Visas tekstas

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 18 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Novaturas“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5665-223/2020 pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei AB „Novaturas“, esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Santagna“ dėl už kelionę pagal sutartį sumokėtų pinigų priteisimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. S. prašė priteisti iš atsakovės AB „Novaturas“ 1 525,89 Eur, sumokėtus už neįvykusią kelionę, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 13 d. su atsakove per trečiąjį asmenį UAB „Santagna“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. KN661918, pagal kurią ieškovo keturių asmenų šeima už 1 525,89 Eur nuo 2020 m. balandžio 9 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. turėjo išvykti į Turkijos kurortą. 2020 m. gruodžio 13 d. ieškovas už kelionę sumokėjo 200 Eur avansą, o 2020 m. kovo 9 d., trečiajam asmeniui užtikrinus, jog kelionė įvyks, ieškovas sumokėjo likusius 1 325,89 Eur. Dėl kilusios pandemijos COVID-19 buvo atšauktos visos kelionės, todėl ieškovo kelionė į Turkiją neįvyko. 2020 m. balandžio 3 d. ieškovas el. paštu iš atsakovės ir trečiojo asmens pareikalavo grąžinti už kelionę sumokėtus pinigus, tačiau atsakovė 2020 m. balandžio 3 d. automatiniu atsakymu ieškovą informavo, kad dėl didelio užklausų skaičiaus greitai atsakyti neturi galimybės. Trečiasis asmuo į ieškovo reikalavimą grąžinti už kelionę sumokėtus pinigus neatsakė.

3. Ieškovo teigimu, turizmo paslaugų sutarties sudarymo dieną galiojusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.751 straipsnio 4 dalis numatė, kad kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos grąžina už kelionę sumokėtus pinigus. 2020 m. gegužės 21 d. įstatymu Nr. XIII-2956 CK 6.751 straipsnis buvo papildytas 5 dalimi, kuri numatė, jog turistui ir kelionių organizatoriui nesutarus dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią kelionę kompensavimo, kaip tai numatyta straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nebelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę. 2020 m. liepos 2 d. LR Vyriausybė gavo iš Europos komisijos raštą Nr. 2020/2253 C(2020) 4407 dėl Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie neatitinka Direktyvos. Šio rašto pagrindu LR Seime yra įregistruotas CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Taigi, CK 6.751 straipsnio 5 dalis prieštarauja Direktyvai, dėl ko yra pradėta Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūra, todėl šia teisės norma ginčo atveju negalima vadovautis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės AB „Novaturas“ ieškovo S. S. naudai 1 525,89 Eur, sumokėtus už neįvykusią kelionę, pinigus grąžinant ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad tarp S. S. ir AB „Novaturas“, tarpininkaujant kelionių pardavimo agentui UAB „Santagna“, buvo sudaryta 2019 m. gruodžio 13 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. KN661919 dėl organizuotos kelionės į Antaliją 2020 m. balandžio 9 d. – 2020 m. balandžio 16 d. už 1 525,89 Eur kainą. 2019 m. gruodžio 13 d. už kelionę buvo sumokėta 200 Eur, 2020 m. kovo 9 d. – 1 325,89 Eur. Dėl pandemijos atšaukus kelionę, 2020 m. gegužės 14 d. ieškovas S. S. kreipėsi į AB „Novaturas“ su prašymu grąžinti už kelionę sumokėtus pinigus. Atsakovė pinigų negrąžino, o atsakyme į ieškovo elektroninį laišką informavo, jog dėl didelio užklausimų skaičiaus greitai atsakyti į laišką negali, o visą informaciją gali suteikti agentas.

6. Teismas konstatavo, kad ieškovo kelionė neįvyko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kad ieškovas ir atsakovė dėl kelionės kompensavimo nesusitarė, todėl sprendė, kad atsakovė įgijo pareigą grąžinti ieškovui už kelionę sumokėtus pinigus pagal CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatas, kuriose nustatyta, kad „Jeigu turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę“ (Teisės aktų registro pastaba: „5 dalis taikoma ir iki įstatymo Nr. XIII-2956 įsigaliojimo dienos (2020 m. gegužės 30 d.) sudarytoms organizuotų turistinių kelionių sutartims, pagal kurias neįvyko organizuotos turistinės kelionės dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, taikytų iki šio įstatymo įsigaliojimo“).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovas S. S. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria nurodyta pinigus grąžinti ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

8. Nurodo, kad teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normą, reglamentuojančią kelionių organizatoriaus pareigą grąžinti visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę (CK 6.751 straipsnis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą Nr. 207, kuriuo Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną ir uždraudė visas keliones. Dėl šios teisės normos atsakovės veikla nuo 2020 m. kovo 14 d. buvo apribota, todėl ieškovo planuota kelionė į Turkiją įvykti negalėjo. Tačiau teismas šios teisės normos sprendime net nepaminėjo, t. y. nenurodė priežasties, dėl kurios atsakovė negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, o apsiribojo tik nukreipiamosios ir blanketinės teisės normų pacitavimu ir jų įtraukimu į skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

9. Teigia, jog karantinas Lietuvoje buvo atšauktas nuo 2020 m. birželio 16 d. (2020 m. birželio 10 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 579). Vadinasi, skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dieną jau buvo praėję 90 dienų nuo dienos, kai karantinas buvo atšauktas, t. y. nebeliko Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, todėl teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normą, reglamentuojančią kelionių organizatoriaus pareigą grąžinti visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę.

10. Tvirtina, kad teismo sprendimas yra sąlyginis, todėl skundžiama dalis naikintina ir dėl šios priežasties, nes teismas pažeidė procesinės teisės normą, draudžiančią priimti sąlyginius sprendimus (CPK 267 straipsnis).

11. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė AB „Novaturas“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo su atsakove sudaryta sutartis nėra nutraukta dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnio numatytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal sudarytą sutartį vykdymas tapo neįmanomas (t. y. sutarties vykdymas tapo neįmanomas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo), darytina išvada, jog atsakovė ieškovui už kelionę į Turkiją sumokėtus pinigus turi grąžinti ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai neliks Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas tapo neįmanomas.

13. Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Novaturas“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukti.

14. Nurodo, kad nesutinka su teismo konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, nes teismas jas neteisingai nustatė, taip pat nesutinka ir su išdėstytais argumentais ir motyvais bei padarytomis išvadomis, nes teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika.

15. Teigia, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai, nebandė tiesiogiai susisiekti su kelionių organizatoriumi, nepasidomėjo AB „Novaturas“ viešai skelbiama informacija per atsakovės internetinį puslapį, o pradėjo teisminį procesą. Atsakovė internetiniame puslapyje visiems klientams pateikė visapusišką informaciją apie susidariusią padėtį turizmo sektoriuje, t. y. pateikė informaciją dėl kelionių keitimo ir atidėjimo vėlesniam laikui; kelionių atšaukimo sąlygose nurodė teisinį pagrindą dėl kelionės pinigų grąžinimo, pinigų grąžinimo prašymo formą bei informavo, kad pinigų grąžinimas pradedamas nuo liepos mėnesio; pirmiausiai grąžinami pinigai bus tiems klientams, kurių dėl pandemijos atšauktos kelionės turėjo įvykti anksčiau. Teismas sprendime apie tai nieko nepasisakė.

16. Nurodo, kad teismas nesivadovavo specialia CK 6.750 straipsnyje įtvirtinta norma, numačiusią turisto teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį ir atsisakyti organizuotos turistinės kelionės sutarties. CK 6.2284 reglamentuoja vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas. Šio straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, tačiau teismas apie tai nieko nepasisakė. Pažymi, jog ir CK 6.22810 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pareiga įrodyti, jog laikėsi šio straipsnio reikalavimų dėl sutarties atsisakymo, tenka vartotojui.

17. Tvirtina, jog duomenų apie tai, kad tarp šalių būtų vykusios derybos dėl kelionės kompensavimo, t. y. kupono suteikimo ar neįvykusios kelionės pakeitimo kita kelione, byloje nėra. Šiuo atveju ieškovui automatiniu būdu buvo pateiktas tik atsakymas, jog dėl didelio užimtumo perskaityti laišką AB „Novaturas“ neturi galimybės, atsakymą pateiks, kai tik galės. Po šio atsakymo ieškovas savo valios dėl kelionės kompensavimo neišreiškė, todėl atsakovės informacinėje sistemoje ir toliau egzistavo kaip esamas klientas.

18. Pažymi, jog, vadovaujantis CK 6.751 straipsnio 5 dalimi ir pastaba dėl šio straipsnio 5 dalies bei paties teismo nurodytu pagrindu, net ir preziumuojant, kad ieškovo turistinė kelionė nutraukta teisėtai ir kelionė neįvyko, o ieškovas ir atsakovė dėl kelionės kompensavimo nesusitarė, atsakovei atsirado įstatymo nustatyta pareiga grąžinti pinigus ieškovui už neįvykusią kelionę tik per 90 dienų nuo tada, kai neliks Turizmo įstatyme apribojimų. Taigi, šiuo atveju ieškovas apskritai neturėjo teisinio pagrindo pateikti ieškinį dėl pinigų susigrąžinimo už neįvykusią kelionę ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi atsakovei pareiga grąžinti pinigus ir atsakomybė už neįvykusią kelionę gali atsirasti tik CK 6.751 straipsnio 5 dalyje nurodytu pagrindu, kuomet išnyks Turizmo įstatyme nurodyti apribojimai. Iki šių faktinių aplinkybių atsakovė savo įsipareigojimus vykdė ir vykdo tinkamai, nepažeisdama ieškovo interesų.

19. Nurodo, kad teismas sprendimu įpareigojo atsakovę pinigus grąžinti ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, tačiau palūkanas skaičiuoja nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokiu būdu teismas sukūrė precedentą, kad palūkanos skaičiuojamos net nesant atsakovės pareigos grąžinti pinigus už neįvykusią kelionę. Šiuo metu egzistuoja Turizmo įstatyme nurodyti apribojimai, kurių pagrindu kelionių organizatorius negali vykdyti įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį, todėl atsakovė neturi pareigos grąžinti ieškovui priteistos sumos.

20. Pažymi, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 267 straipsnio nuostatą, kuri neleidžia priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo.

21. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas S. S. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

22. Nurodo, kad apeliantė taip ir neįvardijo teisės normos, kuri jai sutrukdė įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, nes Turizmo įstatymas to nereglamentuoja. Apeliantė sąmoningai nutyli apie 2020 m. kovo 14 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“. Ši teisės norma Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną ir uždraudė visas keliones, todėl apeliantės veikla nuo šios dienos buvo apribota, dėl ko ieškovo planuota kelionė į Turkiją įvykti negalėjo. Karantinas Lietuvoje buvo atšauktas nuo 2020 m. birželio 16 d., taigi, praėjus 90 dienų nuo dienos, kai karantinas buvo atšauktas, apeliacinio skundo išvedžiojimai apie sutarties nutraukimą, apie vartojimo sutartis, apie teisę reikalauti grąžinti pinigus tik po 90 dienų nuo dienos, kai neliks Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, yra visiškai nepagrįsti. Patenkinus ieškovo piniginį reikalavimą, teismas visiškai pagrįstai iš apeliantės priteisė ir procesines palūkanas, kas nepagrįstai priešingai nurodoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Ieškovo S. S. apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovės AB „Novaturas“ apeliacinis skundas atmetamas.

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

25. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, šalių apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

26. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

27. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai skundžiamu 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu tenkino ieškovo S. S. ieškinį dėl sumokėtų sumų už neįvykusią kelionę grąžinimo iš atsakovės AB „Novaturas“. Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.751 straipsnio normą, reglamentuojančią kelionių organizatoriaus pareigą grąžinti visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę, todėl nepagrįstai sprendime nurodė, jog atsakovė pinigus grąžinti turi ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas. Atsakovė su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka pilna apimtimi ir teigia, kad ieškovas nebuvo įgijęs teisės pareikšti ieškinį ir reikalauti pinigų grąžinimo, nes tokią teisę jis įgytų tik po 90 dienų nuo dienos, kai neliks Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, jeigu atsakovė per 90 dienų nuo dienos, kai neliks Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, bus neįvykdžiusi CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatų ir negrąžinusi ieškovui sumokėtos pinigų sumos. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės pagal turistinės kelionės sutartį sumokėtas sumas už neįvykusią kelionę ir ar tinkamai išsprendė klausimus dėl kelionių organizatoriaus atsakomybės.

28. Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės išdėstytais argumentais, kurių pagrindu ji skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Vien tai, kad apeliantė dėl teismo ištirtų ir įvertintų aplinkybių bei su tuo susijusių padarytų išvadų turi kitokią nuomonę, palankią jos interesams, nesudaro pagrindo spręsti apie neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą ir netinkamą išvadų argumentavimą.

29. Iš šalių pasirašytos Sutarties 2.4 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog kelionių organizatorius turi teisę iki kelionės pradžios nutraukti sutartį, grąžinti turistui visas už kelionę sumokėtas sumas ir atlyginti turisto patirtą žalą, išskyrus 2.5 punkte nurodytais atvejais: <...> kai kelionių organizatorius negali įvykdyti sutarties dėl nenugalimos jėgos ir jis nedelsdamas iki kelionės pradžios praneša turistui apie sutarties nutraukimą. Sutarties 2.6 punkte numatyta, kad, kai nutraukus sutartį, kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį už kelionę sumokėtų pinigų, pinigai turi būti grąžinti į turisto nurodytą sąskaitą per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo.

30. CK 6.751 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kelionių organizatorius turi teisę iki organizuotos turistinės kelionės pradžios nutraukti sutartį, grąžinti turistui visus sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę ir atlyginti turisto patirtą žalą. Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyta žala neatlyginama, kai kelionių organizatorius negali įvykdyti organizuotos turistinės kelionės sutarties dėl nenugalimos jėgos ir jis nedelsdamas iki organizuotos turistinės kelionės pradžios praneša turistui apie organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimą. Minimos normos 4 dalies iki 2020 m. balandžio 24 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje buvo numatyta, jog kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę. Nuo 2020 m. balandžio 24 d. įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę, išskyrus atvejį, kai per šį terminą Turizmo įstatymo nustatytais atvejais turistas ir kelionių organizatorius susitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo šiame įstatyme nustatytomis priemonėmis ir sąlygomis.

31. Nuo 2020 m. balandžio 24 d. kartu su aukščiau minimais CK atitinkamos nuostatos pakeitimais įsigaliojo Turizmo įstatymo 171 straipsnio pataisos, pagal kurias minimo straipsnio 1 dalyje numatyta, jog karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio atveju arba kai Lietuvos Respublikos piliečiams uždraudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos arba kitų valstybių piliečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – apribojimai) ir dėl to kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tampa neįmanomas, turisto ir kelionių organizatoriaus susitarimu už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę gali būti kompensuojama turistui suteikiant kuponą, kurio vertė yra ne mažesnė kaip už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų suma.

32. Bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog ieškovo kupono alternatyva netenkino ir jis pageidavo, kad jam būtų grąžinta sumokėta kelionės kaina. Sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta 2019 m. gruodžio 13 d., kai CK redakcijoje, galiojusioje nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d., 6.751 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta teisės norma dėl kelionių organizatoriaus pareigos grąžinti pinigus turistui per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos. Jokių kitų teisės normų, nustatančių pinigų grąžinimo terminus ir/ar išimtis CK nebuvo įtvirtinta, todėl teisės norma atsakovei buvo privaloma ir negalėjo būti keičiama šalių susitarimu.

33. CK 6.749 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad organizuotos turistinės kelionės sutarties standartines sąlygas tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Todėl CK 6.751 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma buvo perkelta į 2019 m. vasario 11 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-57 patvirtintų Organizuotos turistinės kelionės sutarties standartinių sąlygų 4.2.6 punktą – „Kai kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų už kelionę, grąžinti pinigus be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos“. Atsakovės paruoštos Sutarties sąlygos turėjo atitikti Standartines sąlygas, todėl Sutarties 2.6 punkte buvo įtvirtintas aptartas 14 dienų pinigų grąžinimo terminas.

34. 2020 m. gegužės 21 d. įstatymu Nr. XIII-2956 nuo 2020 m. gegužės 30 d. įsigaliojo CK 6.751 straipsnio pakeitimas, kurio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad „Jeigu turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę“. 2020 m. gegužės 21 d. įstatyme Nr. XIII-2956 buvo nustatyta, kad minėtos CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatos taikomos ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms organizuotų turistinių kelionių sutartims, pagal kurias neįvyko organizuotos turistinės kelionės dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, taikytų iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kaip matyti, atsakovė, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, mano, jog, egzistuojant Turizmo įstatyme nurodytiems apribojimas, galioja ir 90 dienų terminas grąžinti ieškovui pinigus, kuris nėra pasibaigęs.

35. Pažymėtina, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). CK numatyta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties išplaukia, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas, suderinta jų valia. Minėta, kad šalių pasirašytos Organizuotos turistinės kelionės sutarties 2.6 punkte būtent ir buvo numatyta, jog, kai kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų už kelionę, kelionių organizatorius privalo grąžinti pinigus per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks pagal CK 6.751 straipsnio 4 dalį įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo 14 dienų pinigų grąžinimo terminas būtų pailgintas iki 3 mėnesių, reikšmingai apriboja turisto, kaip vartotojo, teises, nes nesudaro galimybės per protingą terminą atgauti jo už organizuotą turistinę kelionę sumokėtų pinigų, kelionės organizatoriui nutraukus sutartį. Be to, kadangi tarp kelionių organizatoriaus ir turisto susidarantys teisiniai santykiai yra vartojimo teisiniai santykiai, todėl toks teisinis reguliavimas neproporcingai riboja turisto, kaip silpnesnės sutarties šalies, teises.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2015 m. lapkričio 25 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – Kelionės paslaugų paketų direktyva). Pagal Kelionės paslaugų paketų direktyvos 12 straipsnio 4 dalį „sumokėtos sumos keliautojui grąžinamos arba kompensuojamos be nepagrįsto delsimo ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo“. Be to, Kelionės paslaugų paketo direktyvos 4 straipsnyje nurodoma, kad „valstybės narės nacionalinėje teisėje neturi palikti galioti ar priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje direktyvoje įtvirtintų nuostatų, įskaitant griežtesnių ar švelnesnių nuostatų, kuriomis būtų užtikrinama nevienodo lygio keliautojų apsauga, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip“. Todėl CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti 3 mėnesių pinigų grąžinimo terminą, yra nesuderinama su minėta direktyva ir iš esmės prieštarauja jos nuostatoms, taip pat ji prieštarauja ir 2018 m. birželio 30 d. CK 6.2283 straipsnio, šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio ir priedo pakeitimo įstatymu XIII-1448 nustatytam maksimalaus 14 dienų pinigų grąžinimo terminui, įtvirtintam CK 6.751 straipsnio 4 dalyje, įgyvendinant minėtos Europos Sąjungos direktyvos atitinkamas nuostatas Lietuvoje, kurios šiuo metu yra pakeistos.

37. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublika tapo Europos Sąjungos nare. 2004 m. liepos 13 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą Nr. IX-2343. Pagal minėtą įstatymą Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ tapo sudedamąja Konstitucijos dalimi. Konstituciniame akte, be kita ko, įtvirtinta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).

38. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius bei vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, jog jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tai reiškia, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota imtis priemonių kuo veiksmingiau apsaugoti vartotojų teises.

39. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą (35-38 nutarties punktai) ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija vertina, jog CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatos (2020 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XIII-2956 redakcija) pažeidė 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių nuostatas, susijusias su sumokėtos sumos keliautojui grąžinimo arba kompensavimo terminu po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo ir neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, todėl nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos. Tuo pačiu atkreiptinas atsakovės dėmesys ir į tai, kad 2020 m. spalio 30 d., Lietuvos Respublikai nepanaikinus Direktyvai (ES) 2015/2302 prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, Europos Komisija pareiškė pagrįstą nuomonę: per du mėnesius prašo imtis priemonių, kad Civilinio kodekso nuostatos būtų suderintos su Direktyvos nuostatomis. Atitinkamai 2021 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. XIV-168 (nuo 2021 m. sausio 23 d.) CK 6.751 straipsnio 5 dalis buvo pripažinta netekusia galios. Priimant šį įstatymą, 2021 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pagrindinio komiteto papildomoje išvadoje Nr. 102-P-3 buvo nurodyta, jog „Projektu Nr. XIIIP-5129 ES siekiama, kad būtų nutraukta Lietuvai pradėta Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūra dėl Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie neatitinka Direktyvos (ES) 2015/2302 bei tinkamai į nacionalinę teisę perkelti jos nuostatas. Lietuvai neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, Europos Komisija gali nuspręsti perduoti bylą Teisingumo Teismui ir skirti Lietuvai baudas. Pažymėtina, kad vartotojų apsauga yra konstitucinis imperatyvas. Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra suformavęs nusistovėjusią jurisprudenciją, kad vartotojas yra silpnesnė sutarties šalis dėl objektyvių priežasčių (informacijos, patirties stokos ir kitų panašių aplinkybių) palyginti su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinį teisinį reguliavimą, nustatantį aukšto lygio vartotojų apsaugą (t. y. vartotojams palankias teisės normas)“. Taigi, įstatymo leidėjas, priimdamas 2021 m. sausio 14 d. įstatymą Nr. XIV-168, kuriuo CK 6.751 straipsnio 5 dalis buvo pripažinta netekusia galios, pripažino, jog naikinama CK 6.751 straipsnio 5 dalis neatitiko Direktyvos (ES) 2015/2302 nuostatų bei pažeidė vartotojų teises.

40. Nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip turistas, su atsakove per kelionių agentūrą sudarė organizuotos turistinės kelionės sutartį, tikėjosi gauti paslaugą, už kurią nustatyta tvarka sumokėjo, o, atsakovei Sutartį nutraukus, turėjo pagrįstą pagrindą ir teisėtą lūkestį tikėtis, jog jam pinigai bus grąžinti Sutartyje numatytais terminais ir tvarka bei kad jo, kaip silpnesniosios sutarties šalies ir vartotojo, teisės bus apgintos pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir nebus ribojamos suteikiant privilegijas juridiniam asmeniui, verslininkui, kuris yra stiprioji sutarties šalis, turėjusi užtikrinti, kad bus pajėgi įvykdyti pinigų grąžinimą vartotojams sutartyje numatytais terminais. Akivaizdu, jog 2020 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XIII-2956 nuostatos dėl grįžtamojo įstatymo galiojimo ir jo taikymo neatitinka CK 1.2 straipsnyje numatytų santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams. Todėl, vadovaujantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, teisingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), atsakovė turėjo vykdyti tarp šalių sudarytos Sutarties 2.6 punktą ir grąžinti ieškovui už kelionę sumokėtus pinigus per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo. Kadangi minėtas terminas neabejotinai baigėsi, o pagal byloje turimus duomenis atsakovė 1 525,89 Eur ieškovui nebuvo grąžinusi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškinį tenkino ir minėtą skolą ieškovui iš atsakovės priteisė, tačiau be pagrindo nusprendė, kad atsakovė pinigus turi grąžinti ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas ieškovo apeliacinį skundą tenkinti ir šią skundžiamo teismo sprendimo dalį naikinti.

41. Vertinant aukščiau išdėstytų motyvų visumą, atmestini kaip neįtakojantys sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo atsakovės skundo argumentai, susiję su tuo, kad ieškovas nebandė tiesiogiai susisiekti su kelionių organizatoriumi, nepasidomėjo jo viešai skelbiama informacija per atsakovės internetinį puslapį, nederino klausimo dėl kelionės kompensavimo ir pan. Kaip minėta, panaikintoji CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata ieškovo prašymo atsakovei dėl pinigų grąžinimo pateikimo metu negaliojo, todėl atsakovė ieškovo pateikto 2020 m. balandžio 3 d. pareikalavimo pagrįstumo klausimą turėjo vertinti remdamasi tuo metu galiojusiomis teisės normomis ir grąžinti ieškovui pinigus už kelionę be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos. Kadangi laikytina, jog teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai iš atsakovės ieškovui priteisė 1 525,89 Eur už neįvykusią kelionę, todėl šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl sprendimu priteistų 5 procentų dydžio metinių palūkanų.

42. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos o argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės AB „Novaturas“ apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Už apeliacinio skundo, kuris tenkinamas, surašymą ieškovas S. S. turėjo 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 34 Eur sumokėjo žyminio mokesčio. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti, panaikinant dalį, kurioje nurodyta „pinigus grąžinant ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas“.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Novaturas“, juridinio asmens kodas 135567698, ieškovo S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 434,00 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas