Texte intégral

Civilinė byla Nr. 3K-3-256/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 45.2; 114.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „ Makveža“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Č. ieškinį atsakovui UAB „ Makveža“dėl sutarties nutraukimo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB „Specializuota komplektavimo valdyba“, valstybės institucijos, teikiančios išvadą, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2006 m. spalio 27 d. už 2083,83 Lt įsigijo 67 vienetus rudo beasbestinio šiferio, kuriuo uždengė savo gyvenamojo namo stogą. Nepraėjus metams, šiferio lakštai pabalo ir deformavosi. Teigdama, kad šiferį pirko atsakovo parduotuvėje, kad pašalinti stogo dangos trūkumus galima tik stogą uždengus nauja danga ir tai pagal darbų sąmatą kainuotų 6120 Lt, ieškovė prašė nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį, grąžinti už šiferį sumokėtus 2083,83 Lt, priteisti 6120 Lt stogo dangos keitimo išlaidų (CK 6.214 straipsnis, 6.363 straipsnio 8 dalis) ir 1000 Lt neturtinės žalos, pasireiškusios dvasiniais išgyvenimais ir turėtais nepatogumais, įsigijus nekokybišką prekę (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino – nutraukė 2006 m. spalio 27 d. šalių sudarytą 67 vienetų rudo beasbestinio šiferio lakštų pirkimo-pardavimo sutartį; priteisė iš atsakovo ieškovei 8203,83 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, remdamasis 2006 m. spalio ir gruodžio mėn. PVM sąskaitomis-faktūromis, nustatė, kad atsakovas iš trečiojo asmens įsigijo 200 vienetų rudos spalvos banguotų cemento pluošto lakštų, ir konstatavo, jog atsakovo pateikta beasbestinio šiferio lakštų B40/150-8-1750-2Y-NT atitikties deklaracija neatitinka STR 1.03.02:2002 reikalavimų, nes joje nėra produkto atitikties specifikacijoms, nurodytoms aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. D1-438 patvirtinto Reglamentuojamų produktų sąrašo 10.6 punkte, patvirtinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad pardavėjui tenka pareiga visais atvejais garantuoti daiktų kokybę (CK 6.363 straipsnis), teismas nurodė, kad atsakovas privalėjo pareikalauti iš trečiojo asmens atlikti produkto atitikties įvertinimo veiksmus ir pateikti tai įrodančius dokumentus bei techninę informaciją apie produkto paskirtį ir jo naudojimo ypatybes (Statybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Atsakovo sandėlio kortelės patvirtina, kad 2006 m. spalio 27 d. buvo parduoti 67 šiferio lakštai, 2006 m. gruodžio 21 d. – 133 šiferio lakštai. Į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos dėl šiferio kokybės kreipusis ieškovei ir D. B., po atliktų patikrinimų nustatyta, kad abiejų asmenų namų stogų beasbestinio šiferio lakštų išorinis paviršius išblukęs. Kaip nepagrįsti atmesti atsakovo argumentai, kad ieškovė neįrodė 67 vienetų beasbestinio šiferio lakštų įsigijimo iš atsakovo, nurodant, jog šį faktą patvirtina atsakovo išduotas ir ieškovės pateiktas dokumentas Nr. 0637018, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos dokumentai, susiję su ieškovės ir D. B. skundų tyrimu dėl iš atsakovo įsigyto nekokybiško šiferio, kasos čekio kopija, šalių ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atstovo paaiškinimai, liudytojų M. G., A. Č., D. Š. parodymai, sandėlio kortelės duomenys, kartu pažymint ir tai, kad, esant tokioms aplinkybėms, ieškovės nepateiktas kasos čekis ar kitas pirkimą patvirtinantis dokumentas nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Šalių sudaryta šiferio lakštų pirkimo-pardavimo sutartis buvo kvalifikuota vartojimo sutartimi. Atsakovui, kaip verslininkui, užsiimančiam prekyba statybinėmis medžiagomis, tenka pareiga užtikrinti parduodamos prekės kokybę, kuri atitiktų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Nuspręsta, kad nekokybiškos prekės pardavimas ieškovei laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, tai pažeidžia vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo principus, todėl šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta (CK 6.214 straipsnis, 6.363 straipsnio 8 dalis), priteisiant ieškovei iš atsakovo jos už šiferį sumokėtus 2083,83 Lt ir 6120 Lt stogo dangos keitimo išlaidų. Teismas pripažino, kad ieškovė dėl įsigytų nekokybiškų prekių patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, turėjo nepatogumų ir sprendė, kad reikalavimas dėl 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra pagrįstas (CK 6.250, 6.299 straipsniai, Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimu, papildomai pažymėdama, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, jog ieškovei pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtraukto byloje dalyvauti asmens – ieškovės sutuoktinio – turtinių teisių ir pareigų, nes kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo (CK 3.92 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 178 straipsnis), nes patenkino pareikštą ieškinį, neatsižvelgę į tai, kad ieškovė neįrodė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su kasatoriumi, atsiskaitymo su kasatoriumi faktų ir netinkamos įsigytų prekių kokybės. Šiferio įsigijimo iš atsakovo faktą ieškovė įrodinėja 2006 m. spalio 27 d. sąskaita Nr. 0637018, kuri nėra nei PVM sąskaita-faktūra, nei griežtos apskaitos dokumentas, o yra vidinis vienu egzemplioriumi sudaromas įmonės dokumentas, skirtas įsigytai prekei išduoti įmonės sandėlyje. Prie šio dokumento prisegamas kasos čekis, patvirtinantis prekių apmokėjimą. Kasatoriaus išduota sąskaita Nr. 0637018 negali būti vertinama kaip atitinkanti įrodymų sąsajumo reikalavimą civiliniame procese, nes joje nenurodytas dokumento gavėjas, t. y. negali būti identifikuojamas pirkėjas. Kasatoriaus teigimu, prekių įsigijimą gali patvirtinti PVM sąskaita-faktūra. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje nurodyta, kad PVM sąskaita-faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas; joje turi būti nurodyta serija ir numeris, leidžiantys identifikuoti sąskaitą-faktūrą, taip pat prekių arba paslaugų pirkėjo pavadinimas arba vardas, pavardė ir adresas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai). 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217 patvirtintose Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse yra įtvirtintas reikalavimas pirkėjui keičiant ar grąžinant prekes pateikti kasos aparato kvitą arba pirkimo-pardavimo kvitą arba kitą prekės pirkimą-pardavimą iš pardavėjo patvirtinantį dokumentą. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad, nepateikusi nė vieno iš nurodytų dokumentų, ieškovė neįrodė, jog nekokybiškas prekes ji įsigijo būtent iš kasatoriaus.
Ieškovės pateikta sąskaita negali būti pripažįstama tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ieškovė buvo viena iš pirkimo-pardavimo sutarties šalių. Tenkindami ieškinį, teismai pažeidė šalių lygybės principą, nes, nustatydami pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą, vadovavosi ne teisės normų reikalavimais, o ieškovės paaiškinimais ir jos sutuoktinio parodymais, tokiu būdu įpareigodami kasatorių įrodyti, kad ieškovė prekes įsigijo iš trečiojo asmens. Kasatoriaus teigimu, vienintelis dokumentas, įrodantis pirkėjo atsiskaitymo su pardavėju už įsigytas prekes faktą, yra kasos čekis. Ieškovei nepateikus kasos čekio, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negalėjo būti patenkintas, nes byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų atsiskaičiusi su kasatoriumi už įsigytas prekes.
Ieškovė nepateikė įrodymų, kad šiferio lakštų spalva būtų pasikeitusi. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos išvada turi būti vertinama tik kaip patvirtinanti faktą, kad beasbestiniu šiferiu buvo prekiaujama neturint reikalingų dokumentų, tačiau neaišku, kokių teisės aktų pagrindu ši institucija konstatavo, kad šiferio lakštų spalva yra išblukusi ir kokia specialia įranga naudojantis buvo užfiksuoti šiferio spalviniai pokyčiai.
2. Teismams patenkinus reikalavimą dėl stogo dangos keitimo išlaidų, apskaičiuotų pagal ieškovės pateiktą sąmatą, priteisimo, nebuvo atsižvelgta į tai, kad joje nurodytas tik namo, kurio stogas yra padengtas šiferiu, adresas, tačiau byloje nėra duomenų, kad namas priklauso būtent ieškovei. Kasatoriaus manymu, teismai privalėjo šią sąmatą vertinti kaip nesusijusią su nagrinėjama byla ir atsižvelgti į tai, kad, patenkinus reikalavimą dėl stogo dangos keitimo išlaidų priteisimo, egzistuoja tikimybė, kad teismų procesiniais sprendimais buvo sukurtos teisės ir pareigos į bylos nagrinėjimą neįtrauktiems asmenims, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
3. Priteisus neturtinės žalos atlyginimą ieškovei, buvo pažeistos CK 6.297 straipsnio nuostatos, nes nebuvo atsižvelgta į pačios ieškovės kaltę dėl neturtinės žalos atsiradimo. Nors ieškovė teigė, kad neturtinės žalos ji patyrė dėl to, kad buvo priversta kreiptis į vartotojų teises ginančias institucijas, tačiau byloje kaip liudytojas apklaustas ieškovės sutuoktinis patvirtino, kad kasos čekis jam buvo išduotas, tačiau jis jį pametęs dėl savo nerūpestingumo. Kasatorius teigia, kad toks ieškovės elgesys eliminavo galimybę kasatoriui pakeisti ieškovės įsigytą prekę kokybiška preke, nes ieškovė neįrodė, kad prekes ji įsigijo būtent iš kasatoriaus, o ne iš kitų pardavėjų. Būtinybę kreiptis į vartotojų teises ginančias institucijas ir teismą lėmė pačios ieškovės aplaidus elgesys, t. y. kaltė, todėl iš kasatoriaus priteistinas neturtinės žalos dydis ir bylinėjimosi išlaidos turėjo būti sumažinti, atsižvelgiant į ieškovės kaltę. Tokia teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, tačiau bylą nagrinėję teismai į tai be pagrindo neatsižvelgė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:
1. Teismai nepažeidė CPK 178 straipsnio reikalavimų, pripažindami šalių pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą įrodytu. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, įrodinėjimo taisyklių pažeidimo neturėtų būti nagrinėjami kaip neatitinkantys kasaciniams skundams keliamų reikalavimų, nes nėra pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
2. Kasatorius, teigdamas, kad teismai, priteisę neturtinės žalos atlyginimą ieškovei, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose, nenurodo nė vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties.
3. Kasatorius reikalavimą dėl bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui grindžia CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimu, tačiau iki kasacinio skundo pateikimo byloje nebuvo keliamas klausimas dėl galbūt pažeistų gyvenamojo namo savininko teisių ir pareigų, todėl, ieškovės teigimu, šie kasacinio skundo argumentai neturi būti nagrinėjami, atsižvelgiant į CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartotojo teisių gynimo būdų pirkimo-pardavimo sutartiniuose santykiuose; dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą
Ginčo teisiniai santykiai bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai kvalifikuoti kaip vartojimo pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai. Šiuos santykius specialiai reglamentuoja CK šeštosios knygos IV dalies ketvirtojo skirsnio ,,Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“ normos, jiems taip pat taikytinos bendrosios vartojimo sutarties instituto normos, o šių normų nereglamentuotais atvejais – ir bendrosios CK ar kitų teisės aktų normos.
Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartys bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį vartojimo sutartimi. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis yra apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Kvalifikuojamieji vartojimo sutarties požymiai yra trys: pirma, prekes ar paslaugas perka fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas parduoda verslininkas (asmuo, veikiantis verslo ar profesiniais tikslais). Identifikavus šiuos požymius šalių sudaryta sutartis šalia kitų kvalifikavimo pagrindų turi būti kvalifikuojama ir kaip vartojimo sutartis, nes tai lemia atitinkamų materialinės teisės normų, sudarančių vartojimo sutarties institutą, taikymą ginčo teisiniams santykiams.
Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Šiuolaikinėje visuomenėje visuotinai pripažįstama, kad vartotojas kaip sutarties šalis dėl tam tikrų objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku (pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame reguliavime sutarties laisvės principas ribojamas ir greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių įstatymo leidėjo nustatomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal Civilinio kodekso 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus.
Vartojimo sutarties instituto specifika pasireiškia ir sutarčių pabaigos (sutarties nutraukimo ar atsisakymo) teisiniame reguliavime, kuris daugeliu atveju suteikia vartotojui teisę atsisakyti vartojimo sutarties ar nutraukti sutartį palankesne tvarka negu kitų sutarčių atveju. Tokio reguliavimo atvejis yra ir CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas . Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas specialus vartotojo teisių gynimo būdas; CK 6.363 straipsnio 4-8 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) suteikiama teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų – ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „ Titlis“, Nr. 3K-3-237/2008). Vartotojas turi teisę spręsti, kurį iš įstatyme įtvirtintų teisių gynimo būdu rinktis. Ginčą nagrinėjantis teismas, įvertindamas vieno ar kito vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių.
Be CK 6.363 straipsnio 4 ir 8 dalyse išvardytų vartotojo teisių gynimo būdų, visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą (6.363 straipsnio 5 dalis). Įstatymu garantuota vartotojo teisė tiek į turtinės, tiek į neturtinės žalos, padarytos nekokybiškos prekės pardavimu, atlyginimą. Vartotojo teisė į neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (2007 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. X-1014 redakcija) 3 straipsnio 1 dalie 5 punkte. Sprendžiant dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydi bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos esminės neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos, pagal kurias neturtinės žalos atlyginimui yra būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų - žalos padarymo faktą, nes ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą; neturtinė žala, išreikšta pinigais, yra laikoma bendraisiais nuostoliais, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos, reikalaujamos neturtinei žalai atlyginti, dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką; neturtinės žalos dydį lemia, be kita ko, objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinės žalos; nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismai turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, tačiau turi atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje N. Ž. v. SP UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Ranga IV“, bylos Nr. 3K-3-450/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V., A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006; 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-157/2007; kt.) Deliktinės atsakomybės už netinkamos kokybės prekių ir paslaugų tiekimą taikymo klausimu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.299 straipsnyje įtvirtintą žalos, padarytos dėl netinkamos kokybės paslaugos suteikimo, atlyginimo principą neturtinė žala turi būti atlyginama ne tik kaip sveikatos sužalojimu asmens patirtų skausmo, išgyvenimų padarinys, bet ir tuo atveju, kada netinkamos kokybės paslaugos suteikimu tiesioginė žala asmens sveikatai nėra padaroma, bet apskritai pažeidžiamos asmens neturtinės vertybės (CK 6.250 straipsnis); reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas teisių gynimo būdas, kuris egzistuoja, nesvarbu turtinė žala ar žala sveikatai atsirado ar neatsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje J. A. J. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3- 297/2005).
Turtinių teisių pažeidimo atvejais patirtos neturtinės žalos atlyginimui kasacinio teismo praktikoje priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių priteisiama 1000- 8000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje bylojeV. J. v. UAB „ Plienas“ bylos Nr. 3K-3-386/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Z. R. K. v. O. M.,bylos Nr.3K-3-423/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje bylojeV. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009).
Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad ieškovė dėl netinkamos kokybės šiferio įsigijimo patyrė dvasinius išgyvenimų, nepatogumų, papildomų rūpesčių ir įvertino jos patirtą neturtinę žalą 1000 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų sprendimai ieškovei priteisti neturtinės žalos atlyginimą atitinka aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas. Parduodamos prekės kokybę turėjo garantuoti ir yra visiškai už ją atsakingas kasatorius, kaip pardavėjas vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyje (CK 6. 363 straipsnio 1 dalis), byloje nenustatyta jokių ieškovės veiksmų ar neveikimo, kurie galėtų būti vertinami kaip didelis nukentėjusiojo neatsargumas, turėjęs įtakos nekokybiškos prekės įsigijimui ir suteikiantis įstatyminį pagrindą mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį. Dėl to kasatoriaus argumentai dėl netinkamo neturtinės žalos dydžio atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl įrodymų leistinumo, įrodinėjant vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties faktą
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kilus ginčui dėl netinkamos kokybės prekės, pardavimo faktą turi įrodyti pirkėjas (vartotojas) (CPK 178 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjama gali būti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. tokiomis, kurios nurodytos įstatyme – CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje šios normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad negali būti įrodinėjama kitokiomis priemonėmis, jeigu tam tikra įrodinėjimo priemonė imperatyviai nustatyta atitinkamose CPK ir kitų įstatymų normose (pavyzdžiui, pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtini duomenys iš viešojo registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas); kt.). Tais atvejais, kai procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės įrodinėjimo priemones, nėra, ta aplinkybė gali būti nustatoma bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje bylojeR. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Villon“, bylos Nr. 3K-3-539/2008).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties faktas gali būti įrodytas tik PVM sąskaita-faktūra arba kvitu, ir šį savo teiginį grindžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu bei 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217 patvirtintomis Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėmis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Aiškinant teisės normos turinį ir taikymą turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokiu tikslu įstatymų leidėjo priimtas teisės aktas, kuriame ta norma yra. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialią paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita-faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM mokesčio apskaitos tikslais. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereglamentuoja civilinių pirkimo-pardavimo santykių aspektų ir nenustato nei formos reikalavimų prikimo-pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo.
Vartotojoteisępakeisti ar grąžinti nupirktą daiktą garantuoja CK 6.362 straipsnio normos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti daiktą tenkinamas, jeigu jis turi įrodymus, patvirtinančius, jog jis daiktus pirko iš to pardavėjo. Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės, patvirtintos 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217, yra priimtos įgyvendinant CK 6.362 straipsnio 4 dalį ir skirtos daiktų grąžinimo ir keitimo procedūrai ne ginčo tvarka prekių pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje ir nustato, kokius dokumentus turi pateikti pirkėjas tam, kad pardavėjas pakeistų ar grąžintų prekę. Pagal šių taisyklių 6, 7 punktus pirkėjas, norintis pakeisti ar grąžinti prekę, turi pateikti pardavėjui raštišką prašymą ir pridėti įrodymus, kad prekę pirko iš to pardavėjo: kasos aparato kvitą ar pirkimo-pardavimo kvitą, arba kitą prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantį dokumentą, baigtinio prekės pirkimą- pardavimą pavirtinančių dokumentų sąrašo taisyklėse nenustatyta; jeigu pirkėjas nepateikia kasos aparato kvito arba kito nustatyta tvarka išduodamo prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinančio dokumento, prekė keičiama tik pardavėjui sutikus. Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės nereglamentuoja kitų vartojimo pirkimo-pardavimo sutartinių santykių klausimų ir įrodinėjimo teisme kilus ginčui dėl vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, jose nėra teisės normų, kurios nustatytų specialias vartojimo pirkimo-pardavimo fakto įrodinėjimo priemones teisme CPK 177 straipsnio 4 dalies prasme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymu nenustatyta, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties faktas teisme gali būti įrodinėjamas tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, todėl ši aplinkybė byloje gali būti įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK II dalies XIII skyriuje, bei CK ar kitų įstatymų normose įtvirtintus įrodinėjimo ypatumus, nulemtus sandorių rūšies ar formos (pvz., CK 1.93 straipsnio 2 dalis, kt.). Nagrinėjamoje byloje teismas pirkimo-pardavimo sutarties faktą nustatė leistinais įrodymais: kasatoriaus išduota sąskaita, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atlikto ieškovės ir D. B. skundų tyrimo dokumentais, šalių ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atstovo paaiškinimais, liudytojų parodymais, sandėlio kortelės duomenimis.
Kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir jų pakankamumu, tačiau kasacinio skundo argumentais dėl įrodymų nepakankamumo kasatorius nekelia teisės klausimų, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Argumentas dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių pažeidimo neatitinka reikalavimų kasacijos pagrindams ir nebuvo kasatoriaus keltas kitų instancijų teismuose, todėl taip pat nenagrinėjamas (CPK 346 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 2 dalis).
Dėl aptartų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta skundžiamo teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Atmetus kasacinį skundą turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnis, 98 straipsnio 3 dalis). Ieškovė prašo priteisti išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą ieškovė pridėjo jos ir advokatės I. M. 2009 m. gegužės 5 d. sudarytą atstovavimo sutartį dėl atsiliepimo į kasacinį skundą surašymo ir 2009 m. gegužės 12 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. LAT 514430, kuris patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo surašymą advokatei sumokėjo 1000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išnagrinėtos bylos sudėtingumą, kitus teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 2 punkte nurodytus kriterijus (teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje ir pan.), daro išvadą, kad yra pagrindas ieškovei priteisti 500 Lt advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 98 straipsnio 2 dalis). Be to, nagrinėjamoje byloje kasaciniame teisme patirtos 59,45 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jos priteisiamos valstybei iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti N. Č. iš UAB ,, Makveža“ 500 Lt (penkių šimtų litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Priteisti iš UAB ,, Makveža“ 59,45 Lt (penkiasdešimt devynis litus 45 cnt.) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė