigos neatskleisti informacijos.
Yra šios įrodinėjimo priemonės:
Portugalijos civilinio proceso teisė grindžiama žodinio proceso tvarka ir skubumu. Todėl galioja taisyklė, kad posėdžio metu ir teisme:
Kita vertus, ekspertų ataskaitos, dokumentai, nuomonės ir bendrai rašytiniai parodymai, fotografijos, vaizdo ir garso įrašai, kilnojamųjų objektų atvaizdai į bylos medžiagą įtraukiami iš anksto, kad būtų galima juos užginčyti ir patikrinti teismo metu (Portugalijos civilinio proceso kodekso 416 straipsnis).
Nejudamus objektus arba kilnojamuosius objektus, kurių neįmanoma pateikti proceso metu, teismas gali patikrinti baigiamojo posėdžio metu arba nurodyti atlikti jų ekspertizę ar nekvalifikuotą teismo vertinimą (Portugalijos civilinio proceso kodekso 416 straipsnis).
Skubiais ir pagrįstais atvejais teisėjas gali nurodyti bet kokias įrodinėjimo priemones pateikti anksčiau (Portugalijos civilinio proceso kodekso 419 straipsnis).
Jeigu apklausiamų asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, jie gali būti apklausti prieš posėdį pavedimu arba, jei tai Portugalijos piliečiai, pavedimu per Portugalijos konsulatą (Portugalijos civilinio proceso kodekso 500 straipsnio b punktas). Jeigu parodymai gaunami naudojantis videokonferencija, paprastai ji rengiama teismo posėdžio metu.
Taip, įrodomosios vertės priklauso nuo kiekvienos įrodinėjimo priemonės pobūdžio (žr. atsakymą į 1.3 klausimą).
Toliau pateikiama keletas pavyzdžių, kai tam tikrų įrodinėjimo priemonių galia yra didesnė nei kitų.
Liudytojų parodymai nepriimami, jeigu komercinis pareiškimas pagal įstatymą ar bylos šalių susitarimu turi būti sudarytas raštu arba įrodomas rašytiniais dokumentais (Portugalijos civilinio kodekso 393 straipsnio 1 dalis).
Liudytojų parodymai taip pat nepriimami, kai įvykis buvo visiškai įrodytas dokumentais arba kitais neginčijamą įrodomąją galią turinčiais įrodymais (Portugalijos civilinio kodekso 393 straipsnio 2 dalis).
Liudytojų parodymai nepriimami, jeigu jie pagrįsti kokiais nors susitarimais, prieštaraujančiais neginčijamą įrodomąją galią turinčių autentiškų arba privačių dokumentų turiniui arba jį papildančiais, nepaisant to, ar susitarimai sudaryti prieš parengiant dokumentą, jo rengimo metu ar vėliau (Portugalijos civilinio kodekso 394 straipsnio 1 dalis).
Raštiškas teisminis prisipažinimas turi neginčijamą įrodomąją galią prisipažinusio asmens atžvilgiu (Portugalijos civilinio kodekso 358 straipsnio 1 dalis).
Neteisminis prisipažinimas, surašytas autentiško arba privataus dokumento forma, laikomas įrodytu atsižvelgiant į šiems dokumentams taikytinas sąlygas, jeigu jis įteiktas kitai šaliai ar jos atstovui, turi neginčijamą įrodomąją galią (Portugalijos civilinio kodekso 358 straipsnio 2 dalis).
Neteisminis prisipažinimas, kuris nėra surašytas dokumente, negali būti įrodomas liudytojo parodymais, jeigu liudytojų parodymai nepriimami; jeigu jie priimami, teismas savo nuožiūra sprendžia dėl jų įrodomosios galios (Portugalijos civilinio kodekso 358 straipsnio 3 dalis).
Nerašytiniai neteisminiai prisipažinimai, padaryti trečiajai šaliai arba išreikšti valia, teisme bus vertinami laisvai (Portugalijos civilinio kodekso 358 straipsnio 4 dalis).
Prisipažinimas nelaikomas įrodymu prieš prisipažinusį asmenį (Portugalijos civilinio kodekso 354 straipsnis), jeigu: jeigu jis pagal įstatymą pripažįstamas nepakankamu arba pagrįstas faktais, kuriuos pripažinti arba tirti draudžiama pagal įstatymą; jeigu jis pagrįstas faktais, susijusiais su neatimamomis teisėmis; jeigu faktas, dėl kurio asmuo prisipažino, yra neįmanomas arba akivaizdu, kad jo nėra.
Liudytojų parodymai dėl apgaulingo susitarimo ar sandorio nėra priimtini, jeigu jais remiasi už apgaulę atsakingi asmenys (Portugalijos civilinio kodekso 394 straipsnis).
Taip, konkrečiai šiais atvejais:
Visi asmenys, nepaisant to, ar jie yra bylos šalys, turi pareigą bendradarbiauti atskleidžiant tiesą. Jie privalo atsakyti į jiems užduodamus klausimus, dalyvauti atliekant reikalingus tyrimus, pateikti tai, ko iš jų reikalaujama, ir atlikti sutartus veiksmus (Portugalijos civilinio proceso kodekso 417 straipsnio 1 dalis).
Šie asmenys gali atsisakyti duoti parodymus kaip liudytojai, išskyrus atvejus, kai reikalinga patvirtinti vaikų gimimo ar mirties datas (Portugalijos civilinio proceso kodekso 497 straipsnio 1 dalis).
Teisėjo pareiga yra minėtus asmenis įspėti, kad jie turi teisę atsisakyti duoti parodymus (Portugalijos civilinio proceso kodekso 497 straipsnio 2 dalis).
Liudytojai, kuriuos saisto profesinė paslaptis, valstybės paslaptį saugantys valstybės tarnautojai gali teisėtai atsisakyti duoti parodymus, jeigu jie atskleistų paslaptį (Portugalijos civilinio proceso kodekso 497 straipsnio 3 dalis).
Atsisakymas duoti priesaiką laikomas atsisakymu duoti parodymus, tad teismas bet kuriuo atveju liudytojui gali skirti baudą (Portugalijos civilinio proceso kodekso 417 straipsnio 2 dalis, 459 ir 513 straipsniai).
Jeigu liudytojas nepagrįstai neatvyksta į teismo posėdį, teismas gali skirti baudą arba nurodyti liudytoją atvesdinti į teismą (Portugalijos civilinio proceso kodekso 508 straipsnio 4 dalis).
Melagingų parodymų davimas yra nusikaltimas (Portugalijos civilinio kodekso 360 straipsnis).
Protinę negalią turintys asmenys, kurie yra nepajėgūs duoti parodymus dėl įrodytinų faktų, negali būti liudytojais (Portugalijos civilinio proceso kodekso 495 straipsnis). Teisėjas yra atsakingas už kviečiamų liudyti asmenų galimybių duoti parodymus įvertinimą.
Asmenims, kurie gali liudyti kaip šalys byloje, draudžiama duoti parodymus kaip liudytojams (Portugalijos civilinio proceso kodekso 496 straipsnis).
Teisnumą ir veiksnumą turintys asmenys, suaugusieji, kuriems reikalinga pagalba, vaikus prižiūrintys asmenys ir įmonės parodymus gali duoti kaip bylos šalys vadovaudamosi Portugalijos civilinio proceso kodekso 453 straipsniu.
Liudytojai baigiamajame teismo posėdyje parodymus duoda patys arba naudodamiesi vaizdo konferencija (Portugalijos civilinio proceso kodekso 500 straipsnis), išskyrus šiuos atvejus:
Liudytojas turi pareigą duoti tikslius parodymus, nurodydamas priežastis ir aplinkybes, kuriomis grindžia faktų žinojimą; faktų žinojimo priežastis kuo išsamiau apibūdinama ir tinkamai pagrindžiama (Portugalijos civilinio proceso kodekso 516 straipsnio 1 dalis).
Liudytojo apklausą vykdo liudytoją iškvietusios bylos šalies advokatas. Kitos šalies advokatas, atsižvelgdamas į duodant parodymus nurodytus faktus, gali užduoti liudytojui klausimus, kad gautų išsamesnius parodymus arba juos patikslintų (Portugalijos civilinio proceso kodekso 516 straipsnio 2 dalis).
Teisėjas turi neleisti advokatams būti nemandagiems su liudytojais ir pateikti nepagrįstų, perdėtų, apgaulingų ar įžeidžiamų klausimų bei vertinimų (Portugalijos civilinio proceso kodekso 516 straipsnio 3 dalis).
Apklausą ir kryžminę apklausą atlieka bylos šalių atstovai nepažeidžiant teisėjo teisės prašyti pateikti bet kokią informaciją arba užduoti bet kokius klausimus, kurie, jo nuomone, gali būti reikalingi siekiant nustatyti tiesą (Portugalijos civilinio proceso kodekso 516 straipsnio 4 dalis).
Prireikus teisėjas pats atlieka apklausą, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti liudytojo ramumą ar užbaigti netinkamą kryžminę apklausą (Portugalijos civilinio proceso kodekso 516 straipsnio 5 dalis).
Prieš atsakydami į užduotą klausimą, liudytojai gali susipažinti su bylos medžiaga: reikalauti, kad būtų parodyti tam tikri bylos medžiagą sudarantys dokumentai, arba prašyti pateikti dokumentus, kurie patvirtintų jų parodymus; priimami ir į bylos medžiagą įtraukiami tik tie dokumentai, kurių atitinkama bylos šalis neturėjo galimybės pateikti (Portugalijos civilinio proceso kodekso 516 straipsnio 6 dalis).
Taip, visų pirma šiuose Portugalijos civilinio proceso kodekso straipsniuose nustatytais atvejais:
Taip, prisipažinimas, kuriuo bylos šalis pripažįsta jam žalingą, tačiau priešingai bylos šaliai naudingą faktą, gaunamas apklausus bylos šalį (Portugalijos civilinio kodekso 352 straipsnis ir Portugalijos civilinio proceso kodekso 452 straipsnis).
Tol, kol neprasidėjo bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, ta pati nuostata galioja šalies pareiškimams, kuriuos paprašė pateikti kitos šalys, dėl faktų, su kuriais jos yra tiesiogiai susijusios arba kuriuos jos tiesiogiai žino (Portugalijos civilinio proceso kodekso 466 straipsnio 1 dalis).
Teismas laisvai vertina šalių pareiškimus, išskyrus atvejus, kai šalis pareiškimą padaro prisipažindama (Portugalijos civilinio proceso kodekso 466 straipsnio 3 dalis).
Šiuo atžvilgiu žr. atsakymą į 2.6 klausimą.
Šio puslapio turinį nacionaline kalba tvarko atitinkamos Europos teisminio tinklo kontaktinės įstaigos. Vertimus atliko Europos Komisijos tarnyba. Į kompetentingos nacionalinės institucijos originale įvestus pakeitimus vertimuose gali būti neatsižvelgta. Nei Europos teisminis tinklas, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės ar įsipareigojimų dėl šiame dokumente pateiktos arba nurodytos informacijos arba duomenų. Daugiau informacijos apie už šį puslapį atsakingos valstybės narės autorių teisių taisykles rasite puslapyje „Teisinė informacija“.