Dėl teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi
1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau - Direktyva 93/13/EEB) turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų. Sutartys, kurioms taikytinos Direktyvos 93/13/EEB nuostatos, turi būti vertinamos pagal bendruosius vartotojų sutartims kvalifikuoti taikomus kriterijus. Vadovaujantis tais pačiais bendraisiais kriterijais, siekiant įvertinti, ar konkreti sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, turėtų būti vertinamas ir advokato specifinis teisinis statusas (laisvosios profesijos atstovas), ir jo sudaroma teisinių paslaugų sutartis su klientu, nepaisant to, su kuria teisės sritimi yra susijęs teisinių paslaugų teikimo sutarties dalykas. Pažymėtina, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme.
Konstatuotina, kad advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Pažymėtina ir tai, kad, pripažinus teisinių paslaugų sutartis vartojimo sutartimis, būtina jų teisminė kontrolė siekiant įvertinti ir nustatyti, ar jų sudarytos sąlygos nėra nesąžiningos CK 6.188 straipsnio 2 dalies (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalies) prasme. Sutarties dalykas, šiuo atveju teisinės paslaugos, taip pat jų kaina standartinėse teisinių paslaugų sutartyse turi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai (CK 6.188 straipsnio 6 dalis (CK 6.2284 straipsnio 6 dalis), šios sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisykle kartu su CK 6.188 straipsnio 6 dalimi (CK 6.2284 straipsnio 6 dalimi). Neaiškios sutarties sąlygos aiškintinos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies ir vartotojo naudai. Jeigu teismas konstatuotų sutarčių sąlygų dėl paslaugų apimčių neaiškumą, neišsamumą, tai, nustačius atliktų paslaugų apimtis, svarstytina ir atitinkama kaina, kuri būtų sąžininga už tokių paslaugų atlikimą. Vertinant atlyginimo už teisines paslaugas dydį reikšmingas ir tokio dydžio suderinamumas pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus tinkamo atlyginimo už advokato teikiamas paslaugas kriterijus: nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Civilinė byla Nr. 3K-7-149-706/2015
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08479-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
55; 90; 113.6.1.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 14 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo advokato A. D. ieškinį atsakovei B. Š. dėl nesumokėto honoraro priteisimo ir atsakovės B. Š. priešieškinį ieškovui A. D. dėl teisinių paslaugų sutarčių kaip sudarytų dėl apgaulės pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
B. Š., siekdama inicijuoti santuokos nutraukimo, santuokinio turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisinius ginčus, kreipėsi į advokatą A. D., jis teikė atsakovei teisines paslaugas. Bylos duomenimis, sudarytos trys atlygintinų teisinių paslaugų teikimo sutartys: 2008 m. vasario 25 d. teisinės pagalbos sutartis Nr. 887, kuria B. Š. advokatui pavedė atstovauti jos interesams civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; 2008 m. lapkričio 14 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 915, kurioje nurodytas pavedimo pobūdis ,,atstovauti interesams civilinėje byloje pagal ieškovo J. Š. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu”; 2010 m. sausio 21 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 2010/950, kuria pavedama parengti apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui ir atstovauti B. Š. interesams Klaipėdos apygardos teisme.
Advokatas A. D. – ieškovas nagrinėjamoje byloje – kreipėsi į teismą ir, naudodamasis dokumentinio proceso tvarka, prašė teismo priteisti iš atsakovės 15 000 Lt (4344,30 Eur) nesumokėto honoraro pagal sudarytas teisinių paslaugų sutartis ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad atsakovė pagal teisinės pagalbos sutartis įsipareigojo sumokėti ieškovui iš viso 15 000 Lt (4344,30 Eur), bet nesumokėjo. Sutartyse nenurodyta honoraro mokėjimo tvarka, terminai, nedetalizuota, už kurias atskirai teisines paslaugas reikia mokėti ir kokia jų vertė. Bylos tose teismų instancijose, kuriose ieškovas atstovavo atsakovei, yra užbaigtos jai nepalankiais teismų procesiniais sprendimais. Ieškovui išsiuntus pretenziją, atsakovė per nustatytą terminą su juo neatsiskaitė. Tačiau terminas, per kurį atsakovė turėjo atsiskaityti su ieškovu – advokatu – už suteiktas teisines paslaugas, nebuvo aptartas sudarytose teisinių paslaugų sutartyse. Ieškovo manymu, terminas sumokėti pagal teisinių paslaugų sutartį sueina tada, kai ta byla yra baigta nagrinėti teisme, nepaisant jos rezultato. Teisinių paslaugų sutarčių pagrindu advokatas (ieškovas) atstovavo atsakovei civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, santuokinio turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kitoje civilinėje byloje – dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Advokatas šiose bylose parengė procesinius dokumentus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams bei dalyvavo teismų posėdžiuose.
Atsakovės teigimu, ji nesuprato, kad sudaro atlygintinų paslaugų sutartis, jas pasirašė, manydama, kai tai – privalomas formalumas prieš teismo posėdį, o pareiga mokėti advokatui jai kiltų tik tokiu atveju, jei bylos būtų laimėtos, t. y. jei teismai tose bylose būtų priėmę procesinius sprendimus jos naudai. Atsakovė nurodo, kad advokatas nesilaiko žodinio susitarimo reikalauti honoraro tik tuo atveju, jeigu civilinės bylos bus laimėtos. Atsakovė prieštaravimuose į ieškinį nurodė, kad ji suprato, jog advokato – ieškovo nagrinėjamoje byloje – paslaugos jai yra nemokamos, nes jai buvo paskirta pirminė nemokama teisinė pagalba. Atsakovė taip pat nurodė, kad advokatas jai garantavo, jog bylos, kuriose jis jai atstovaus, bus laimėtos, tačiau jos buvo pralaimėtos, be to, advokatas neatliko visų veiksmų, kuriuos bylose privalėjo atlikti. Pareiškusi priešieškinį atsakovė jame papildomai nurodė, kad advokatas jai nepaaiškino, jog, pasirašydama advokato parengtus dokumentus, ji sudaro atlygintinas teisinių paslaugų sutartis, be to, manė, kad visas advokato darbas yra apmokamas valstybės lėšomis. Atsakovė teigė buvusi apgauta, jai advokatas nepaaiškino valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo sąlygų ir ji ne savo noru, to nesuprasdama, sutiko su advokato atlygintinomis paslaugomis. Dėl to atsakovė priešieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiomis teisinių paslaugų sutartis kaip sudarytas dėl apgaulės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. preliminariu sprendimu advokato reikalavimas priteisti 15 000 Lt (4344,30 Eur) honoraro ir nuo šios sumos 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos tenkintas. Dėl šio preliminaraus sprendimo atsakovei pareiškus prieštaravimus, teismas perėjo į bylos nagrinėjimą ieškinio teisenos tvarka.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu 2011 m. liepos 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, atsakovės priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad teisinių paslaugų sutartys ir dėl jų pateikta ekspertizės išvada patvirtina, jog atsakovė pasirašė ne ant tuščių, neužpildytų teisinių paslaugų sutarčių popieriaus lapų, o ant išspausdintų standartinių sutarčių, kurių turinį sudarė šie įrašyti duomenys: atsakovės asmens tapatybės identifikaciniai duomenys, advokato rekvizitai, bylos, kuriai atstovauti įsipareigoja advokatas, kategorija, atlyginimo už paslaugas suma. Sutartyse nenurodyta nei atlyginimo mokėjimo tvarka, nei terminai. Atsakovė pripažino, kad ieškovas advokatas A. D. atstovavo jos interesams civilinėse bylose. Teismas konstatavo, kad šalių sudarytų teisinės pagalbos sutarčių pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.2 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.716 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba ir atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą (Advokatūros įstatymo 4 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles, nes nustatytu terminu neatsiskaitė su ieškovu už suteiktas teisines paslaugas. Teismas, aiškindamas, kokias paslaugas suteikė advokatas atsakovės bylose, išaiškino ieškovo ir atsakovės sudarytų teisinių paslaugų turinį. Teismas konstatavo, kad sutartyse šios paslaugos nėra detalizuotos ar aptartos.
Teismo nustatyta, kad advokato A. D. kontora neturi juridinio asmens statuso, nėra advokatų profesinė bendrija, joje teisines paslaugas teikia du advokatai partnerystės pagrindais. Atsakovės turtinė padėtis pagal turto deklaracijas yra tokia: ji yra 20 991 Lt (6079,41 Eur) vertės nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypo ir buto) savininkė, neturi kitokio vertingo nekilnojamojo ir finansinio turto, metinių pajamų (turto ir pajamų deklaracijų duomenimis), yra iš dalies nedarbinga, netekusi 60 proc. darbingumo dėl ligos, nuo 2010 m. sausio mėnesio kiekvieną mėnesį jai buvo išmokama 500,99 Lt (145,10 Eur), nuo 2012 m. sausio mėnesio – 250,50 Lt (72,55 Eur) socialinio draudimo netekto darbingumo pensija.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 30 d. nutartimi atmetė atsakovės B. Š. apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą.
Teismas nutartį motyvavo tuo, kad nėra teisinio pagrindo abejoti ar nesutikti su ekspertizės išvada, kurioje pažymėta, kad atsakovė pasirašė ant išspausdintų, o ne tuščių teisinių paslaugų sutarčių lapų. Atsakovė priešieškinio reikalavimą pripažinti sutartis negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl apgaulės iš esmės grindė tik savo paaiškinimais, jų nepagrįsdama jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė neįrodė teisinių paslaugų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis įstatyme nustatytų sąlygų. Teismas sprendė, kad 15 000 Lt (4344,30 Eur) honoraro advokatui priteisimas yra proporcingas jo suteiktų teisinių paslaugų turiniui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė B. Š. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:
Atsakovė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiomis teisinių paslaugų sutartis faktiniam pagrindui turėjo pritaikyti išdėstytą priešieškinio faktinį pagrindą atitinkančią teisės normą. Todėl teismai, nustatę, kad nėra pagrindo ginčo sutarčių pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės, turėjo įvertinti, ar atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl atsakovės suklydimo (CK 1.90 straipsnis) arba dėl prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atsakovė teigė, kad ji buvo suklaidinta ir apgauta sutikdama su atlygintinų advokato teikiamų paslaugų įsipareigojimais. Atsakovė kreipėsi pirminės nemokamos teisinės pagalbos į advokatą (ieškovą), jai šią pagalbą advokatas suteikė, ji ir toliau tikėjosi nemokamų teisinių konsultacijų, kitų teisinių paslaugų ir ne savo noru, nesuprasdama suklydo sutikusi su advokato atlygintinomis paslaugomis, kai ji pasirašė greta kitų advokato parengtų procesinių dokumentų atlygintinas teisinių paslaugų sutartis. Atsakovės teigimu, jos skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorė yra vartotoja ir kad ginčo teisinių paslaugų sutartys turi būti aiškinamos jos, o ne ieškovo naudai. Teismai, aiškindami sutartį vartotojo naudai, neturėtų pagrindo priteisti ieškovo reikalaujamo dydžio honoraro už teisines paslaugas. Sutarties aiškinimo vartotojo naudai taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), be kita ko, aiškintina taip, kad teismai turi ex officio patikrinti, ar vartojimo teisinių paslaugų kaina (kurios reikalaujama iš vartotojo) ir kitos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.156 straipsnio 4 dalis), ar jos nesuvaržo vartotojo teisių (CK 6.350 straipsnio 2 dalis, 6.716 straipsnio 4 dalis). Atsakovės nuomone, Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje išdėstyta teisės norma reiškia, kad advokato užmokesčio dydis negali būti nustatomas laisvai šalių susitarimu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad advokato užmokesčio dydį lemia tam tikri kriterijai: bylos sudėtingumas, advokato kvalifikacija ir patirtis, kliento finansinė padėtis ir kitos reikšmingos aplinkybės. Be to, bet kokios sutarties kaina turi atitikti protingumo kriterijų. Vartojimo paslaugų sutarčių sąlygos, nustatančios advokato užmokesčio dydį, neatitinkantį įstatyme nustatytų kriterijų, suvaržo vartotojo padėtį (CK 6.350 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad imperatyviosios teisės normos turi būti taikomos šalių santykiams, nepaisant to, ar jos įtrauktos į sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. UAB „Vortumas“, bylos Nr. 3K-3-24/2009).
Kasatorės teigimu, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, teisingumo ministro su Advokatų taryba 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis būtina vadovautis ne tik priteisiant teisme šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet jos taikytinos ir sprendžiant ginčą dėl advokato atlyginimo dydžio, kai teisinių paslaugų sutartis sudaryta advokato (profesionalo, besiverčiančio teisininko praktika) ir vartotojo. Rekomendacijose nustatyta, kad už vieną atstovavimo valandą teisme maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokesčio dydis yra 0,15 minimaliosios mėnesio algos. Teismų priteista 15 000 Lt (4344,30 Eur) neatitinka Rekomendacijų nuostatų.
Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai iš jos priteisė 5 proc. metines palūkanas nuo priteistų 15 000 Lt (4344,30 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pagal CK 6.360 straipsnio 5 dalį, kai pirkėjas praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Vartojimo paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomas CK 6.360 straipsnis (CK 6.716 straipsnio 4 dalis), jame reglamentuojama, kad kai pirkėjas pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Dėl to, kai paslaugų gavėjas vartotojas praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą taip pat neskaičiuojamos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas advokatas A. D. prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tai pavyzdinis sąrašas kriterijų, į juos atsižvelgiant galima didinti arba mažinti advokato atlygio dydį už suteiktas teisines paslaugas. Įstatymo 50 straipsnio l dalyje nustatyta, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Ieškovo teigimu, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies prasmę, teisingumo ministro su Advokatų taryba patvirtintomis Rekomendacijomis privalu vadovautis tik tais atvejais, kai sprendžiamas honoraro, priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies bylą laimėjusiai proceso dalyvei, dydis. Ieškinio reikalavimai dėl neapmokėtų 15 000 Lt (4344,30 Eur) honorarų pareikšti neatsiskaičius už dalyvavimą bylose, kuriose procesas tęsėsi apie ketverius metus. Siekiant prisiteisti honorarus teismui pateiktos ne visos su kasatore sudarytos teisinių paslaugų sutartys, o tik tos, kurių bylos yra užbaigtos.
IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 7 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar fizinis asmuo, kuris gauna teisines paslaugas pagal atlygintinas teisinių paslaugų sutartis, sudarytas su advokatu, ir šios teisinės paslaugos teikiamos bylose, kurios galbūt susijusios su fizinio asmens asmeniniais interesais (santuokos nutraukimas, santuokoje įgyto turto pasidalijimas ir kita), pripažintinas vartotoju ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
2. Ar advokatas, jeigu jis priskiriamas prie laisvosios profesijos (angl. free profession) atstovų, sudarydamas atlygintinų teisinių paslaugų sutartį su fiziniu asmeniu, kuria jis įsipareigoja teikti teisines paslaugas tam, kad fizinis asmuo galėtų patenkinti savo ne su verslu ar profesija susijusius poreikius, priskirtinas prie verslininkų ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
3. Ar atlygintinos teisinių paslaugų sutartys, kurias sudaro advokatas, besiverčiantis profesine veikla kaip laisvosios profesijos atstovas, patenka į 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse reglamentavimo sritį?
4. Jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar tokių sutarčių kvalifikavimui kaip vartojimo sutarčių taikomi bendrieji kriterijai, ar jos turėtų būti pripažintos vartojimo sutartimis pagal specialiuosius kriterijus? Jei tokių sutarčių kvalifikavimui kaip vartojimo sutarčių reikia naudotis specialiaisiais kriterijais, kokie jie turėtų būti?
ESTT 2015 m. sausio 15 d. sprendime (C-537/13, dar nepaskelbtas Rinkinyje) (toliau – prejudicinis sprendimas) nurodė, kad 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo
Sutartys ir kitokie sandoriai, tiesiogiai numatyti įstatymuose arba juose ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys, yra įstatyme įtvirtinti asmens teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kai asmuo ieškinio reikalavimą kildina iš sutarčių, teismui kyla būtinybė teisiškai kvalifikuoti sutartį bei išsiaiškinti tikrąjį sutartimi nustatytą šalių teisių ir pareigų turinį, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).
Byloje ginčas kilo iš advokato su klientu (fiziniu asmeniu) sudarytų teisinių paslaugų sutarčių vykdymo. Klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (teisinių paslaugų sutarčių sudarymo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Tokio pobūdžio sutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis (CK 6.756–6.765 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2009; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-473/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-461/2010, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-473/2014). Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, oatskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus.
Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“,bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011).
Nagrinėjamoje byloje kvestionuojamų teisinių paslaugų teikimo sutarčių sudarymo metu galiojusio CK 6.188 straipsnio, į kurį perkeltos Direktyvos 93/13/EEB nuostatos (galiojančios CK redakcijos 6.2284 straipsnio), ir CK 6.193 straipsnio 4 dalimi įgyvendinamos atitinkamos Direktyvos 93/13/EEB nuostatos, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus tiek prejudicinis sprendimas, tiek kiti ESTT sprendimai, aiškinantys konkrečias šios direktyvos nuostatas. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalį, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Taigi direktyva nėra taikoma tiesiogiai, tačiau aiškinant ir taikant direktyvų nuostatas įgyvendinančius nacionalinius įstatymus būtina atsižvelgti į direktyvos nuostatas ir jas aiškinančius ESTT sprendimus (žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo Von Kolson ir Kaman, C-14/83, Rink. p. 01891, 26 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, Nr. 3K-3-162/2013, ir kt.).
ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad sutartys, kurioms taikytinos Direktyvos 93/13/EEB nuostatos, turi būti vertinamos pagal bendruosius vartotojų sutartims kvalifikuoti taikomus kriterijus (žr. prejudicinio sprendimo 20–21 punktus, ESTT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C-488/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 29–30 punktus). Vadovaujantis tais pačiais bendraisiais kriterijais, siekiant įvertinti, ar konkreti sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, turėtų būti vertinamas ir advokato specifinis teisinis statusas (laisvosios profesijos atstovas), ir jo sudaroma teisinių paslaugų sutartis su klientu, nepaisant to, su kuria teisės sritimi yra susijęs teisinių paslaugų teikimo sutarties dalykas (prejudicinio sprendimo 24, 25 punktai).
ESTT prejudiciniame sprendime, atsakydamas į klausimą, ar laisvųjų profesijų atstovai, konkrečiai advokatai, santykiuose su fiziniu asmeniu dėl paslaugų teikimo prilyginami verslininkams, atitinkamai jiems taikant vartotojų teisių apsaugą užtikrinančias taisykles, nagrinėjamos bylos atžvilgiu nusprendė, kad Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoje byloje sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų. Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą. Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.
Prejudiciniu sprendimu ESTT pažymėjo ir tai, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja klientų – vartotojų ir advokatų nelygybė būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Advokatai turi aukšto lygio specialiųjų žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti teikiamų paslaugų kokybę (prejudicinio sprendimo 23 punktas; ESTT 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimo Cipolla ir kt., sujungtose bylose C 94/04 ir C 202/04, Rink. p. I-11421, 68 punktas). Pažymėtina, kad vartotojo teisė į informaciją yra viena pagrindinių vartotojo teisių, glaudžiai susijusių su vartotojo teise būti apgintam nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų. Nesąžiningų sąlygų kontrolė yra susieta su vartotojo teisės į informaciją pažeidimo pasekmėmis. Skaidrumo principo sąsają su vartotojo teise į informaciją yra pabrėžęs ir ESTT, jis akcentavo, kad nepakanka šį principą įgyvendinti vien per teismų praktiką, ir išaiškino jį kartu kaip nustatantį verslininko pareigą teikti informaciją vartotojui, ir ne tik sudarant sutartį, bet ir prieš sutarties sudarymą (ESTT 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas Commission of the European Communities v. Kingdom of the Netherlands, C-144/99, Rink. p. I-3541).Informavimo pareiga tampa ypač svarbi naudojant standartines sutarčių sąlygas. Šiuo atveju svarbu užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ir sąžiningumo principo laikymąsi. Viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti šių tikslų, yra standartines sutarčių sąlygas naudojančios šalies pareiga atskleisti informaciją, kad sutartis sudaroma pagal jos parengtas standartines sutarties sąlygas, ir sudaryti galimybę kitai šaliai tinkamai su jomis susipažinti. Vartotojas būti informuotas ir padaryti tos informacijos pagrindu adekvatų sprendimą gali tik žinodamas visas sutarties sąlygas, o jis jas gali žinoti, jei jos aiškios ir suprantamos.
Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad advokatas savo nuožiūra sprendžia, ar sutartiniuose santykiuose su savo klientu naudotis iš anksto jo paties ar jo profesinės asociacijos organų parengtomis tipinėmis sąlygomis. Kadangi šios sąlygos įtrauktos į atitinkamas sutartis tiesiogiai advokato valia, negalima tvirtinti, kad taikant sutarties sąlygų (ne)sąžiningumo kontrolę galėtų kilti grėsmė, jog bus pakenkta advokato ir jo kliento santykių specifikai ar bus pažeisti advokato veiklos principai (prejudicinio sprendimo 26–27 punktai). Sutarties sąlygose, dėl kurių atskirai nesiderama, kurios parengtos bendrai naudoti, nėra su advokatų klientais susijusios asmeninės informacijos, dėl kurios atskleidimo galėtų būti pažeista advokato profesinė konfidencialumo pareiga (prejudicinio sprendimo 31 punktas).
Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98, Rink. p. I-04941, 26, 29 ir 32 punktai). Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (prejudicinio sprendimo 33 punktas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame cituojama ESTT praktika). Nacionalinis teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13/EB 5 straipsnio 1 sakinį (prejudicinio sprendimo 34 punktas).
Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-156/2012). Kai su vartotoju sudaromos tipinės, standartinės, individualiomis sąlygomis nesuderėtos sutartys, kai jų sąlygas parengia ir jas pasiūlo kita sutarties šalis – verslininkas, teismui aiškinant jų turinį nesąžiningų sutarties sąlygų nustatymo teisminės kontrolės tikslu, be kita ko, taikytina contra proferentem taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialiųjų žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas per sutarties sąlygas gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Šalių individualiai neaptartos vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus: jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Tikrindamas vartojimo sutarčių sąlygas nesąžiningumo aspektu teismas turi įvertinti, ar neiškreipta vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.188 straipsnio 6 dalyje (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 6 dalyje) nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją; neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-296/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl verslininko pareigos suteikti informaciją ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, išaiškino, kad sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį, bei atsižvelgiant į vidutiniškai informuoto, protingai apdairaus ir atidaus vartotojo supratimo standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-689/2006).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas, prašydamas priteisti atlyginimą už teisines paslaugas, pateikė keturias teisinių paslaugų sutartis pagal Advokatų tarybos 2005 m. birželio 30 d. sprendimu patvirtintą kliento atstovavimo civiliniame teisme sutarties rekomendacinę formą. Tokio pobūdžio Advokatų tarybos sprendimai yra rekomendaciniai ir advokatas, sudarydamas su klientu teisinių paslaugų sutartį Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalies pagrindu, renkasi savo nuožiūra – naudoti iš anksto Advokatų tarybos patvirtintą standartinę formą ar sudaryti individualiai aptartų sąlygų sutartį su klientu, ar užpildžius standartinę formą kartu sudaryti individuliai aptartų sąlygų susitarimą. Teismai nagrinėjamoje byloje nevertino teisinių paslaugų sutarties pobūdžio ir nekvalifikavo jos kaip vartojimo sutarties, todėl ir jos sąlygų netikrino nesąžiningumo aspektu. Kaip jau pažymėta, pripažinus tiriamas teisinių paslaugų sutartis vartojimo sutartimis (remiantis aptartu prejudiciniu sprendimu), būtina jų teisminė kontrolė siekiant įvertinti ir nustatyti, ar jų sudarytos sąlygos nėra nesąžiningos CK 6.188 straipsnio 2 dalies (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalies) prasme. Sutarties dalykas, šiuo atveju teisinės paslaugos, taip pat jų kaina standartinėse teisinių paslaugų sutartyse turi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai (CK 6.188 straipsnio 6 dalis (CK 6.2284 straipsnio 6 dalis), šios sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisykle kartu su CK 6.188 straipsnio 6 dalimi (CK 6.2284 straipsnio 6 dalimi). Neaiškios sutarties sąlygos aiškintinos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies ir vartotojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012).
Pateiktose tipinėse sutartyse išvardytos apibendrinamojo pobūdžio teisinės paslaugos, kaip antai atstovavimas turto padalijimo, santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo byloje, byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir kitose bylose, nurodytos konkrečios galutinės mokėtinos sumos už paslaugas, nesant paaiškinimų, kurios paslaugos įkainotos kokiu atlyginimo dydžiu. Todėl kyla abejonių dėl sulygtų paslaugų apimties ir kainų aiškumo. Šioms aplinkybėms išaiškinti būtina iš naujo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodinėjimo tikslas civiliniame procese yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kai sutarties šalys nesutaria dėl tam tikrų sutarties sąlygų, teismas tiria aplinkybes, į kurias pagal įstatymą turi būti atsižvelgiama aiškinant sutartį. CK 6.193 straipsnyje pirmiausia įtvirtinta tai, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Šis sutarties aiškinimo principas reikalauja atsižvelgti į abiejų šalių ketinimus sudarant sutartį, analizuoti visą sutartį. Sisteminis sutarčių aiškinimo principas reikalauja bet kurią sutarties sąlygą aiškinti atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą – sutarties esmę, tikslą, jos sąlygų tarpusavio ryšį (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatytą taisyklę, sprendžiant ginčą dėl sutarties sąlygų, svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu ar kitokiais šalių veiksmais; dėl to būtina atsižvelgti į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų pasirašytus dokumentus, tarpusavio susirašinėjimą, susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007).
Aplinkybių dėl teisinių paslaugų sutartyse sulygtų paslaugų apimties ir kainų nustatymas bei vertinimas yra fakto klausimai, jų kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisinių paslaugų sutarčių sąlygų aiškumo ir suprantamumo aspektams tirti byla dėl šios dalies grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Jeigu teismas konstatuotų sutarčių sąlygų dėl paslaugų apimčių neaiškumą, neišsamumą, tai, nustačius atliktų paslaugų apimtis, svarstytina ir atitinkama kaina, kuri būtų sąžininga už tokių paslaugų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ober-haus“ nekilnojamas turtas v. I. A., bylos Nr. 3K-3-264/2014). Todėl nagrinėjamoje byloje nustatytinas vartojimo paslaugų apimties ir jų kainos santykis. Nustačius suteiktų paslaugų apimtį, spręstina dėl jų ir jų kainos santykio atitikties sąžiningumo reikalavimams. Vertinant atlyginimo už teisines paslaugas dydį reikšmingas ir tokio dydžio suderinamumas pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus tinkamo atlyginimo už advokato teikiamas paslaugas kriterijus: nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde taip pat išdėstyti argumentai, kad teismai turėjo pripažinti kasatorės ginčijamas teisinių paslaugų sutartis negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis) arba kitais įstatyme įvardytais sandorių negaliojimo pagrindais (dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms – CK 1.80 straipsnio 1 dalis, dėl suklydimo – 1.90 straipsnis), nes kasatorė, sudarydama teisinių paslaugų sutartis, manė, kad šias paslaugas teiks advokatas neatlygintinai arba jas visiškai apmokės valstybė. Kasatorė nenurodė jokių imperatyviųjų įstatymo normų, kurioms, jos manymu, galėtų prieštarauti ginčijamos sutartys, bylą nagrinėję teismai nenustatė sutarčių prieštaravimo konkrečioms imperatyviosioms įstatymo normoms. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimu ir nutartimi byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių šalių susitarimą ar sutarčių sudarymo metu susidariusį atsakovės pagrįstą manymą dėl neatlygintinų teisinių paslaugų teikimo. Ši teismų išvada nepaneigta kasacinio skundo argumentais. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kai advokatas įgyvendina turimą teisę teikti teisines paslaugas nemokamai, t. y. teikti teisinę pagalbą. Byloje nustatyta, kad ieškovas teikė kasatorei teisines paslaugas, atstovavo jos interesams civilinėse bylose, – tai pripažino kasatorė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Aiškinant CK 1.91 straipsnio 1 dalies normą, nustatančią sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl apgaulės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1008/2001; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008; kt.). Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių jį jau sudarius; suklydimas turi būti esminis, t. y. toks, kai normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. T. P., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; kt.). Abiem aptariamais atvejais tam, kad sandoris tiek dėl apgaulės, tiek dėl suklydimo būtų pripažintas negaliojančiu, turi būti konstatuota ydingai susiformavusi šalies valia sudaryti sandorį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina kasatorės valios sudarant sutartis ydingumo, įstatyme ir teismų praktikoje išdėstytų sąlygų pripažinti ginčijamas teisinių paslaugų sutartis negaliojančiomis dėl apgaulės ar suklydimo. Neįrodžius priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiomis teisinių paslaugų sutartis faktiniu pagrindu nurodomų šių sutarčių negaliojimo aplinkybių, teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti šių sandorių negaliojančiais įstatyme nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, todėl teisiškai pagrįstai išsprendė šią bylos dalį, atmesdami priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiomis teisinių paslaugų sutartis. Dėl šios bylos dalies priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 27,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais ir 360 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo dalis atmesti atsakovės B. Š. priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiomis teisinių paslaugų sutartis, palikti nepakeistą.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutarties dalį panaikinti ir perduoti bylą dėl šios dalies iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos tvarka Klaipėdos apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas