Visas tekstas

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



2010 m. gruodžio 23 d.

Vilnius



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei I. M.,

atsakovo atstovams E. B., K. G. ir M. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Armitana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Armitana“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – I. K., dėl sprendimo panaikinimo.



Teisėjų kolegija



n u s t a t ė:



I.



Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Armitana“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas ) 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimą byloje dėl UAB „Armitana“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo Nr. 12 NKV-29 (toliau – ir Nutarimas) ir bylą Bendrovės atžvilgiu nutraukti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba Nutarimu konstatavo, jog Bendrovė padarė Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus ir paskyrė jai 6 000 Lt baudą. Anot Tarnybos, vartotojų atžvilgiu nesąžiningas Bendrovės elgesys pasireiškė informacinio turinio trumposios žinutės išsiuntimu (2009 m. sausio 29 d.) Bendrovės „privilegija“ lojalumo klubo nariams, pastaruosius informuojant apie tik jiems nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2009 m. vasario 1 d. (toliau – ir Laikotarpis) taikomą papildomą 20 proc. nuolaidą nuo galutinio išpardavimo kainos. Nurodė, jog Tarnyba laikosi pozicijos, kad 20 proc. nuolaidą Bendrovė turėjo taikyti ne nuo Laikotarpiu galiojusių parduodamų prekių kainų, o nuo iki 2009 m. sausio 28 d. galiojusių akcijos kainų (konkrečiu atveju – moteriškų batų (artikulo Nr. LEO1 1558110) (toliau – ir batai) kainos, galiojusios iki 2009 m. sausio 28 d. įskaitytinai). Vertino, jog Nutarimas yra nepagrįstas ir pažeidžia Bendrovės teises ir teisėtus interesus.

Teigė, kad pareiškėjo veiksmuose nebuvo nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu. Nurodė, jog tai, ar buvo iškreiptas vartotojų ekonominis elgesys, Tarnyba iš esmės nustatė analizuodama konkretaus vartotojo, t. y. I. K. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), skundą. Akcentavo, kad iš jo turinio matyti, jog ši vartotoja dar 2009 m. sausio 27 d. savarankiškai, t. y. Bendrovės veiksmais jai nepadarius įtakos, buvo nutarusi priimti ekonominį sprendimą ir nusipirkti batus už 399 Lt. Laikėsi pozicijos, kad nepaisant to, jog 2009 m. sausio 27 d. minėto sprendimo vartotoja dėl subjektyvių priežasčių neįgyvendino, tačiau jokių abejonių dėl to, kad įsigyti batus už 399 Lt vartotoja norėjo ir tokia jų įsigijimo sąlyga (kaina) ją tenkino, nėra. Taigi 2009 m. sausio 29 d. gauta Bendrovės informacinio pobūdžio trumpoji žinutė apie papildomą 20 proc. nuolaidos taikymą Laikotarpiu negalėjo padaryti įtakos vartotojos ekonominiam sprendimui įsigyti batus, nes toks sprendimas jau buvo priimtas anksčiau.

Pažymėjo, kad vartotoja 2009 m. sausio 30 d. prekę (batus) įsigijo geresnėmis ekonominėmis sąlygoms, nei jau buvo nusprendusi ją įsigyti 2009 m. sausio 27 d., nes įsigijo ją tik už 367 Lt (vietoj 399 Lt). Atkreipė dėmesį į tai, jog nei pirkimo metu, nei po to I. K. nesikreipė į pareiškėją dėl tariamo jos „suklaidinimo“. Nurodė, kad ji net nebandė spręsti šio tariamo nesusipratimo taikiai, t. y. nedelsiant surašė skundą dėl neva nesąžiningo pardavėjo elgesio.

Nesutiko su Tarnybos išvada, kad 20 proc. nuolaida nagrinėjamu atveju turėjo būti skaičiuojama nuo 399,99 Lt (batų kainos, galiojusios iki 2009 m. sausio 28 d. įskaitytinai), o ne nuo 459 Lt, t. y. batų kainos, galiojusios nuo 2009 m. sausio 29., nes nėra jokio teisės akto, kuris reglamentuotų, kiek laiko nustatytos produktų ir paslaugų kainos privalo nekisti ar kiek laiko konkrečiam produktui turi būti taikoma nuolaida, todėl pareiškėjas, 2009 m. sausio 29 d. pakeisdamas konkrečios prekės (batų) kainą, savo veiksmais jokių teisės aktų ar imperatyvių pareigų nepažeidė. Pabrėžė, jog Bendrovė neturėjo pareigos apie batų kainos pasikeitimą įspėti pirkėjų kokia nors specialia forma, išskyrus prekės kainos nurodymą pardavimo vietoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad informacinio pobūdžio trumpąją žinutę apie taikomą papildomą 20 proc. nuolaidą pareiškėjas specifiniams vartotojams – lojalumo klubo nariams – išsiuntė 2009 m. sausio 29 d., t. y. tą dieną, kai batų kaina jau buvo pakeista. Be to, 2009 m. sausio 29 d. nustatyta batų kaina pagrįstai laikytina šių batų išpardavimo kaina, nes, kaip matyti iš Tarnybai pateiktos medžiagos, jų pagrindinė kaina buvo 599 Lt. Taigi informacinėje trumpojoje žinutėje nurodyti teiginiai, jog taikoma 20 proc. nuolaida nuo prekių išpardavimo kainų, nelaikytini nesąžiningais ar klaidinančiais vartotojus.

Manė, jog Bendrovės išsiųstoje informacinėje trumpojoje žinutėje nurodytą sąvoką „galutinio išpardavimo kaina“ reikia suvokti ir aiškinti laiko, o ne kiekybės prasme, ir pažymėjo, kad žodžio „galutinis“, pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, tiksli reikšmė priklauso nuo šio žodžio vartojimo konteksto. Paaiškino, jog Bendrovės išsiųstoje informacinėje trumpojoje žinutėje esantis teiginys „galutinės išpardavimo kainos“ reiškia paskutines galiojančias prekių išpardavimo kainas, t. y. tuo atveju, jei pareiškėjas sąvoką „galutinio išpardavimo kaina“ būtų norėjęs vartoti kiekybės prasme, jis paprasčiausiai būtų vartojęs sąvoką „žemiausios išpardavimo kainos“. Teigė, kad Tarnyba nepagrįstai „galutinio išpardavimo kainą“ sieja su paskutine konkrečiai vartotojai žinoma kaina, nes Bendrovė, siųsdama pranešimus lojalumo programos dalyviams, objektyviai negali ir neprivalo žinoti, kada šie asmenys (įskaitant konkrečią vartotoją) paskutinį kartą lankėsi parduotuvėje ir kokios paskutinės prekių kainos jiems yra žinomos.

Akcentavo, kad Tarnyba neįvertino tos aplinkybės, jog papildoma 20 proc. nuolaida buvo taikoma ne tik batams, o visai Bendrovės parduotuvėse buvusiai avalynei, o 2009 m. sausio 29 d. avalynės kainų pakeitimas buvo skirtingas (dalies batų kainos išliko tokios pačios, kitų – netgi mažėjo). Pažymėjo, kad Tarnyba nustatė, jog vartotojos I. K. ekonominis elgesys dėl pareiškėjo veiksmų neva buvo iškreiptas dėl to, kad pareiškėjas, 2009 m. sausio 29 d. išsiųsdamas informacinio pobūdžio trumpąją žinutę, vartotojos neinformavo apie konkrečios prekės (batų) kainos pasikeitimus, įvykusius iki 2009 m. sausio 29 d., tačiau Tarnyba neįvertino to, jog papildoma nuolaida buvo taikoma visoms Bendrovės parduodamoms prekėms.

Pažymėjo, jog Bendrovės lojalumo klubo nariai yra specifiniai, o ne eiliniai vartotojai, nes jie nuolat naudojasi Bendrovės teikiamomis paslaugomis, dėl ko jiems ir skiriamos papildomos nuolaidos, taigi toks statusas savaime sąlygoja aplinkybę, jog jie yra labiau susipažinę su Bendrovės vykdoma kainų ir nuolaidų politika. Todėl ir šiuo atveju I. K. turėjo būti atidesnė ir tiksliau išsiaiškinti visas taikytų nuolaidų sąlygas.

Vertino, kad Tarnybos teiginys, jog platinimo vietų ieškojimas ir vartotojos vykimas į šias vietas taip pat laikytini vartotojų ekonominiu elgesiu, šiuo atveju yra nepagrįstas. Nurodė, kad teismų praktikos, kuria priimdama skundžiamą Nutarimą nepagrįstai vadovavosi Tarnyba, suformuluota taisyklė vartotojų ekonominį elgesį sieja konkrečiai su reklamos turiniu, taigi sprendžiant, ar platinimo vietų ieškojimas ir vartotojo vykimas į šias vietas yra vartotojo ekonominio elgesio išraiška, būtina nustatyti, ar vartotojas savo elgesį konstravo pagal reklamos turinį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti tokios išvados, nes Bendrovės išsiųsta informacinio pobūdžio trumpoji žinutė apie papildomą 20 proc. nuolaidos taikymą buvo konkreti, t. y. ji buvo platinama tik tiksliniam vartotojų ratui, joje buvo nurodoma, kad nuolaida taikoma taip pat tik konkrečiai vartotojų grupei, buvo nurodytas ir konkretus reklamuojamos nuolaidos „galiojimo“ laikas, ir reali, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuolaida buvo pritaikyta.

Pažymėjo, kad Tarnybos teiginiai, jog pareiškėjas vartotojams sudarė ypatingos kainos pranašumo įspūdį, tačiau 20 proc. pigesnės prekės vartotojams faktiškai nepasiūlė, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių aplinkybių, nes Bendrovės lojalumo klubo nariai, inter alia I. K., Laikotarpiu galėjo pasinaudoti nuolaida, kuria negalėjo pasinaudoti kiti asmenys.

Teigė, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjo veiksmai buvo atlikti sąmoningai siekiant suklaidinti vartotoją, paveikti jo ekonominį elgesį, ir būtent tuo tikslu pareiškėjas išsiuntė informacinę trumpąją žinutę vartotojai, t. y. siekdamas ją suklaidinti dėl prekės kainos ir taip paveikti jos apsisprendimą. Laikėsi pozicijos, kad netgi konstatavus, jog pareiškėjas tariamai pažeidė Įstatymą, jam paskirta 6 000 Lt bauda yra per didelė: Tarnyba, skirdama ją, neįvertino, kad tariamai vartotojus klaidinančią informacinę trumpąją žinutę pareiškėjas išsiuntė ribotam vartotojų skaičiui, ji buvo išsiųsta tik vieną kartą (2009 m. sausio 29 d.), ja reklamuota 20 proc. papildoma nuolaida buvo reali. Taigi tariamai nesąžiningų pareiškėjo veiksmų mastas laikytinas menku ar netgi mažareikšmiu. Akcentavo, jog nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad dėl neva nesąžiningų pareiškėjo veiksmų buvo nustatytas tik vienas tariamai nukentėjęs asmuo, t. y. I. K.. Manė, kad Tarnybos nustatytos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (geranoriškai bendradarbiavo su Tarnyba, Įstatymą pažeidė pirmą kartą) suponuoja, kad jam turi būti skiriamas tik įspėjimas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė papildomai paaiškino, kad Nutarimą priėmė neįgaliotas subjektas, nes kvestionuojant siųstų informacinių trumpųjų žinučių teisėtumą tuo atžvilgiu, kad vartotojai buvo suklaidinti, jos turėtų būti laikomos klaidinančia reklama, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, o kontroliuoti, ar reklama nėra klaidinanti, yra įgaliota Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja I. K. skundo Tarnybai teiginius. Akcentavo, jog nagrinėjamu atveju I. K. faktinę prekės kainą sužinojo tik specialiai atvykusi į parduotuvę, todėl Bendrovės veiksmai deklaruojant prekei taikomą nuolaidą, tačiau tuo pat metu padidinant jos kainą, kai iš tiesų ši nuolaida, kaip vartotojos sutaupytų pinigų suma, buvo mažesnė nei ta, kurios tikėjosi vartotoja (atsižvelgiant į tai, kad nuolaida buvo taikoma nuo didesnės prekės kainos), iškreipė vartotojos ekonominį elgesį siūlomos prekės atžvilgiu. Be to, vartotoja, nors ir jautėsi esanti apgauta, kadangi jau buvo specialiai atvykusi į parduotuvę (tikėdamasi ypatingo kainos pranašumo) ir pamačiusi, jog nuolaida skaičiuojama ne nuo 399,99 Lt kainos, tačiau nuo 459,99 Lt kainos, vis tiek nusprendė nusipirkti prekę dėl sugaišto laiko, kelionės išlaidų, lūkesčių. Taigi vartotoja buvo paskatinta priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis ji galbūt nebūtų sudariusi.

Rėmėsi Įstatymu (3, 5–6 str.) ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva) ir nurodė, kad juose nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokia veikla apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokio jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir tokio suklaidinimo galimybę. Taigi akivaizdu, jog Tarnyba neprivalėjo remtis konkrečiais nukentėjusiųjų vartotojų skundais.

Pažymėjo, kad pati Bendrovė patvirtino, jog realus ypatingas kainos pranašumas Laikotarpio akcijos metu buvo suteiktas ne visoms, o tik kai kurioms prekėms. Kaip nurodė pareiškėjas, šios akcijos metu buvo padidintos ne visų prekių kainos (kai kurių prekių kainos buvo netgi sumažintos), todėl informacine trumpąja žinute skleista informacija vartotojams buvo sukurtas įspūdis dėl visų bendrai parduotuvės prekių akcijos kainos ypatingo pranašumo (papildomos nuolaidos nuo galutinės akcijos prekės kainos), nors realiai šis ypatingas kainos pranašumas buvo sudaromas ne visų, o tik nukainotų prekių atžvilgiu.

Nurodė, jog vertinant Bendrovės veiksmų įtaką vartotojų apsisprendimui, buvo analizuojamas jos veiksmų kompleksas, t. y. nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2009 m. sausio 28 d. vykusi akcija „Didysis išpardavimas“ (aktuali visiems Bendrovės produkcijos pirkėjams) ir Laikotarpio „paskutinio išpardavimo“ akcija, kurios metu 20 proc. nuolaida buvo taikoma tik lojaliems Bendrovės klientams. Neneigė, kad Bendrovė, remdamasi teisės aktais, turi teisę nustatyti savo prekių kainas, ir pažymėjo, jog nepaisant to, būtina įvertinti informacijos apie prekių kainas, kai tuo pačiu metu nustatomos naujos prekių kainos, skelbimą vartotojams ir jos įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui. Laikėsi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į Bendrovės reklamose vartotus teiginius „didysis išpardavimas“, „paskutinis išpardavimas“, „papildoma nuolaida“ bei „galutinė išpardavimo kaina“.

Atkreipė dėmesį į tai, jog iš Bendrovės Tarnybai pateiktos medžiagos nematyti, kad jos skleistoje reklaminėje informacijoje (plakatuose) būtų buvęs nurodytas pirmojo išpardavimo pabaigos terminas, ir laikėsi pozicijos, jog vartotoja, 2009 m. sausio 29 d. gavusi informacinę trumpąją žinutę apie „papildomą nuolaidą nuo galutinės prekės išpardavimo kainos“, kai ši kaina dar prieš vieną dieną, t. y. 2009 m. sausio 28 d., buvo 399,99 Lt, pagrįstai manė, kad papildoma nuolaida bus taikoma būtent nuo 399,99 Lt kainos. Akcentavo, kad Tarnyba nekvestionuoja 20 proc. nuolaidos pritaikymo fakto, tačiau kelia klausimą dėl „galutinės išpardavimo kainos“, t. y. kaip šią sąvoką suprato ir galėjo suprasti vidutinis vartotojas (Įstatymo 2 str. 13 d.). Manė, kad vidutinis vartotojas, net ir būdamas pakankamai atidus ir apdairus, neturi galimybės ir pareigos kas dieną tikrinti prekių kainų ar galimų jų pokyčių. Pabrėžė, jog vartotoja I. K. nagrinėjamu atveju buvo itin atidi, t. y. prekės kainą ji tikrino 2009 m. sausio 27 d., tačiau ji nesuprato, kad „galutinė prekės išpardavimo kaina“ Laikotarpiu taikant skelbiamą 20 proc. nuolaidą bus pakeista.

Rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 6 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir teigė, kad produkto kaina turi vieną iš svariausių arba net lemiamą įtaką tam tikram vartotojo apsisprendimui dėl sandorio sudarymo, todėl vartotojų ekonominiam elgesiui, tam tikro sprendimo dėl sandorio sudarymo priėmimui daug įtakos turi pateikiama informacija apie produktų kainoms taikomas nuolaidas, kadangi vartotojai, gavę tokios informacijos, mano, kad jie prekę įsigis pigiau. Laikėsi pozicijos, kad atsižvelgiant į nuolaidų nustatymo tikslą, t. y. prekės kainos sumažinimą siekiant prekę padaryti patrauklesnę ir labiau prieinamą didesniam vartotojų skaičiui, protinga ir pagrįsta tikėtis, kad komercinės veiklos subjektas, akcijos metu nuolaidomis mažindamas prekių kainas, prieš prasidedant kitai akcijai, dirbtinai jų nepakels. Taigi tuo pačiu metu vykdomas kainos pakėlimas ir teikimas informacijos vartotojams apie neva papildomas nuolaidas nuo jiems žinomos ankstesnės prekes kainos neatitinka bendro sąžiningumo principo. Pabrėžė, kad komercinės veiklos subjekto veiksmai negali būti laikomi sąžiningais, jeigu jis, teikdamas vartotojams informaciją apie prekėms taikomas nuolaidas, pastūmėja juos atvykti į parduotuves, tačiau faktiškai minėtos nuolaidos (kaip ypatingo pranašumo – dar mažesnės mokėtinos pinigų sumos) prekių atžvilgiu nepasiūlo arba nuolaida yra žymiai mažesnė, nei galėjo tikėtis vartotojai (t. y. mokėtina suma yra didesnė).

Atkreipė dėmesį į tai, jog po nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2009 m. sausio 28 d. vykusios akcijos, pavadinimu „Didysis išpardavimas“, bei Laikotarpio akcijos, pavadinimu „Galutinis išpardavimas“, 2009 m. kovo 4 d. batų kaina buvo sumažinta iki 299, 99 Lt, taigi tapo mažesnė net už akcijų metu nustatytą kainą su pritaikyta nuolaida lojaliems klientams, todėl akcijos, pavadinimu „Paskutinis išpardavimas“, metu vartotojams susidarė ar galėjo būti sudarytas įspūdis, kad prekei tos akcijos metu buvo taikoma galutinė, t. y. paskutinė ir mažiausia išpardavimo kaina. Akcentavo, kad toks tariamai galutinės kainos įspūdis buvo klaidingas, kadangi po maždaug mėnesio ši kaina buvo dar sumažinta.

Pažymėjo, kad komercinės veiklos subjekto veiksmai, pažeidžiantys Įstatymo nuostatų reikalavimus, laikomi komercinės veiklos subjekto kalta veika, tačiau jo kaltė gali pasireikšti ne tik tyčios forma. Nurodė, jog Tarnyba, skirdama baudą Bendrovei, atsižvelgė į tai, kad jos veiksmai ne tik galėjo suklaidinti, bet ir suklaidino vartotojus, o tai reiškia, kad Bendrovė savo veiksmais padarė žalą Įstatymo saugomiems vartotojų interesams ir šie veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovai papildomai paaiškino, kad Įstatyme įtvirtintos sąvokos yra žymiai platesnės nei Reklamos įstatyme, todėl apima ir reklamą. Teigė, jog Nutarimą priėmė tinkamas subjektas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2009 m. sausio 27 d. ketino, bet nebuvo iki galo apsisprendusi įsigyti batus, ir tą dieną jų neįsigijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad 2009 m. sausio 29 d. vakare gauta informacinė trumpoji žinutė neturėjo įtakos jos apsisprendimui, nes galutinio sprendimo priėmimą paskatino būtent ji. Nurodė, jog pareiškėjo skundo teiginys, kad ji sąmoningai priėmė šias sąlygas, nepareikšdama pardavėjui dėl to jokių pretenzijų, neatitinka tikrovės.



II.



Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 1 straipsnio 1–3 dalimis, 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 1, 2, 4–5 dalimis, 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovas, ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai ir ko iš esmės neginčija ir pareiškėjas, informacija apie nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2009 m. sausio 28 d. „Step top“ parduotuvėse akcijos, pavadinimu „Didysis išpardavimas“, vykdymo laikotarpį nebuvo pateikiama, todėl Bendrovė, 2009 m. sausio 29 d. vartotojų grupę, kuri išskiriama kaip lojali jai, atitinkamo turinio trumpąja žinute informuodama apie naują akciją, kuri bus taikoma tik šiai vartotojų grupei, klaidino juos, nesilaikė profesinio atidumo reikalavimų ir galėjo iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomų produktų atžvilgiu. Trumpojoje informacinėje žinutėje vartojami terminai – „paskutinis išpardavimas“, „galutinė išpardavimo kaina“, atsižvelgiant į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamas dažniausias šių žodžių reikšmes (paskutinis – po kurio daugiau tokių pat daiktų ar reiškinių nebėra, kokių daiktų ar reiškinių eilės gale esantis, galinis, galutinis; galutinis – galinis, paskutinis, baigiamasis), taip pat aplinkybė, kad pasiūlymas buvo skirtas apibrėžtai vartotojų grupei, t. y. lojaliems klientams, kurie dėl pačios Bendrovės pripažįstamo išskirtinumo gali tikėtis itin rūpestingo ir sąžiningo jos elgesio, objektyviai sudaro įspūdį, kad paskutinis išpardavimas – tai geriausias pasiūlymas dėl konkrečių prekių ir geresnio ateityje jau nebus, o galutinė išpardavimo kaina – mažiausia bent jau paskutiniu metu Bendrovės pasiūlyta konkrečių prekių kaina visiems vartotojams. Kadangi, kaip matyti iš į bylą pateiktų įrodymų, 2009 m. sausio 30 d. „Privilegija klubo“ nariams pasiūlyta batų kaina, nuo kurios skaičiuojama 20 proc. nuolaida, buvo didesnė nei taikyta visiems vartotojams dar 2009 m. sausio 28 d., atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas klaidino tokius vartotojus („Privilegija klubo“ narius), yra pagrįsti: trumpojoje žinutėje pateikta informacija apie kainos apskaičiavimo būdą ir ypatingą kainos pranašumą galėjo apgauti vidutinį vartotoją, ką patvirtina ir atvejis su trečiuoju suinteresuotu asmeniu I. K.. Konstatavo, kad yra pagrindas Bendrovės veiksmus šiuo aspektu pripažinti klaidinančiais Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad po Laikotarpiu vykusios akcijos, kuri gali būti pavadinta „Paskutinis išpardavimas“, 2009 m. kovo 4 d. batų kaina buvo sumažinta iki 299,99 Lt, ir konstatavo, kad yra pagrindas tokius pareiškėjo veiksmus šiuo aspektu pripažinti nesąžininga komercine veikla ne Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, t. y. pagal bendruosius kriterijus, o klaidinančia ir atitinkamai nesąžininga komercine veikla Įstatymo 7 straipsnio 7 punkto prasme. Įstatymo 7 straipsnio 7 punkte preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip apgaulingas tvirtinimas, kad produktą bus galima įsigyti tik per ypač trumpą laikotarpį arba kad tik tuo laikotarpiu jį bus galima įsigyti nustatytomis sąlygomis, taip siekiant paskatinti vartotoją nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikiant vartotojui galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą: trumpojoje informacinėje žinutėje vartojami terminai – „paskutinis išpardavimas“, „galutinė išpardavimo kaina“, aplinkybės, kad speciali nuolaida buvo taikoma ribotai vartotojų grupei ir itin trumpą laikotarpį, objektyviai sudaro įspūdį, kad paskutinis išpardavimas – tai geriausias pasiūlymas, skiriamas išskirtinei vartotojų grupei, dėl konkrečių prekių ir geresnio ateityje jau nebus, nors, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, jau 2009 m. kovo 4 d. visiems vartotojams pasiūlyta batų kaina buvo dar mažesnė, o dėl itin trumpo šios akcijos vykdymo laikotarpio vartotojas buvo skatinamas nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikiant jam galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą.

Vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip klaidinanti reklama Reklamos įstatymo prasme, kadangi pažeidimo, už kurio padarymą pareiškėjas buvo patrauktas atsakomybėn, sudėties objektyviąją pusę sudaro ne tik veiksmai, kuriais produktas yra reklamuojamas, bet ir kiti veiksmai, tiesiogiai susiję su produkto pirkimo skatinimu ir pardavimu vartotojams. Nepagrįstais laikė ir teiginius, kad pažeidimas, už kurio padarymą Bendrovė buvo patraukta atsakomybėn, t. y. nesąžininga komercinė veikla, gali būti padaromas tik tyčia, o šiuo atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjo veiksmai buvo atlikti siekiant sąmoningai suklaidinti vartotoją, kadangi toks pažeidimas gali būti padaromas ir neatsargiai, t. y. nesilaikant profesinio atidumo reikalavimų. Konstatavo, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina aplinkybes, būtinas konstatuoti veikas, numatytas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 7 straipsnio 7 punkte. Vertino, jog pareiškėjui buvo paskirta padarytam pažeidimui adekvati nuobauda.



III.



Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovės veiksmai atitiko Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes Bendrovės siųstos trumposios informacinės žinutės turinys atitinkamo sandorio sudarymui neturėjo įtakos: vartotojai, apsilankę parduotuvėje ir įvertinę prekių kainas, patys, t. y. niekieno neverčiami sprendė, ar sudaryti atitinkamą sandorį (pirkti prekę). Be to, Bendrovės lojalumo klubo nariai Laikotarpiu realiai įgijo ypatingą kainos pranašumą kitų pirkėjų atžvilgiu.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog Bendrovės komercinė veikla buvo klaidinanti Įstatymo 7 straipsnio 7 punkto prasme, nes trumpojoje žinutėje pateikiama informacija buvo tiksli, konkreti ir reali.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad Tarnyba nebuvo komptetentinga priimti Nutarimą. Teigia, kad Reklamos įstatymas yra lex specialis Įstatymo atžvilgiu, ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju sprendimą dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų turėjo priimti Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui paskirtos baudos proporcingumą.

5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies pareiškėjo skundo argumentų: 1) vartotoja 2009 m. sausio 30 d. prekę (batus) įsigijo geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, nei buvo nusprendusi ją įsigyti; 2) jokie teisės aktai nenustato apribojimų vykdant lanksčią kainų politiką; 3) Bendrovė neprivalo žinoti, kada jos klientai paskutinį kartą lankėsi jos parduotuvėje ir kokios kainos laikytinos paskutinėmis jiems žinomomis.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovė skleista reklama nagrinėjamu atveju nebuvo vertinama atsietai nuo kitų jos veiksmų. Pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Bendrovės veiksmai atitinka Įstatymo 7 straipsnio 7 punktą, jis nepaneigė Nutarime padarytos išvados, kad pareiškėjo veiksmai yra nesąžininga komercinė veikla ir kad jie galėjo iškreipti ir iškreipė pirkėjų elgesį bei neatitiko profesinio atidumo reikalavimų, nes Įstatymo 7 straipsnio 7 punkto nuostata yra specialioji Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atžvilgiu.

Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikia argumentus, analogiškus jos atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.



Teisėjų kolegija



k o n s t a t u o j a:



IV.



Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nutarimu (b. l. 100-106) Tarnyba pripažino Bendrovę pažeidus Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir paskyrė jai 6 000 Lt baudą.

Byloje nustatyta, kad Bendrovė 2009 m. sausio 29 d. asmenims, turintiems „Privilegija“ korteles (tokių kortelių, Bendrovės pateikiamais duomenimis (b. l. 60), yra 139 180), išsiuntinėjo tokio turinio trumpąsias žinutes: „Paskutinis išpardavimas visose STEP TOP, ZYGIO BATAI, RENO avalynės parduotuvėse. Papildoma 20 % nuolaida nuo galutinės išpardavimo kainos TIK PRIVILEGIJA klubo nariams sausio 30 – vasario 1 dienomis!“ (b. l. 49). Nagrinėjamu atveju Tarnyba tyrimą dėl galimo Įstatymo pažeidimo pradėjo I. K. skundo (b. l. 18) pagrindu. I. K. į Tarnybą kreipėsi dėl to, jog minėtoje trumpojoje žinutėje nurodyta 20 proc. nuolaida buvo taikoma nuo jos išsiuntimo dieną (2009 m. sausio 29 d.) nustatytos batų kainos (459,99 Lt), kuri buvo didesnė už dar 2009 m. sausio 28 d., kai, Bendrovės pateiktais duomenimis, vyko „Didžiojo išpardavimo“ akcija, buvusią šios prekės kainą (399,99 Lt).

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis draudžia nesąžiningą komercinę veiklą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vartotojų grupės vidutinio nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę (2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju trumpąja žinute siunčiama informacija buvo nukreipta į konkrečią, t. y. individualiais požymiais apibrėžtą (turinčių „Privilegija“ korteles), vartotojų grupę, todėl atsakovas, vertindamas Bendrovės veiksmus, nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos Bendrovės veiksmus kvalifikuojant kaip nesąžiningą komercinę veiklą, kadangi komercinė veikla tokia pripažįstama tiek Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, tiek ir Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad profesinis atidumas yra specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje, o Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia, jog iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį reiškia vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis paaiškina, kad nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi, o pagal to paties įstatymo 4 straipsnį, klaidinanti komercinė veikla yra klaidinantys veiksmai arba klaidinantis informacijos neatskleidimas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog klaidinantys veiksmai – apgaulingos informacijos arba informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl vieno arba kelių šioje dalyje išvardytų elementų apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas, kai dėl to vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Kaip vienas iš tokių elementų Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodomas produkto kainos ar jos apskaičiavimo būdo arba ypatingo kainos pranašumo elementas.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, inter alia – esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, nuslėpimas ar jos pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku. To paties Įstatymo straipsnio 3 dalies 3 punkte paaiškinama, jog tuo atveju, jeigu neaišku pagal kitas aplinkybes, esmine komercinio pasiūlymo informacija laikoma inter alia galutinė produkto kaina arba apskaičiavimo būdas (jeigu dėl produkto pobūdžio ši kaina pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto).

Įstatymo 3 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad nustatant, ar komercinė veikla yra nesąžininga, atsižvelgiama į visus konkrečioje situacijoje vykdomos komercinės veiklos ypatumus ir aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės ir kilo dėl to, ar trumposios žinutės formuluotė „papildoma <...> nuolaida nuo galutinės išpardavimo kainos“ (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis) nėra klaidinanti tuo aspektu, jog galutinę išpardavimo kainą pardavėjas, t. y. Bendrovė, traktuoja kaip kainą, buvusią trumposios žinutės išsiuntimo dieną, o ne apskritai iki jos išsiuntimo buvusią žemiausią atitinkamos prekės kainą. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodo Bendrovė, nuo 2009 d. sausio 8 d. iki 2009 m. sausio 28 d. STEP TOP parduotuvėje, kurioje buvo parduodami batai, vyko akcija „Didysis išpardavimas“, kurios metu atitinkamomis nuolaidomis galėjo pasinaudoti visi pirkėjai. Šios akcijos metu batai kainavo 399,99 Lt.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš į bylą pateiktos Bendrovės reklaminės medžiagos pavyzdžių (b. l. 48) matyti, kad minėtos akcijos pabaiga joje nebuvo nurodyta, ir laikosi pozicijos, kad labiausiai tikėtina, jog vidutinis vartotojas (kaip jis apibrėžiamas Įstatymo 2 str. 13 d.), gavęs trumpąją žinutę, kurioje pateikiamos formuluotės „paskutinis išpardavimas“ bei „papildoma <...> nuolaida nuo galutinės išpardavimo kainos“ ir atsižvelgęs į įprastinę (t. y. nusistovėjusią, o ne specialiąją) jose vartojamų žodžių (paskutinis: 1. galinis eilėje, po kurio kito nebėra; 2. vienintelis likęs; 3. prasčiausias, bjauriausias (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 514); galutinis: 1. gale esantis, galinis, paskutinis; 2. baigiamasis, visiškas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 162-163)) reikšmę, šios trumposios žinutės turinį suprato kaip specialų, t. y. tik asmenims, turintiems „Privilegija“ korteles skirtą, pasiūlymą, kuris susideda iš to, kad toks asmuo gali įsigyti atitinkamą prekę geresnėmis paskutinio išpardavimo galutinėmis sąlygomis (kainomis) negu kiti Bendrovės klientai, t. y. asmenys, kurie neturi „Privilegijos“ kortelių.

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad tokį įspūdį turėjo sustiprinti ir ta aplinkybė, kad toks asmuo nėra eilinis Bendrovės klientas, nes jis, turėdamas „Privilegija“ kortelę, automatiškai patenka į specialią Bendrovės klientų grupę, kuriai, akivaizdu, Bendrovė taiko papildomas privilegijas ir kuriems, bent jų pačių manymu, turėtų būti taikomas aukštesnis rūpestingumo standartas. Taigi Bendrovė turėjo ir galėjo suprasti, kad labiausiai tikėtina, jog jos siunčiamos trumposios žinutės turinį jos adresatai iššifruos būtent taip. Ta aplinkybė, kad Bendrovė, formuluodama minėtos trumposios žinutės turinį, turėjo tikslą pateikti klientams informaciją, kuri būtų šifruojama taip, kaip ji to siekia, t. y. kad „galutinio išpardavimo kaina“ turi būti suprantama laiko, o ne kiekybės prasme, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, be to, kaip minėta, vadovaujantis įprastinėmis šios frazės žodžių reikšmėmis, nėra pagrindo ją taip suprasti, o nuorodos, kad aptariamoje trumpojoje žinutėje atitinkami žodžiai buvo vartojami specialiąja prasme, nebuvo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2009 m. vasario 1 d. jokia kita komercinė akcija STEP TOP parduotuvėje nevyko, taigi nors batų kaina tuo metu buvo mažesnė nei pirminė (599,99 Lt), jos nėra pagrindo laikyti galutine išpardavimo kaina ir atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog asmuo, gavęs pirmiau nurodyto turinio trumpąją žinutę ir manydamas, kad nuolaida jam bus taikoma nuo žemiausios atitinkamos prekės kainos, turėjo papildomai pasidomėti, kokia buvo batų kaina trumposios žinutės gavimo dieną. Juolab kad joje nieko nenurodoma apie papildomas komercinės akcijos sąlygas ar pan. Taigi nagrinėjamu atveju, pasitelkus atitinkamą kainodaros modelį, tokiems asmenims buvo sukurtas iliuzinis ypatingos kainos pranašumas, nepriklausomai nuo to, ar jie žinojo, kokia buvo batų kaina „Didžiojo išpardavimo“ ar kurios kitos komercinės akcijos metu, t. y. ar jiems buvo žinoma žemiausia jų kaina.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Bendrovės veiksmai nagrinėjamu atveju neatitiko profesinio atidumo reikalavimo ir galėjo iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tokia veika būtinai turi sukelti atitinkamas pasekmes (nors nagrinėjamu atveju ir šis faktas buvo nustatytas), nes, idant būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui, užtenka nustatyti tokios įtakos galimybę, t. y. nėra būtina, kad būtų sudarytas bent vienas sandoris, kurio vartotojas kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad vien tos aplinkybės, jog nuolaida taikoma nuo prieš tai pakeltos siūlomo produkto kainos, nepriklausomai nuo to, kokia buvo jo aukščiausia ir žemiausia kainos, pakanka, kad būtų galima konstatuoti nesąžiningą komercinę veiklą.

Pirmosios instancijos teismas Bendrovės veiką iš Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo perkvalifikavo į Įstatymo 7 straipsnio 7 punkto, kuriame numatyta, kad preziumuojama, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip apgaulingas tvirtinimas, kad produktą bus galima įsigyti tik per ypač trumpą laikotarpį arba kad tik tuo laikotarpiu jį bus galima įsigyti nustatytomis sąlygomis, taip siekiant paskatinti vartotoją nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikiant vartotojui galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą, pažeidimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Bendrovės klientai, turintys „Privilegija“ kortelę, dėl atitinkamo sandorio sudarymo (prekės įsigijimo) turėjo apsispręsti per itin trumpą laiką (3 dienas), kad jiems informacija trumpąja žinute buvo pateikta taip, jog jie pagrįstai galėjo daryti prielaidą, jog geresnėmis sąlygomis tos pačios prekės įsigyti nebus galimybės, ir kad vėliau, t. y. 2009 m. kovo 4 d., batų kaina, taikoma visiems vartotojams, t. y. neišskiriant tų, kurie turėjo kortelę „Privilegija“, buvo dar sumažinta (299,99 Lt) (b. l. 51), sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Atsižvelgusi į tai, kad Įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostata yra lex specialis to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atžvilgiu tuo aspektu, jog klaidinanti komercinė veikla, kurios nereikia įrodinėti, yra viena iš nesąžiningos komercinės veiklos rūšių, ir kad atitinkamos sankcijos, pagal Įstatymo 13 straipsnį, yra skiriamos už nesąžiningą komercinę veiklą, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to pripažinti Nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu nėra pagrindo.

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju jo trumpąja žinute paskleista informacija laikytina klaidinančia reklama, todėl Nutarimą priėmė tam neįgaliotas subjektas. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minėta informacija atitinka klaidinančios reklamos požymius (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.), tačiau pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinama Bendrovės veiksmų visuma, t. y. ne tik reklaminė kampanija, bet ir su ja nagrinėjamu atveju neatsiejamai susijusi kainodara, kitaip tariant tam tikras Bendrovės rinkodaros segmentas. Taigi Tarnyba, spręsdama dėl atitinkamų Bendrovės veiksmų atitikties Įstatymo reikalavimams, neviršijo jai Įstatyme (9 str. 1 d.) nustatytos kompetencijos, o ta aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju neįgyvendino jai Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėjas teigia, kad jam buvo paskirta neproporcingai didelė bauda, nes jo padarytas pažeidimas yra mažareikšmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog atitinkami Bendrovės veiksmai ne tik galėjo iškreipti vartotojų ekonominį elgesį, bet ir iškreipė (I. K. skundas), todėl nėra pagrindo teigti, kad niekam nebuvo padaryta žala, juo labiau kad buvo padarytas tik mažareikšmis Įstatymo pažeidimas. Be kita ko, nepaisant to, jog trumpoji žinutė buvo siunčiama tik vieną kartą, ji buvo siunčiama visiems asmenims, turinties kortelę „Privilegija“, kas atitinkamai suponuoja, jog pažeidimas buvo padarytas gana plačiu mastu, be to, naudojantis informacijos perdavimo priemone, kuri užtikrina efektyvesnę informacijos sklaidą asmeninio pasiekiamumo aspektu. Bendrovei paskirta bauda nesiekia Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyto baudos dydžio vidurkio, parenkant jai skirtinos baudos dydį, buvo atsižvelgta į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Reikalavimas skirti baudą, kurios dydis neviršytų 3 proc. komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, taip pat nebuvo pažeistas (b. l. 69). Todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju Bendrovei buvo paskirta jos padarytam Įstatymo pažeidimui neproporcingo dydžio bauda.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija



n u t a r i a :



Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Armitana“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.





Teisėjai Roma Sabina Alimienė





Anatolijus Baranovas





Artūras Drigotas