Visas tekstas

Civilinė byla Nr. 3K-3-480/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 55; 95.2; 95.6.2; 95.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Ryšių reguliavimo tarnybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui UAB „Omnitel“ dėl įsakymo panaikinimo ir nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – Ryšių reguliavimo tarnyba.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas proceso teisės klausimas dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties, kai skundžiamas jos sprendimas, priimtas išankstine ginčų sprendimo tvarka, ir materialinės teisės klausimas, ar perkėlus poilsio dieną iš savaitgalio dienos, ši yra darbo diena, jeigu sutartyje šalys dėl tokio perkėlimo nebuvo susitarusios.
Ieškovė prašė teismo: 1) priteisti iš atsakovo 317 Lt nepagrįstai sumokėto užmokesčio už interneto paslaugas; 2) pripažinti negaliojančiu Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 1402 „Dėl D. K. skundo“. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovei teikė mobiliojo interneto paslaugas. Internete pateiktose paslaugos teikimo sąlygose nustatyta, kad vartotojui suteikiamas neribotas naudojimasis internetu vakarais, savaitgaliais bei švenčių dienomis. Ieškovė 2006 m. liepos 1 d., šeštadienį, naudojosi internetu, manydama, kad interneto paslaugos neribojamos (nemokamos), bet atsakovas pateikė 317 Lt sąskaitą už šią dieną, t. y. taikė darbo dienos tarifą, nes Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1413 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2006 metais“ iš nurodytos dienos poilsio diena perkelta į 2006 m. liepos 7 d. Išankstinio ginčų sprendimo tvarka ieškovė kreipėsi į trečiąjį asmenį. Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu ieškovės prašymas netenkintas, pripažinta, kad atsakovas pagrįstai reikalavo sumokėti 317 Lt už 2006 m. liepos 1 d. suteiktas interneto paslaugas pagal darbo dienos tarifą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) panaikino Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymą; 2) priteisė ieškovei iš atsakovo 317 Lt be pagrindo sumokėtą užmokestį. Teismas sprendė, kad atsakovas neteisėtai apskaičiavo ieškovei 317 Lt mokestį pagal darbo dienos tarifus už naudojimąsi internetu ginčijamą dieną, nes ši diena buvo šeštadienis, t. y. savaitgalio diena, kurią pagal šalių sutartį naudojimasis internetu neribojamas. Interneto paslaugų teikimo sutartį teismas pripažino vartojimo sutartimi ir nurodytą sumą priteisė ieškovei nepagrįsto praturtėjimo pagrindu (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, kad, Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1413 perkėlus poilsio dieną į 2006 m. liepos 6 d., ginčo diena buvo darbo diena, teismas atmetė, nes sutartyje šalys nesusitarė dėl tokio dienų perkėlimo, nurodytas Vyriausybės nutarimas privalomas tik valstybės ir savivaldybės biudžetinėms įstaigoms, o atsakovas yra privatus juridinis asmuo. Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių (toliau – Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės) 431.4 punkto, kuriame savaitgalio dienos, iš kurių perkeltos poilsio dienos, pripažįstamos darbo dienomis, šalių santykiams teismas netaikė, nes jis nebuvo įrašytas šalių sutartyje, o padarius priešingą išvadą, ieškovei būtų taikoma siurprizinė sąlyga (CK 6.186 straipsnis). Ginčijamą sutarties sąlygą teismas aiškino pasiūliusios šalies nenaudai (CK 193 straipsnio 4 dalis). Pripažinęs nepagrįstu 317 Lt užmokesčio iš ieškovės reikalavimą, teismas konstatavo, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymas turi būti panaikintas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 16 d. nutartimi atmetė atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 200 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilnius apygardos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Byloje teismai neteisingai nustatė kasatoriaus procesinę padėtį, nes jį pripažino trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, bet nenurodė, kieno pusėje jis yra, neatsižvelgė į tai, kad kasatorius nesusijęs nė su viena iš bylos šalių kokiais nors materialiniais teisiniais santykiais. Skunde nurodoma, kad kasatorius turi tarnybinį, bet ne materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jis turėjo būti į bylą įtrauktas kaip išvadą teikianti institucija. Be to, būtina suformuoti vienodą teismų praktiką dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties tokios kaip ši kategorijos bylose.
2. Teismai netinkamai aiškino ieškovės ir atsakovo teisinius santykius, nes rėmėsi tik šalių sutartimi, bet neatsižvelgė į materialinės teisės normas, t. y. Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 431.1.3, 431.4 punktus. Kasatorius nurodo, kad nurodytos taisyklės turėjo būti taikomos šalių santykiams, nepaisant to, įtrauktos jos į sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. UAB „ Vortumas“, byla Nr. 3K-3-24/2009).
3. Skunde teigiama, kad teismai privalėjo taikyti Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 431.4 punktą ir pripažinti, kad 2006 m. liepos 1 d. buvo darbo diena, todėl šią dieną už naudojąsi internetu galiojo darbo dienos tarifai.
Atsakovas pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Šalių ginčo atveju kasacija negalima, nes ginčo suma mažesnė negu penki tūkstančiai litų (CPK 341 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
2. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu dėl šio procesinės padėties, nes ji atitinka CPK 47 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir ginčo esmę. Kasatorius negali būti į bylą įtrauktas išvadą teikiančia institucija, nes jis yra šališkas ir turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (teismas patikrina individualaus teisės akto teisingumą).
3. Kasatorius neatsižvelgia į tai, kad šalys sudarė vartojimo sutartį, todėl šalių santykius reikia aiškinti remiantis vartojimo sutarčių ypatumais. Taip pat ieškovė nurodo, kad kasatoriaus tikslas ir funkcija yra kontroliuoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus, todėl jo sukurtos taisyklės privalomos paslaugų teikėjams, bet vartotojams privalomos tik su išlygomis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas – proceso teisės normų, kuriose reglamentuojamai kasacijos ribojimai ir byloje dalyvaujančių asmenų procesinė teisinė padėtis (CPK 341 straipsnio 2 dalis, 37–61 straipsniai), taip pat materialinės teisės normų, kuriose reglamentuojamas netinkamas sutarties vykdymas ir jo teisiniai padariniai (CK 6.205, 6.214, 6.256, 6.258 straipsniai), aiškinimo ir taikymo klausimai.
Dėl kasacijos ribojimo netaikymo
Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamo ginčo atveju kasacija negalima, nes ginčo suma mažesnė negu penki tūkstančiai litų (CPK 341 straipsnio 2 punktas). Iš ieškinio matyti, kad ieškovė apskundė Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymą Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalies pagrindu ir pareiškė reikalavimą šį įsakymą panaikinti, taip pat reikalavo priteisti iš atsakovo 317 Lt. Laikytina, kad ieškovė pareiškė neturtinį ir turtinį reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad, esant pareikštiems neturtiniam ir turtiniam reikalavimui, kasacijos ribojimas ginčo suma netaikomas, nes jis galioja tik turtiniams reikalavimams. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kuriuo įrodinėjamas kasacijos negalimumas dėl šalių ginčo, yra nepagrįstas, nes CPK 341 straipsnio 2 punkte nustatytas ribojimas taikomas turtiniams ginčams ir netaikomas neturtiniams reikalavimams dėl netinkamo sutarties įvykdymo ištaisymo.
Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję apeliacinės ir pirmosios instancijų teismai neteisingai nustatė kasatoriaus procesinę padėtį, neteisingai jį pripažino trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nenurodė, kieno pusėje jis yra. Kasatoriaus nuomone, jis į bylą turėjo būti įtrauktas išvadą teikiančia institucija, nes yra nesusijęs nė su viena iš bylos šalių materialiniais teisiniais santykiais (CPK 49 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios kategorijos civilinėse bylose, kai ginčijamas išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnį, priimtas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas dėl galutinio paslaugų gavėjo ir operatoriaus ginčo, teismai laikosi skirtingos praktikos į bylą įtraukdami Ryšių reguliavimo tarnybą. Vienais atvejais ši institucija įtraukiama į bylą atsakovu, kitais – trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dar kitais – institucija, teikiančia išvadą.
Šiuo aspektu (dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties) teismų praktika nevienoda, todėl ją būtina suvienodinti. Byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį lemia jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnyje nustatyta galimybė pasinaudoti galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Tai yra vienas iš sąlyginių civilinių bylų priskirtinumo atvejų, kai suinteresuotas asmuo, prieš kreipdamasis į teismą, turi galimybę pirmiausia pamėginti išspręsti kilusį ginčą ne teismo institucijoje. Toks kreipimasis dėl ginčo išsprendimo į išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka instituciją neatima teisės kreiptis teisminės gynybos į teismą. Tokius ginčus išankstine sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Ryšių reguliavimo tarnyba. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalį nurodytos institucijos sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui. Šis įstatyme įtvirtintas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo apskundimas aiškintinas taip, kad, apskundus nurodytą sprendimą, galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčas į teismą neperkeliamas, bet teisme patikrinamas tokio apskųsto institucijos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bei jo galimo panaikinimo teisiniai padariniai. Dėl to, esant apskųstam Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimui, teisme sprendžiama, ar juo teisingai išspręstas galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčas, kartu įvertinama, ar ši valstybės institucija tinkamai vykdė jai priskirtą ginčų sprendimo ne teisme funkciją. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju kasatorius turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nes teisme tikrinamas individualaus teisės akto sprendimo – įsakymo – teisingumas, taip išvengiant dar vieno galimo papildomo proceso dėl to paties ginčo arba iš esmės palengvinant galimą regresinį procesą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija išaiškina, kad kai yra skundžiamas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas dėl galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo, skundžiamą sprendimą priėmusi institucija į bylą turi būti įtraukta atsakovu (CPK 41 straipsnio 1 dalis) (atsakovas yra civilinio proceso šalis, kuriai reiškiamas atitinkamas reikalavimas). Civilinėse bylose, kuriose Ryšių reguliavimo tarnyba nenagrinėjo ginčo išankstine sprendimo ne teisme tvarka, teismas ją gali įtraukti proceso dalyviu arba ši institucija gali įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą, siekdama įvykdyti jai pavestas pareigas (CPK 49 straipsnio 2 dalis). Taigi šios kategorijos bylose Ryšių reguliavimo tarnybą teismas gali įtraukti į bylą kaip instituciją, kontroliuojančią elektroninių ryšių paslaugų tiekimą arba pasitelkti kaip elektroninių ryšių paslaugų teikimo srities specialistą, kuris pateiktų išvadą dėl paslaugos gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugos tiekėjo ginčo. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pakeitė Ryšių reguliavimo tarnybos procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, nors ieškinyje kasatorius įvardytas atsakovu (T. 1, b. l. 39, 128).
Teisėjų kolegija laiko, kad nurodytas procesinės teisės normų pažeidimas nelaikytinas turėjusiu įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui, nes kasatoriui ieškovas buvo pareiškęs materialinio teisinio pobūdžio reikalavimą – panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimą ir jis buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą atsakovu, jo paties iniciatyva buvo sprendžiamas klausimas dėl jo procesinės padėties pakeitimo. Taigi kasatorius siekė, kad jis iš atsakovo būtų pakeistas į instituciją, teikiančią išvadą civiliniame procese (CPK 49 straipsnio 2 dalis), bet teismas pakeitė jo procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Taigi kasatorius, kaip trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje turėjo procesines teises ir galimybę pasinaudoti procesinėmis teisėmis bei galėjo teikti paaiškinimus ir atsikirtimus į ieškovės pareikštą reikalavimą, skųsti teismo sprendimą tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Dėl to šiuo atveju padarytas proceso teisės normų pažeidimas šios bylos procesinėje situacijoje negali būti laikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei esminiu proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovės materialiosios subjektinės teisės ir įstatymu saugomi interesai buvo apginti ir teismo procesinių sprendimų panaikinimas vien dėl formalių procesinių pažeidimų prieštarautų civilinio proceso tikslams (CPK 2 straipsnis) bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).

Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos, kaip išvadą teikiančios institucijos, procesinės padėties
Kasaciniame skunde teigiama, kad Ryšių reguliavimo tarnyba bylose, kuriose apskųstas jos sprendimas dėl galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčo, įtrauktina į bylą kaip išvadą teikianti institucija. Pagal CPK 49 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybių institucijų dalyvavimas procese, teikiant išvadą byloje, turi būti susijęs su viešojo intereso gynimu ir yra galimas tik įstatymuose nustatytais atvejais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad institucijų dalyvavimo byloje tikslas – pateikti objektyvią ir nešališką kompetentingą nuomonę. Nagrinėjamos bylos kontekste Ryšių reguliavimo tarnyba jau sprendė ginčą iš ankstine ne teismo tvarka ir pateikė savo vertinimą, kurį dabar byloje gina. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad Ryšių reguliavimo tarnyba šiuo atveju turėjo būti atsakovu, o aptariamas kasatoriaus argumentas nepagrįstas.
Dėl netinkamo sutarties vykdymo
Kasatorius ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadas, kuriose pripažinta, kad atsakovas UAB „Omnitel“ neteisėtai apskaičiavo ieškovei 317 Lt mokestį naudojimąsi internetu šeštadienį pagal darbo dienos tarifus, t. y. netinkamai įvykdė šalių sutartį. Skunde nurodoma, kad teismai neteisingai aiškino ieškovės ir atsakovo sudarytos mobiliojo interneto paslaugų sutarties sąlygą, pagal kurią naudojimasis internetu savaitgaliais neribojamas, t. y. papildomai neapmokestinamas. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus patikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tinkamai taikė proceso teisės normas, nustatydami byloje turinčias reikšmės aplinkybes, ar teismo išvados atitinka materialinės teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Forumo rūmai“ v. V. P., byla Nr. 3K-3-22/2006). Tačiau taisyklių, reglamentuojančių sutarties aiškinimą, taikymas yra teisės klausimas (CK 6.193–6.195 straipsniai). Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v. L. P., byla Nr. 3K-3-837/2001; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje AS If P&C Insurance v. UAB „G4S Lietuva“, byla Nr. 3K-3-458/2009).
Byloje nustatyta, kad mobiliojo interneto paslaugų teikimo sutartį ieškovė sudarė su verslininku prisijungimo būdu su savo profesija ar verslu nesusijusiu tikslu, t. y. asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 15 dalys). Dėl to teismai pagrįstai nurodytą sutartį laikė vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje 257–oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“, byla Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje (duomenys neskelbtini)–oji DNSB, Č. K. v. AB „Grigiškės“, byla Nr. 3K-3-211/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „TELE-3“ v. A. L. individualiai įmonė, byla Nr. 3K-3-351/2004). Pabrėžtina, kad vartojimo sutartį kvalifikuojančiu požymiu yra ne sutarties tikslas, o vienos iš sutarties šalių – prekių pirkėjo ar paslaugų įgijėjo tikslas. Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus (vartojimo sutartis – tai sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti). Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, byla Nr. Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,, Ribenos prekyba“, byla Nr. 3K-3-536/2008).
Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” v. B. G., byla Nr. 3K-3-1137/2002). Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės 22 pastraipa; CK 6.163 straipsnio 4 dalis, 6.188 straipsnio 6 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“ , byla Nr. 3K-3-152/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, byla Nr. 3K-3-45/2008). Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Reikalavimas, kad vartojimo sutarčių sąlygos būtų rašomos aiškia, suprantama kalba ir vartotojui faktiškai būtų suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, įtvirtintas, ši norma yra įgyvendinta nacionalinėje teisėje 2008 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-65 CK 6.188 straipsnį papildant nauja 6 dalimi ir joje nustatant, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai.
Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, aiškindami ieškovės ir atsakovo UAB „Omnitel“ sudarytos sutarties sąlygas, teisingai vadovavosi CPK 6.193 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Taip pat teismų motyvai ir jų pagrindų padarytos išvados atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose. Taigi ginčijamoje sutartyje nesant įrašytos nuostatos, atitinkančios Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 431.4 punktą, ir atsakovui apie tai neinformavus ieškovės, negalima analizuojamos mobiliojo interneto paslaugų teikimo sutarties sąlygos dėl neriboto naudojimosi internetu savaitgaliais, aiškinti, kaip suteikiančios atsakovui teisę paslaugas apmokestinti darbo dienų įkainiu poilsio dienomis, perkeltomis DK 161 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka ir todėl laikomomis darbo dienomis. Įvertinusi apskųstos Vilniaus apygardos teismo nutarties ir ja palikto nepakeisto Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija nenustatė sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimų, todėl pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, susijusius su šalių sutarties sąlygų aiškinimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė materialinės teisės normas šalių sutartiniams teisiniams santykiams bei pagrįstai pripažino atsakovą UAB „Omnitel“ netinkamai vykdžius sutartį, t. y. neteisingai taikius darbo dienos įkainius savaitgaliui (CK 6.193 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau konstatuotas pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės pažeidimas (neteisingai nustatyta Ryšių reguliavimo tarnybos procesinė padėtis) šiuo atveju laikytinas neesminiu ir neturinčiu įtakos teismų priimtų procesinių sprendimų pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 40,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009 m. lapkričio 2 d. pažyma. Kasacinis skundas atmetamas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos valstybei iš kasatoriaus (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš Ryšių reguliavimo tarnybos (juridinio asmens kodas 121442211) 40,35 Lt (keturiasdešimt litų 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis