Visas tekstas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. T.-B., A. B., D. T.-B., M. K., H. M., A. M. (A. M.), L. J., A. J., V. L. ir K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija), dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

Pareiškėjai I. T.-B., A. B., D. T.-B., M. K., H. M., A. M., L. J., A. J., V. L. ir K. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė: 1) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir atsakovas) solidariai priteisti 1 045,48 Eur turtinę žalą pareiškėjams A. B., I. T.-B. ir D. T.-B.; 2) iš atsakovo priteisti 890,33 Eur turtinę žalą pareiškėjui M. K.; 3) iš atsakovo solidariai priteisti 704,13 Eur turtinę žalą pareiškėjams H. M. ir A. M.; 4) iš atsakovo solidariai priteisti 1 215,06 Eur turtinę žalą pareiškėjams L. J. ir A. J.; 5) iš atsakovo solidariai priteisti 1 215,06 Eur turtinę žalą pareiškėjams V. L. ir K. L.; 6) priteisti pareiškėjams A. B., I. T.-B., D. T. B., M. K., H. M., A. M., L. J., A. J., V. L. ir K. L. po 500 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti; 7) priteisti iš atsakovo penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) priteisti šias bylinėjimosi išlaidas: A. B., I. T.-B. ir D. T. B. solidariai priteisti 156,82 Eur sumą; M. K. priteisti 133,55 Eur sumą; H. M. ir A. M. solidariai priteisti 111,13 Eur sumą; L. J. ir A. J. solidariai priteisti 182,26 Eur sumą; V. L. ir K. L. solidariai priteisti 182,26 Eur sumą.

Pareiškėjai paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ yra kelionių organizatorius, organizavęs turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Į UAB „Freshtravel“ organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę UAB „Freshtravel“ paslaugas, į keliones taip ir neišskrido. Už neįvykusias keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. Dalį pinigų kai kuriems turistams yra kompensavusi UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė. Turistai, kurie buvo sudarę su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ turizmo paslaugų teikimo sutartis, tačiau jiems nuo

62014 m. lapkričio 14 d. nebuvo suteiktos sutartyse numatytos turizmo paslaugos (kelionė visiškai neįvyko), arba turistai, kurie negavo dalies turizmo paslaugų (kelionė nutraukta anksčiau laiko ir / arba turistai patyrė papildomų išlaidų kelionėje), prašymus grąžinti pinigus pateikė per kelionių agentūras arba tiesiai Turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“.

Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija 2015 m. liepos 29 d. iš Turizmo departamento gavo atsakymą į prašymą, kuriame nurodyta, kad Turizmo departamentas yra gavęs 813 prašymų dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atlyginti turistų patirtus nuostolius dėl neįvykusių kelionių ar iš dalies suteiktų paslaugų pagal 781 turizmo paslaugų teikimo sutartį. Turizmo departamentui įvertinus gautus nukentėjusių turistų prašymus, paaiškėjo, kad bendra jų patirtų nuostolių suma sudaro 734 090,21 Eur. Nemokios UAB „Freshtravel“ veikla buvo apdrausta 202 734 Eur sumai.

2015 m. birželio 25 d. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, atstovaudama pareiškėjams, kreipėsi su pretenzija į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl piniginių lėšų pareiškėjams grąžinimo ir neturtinės žalos atlyginimo bei informavo, jog, Lietuvos Respublikai atsisakius atlyginti pareiškėjų patirtą žalą, bus kreipiamasi į teismą su grupės ieškiniu, tačiau valstybės institucijos atsisakė patenkinti pretenziją.

2015 m. birželio 26 d. iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos buvo gautas atsakymas, kad 2015 m. birželio 22 d. pretenzija persiųsta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – ir Ūkio ministerija), o 2015 m. liepos 2 d. iš Ūkio ministerijos buvo gautas atsakymas, jog ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pasitarimo sušaukimo ir į pretenziją bus atsakyta po minėto pasitarimo. Taigi tiek iki ieškinio padavimo dienos, tiek iki šio patikslinto skundo pateikimo dienos Lietuvos valstybė pareiškėjams žalos neatlygino.

Pareiškėjai paaiškino, kad A. B., I. T.-B. ir D. T.-B. iš internetinio portalo Beta.lt įsigijo 7 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventurą. 2014 m. rugpjūčio 25 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002372, už poilsinę kelionę sumokėjo 3 798 Lt. Poilsinė kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 29 d. – 2015 m. gruodžio 5 d., tačiau minėta asmenų šeima į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 8 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas A. B., I. T.-B. ir D. T.-B. išmokėjo 54,52 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 3 asmenų šeimai už neįvykusią kelionę yra 1 045,48 Eur (3 609,83 Lt).

M. K. 2014 m. lapkričio 5 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004229 dėl 6 dienų kelionės į Madeirą 2014 m. lapkričio 22 –28 d. Už kelionę buvo sumokėta 3 598 Lt suma pagal išankstinę kelionių agentūros UAB „Kelionių agentas“ išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. 140038. Kelionė M. K. nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. gegužės 22 d. M. K. Turizmo departamentui pateikė prašymą inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą. 2015 m. liepos 27 d. iš Turizmo departamento buvo gautas atsakymas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, o 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo įmonė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas M. K. išmokėjo 47,52 Eur draudimo išmoką. Taigi šio pareiškimo pateikimo dieną M. K. yra negrąžinta 890,33 Eur (3 074,13 Lt) suma.

H. M. ir A. M. iš internetinio portalo Beta.lt įsigijo 7 dienų (2015 m. vasario 28 – kovo 6 d.) poilsinę kelionę į Hurgadą. 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ buvo pasirašyta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004359, už kelionę sumokėta 2 558 Lt. Turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodytu laiku kelionė suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2014 m. lapkričio 24 d. H. M. ir A. M. kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Cherry Media“ LT ir Turizmo departamentą dėl kompensavimo procedūros už neįvykusią kelionę inicijavimo. 2015 m. liepos 27 d. iš Turizmo departamento buvo gautas raštas Nr. SD-856, kuriame nurodyta, kad bus grąžinta 36,72 Eur suma kaip kompensacija už patirtą žalą, tačiau iki pareiškimo pateikimo dienos draudimo išmokos H. M. ir A. M. nėra gavę. Taigi H. M. ir A. M. už neįvykusią kelionę yra negrąžinta 740,85 Eur (2 558 Lt) suma.

L. J., A. J., V. L. ir K. L. iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ įsigijo kelionę 2014 m. lapkričio 29 – gruodžio 5 d. į Fuerteventurą. Už kelionę minėti asmenys UAB „Freshtravel“ sumokėjo 2 621,05 Eur. Kelionė minėtai asmenų grupei nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2014 m. lapkričio 18–19 d. minėti asmenys kreipėsi į Turizmo departamentą prašydami inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą. L. J. ir A. J. buvo grąžintas 10,38 Eur komisinis mokestis bei išmokėta 63,37 Eur draudimo išmoka. V. L. ir K. L. buvo grąžintas 53,82 Eur komisinis mokestis bei išmokėta 63,37 Eur draudimo išmoka. Taigi likusi L. J. ir A. J. negrąžinta suma už neįvykusią kelionę yra 1 215,06 Eur (4 195,36 Lt), o V. L. ir K. L. yra negrąžinta 1 215,06 Eur (4 195,36 Lt) suma už neįvykusią kelionę.

Pareiškėjai nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog dauguma jų į keliones turėjo vykti ne po vieną, o tam tikromis grupėmis ar šeimomis ir už keliones mokėjo vienas ar keli asmenys, tačiau žalą patyrė visi turėję keliauti asmenys, prašė teismo priteisti turtinę žalą konkrečioms pareiškėjų grupėms (šeimoms) solidariai, nekonkretinant, kokią turtinę žalą kiekvienas pareiškėjas yra patyręs atskirai, nes tai netikslinga.

Pareiškėjai skundo reikalavimus atlyginti turtinę žalą grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva 90/314/EEB) 7 ir 8 straipsniais, 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva (ES) 2015/2302), 34 punktu ir pažymėjo, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti, tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Šiuo atveju Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva Nr. 90/314 yra įgyvendinamasis ES aktas, tačiau, pareiškėjų manymu, Lietuvos valstybė nėra tinkamai jos įgyvendinusi.

Rėmėsi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 7 dalimis, Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija), XI skyriaus 29 ir 34 punktais ir pažymėjo, kad anksčiau aptartas nacionalinės teisės aktų reglamentavimas, susijęs su turizmo paslaugų teikimu, neužtikrina, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju.

Remdamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) jurisprudencija dėl Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, pareiškėjai nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. byloje, Nr. C-140/97, 64 punktą).

Dėl teisės reikalauti žalos atlyginimo ir valstybės civilinės atsakomybės paaiškino, kad ES teisėje yra pripažįstama, jog asmuo dėl ES teisės pažeidimo patyręs žalą turi teisę reikalauti kompensacijos – šios svarbios teisės prielaida yra valstybės atsakomybė privačiam asmeniui dėl žalos atlyginimo. Valstybių atsakomybė už žalą nėra tiesiogiai reglamentuojama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, tačiau remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija yra nustatytos šios valstybės narės atsakomybės sąlygos: pažeista teisės norma turi būti siekiama suteikti asmenims teisių; teisės normos pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus; tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

Dėl Lietuvos valstybės atsakomybės sąlygų egzistavimo paaiškino, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsniu asmenims yra suteikta teisė kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būti repatrijuotiems ir teisė atgauti visus sumokėtus pinigus už kelionę. Atsakovas, perkeldamas Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į nacionalinę teisę, netinkamai įgyvendino minėtas Direktyvos 90/314/EEB nuostatas ir neužtikrino joje nurodytų tikslų, o būtent neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Taip pat, pasak pareiškėjų, egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovo padaryto pažeidimo – Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio pažeidimo, t. y. netinkamo Direktyvos Nr. 90/314 įgyvendinimo, ir atsiradusios žalos – nuostolių, kuriuos dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo jie patyrė. Jei atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą 90/314/EEB, t. y. nacionalinės teisės nuostatomis būtų užtikrinęs, kad organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju vartotojai bus repatrijuoti ir jiems realiai bus grąžinti visi sumokėti pinigai, nebūtų žalą patyrusių asmenų.

Pareiškėjai teisę į neturtinės žalos atlyginimą grindė Teisingumo Teismo 2002 m. kovo

712 d. sprendime byloje Nr. C-l68/00 pateiktu aiškinimu, kad „Direktyvos 90/314/EEB 5 straipsnis turi būti aiškinamas kaip suteikiantis vartotojams teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl paslaugų, sudarančių kelionės paketą, nevykdymo ar netinkamo vykdymo“.

Nurodė, kad dėl netinkamo atsakovo teisinio reguliavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jie nukentėjo, o būtent neišvyko į suplanuotą kelionę ir atsidūrė tokioje situacijoje, kai iš viso nežinojo, ar jiems bus grąžinti sumokėti pinigai už kelionę. Dėl šio nežinojimo patyrė stresą, neigiamas emocijas. Keliones jie ilgai planavo, taupė, pasiėmė darbe atostogų, sumokėjo nemažai pinigų, tačiau liko apgauti ir dar dėl to patyrė žalą. Pareiškėjai dėl neįvykusios kelionės labai išgyveno, jautėsi nusivylę, prarado pasitikėjimą kelionių organizatoriais ir valstybės institucijomis. Be to, pažymėjo, kad nuo UAB „Go Planet Travel“ nemokumo paskelbimo yra praėję daugiau kaip 9 mėnesiai. Visą tą laiką jie laukė ir laukia iki šiol, kol jiems kas nors iš valstybės institucijų grąžins visus sumokėtus pinigus už kelionę. Toks asmenų laukimas ir palikimas visiškoje nežinomybėje neabejotinai sukelia rimtus išgyvenimus, taigi jiems turi būti atlyginta ir neturtinė žala, kurią įvertino 500 Eur suma kiekvienam pareiškėjui neindividualizuojant, nes iš esmės jie visi identiškomis aplinkybėmis patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie atsirado dėl netinkamo atsakovo teisinio reguliavimo turizmo srityje. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjai taip pat grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.754 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl šios normos aiškinimo ir taikymo.

Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovas prašė patikslintą skundą patenkinti remdamiesi jame išdėstytais motyvais. Sutiko su atsakovo atstovo Ūkio ministerijos atstovių pateikta informacija, kad H. M. yra išmokėta 36,72 Eur draudimo išmoka, ir atitinkamai patikslino savo reikalavimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad dėl Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reglamentavimo pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas.

Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos 90/314/EEB nuostatas. Pabrėžė, kad 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1496 buvo sugriežtinta kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apskaičiavimo tvarka, padidinti prievolių įvykdymo užtikrinimo sumų procentiniai apskaičiavimo dydžiai, nustatyti kiti saugikliai bei reikalavimai dėl tinkamo kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo. Rengiant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir jį priimant, buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą 90/314/EEB, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas. Pažymėjo, kad nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Taip pat Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų ES institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (šiuo konkrečiu atveju į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą 90/314/EEB, todėl, atsakovo atstovo manymu, nėra jokio pagrindo teigti, kad Direktyva 90/314/EEB į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Todėl neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, ir pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Taigi pareiškėjų reikalavimai atlyginti turtinę žalą turi būti atmesti. Atmetus pagrindinius pareiškėjų reikalavimus atlyginti turtinę žalą, turi būti atmestas ir papildomas reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

Atsakovo atstovas nesutiko ir su pareiškėjų reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia turi būti nustatytas teisinis pagrindas (įstatymas), nustatantis neturtinės žalos atlyginimo konkrečiu atveju galimybę. Jokie teisės aktai nenustato, kad neturtinė žala atlyginama kelionės neįvykimo atveju. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai netinkamai aiškina CK 6.754 straipsnio 5 dalies esmę bei prasmę. Lingvistiškai aiškinant CK 6.754 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą, matyti, jog įstatymų leidėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su įvykusios kelionės metu neišsipildžiusiais turisto pagrįstais ir protingais lūkesčiais, dėl kurių jis lieka kelione nepatenkintas. O pareiga atlyginti neturtinę žalą siejama su jau prasidėjusia kelione, t. y. su jau prasidėjusiu konkrečių turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodytų paslaugų teikimu, ir turisto pagrįstų lūkesčių dėl teikiamų paslaugų neišsipildymu, kai, suteikus paslaugas, turistas lieka nepatenkintas kelione. Tačiau aptariama teisės norma nenustato galimybės atlyginti neturtinę žalą dėl apskritai neįvykusios kelionės. Kadangi pareiškėjų kelionės net neprasidėjo, todėl neegzistuoja CK 6.754 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas jiems atlyginti neturtinę žalą. Kadangi neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, o aptariamu atveju jos atlyginimo įstatymas nenustato, todėl nėra pagrindo ją atlyginti.

Be to, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjai nepateikė nei jokių įrodymų, kad patyrė stresą, neigiamas emocijas, nepatogumus ir išgyvenimus, nei įrodymų, pagrindžiančių prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį. Pareiškėjų skundo teiginiai apie tariamai patirtą neturtinę žalą grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio įrodymais nepagrįstais teiginiais, taip pat bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais. Pažymėjo ir tai, kad dalis pareiškėjų yra mažamečiai vaikai, todėl abejotina, ar jie galėjo patirti ir suvokti neigiamą neįvykusių kelionių poveikį. Net jeigu neigiamą poveikį patyrė ir suvokė, abejotina, ar dėl to patyrė tokio pat intensyvumo ir masto neigiamus išgyvenimus kaip suaugusieji nukentėję turistai ir dėl to galėtų reikalauti vienodo dydžio neturtinės žalos atlyginimo kaip suaugusieji nukentėję turistai. Nesant įrodyto neturtinės žalos fakto, atsakovo atstovo teigimu, nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.

Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje arba civilinius ieškinius baudžiamojo proceso metu, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Atsakovo atstovo Ūkio ministerijos atstovės teismo posėdyje su pareiškėjų skundu nesutiko remdamosi atsiliepime į patikslintą skundą išdėstytais argumentais. Teismo posėdyje pateikė ERGO Insurance SE Lietuvos filialo raštą, kad H. M. išmokėta 36,72 Eur draudimo išmoka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepimo į patikslintą skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuoto asmens Turizmo departamento atstovė teismo posėdyje palaikė atsakovo poziciją ir prašė skundo netenkinti. Pabrėžė, kad Turizmo departamentas tinkamai vykdė kelionių organizatoriaus veiklos kontrolę ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Freshtravel“ atsiliepimo į skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Freshtravel“ atstovas palaikė patikslintą pareiškėjų skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija atsiliepimo į patikslintą skundą nepateikė. Teismo posėdyje Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos atstovė palaikė patikslintą pareiškėjų skundą.

8II.

9

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą skundą patenkino iš dalies. Priteisė A. B. iš atsakovo 348,49 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė I. T.-B. iš atsakovo 348,49 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo 2015 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė D. T.-B., atstovaujamam atstovų pagal įstatymą I. T.-B. ir A. B., iš atsakovo 348,49 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė M. K. iš atsakovo 890,33 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė H. M. iš atsakovo 352,07 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė A. M. iš atsakovo 352,07 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė L. J. iš atsakovo 607,53 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė A. J. iš atsakovo 607,53 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė V. L. iš atsakovo 607,53 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė K. L. iš atsakovo 607,53 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. spalio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė A. B. iš atsakovo 26,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė I. T.-B. iš atsakovo 26,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė D. T.-B., atstovaujamam atstovų pagal įstatymą I. T.-B. ir A. B., iš atsakovo 26,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė M. K. iš atsakovo 66,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė H. M. iš atsakovo 27,79 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė A. M. iš atsakovo 27,79 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė L. J. iš atsakovo 45,57 Eur (keturiasdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) bylinėjimosi išlaidų. Priteisė A. J. iš atsakovo 45,57 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė V. L. iš atsakovo 45,57 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė K. L. iš atsakovo 45,57 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią pareiškėjų I. T.-B., A. B., D. T.-B., M. K., H. M., A. M., L. J., A. J., V. L. ir K. L. patikslinto skundo ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų dalį atmetė.

Teismas pakartojo pareiškėjų skunde išdėstytas aplinkybes dėl pareiškėjų už keliones sumokėtų ir likusių negrąžintų sumų. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualius klausimus reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.

Teismas pažymėjo, kad svarbus vaidmuo aiškinant ES direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Teisingumo Teismui. Šios ES teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (ABTĮ 4 str. 3 d.), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose. Teismas rėmėsi aktualia ESTT praktika: 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas byloje Impact, C-268/06, 2004 m. spalio 5 d. sprendimas sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing, C-106/89, 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 2002 m. liepos 11 d. sprendimas Marks & Spencer, C-62/00, 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Fuß, C-429/09.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Direktyvos 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

Teismas rėmėsi Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, ESTT išaiškinimais (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34, 35 ir 36 punktus, minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą). Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 90/314/EEB tikslą iš esmės patvirtina ir Direktyvos 2015/2302 34 punkto nuostatos.

Teismas rėmėsi Turizmo įstatymo nuoroda, kad Direktyva 90/314/EEB yra įgyvendinamasis ES aktas, 8 straipsnio 1, 2, 7 dalimis. Pažymėjo, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Pažymėjo, kad palyginus Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalį su vėlesniais pakeitimais matyti, kad šiai bylai esminio skirtumo tarp jų nėra.

Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorius tapo nemokus, jo organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje 90/314/EEB nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas ES teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

ESTT valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie.

Atsakovo atstovo Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos 90/314/EEB tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus ESTT sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punktą).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos 90/314/EEB garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Remiantis bylos duomenimis, neginčytinai nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad, Turizmo departamento nurodymu, dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Liko negrąžinta 1 045,48 Eur A. B., I. T.-B. ir D. T.-B.; 890,33 Eur M. K.; 704,13 Eur H. M. ir A. M.; 1 215,06 Eur L. J. ir A. J.; 1 215,06 Eur V. L. ir K. L. Ginčo dėl šių sumų dydžio nėra. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šias sumas kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjams.

Pareiškėjai skunde prašė jiems neišmokėtas sumas priteisti solidariai. Teismas pažymėjo, kad pagal CK kreditoriaus solidarumas nėra preziumuojamas, o pagrindo jį taikyti pareiškėjai nenurodė. Taigi nei įstatymu, nei sutartimi šis prašymas nepagrįstas. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad patirtos žalos dalys yra nevienodos, todėl teismas preziumavo, kad jos lygios.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir sutiko su Ūkio ministerijos pozicija, kad CK 6.754 straipsnio 5 dalis taikytina įvykusios kelionės atveju. Nagrinėjamu atveju kelionė apskritai neįvyko. Be to, kaip matyti, pareiškėjų neigiami išgyvenimai iš esmės susiję su kelionių organizatoriaus įsipareigojimų, numatytų kelionių sutartyse, neįvykdymu, o ne su valstybės institucijų galimai neteisėtais veiksmais. Taigi, nesant nustatytų neteisėtų valstybės institucijų (jos pareigūnų) veiksmų, teismas nematė pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

Dėl palūkanų priteisimo teismas vadovavosi CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2015 m. spalio 14 d., todėl nuo šios dienos priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-7 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu ir pažymėjo, kad šiuo teismo sprendimu yra tenkinama ½ pareiškėjų skundo reikalavimų (tenkinamas reikalavimas dėl turtinės žalos, tačiau atmetamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą), todėl jie įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai A. B., I. T.-B., D. T.-B. pagal 2015 m. rugsėjo 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. JV001674 už atstovavimą advokatui J. Viliui sumokėjo 156,82 Eur. Pareiškėjas M. K. pagal 2015 m. rugsėjo 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. JV001673 už atstovavimą advokatui J. Viliui sumokėjo 133,55 Eur. Pareiškėjai H. M. ir A. M. pagal 2015 m. rugsėjo 11 d. sąskaitą faktūrą Nr. JV001675 už atstovavimą advokatui J. Viliui sumokėjo 111,13 Eur. Pareiškėjai L. J. ir A. J. pagal 2015 m. rugsėjo 11 d. sąskaitą faktūrą Nr. JV001691 už atstovavimą advokatui J. Viliui sumokėjo 182,26 Eur. Pareiškėjai V. L. ir K. L. pagal 2015 m. rugsėjo 11 d. sąskaitą faktūrą Nr. JV001690 už atstovavimą advokatui J. Viliui sumokėjo 182,26 Eur.

Remdamasis Rekomendacijų 8.1 punktu teismas sprendė, kad pareiškėjai už skundo parengimą teismui bendrai sumokėjo 766,02 Eur, taigi ši suma neviršija rekomenduotino priteisti užmokesčio už skundo parengimo paslaugą dydžio. Kadangi šiuo teismo sprendimu yra tenkinama ½ pareiškėjų skundo reikalavimų, proporcingai tenkinamų reikalavimų skaičiui sumažinta pareiškėjų patirtų už skundo parengimą teismui išlaidų dalis. Taigi pareiškėjams A. B., I. T.-B. ir D. T.-B. teismas priteisė 78,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 26,14 Eur. M. K. priteista 66,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. H. M. ir A. M. priteista 55,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 27,79 Eur. L. J. ir A. J. priteista 91,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 45,57 Eur. V. L. ir K. L. priteista 91,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 45,57 Eur.

10III.

11

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Likusią dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo prašo palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1249.1. Teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ nuostatas, draudžiančias vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, vertino Turizmo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus priimant Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas iš esmės sprendė, jog Lietuvos Respublikos Seimas priėmė netinkamą Turizmo įstatymą, kadangi minėto įstatymo 1, 2, 3 ir 7 dalys neužtikrino tinkamo Direktyvos 90/314/EEB perkėlimo į nacionalinę teisę. Taip pat buvo pažeistos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl išimtinės Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetencijos spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Anot atsakovo, nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teisės teismui spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis. Byloje nėra jokių duomenų, kad Europos Komisija valstybei pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal ES sutartis. To nėra nustatęs ir Teisingumo Teismas. Iš pirmosios instancijos teismo argumentacijos nėra aišku ir tai, kodėl konstatuotas pakankamai rimtas ES teisės pažeidimas, nes tokia sąvoka niekur nėra įtvirtinta.

1349.2. Teismas priteisė pareiškėjams iš valstybės turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos. Teismas sprendime tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, išvardijimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju minėtos sąlygos egzistavo. Dar kartą akcentuoja, jog teismas negalėjo konstatuoti, jog valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos 90/314/EEB nuostatas, nes tokią teisę turi tik Europos Komisija ir Teisingumo Teismas. Kadangi įrodymų, jog minėtos institucijos būtų nustačiusios pažeidimą, nėra, nėra ir jokio pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš deliktinės atsakomybės sąlygų.

1449.3. Teismas sprendime taikė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatas ir nuostatas, kurios susijusios su kelionių organizatoriumi. Tuo tarpu Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iš esmės skyrėsi nuo ankstesnės redakcijos, todėl teismas turėjo aiškiai įvardyti, kokia įstatymo redakcija remiasi. Be to, neaišku, kodėl teismas sprendime vertino ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, reglamentuojančią kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių įvykdymo užtikrinimą, nes UAB „Freshtravel“ buvo kelionių organizatorius, o ne kelionių agentūra ar kelionių agentas.

1549.4. Pareiškėjams žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą 90/314/EEB, o dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. todėl, kad UAB „Freshtravel“ nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų.

1649.5. Pakeitimo įstatymu Turizmo įstatymą išdėsčius nauja redakcija buvo nustatyta pareiga kelionių organizatoriui turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju užtikrintų turisto grąžinimą į jo pradinę išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą, nustatyti kiti saugikliai bei reikalavimai dėl tinkamo kelionių organizatorių prievolių vykdymo užtikrinimo, todėl rengiant įstatymą buvo akivaizdu, jog toks teisinis reguliavimas bus pakankamas, kad galėtų apginti pažeistas turistų teises kelionių organizatorių nemokumo atveju. Todėl mano, jog valstybė, priimdama naujos redakcijos Turizmo įstatymą, tinkamai įgyvendino Direktyvos 90/314/EEB nuostatas.

1749.6. Lietuvos Respublikos Seimo ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) konstatavus, jog konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio reguliavimo. Turizmo įstatymas (nei viena šio įstatymo nuostata) UAB „Freshtravel“ bankroto bylos iškėlimo momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

1849.7. Teismas turtinę žalą priteisė ir tiems pareiškėjams, kurie nepateikė jokių tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pažymi, kad pareiškėjai B. ir M. nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog atliko mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Pareiškėjų L. ir J. pateiktuose dokumentuose nesimato nei kas, nei kiek yra sumokėję už keliones. Todėl mano, jog minėtų pareiškėjų reikalavimai turtėtų būti atmesti. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog turtinės žalos dydis gali būti grindžiamas duomenimis apie sutartyje nurodytą asmenį, o ne apie atliktą realų mokėjimą patvirtinančiais dokumentais.

1949.8. Pareiškėjai turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų. Atsakovo turimais duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje daugumos pareiškėjų reikalavimai yra įtraukti į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Taigi du skirtingos kompetencijos teismai nagrinėja žalos atlyginimo klausimą. Atsakovo manymu, patirtos žalos pirmiausia turi būti siekiama bankroto byloje ar reiškiant ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, kadangi prašoma atlyginti žala kilo dėl galimai nusikalstamų bendrovės veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

2050.1. Turizmo departamentas pritaria atsakovo pozicijai dėl Direktyvos 90/314/EEB tinkamo perkėlimo ir apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams. Pažymi, kad pareiga perkelti Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į nacionalinę teisę buvo vykdoma priimant Pakeitimo įstatymą ir buvo pagrįstai manoma, jog nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatorių nemokumo atvejais.

2150.2. Dėl kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo reglamentavimo Turizmo įstatyme pažymi, kad UAB „Freshtravel“ veiklos metu galiojo kelios Turizmo įstatymo redakcijos, tačiau mano, jog bylai aktuali nemokumo paskelbimo dieną galiojusi redakcija (2014 m. lapkričio 14 d.). Atkreipia dėmesį, jog Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustatė tik minimalias diferencijuotas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas, tačiau minimalios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas pradedant vykdyti kelionių organizatorių veiklą. Nurodytų sumų maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą. Taigi šiuo atveju dengtinos rizikos dydis įstatyme nėra ribojamas.

2250.3. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovaudamasis skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatomis, padarė materialinės teisės pažeidimą, kas sudaro pagrindą teigti, jog sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėjai atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

2351.1. Nagrinėjamu atveju ABTĮ normos nebuvo pažeistos, nes pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Pareiškėjų reikalavimas grindžiamas tuo, kad dėl netinkamo Lietuvos valstybės teisinio reguliavimo turizmo srityje netinkamai perkeliant Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į Lietuvos teisę, jie patyrė žalos. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, nesvarbu, kokiu būdu, nacionaliniais aktais turi būti pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. byloje, C-140/97, 64 punktą).

2451.2. Žalos dėl netinkamo direktyvos perkėlimo priteisimui nebūtinas Europos Komisijos ar Teisingumo Teismo sprendimas, asmenys gali tiesiogiai kreiptis į teismus, jei direktyvos nuostatos yra pakankamai aiškios ir besąlygiškos. Valstybių atsakomybė už žalą turi pagrindą ES teisėje bei yra grindžiama bendruoju principu, jog tas, kuris pažeidžia savo pareigas, privalo atlyginti dėl tokio pažeidimo atsiradusią žalą. Nors valstybių atsakomybė už žalą nėra tiesiogiai reglamentuota Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, tačiau ji išplėtota Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Tam yra nustatytos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma turi būti siekiama suteikti asmenims teisių; 2) teisės normos pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus; 3) tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta teisė kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būti repatrijuotiems ir atgauti visus sumokėtus pinigus už kelionę. Atsakovas, perkeldamas Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į nacionalinę teisę, akivaizdžiai netinkamai įgyvendino minėtas nuostatas ir neužtikrino Direktyvoje 90/314/EEB nurodytų tikslų. Priežastinis ryšys šiuo atveju taip pat akivaizdus – jeigu atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą 90/314/EEB, nebūtų susidariusi tokia situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, valstybėje nebūtų institucijos, kuri prisiimtų atsakomybę ir atlygintų nuostolius turistams. Taigi minėtos sąlygos valstybės atsakomybei egzistavo, todėl pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, pagrįstai priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą.

2551.3. Dėl skirtingų Turizmo įstatymo redakcijų taikymo pažymi, kad tai nagrinėjamai bylai reikšmės neturi, nes bet kokiu atveju Turizmo įstatymas, galiojęs UAB „Freshtravel“ bankrutuojant, nesuteikė pakankamai garantijų, kad būtų išvengta žalos, kurią patyrė pareiškėjai.

2651.4. Dėl įrodymų, kuriais grindžiama patirta turtinė žala, akcentuoja, jog nors už keliones mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai keliones pirko du ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse įvardijami kaip sutarties šalys (turistai). Tai, kad apmokėjimą atliko vienas asmuo, nereiškia, jog pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo, nepatyrė turtinės žalos. Svarbu tai, kad kiekvienas iš šių asmenų patyrė žalą.

2751.5. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad patirtos žalos pirmiausia turi būti siekiama bankroto byloje ar reiškiant ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka. Kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ yra nemokus, kokia įmonės finansinė padėtis, nežinoma, taip pat nežinoma, kaip baigsis pradėti ikiteisminiai tyrimai, todėl šiuo atveju vienintelis galimas realus žalos atlyginimas pareiškėjams yra žalos priteisimas iš valstybės.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV.

30

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionės paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

Reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą.

Atsakovas Ūkio ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XI-1496 buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą 90/314, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas, taigi priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, kad įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atvejais.

31Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo Direktyvos 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 90/314/EEB nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje numatyta garantija, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Direktyva 90/314 įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. ESTT sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. 1991 m. lapkričio 19 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. ESTT sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p., jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr. pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. ESTT sprendimą byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).

Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų ES institucijų (Europos Komisijos) ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą ESTT praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314/EEB perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

32Dėl turtinės žalos atlyginimo

Teisingumo Teismas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

Minėta Teisingumo Teismo praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79. Teisingumo Teismas buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos 90/314/EEB perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju UAB „Freshtravel“ nemokumas atsirado dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jei Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau kadangi Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Atmestini ir atsakovo argumentai, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje ar civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos 90/314/EEB tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punktą).

Įvertinus sumų, pareiškėjų sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Liko negrąžinta 1 045,48 Eur A. B., I. T.-B. ir D. T.-B.; 890,33 Eur M. K.; 704,13 Eur H. M. ir A. M.; 1 215,06 Eur L. J. ir A. J.; 1 215,06 Eur V. L. ir K. L. Ginčo dėl šių sumų dydžio nėra.

Apeliaciniame skunde atsakovas pabrėžia, jog teismas turtinę žalą priteisė ir tiems pareiškėjams, kurie nepateikė tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Šis argumentas siejamas su tuo, kad ne visi asmenys atliko mokėjimus pirkdami keliones – tam tikrais atvejais pavedimus atlikdavo vienas asmuo už kelis kitus asmenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas argumentas nėra svarbus. Byloje yra pateikti duomenys, kad visi pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai. Taigi jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia. Taigi laikytina, kad visi pareiškėjai, kurie sudarė sutartis dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas sprendime aptarė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Todėl sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas turėjo aiškiai įvardyti, kokia įstatymo redakcija remiasi. Vis dėlto vien įstatymo redakcijos aiškus neįvardijimas, aptariant kelias galiojusias redakcijas ir padarant išvadą, jog iš esmės visos aptartos normos nesuteikė pareiškėjams pakankamų garantijų, kylančių iš Direktyvos 90/314/EEB, nelaikytinas trūkumu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pabrėžtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas aktualią bylai Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakciją bei atsižvelgęs į iš esmės analogiškoje byloje išanalizuotą tapatų teisinį reguliavimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017), taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl rėmimosi netinkama Turizmo įstatymo redakcija atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjų nurodytus neteisėtus veiksmus jiems siekiant patirtos turtinės žalos atlyginimo (CK 6.271), todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių, jog jie tokias išlaidas patyrė, neprideda. Todėl teisėjų kolegija klausimo dėl teismo išlaidų atlyginimo nesprendžia.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija.