Full text

1.10 Dėl investuotojo į SASO (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis teisių gynimo būdo ir vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių nuostatų taikymo investuotojui

Finansų tarpininkas pažeidė įstatyme įtvirtintas pareigas, nevisapusiškai atskleisdamas investavimo riziką, investuotoja taip pat nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi aiškindamasi investavimo į SASO (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis riziką. Pasirinktu teisių gynybos būdu investuotoja siekia būti visiškai ar iš dalies atleista nuo sutartinės prievolės mokėti palūkanas. Toks teisių gynybos būdas situacijoje, kurioje keliamas sutarčių dėl investavimo produkto ? obligacijų, susietų su akcijų indeksais (SASO), įsigijimo ar jų atskirų sąlygų galiojimo klausimas, yra priimtinas. Faktinis reikalavimas dėl mokėjimo palūkanų sumažinimo arba atleidimo nuo jų gali būti suformuluotas skirtingais teisiniais pagrindais ir nuo to priklauso teismo parenkamas teisinis palūkanų mažinimo pagrindas, todėl nėra vieno modelio visoms situacijoms. Tokiu atveju teisiniams santykiams reglamentuoti gali būti taikoma prievolių teisės norma - CK 6.64 straipsnis. Prievolė mokėti palūkanas ieškovei kyla iš šalių sudarytos skolinimo obligacijoms įsigyti sutarties, todėl kvalifikuojant šalių santykius taikytina ir sutarčių teisės norma - CK 6.206 straipsnis, reglamentuojantis sutarties neįvykdymo teisines pasekmes. CK 6.206 straipsnis skirtas atleisti (visiškai ar iš dalies) nuo prievolės vykdymo vieną šalį, jei kita šalis irgi kalta dėl neįvykdymo, taip pat ir nustačius kreditoriaus kaltę neleisti kreditoriui nutraukti sutarties remiantis esminiu sutarties pažeidimu. Nustačius, kad už skolinimo obligacijoms įsigyti sutarties sąlygos dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakingos abi šalys, vadovaujantis CK 6.64 ir 6.206 straipsnių nuostatomis, paskirstytini joms tenkantys neigiami padariniai, t. y. spręstina dėl investuotojos atleidimo nuo dalies mokėjimo palūkanų, mokėtinų pagal jos ir banko sudarytą skolinimo obligacijoms įsigyti sutartį.

Siekiant sutartį vertinti kaip vartojimo, ji turi atitikti bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus - sutarties šalys turi būti vartotojas (fizinis asmuo) ir tiekėjas, be to, vartotojas prekes ar paslaugas turi įsigyti siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba, amatu ar profesija. Pažymėtina, kad būtent spekuliacija, pelno siekimas ar žaidimas rinkoje, o ne siekis ilguoju laikotarpiu užtikrinti pagrindinius namų ūkio gerovės poreikius, konkrečių sandorių atveju galėtų būti laikomas kriterijumi, leidžiančiu atriboti vartotojus nuo investuotojų. Pagal ES reguliavimą, neprofesionalieji investuotojai nėra tiesiogiai prilyginami vartotojams. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo investuotoją vertinti kaip vartotoją; jai taikytina speciali Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatų, įgyvendinančių MiFID direktyvą, apsauga, o CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos.

Civilinė byla Nr. 3K-7-168-687/2015

Teisminio proceso numeris: 2-02-3-02672-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.4; 35.5; 42.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus, Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio, Janinos Stripeikienės ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių pakeitimo, trečiasis asmuo L. S., institucijos, teikiančios išvadą byloje, – Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Atsakovas (toliau – atsakovas, bankas) investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – su akcijų indeksais susietas obligacijas (toliau – SASO). 2007 m. lapkričio 9 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartis (toliau – Obligacijų sutartys) ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-0700-2007-158 (toliau – Skolinimo sutartis). Pagal šias sutartis ieškovė, būdama neprofesionalioji investuotoja, įsigijo atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis. Skolinimo sutartyje nustatytos 4,85 proc. dydžio palūkanos už suteiktą 60 820,20 Eur kreditą. Įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį vykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu. Ieškovė prieš pasirašydama Skolinimo sutartį užpildė kliento anketą ir susipažino su standartizuotu banko įspėjimu, kad investavimas į su akcijų indeksais susietas obligacijas skolintomis lėšomis ieškovei yra netinkama investavimo priemonė, kaip tinkamiausias investicinis produktas jai rekomenduotas terminuotasis indėlis.

Ieškovė prašė pakeisti Skolinimo sutartį, nustatant, kad kreditas pagal šią sutartį ieškovei suteiktas neatlygintinai, ir šį reikalavimą grindė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 2, 3 dalimis, CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 6.228 straipsnio nuostatomis. Ji nurodė, kad bankas, siūlydamas įsigyti SASO skolintomis lėšomis, teikė investavimo rekomendacijas, tačiau banko darbuotojai nesurinko reikiamos informacijos apie ieškovės finansinę padėtį, žinias, patirtį bei investavimo tikslus, ją netinkamai įvertino, todėl ieškovei pateikė klaidingas rekomendacijas, be to, neturėjo reikiamos kvalifikacijos. Bankas nevykdė pareigos sąžiningai teikti investicines paslaugas, neatskleidė ieškovei su investavimu susijusių rizikų, informacijos apie interesų konfliktą. Sudarius Skolinimo sutartį buvo pažeista kliento ir banko interesų pusiausvyra, nes bankas nepatyrė jokių praradimų, o ieškovė negavo žadėto pelno, be to, privalo bankui sumokėti 31 176,81 Lt (9029,43 Eur) palūkanų.

Bankas, pateikęs atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad ieškovei buvo suteikta visa ir išsami informacija, ieškovė buvo įspėta dėl jai tinkamiausio investavimo produkto – terminuotojo indėlio, tačiau ieškovė, nepaisydama banko rekomendacijų, vis tiek priėmė sprendimą įsigyti SASO skolintomis lėšomis, paskolos grąžinimą užtikrinant obligacijų įkeitimu, o palūkanų sumokėjimą – nekilnojamojo turto įkeitimu. Bankas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad jis veikė neprofesionaliai ir sukėlė interesų konfliktą; nurodė, kad banko darbuotojai neteikia investicinių paslaugų, jie teikia informaciją, pristato produktus, įformina dokumentus, todėl jiems nereikalinga finansų maklerio licencija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 4992,12 Lt (1445,82 Eur) atstovavimo išlaidų, liudytojui L. M. – 493,74 Lt (143 Eur) išlaidų.

Teismas nurodė, kad, pagal Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą, finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti ar prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Įvertinęs bylos duomenis (rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų (banko filialo valdytojo, banko darbuotojos, įforminusios dokumentus, ir kitų) parodymus), teismas sprendė, kad banko kaltės dėl ieškovės patiriamų nuostolių nėra, atsakovas tinkamai vykdė įstatyme nustatytas funkcijas. Ieškovės teiginiai, kad bankas, siūlydamas įsigyti obligacijas, privalėjo numatyti jų naudą (ar nuvertėjimą), neįvertino visos rizikos ir neatskleidė galimos rizikos dėl investavimo pasekmių, grindžiami vien ieškovės (bei jos atstovo) subjektyviu suvokimu ir nėra įrodyti. Bankas nerekomendavo ieškovei įsigyti obligacijų skolintomis lėšomis, todėl, teismo vertinimu, ieškovė, sudarydama prašomą pakeisti Skolinimo sutartį, prisiėmė visą riziką dėl palūkanų mokėjimo, dėl to nėra banko kaltės

Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, kad viena sutarties šalis yra bankas, kuriam taikomi didesni rūpestingumo reikalavimai disponuojant finansais, o kita – ieškovė, kuri yra silpnesnė dėl savo amžiaus, patirties bei žinių stokos investavimo srityje; atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė yra ne kartą sudariusi nekilnojamojo turto sandorius, ji pati pasirašė banko rekomendaciją ir įspėjimą, kuriame aiškiai nurodyta banko nuomonė dėl tinkamiausio investavimo (į terminuotąjį indėlį) ir ieškovei nerekomenduota rinktis investavimo į obligacijas, investicijas finansuojant skolintomis lėšomis. Ieškovės argumentus, kad ji dokumentus pasirašė greitai, neskaitė sutarties ar kitų dokumentų, o paskolą ėmė, nes norėjo padėti sūnui, teismas taip pat įvertino kritiškai. Aplinkybė, kad ieškovei buvo skubiai reikalingi pinigai, teismo vertinimu, nedaro banko darbuotojų nesąžiningų. Teismas pažymėjo, kad, jei sandorius būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, jog jie yra komerciškai nenaudingi, rinkoje kiltų ekonominis nestabilumas ir netikrumas.

Konstatavęs, kad bankas ieškovės interesų nepažeidė, ji pati prisiėmė riziką, įsigydama obligacijas už skolintas iš banko lėšas, jai buvo tinkamai suteikta informacija (ir banko rekomendacija), teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.228, 6.223 straipsnių nuostatas ir tenkinti ieškovės reikalavimą pakeisti Skolinimo sutartį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė atsakovui iš ieškovės 1500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad ieškovė ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus pripažinti Skolinimo sutartį neatlygintine grindė, inter alia, banko padarytais teisės aktų (FPRĮ 22 straipsnio 3, 5, 6 dalių, Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. K-22, 22, 24, 33, 34, 53 punktų) pažeidimais, teikiant ieškovei finansines paslaugas, konstatavo, kad ieškinyje nekeliamas atsakovo administracinės ar civilinės atsakomybės klausimas, todėl banko galbūt padaryti pažeidimai nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšmingi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų pažeidimai savaime nepagrindžia CK 6.228 straipsnio taikymo ir nesudaro pagrindo perkelti atsakomybę už investicijų nesėkmę vienai iš sutarties šalių. Finansų tarpininko veiksmų neteisėtumas sudaro pagrindą reikšti reikalavimą atlyginti nuostolius. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimai banko padarytais pažeidimais (rekomendacijų teikimu dėl investavimo, su investavimu susijusių rizikų neatskleidimu, informacijos apie galimą interesų konfliktą neatskleidimu, atsakovo darbuotojų reikiamos kvalifikacijos (finansų maklerio licencijos) neturėjimu ir pan.). Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagal pareikštus byloje reikalavimus neturėjo pagrindo pasisakyti dėl šalių kaltės, ir pašalino iš teismo sprendimo atitinkamus motyvus.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė esminę ginčo sutarties šalių nelygybę ir savo teisę atsisakyti nuo sutarties sąlygos siejo su investicijų į obligacijas nesėkminga baigtimi, teigdama, jog bankas ne tik nepatyrė praradimų, tačiau ir uždirbo palūkanas už suteiktą kreditą, o ieškovė, negavusi banko žadėto pelno, privalo jam mokėti palūkanas ir šio įsipareigojimo vykdymas užtikrintas jai priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo pažeistos teisės gynimo būdą. Ji siekė atsisakyti Skolinimo sutarties 1.1, 1.3, 5.1, 5.3 ir kt. punktų, kuriuose įtvirtinta pareiga mokėti 4,85 proc. dydžio palūkanas už suteiktą 60 820,20 Eur kreditą, jų mokėjimo tvarka ir pan. Kreditavimo sutarties atlygintinumas yra esminė tokios sutarties sąlyga (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimo tenkinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigtų kreditavimo sutarties esmę bei sąžiningumo ir protingos verslo praktikos reikalavimus, t. y. būtų pažeistos CK 6.228 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors ieškovė neprašo pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis, tačiau prašo pripažinti Skolinimo sutartį neatlygintine, taigi ketina perkelti visus nesėkmingo investavimo nuostolius atsakovui; ieškovės reikalavimas pareikštas netinkamai, tačiau jai neužkirstas kelias pareikšti adekvatesnį reikalavimą dėl žalos atlyginimo kitoje byloje.

Spręsdama dėl ieškovės argumento, kad ji santykiuose su banku yra vartotoja, todėl ir ginčo sandoriai vertintini atitinkamai, pagrįstumo, teisėjų kolegija rėmėsi CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; sprendė, kad, nors ieškovė yra neprofesionalioji investuotoja, tačiau santykiuose su banku neturi vartotojos statuso. Ieškovės patirtis prekiaujant nekilnojamuoju turtu, sudarant paskolos sutartis su bankais, įrodo jos derybų patirtį. Bylos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad ginčo sandoris sudarytas ieškovės asmeniniams ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Ieškovės ir jos sūnaus M. B. paaiškinimus apie sandorių tikslą teisėjų kolegija vertino kaip prieštaringus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė pati nelaikė, jog šalių ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių, nes už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo žyminį mokestį, nesiremdama CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nurodžiusi, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VTAT) 2013 m. vasario 18 d. išvada teismo išvadų dėl sudarytų sutarčių pobūdžio nesaisto, teisėjų kolegija pažymėjo, jog šioje išvadoje tarnyba nepasisakė dėl Skolinimo sutarties sąlygos (atlygintinumo) prieštaravimo CK 6.188 straipsnio nuostatoms. Pripažinęs, kad ginčo sutartys nekvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos ex officio vertinti visų jų sąlygų atitikties CK 6.188 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo kriterijams.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nenuginčyta, jog ieškovė pasirašė banko nustatytos formos standartines sutartis, pažymėjo, kad ji nereiškė reikalavimo dėl sandorių nuginčijimo esant jos valios ydingumui. Faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės asmenybe, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingos CK 6.228 straipsnio 2 dalies kontekste. Byloje turėjo būti įrodinėjama, kad atsakovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, jog kita šalis (ieškovė) nuo jo priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad duomenų, jog ieškovė priklausytų nuo atsakovo, o ginčo sutartys sudarytos dėl ekonominių sunkumų ar neatidėliotinų poreikių, byloje nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė dalyvavo komerciniuose santykiuose ir turėjo tam tikrą derybų patirtį. Tai, kad ieškovė nebuvo profesionalioji investuotoja ir pasirašė standartines sutarties sąlygas, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime neįrodo sutarties šalių esminės nelygybės ir nepagrindžia CK 6.228 straipsnio taikymo. Ieškovės argumentus, susijusius su jos asmeninių savybių, galėjusių turėti įtakos sutarties šalių esminei nelygybei nustatyti, netinkamu vertinimu, teisėjų kolegija atmetė.

Teisėjų kolegija sprendė, kad, nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turėjo pasisakyti dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimo įrodomosios reikšmės (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas), šios pareigos nevykdymas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Šiame dokumente konstatuota, kad banko veikla teikiant SASO platinimo skolintomis lėšomis paslaugą neprofesionaliesiems klientams iš esmės buvo organizuota ir vykdyta netinkamai, t. y. bankas nebuvo sistemiškai pasirengęs vykdyti strategijos planavimo, kartu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teismas, nesutikdamas su banko (ar komisijos) pozicija, neprivalėjo argumentuoti tokio nesutikimo, o turėjo vertinti šį dokumentą kaip ir kitus rašytinius įrodymus byloje (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pastabos dėl banko veiklos trūkumų teikiant paslaugas neprofesionaliesiems klientams bendrąja prasme neturi tiesioginio loginio ryšio su ieškovės nurodytomis sutarčių sudarymo konkrečiomis aplinkybėmis ir ieškovės pozicijos pagrįstumo neįrodo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nepagrįstai nepasisakė dėl kasatorės argumentų, kurie pagrindžia jos reikalavimą. Jei apeliacinės instancijos teismas būtų nustatęs ieškovės nurodytus banko padarytus pažeidimus, būtų galėjęs tenkinti kasatorės apeliacinį skundą ir sumažinti bankui mokėtiną palūkanų sumą proporcingai jo kaltei. Tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs dvi analogiškas civilines bylas, kuriose ieškovai (neprofesionalieji investuotojai) savo reikalavimus grindė tais pačiais argumentais kaip ir kasatorė (CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 6.228 straipsnis; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-673/2014; 2014 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-665/2014). Kasatorės reikalavimas pareikštas tinkamai ir apeliaciniame skunde išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai galėjo būti visapusiškai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo, nustatant, kokia dalimi bankas privalo prisiimti savo neteisėtais veiksmais kasatorei padarytus nuostolius.

2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, nes reikalauja pakeisti Skolinimo sutartį tokiu būdu, kad visa nuostolių našta tektų išimtinai bankui. Kasatorė įsitikinusi, kad jos pasirinktas savo pažeistų teisių gynimo būdas atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus pirmiau nurodytoje nutartyje, dėl neprofesionaliojo investuotojo pažeistų interesų gynimo būdų, bankui padarius teisės aktų pažeidimus, lėmusius neprofesionaliojo investuotojo apsisprendimą sudaryti su banku ginčo sutartis. Sandorio modifikavimo institutas, kaip ir žalos atlyginimo institutas, leidžia pasiekti tą patį rezultatą – mišrios atsakomybės taikymą, Skolinimo sutartyje nustatytą palūkanų normą pakeičiant taip, kad teismui būtų palikta diskrecija spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę. Šioje byloje yra nustatyta daugiau nei viena aplinkybė, atitinkanti CK 6.228 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, kuriems esant galima konstatuoti esminę šalių nelygybę. Ginčo sutartis keistina, vadovaujantis ir sistemiškai taikant CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 6.228 straipsnį.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.39 straipsnio 1 dalį, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 15 dalis, todėl nepagrįstai nepripažino ginčo sutarčių vartojimo sutartimis, o kasatorės – vartotoja. Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, vartotoju laikomas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, suformuluoti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad ginčo sutartys atitinka visus šiuos požymius. Kasatorės įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad sudarant sutartis siekiama papildomų pajamų gavimo, savaime nepaneigia ir negali paneigti šių sutarčių, kaip vartojimo sutarčių, statuso, nes iš jų gaunamos papildomos pajamos gali būti skiriamos asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Visais atvejais, kai nėra aiškiai išreikšto ar numanomo fizinio asmens – neprofesionaliojo kliento – ketinimo iš finansinių paslaugų sutarčių gautą naudą panaudoti ūkinei komercinei ar profesinei veiklai, tokio fizinio asmens sudarytos nurodyto pobūdžio sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys, o jas sudaręs fizinis asmuo – kaip vartotojas. Teismai nenustatė, kad kasatorė ginčo sutartis sudarė ar ketino sudaryti kitais, nei asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo tikslais. 2013 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio metu kasatorė nurodė, kad siekė padėti sūnui grąžinti paskolą, o M. B. nurodė, jog sutarčių sudarymo tikslas buvo – gauti pajamų ir pabaigti buto remontą. Taigi kasatorė siekė gautą naudą panaudoti ne savo ūkinei komercinei ar profesinei veiklai vykdyti, o būtent savo šeimos (sūnaus) poreikiams patenkinti. Šią aplinkybę patvirtina ir bylos duomenys (kasatorė ginčo sandorių sudarymo metu buvo pensininkė, neturėjo jokio verslo, kuriam būtų galėjusi panaudoti iš ginčo sandorių gautą naudą). Kasatorė iki įsigytų SASO išpirkimo datos galėjo turėti daugiau nei vieną gautino pelno panaudojimo tikslą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo VTAT išvadą dėl ginčo sutarčių sąlygų. 2013 m. vasario 18 d. nutarime ši tarnyba konstatavo, kad kasatorės ir atsakovo sudarytos sutartys yra vartojimo sutartys.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Ieškovės argumentai, kad CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas sutarties modifikavimo institutas, kaip ir žalos atlyginimo institutas, leidžia pasiekti tą patį rezultatą – mišrios atsakomybės taikymą, dėl ko teismas, atsižvelgdamas į banko padarytus pažeidimus, nukentėjusiojo asmens kaltės laipsnį ir pan., gali sumažinti bankui mokėtiną palūkanų sumą proporcingai banko kaltei, yra nepagrįsti. Ieškovė, užuot įrodinėjusi CK 6.228 straipsnio taikymo sąlygas, nematydama pagrindo pakeisti Skolinimo sutartį šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu, dėsto argumentus dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų (CK 6.248 straipsnio 4 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies) taikymo. Ji netinkamai aiškina CK 6.228 straipsnį ir sutarties modifikavimo institutą painioja su civilinės atsakomybės institutu (pvz., kaltę reglamentuojančia CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostata, mišrią deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostata). Šalis siejančių teisinių santykių modifikavimas ir civilinės atsakomybės taikymas yra atskiri civilinių teisių gynybos būdai (CK 1.138 straipsnis), todėl teismai, nenustatę pagrindo pakeisti Skolinimo sutartį ieškovės nurodytu (CK 6.228 straipsnyje įtvirtintu) pagrindu, pagrįstai ieškinį atmetė ir netaikė civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų. CK 6.228 straipsnio tikslas – atkurti sutartinių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri buvo nepateisinamai iš esmės iškreipta vienos šalies nenaudai, o kitos šalies naudai, dėl aplinkybių, kurios priklausė nuo vienos šalies valios ir kuri jomis nesąžiningai pasinaudojo. Civilinės atsakomybės tikslas – kompensuoti patirtus nuostolius (žalą), nepriklausomai nuo konkrečios sutarties sąlygų.

2. Vien nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014, nepagrindžia ieškovės argumento, kad ji pasirinko tinkamą savo teisių gynimo būdą, nes šioje nutartyje kasacinis teismas neįvardijo sutarties modifikavimo instituto kaip tinkamo investuotojų į SASO interesų gynybos būdo. Kadangi ieškovė šioje byloje nors ir prašo Skolinimo sutarties pakeitimo, tačiau dėsto argumentus dėl banko visiškos ar dalinės civilinės deliktinės atsakomybės taikymo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė pasirinko netinkamą pažeistų interesų gynybos būdą.Ieškovės reiškiamo reikalavimo dalykas neatitinka esminių kreditavimo sutarties sąlygų, įtvirtintų CK 6.881 straipsnio 1 dalyje, todėl, patenkinus tokį reikalavimą, būtų pažeistos imperatyviosios CK normos. Ieškovė apeliacinės instancijos teismo argumentų dėl CK 6.881 straipsnio 1 dalies taikymo, sudarančių savarankišką pagrindą atmesti ieškinį, kasaciniame skunde neginčija. Ji pati pasirinko savo interesų gynimo būdą ir neprašė teismo taikyti banko civilinę atsakomybę, o teismas ex officio taikyti kito ieškovės interesų gynimo būdo negali. Ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 2A-673/2014 ir Nr. 2A-665/2014, nes dėl jų bankas yra pateikęs kasacinius skundus.

3. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą atmetė ne tik tuo pagrindu, kad ieškovė pasirinko netinkamą teisių gynybos būdą, bet ir kitu savarankišku pagrindu – ieškovei neįrodžius CK 6.228 straipsnio taikymui būtinų sąlygų. Šių teismo motyvų ieškovė kasaciniame skunde neginčija. Pasisakydama dėl CK 6.228 straipsnio taikymo sąlygų, ji apsiriboja teiginiu, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai įrodo, jog šioje byloje yra nustatyta daugiau nei viena aplinkybė, atitinkanti CK 6.228 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, kuriems esant galima konstatuoti esminę šalių nelygybę. Pakeitus Skolinimo sutartį ieškovės prašomu būdu, būtų iš esmės pažeisti banko interesai, o ieškovei nepagrįstai būtų suteiktas perdėtas pranašumas, nes ji, neįdėdama nuosavų lėšų ir pasinaudodama banko pinigais, įgytų galimybę uždirbti neriboto dydžio pelną (kuris nebuvo uždirbtas ne dėl banko kaltės), o visi neigiami padariniai atitektų išimtinai tik bankui. Palūkanos už naudojimąsi kreditu gali būti mažinamos tik tuo atveju, jei jos yra akivaizdžiai neprotingai didelės, nes tik neprotingai didelės (lupikiškos) palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją. Vertinant, ar Skolinimo sutartyje įtvirtintas palūkanų dydis atitinka sąžiningumo ir protingus sąžiningos praktikos reikalavimus, reikia nustatyti, ar sutartimi nustatytos palūkanos yra neprotingai didelės, o tai gali būti atliekama vertinant sutarties sudarymo metu komercinių bankų taikytą vidutinę palūkanų normą (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ieškovė Skolinimo sutarties sąlygas, įtvirtinančias palūkanų normą už banko ieškovei paskolintas lėšas, siekia sumažinti ne remdamasi būtinumu šias sąlygas pritaikyti sąžiningos verslo praktikos reikalavimams, bet CK 6.282 straipsnio 1 dalimi (mišrios kaltės institutas deliktinės civilinės atsakomybės atveju), kuris apskritai netaikytinas nagrinėjamu atveju, nes nesusijęs su Skolinimo sutarties sąlygų pakeitimu (kad sutarties sąlygos atitiktų sąžiningus rinkos reikalavimus).

4. Net jei būtų pagrindas konstatuoti, kad ieškovė yra vartotoja (keliamas fakto klausimas), kasaciniame skunde dėstomi argumentai neturi esminės reikšmės vertinant nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovė santykiuose su banku nelaikytina vartotoja, nes sudarė didelės vertės rizikos sandorius, tikėdamasi gauti pelno, tačiau prisiimdama riziką patirti nuostolį, lygų pagal Skolinimo sutartį mokėtinoms metinėms palūkanoms už suteiktą kreditą. Investavimo veikla naudojant skolintą kapitalą ir įkeičiant turtą neabejotinai turi verslo požymių, taigi ieškovė veikė labiau kaip verslininkė (spekuliuojanti investuotoja). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad investavimo į SASO sandoriai buvo sudaryti siekiant patenkinti savo asmeninių, šeimos ir (ar) namų ūkio poreikius. Jie buvo sudaryti komerciniais tikslais. Skolinimo sutarties 10.2 punkte nurodyta, kad pagal šią sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Savo įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymą ieškovė užtikrino įsigytų obligacijų ir nekilnojamojo turto įkeitimu, o pagal Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą kredito sutartys, kurios yra užtikrintos nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka), nepatenka į vartojimo kredito apimtį.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Finansinių priemonių rinkų įstatyme taikomos apsaugos neprofesionaliesiems investuotojams, reikalavimų, keliamų finansų tarpininko profesinei veiklai

Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/ES (MiFID) įgyvendinančiajame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d.; tam, kad įgyvendinti naujus reikalavimus tinkamai pasirengtų investicinių paslaugų teikėjai, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. Nauji reikalavimai investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme, įsigaliojo ir taikomi nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Nagrinėjamoje byloje ieškovė tiek Skolinimo obligacijų įsigijimui sutartį, tiek Obligacijų pasirašymo sutartis sudarė 2007 m. lapkričio 9 d., t. y. jau įsigaliojus FPRĮ nuostatoms, įgyvendinančioms MiFID reikalavimus. Kasacinis teismas dėl FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalies nuostatų taikymo yra nurodęs, kad finansų tarpininkui reikalavimai pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį nėra nauji, iš esmės tokie patys pareigos tinkamai suteikti informaciją klientui apie tam tikrą investavimo paslaugą reikalavimai buvo nustatyti ir Vertybinių popierių rinkos įstatyme, kuris taip pat įtvirtino reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti konkrečiai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014).

Pagrindiniai MiFID tikslai – nustatyti investicinėms įmonėms vienodas veiklos taisykles visoje ES teritorijoje siekiant sukurti bendrą investicinių paslaugų tiekimo rinką ir užtikrinti aukšto lygio apsaugą investuotojams (2 konstatuojamoji dalis). MiFID iš esmės siekiama nustatyti maksimaliai suderintus reikalavimus, valstybėms narėms leidžiama nustatyti papildomus reikalavimus tik išimtiniais atvejais, kai tokie reikalavimai yra objektyviai pateisinami ir reikalingi, kad būtų galima valdyti tam tikrą riziką, susijusią su investuotojų apsauga arba su rinkos vientisumu, kai tokie reikalavimai nėra pakankami MiFID nuostatas įgyvendinančioje direktyvoje (Komisijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. direktyva 2006/73/EB (toliau – Direktyva 2006/73). MiFID taisyklėmis nustatomi tiek organizaciniai reikalavimai investicinėms įmonėms, susiję su asmenimis, veiksmingai vadovaujančiais įmonei, akcininkais, kapitalu, kiti reikalavimai, kurie turi būti užtikrinami visą įmonės veiklos laiką (9–13 straipsniai, 16 straipsnio 1 dalis), tiek investuotojų apsaugos priemonės, susijusios su informacijos apie klientą surinkimu, atitinkamos informacijos esamiems ir būsimiems klientams pateikimu suprantama forma, pareiga pateikti teisingą, aiškią ir neklaidinančią informaciją, vykdyti pavedimus geriausiomis klientams sąlygomis ir kt. (19–25 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs dėl pareigos pateikti teisingą, aiškią ir neklaidinančią informaciją klientams apie atsakovo platinamą investavimo produktą − obligacijas, susietas su akcijų indeksais skolintomis lėšomis, ir nurodęs, kad atsakovas šios pareigos tinkamai neįvykdė, praktiškai akcentavo tik galimą investicijos naudą tinkamai neatskleisdamas rizikos masto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeG. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeJ. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-77-378/2015 ir kt.). Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime Nr. 2K-161 nurodytos ir kitos pareigos, kurias, komisijos nuomone, atsakovas vykdė netinkamai – platino ir rekomendavo produktą (SASO, įsigyjamas skolintomis lėšomis), sukeldamas interesų konfliktą, ir jo neatskleidė bei nepaaiškino klientams, kai kuriais atvejais produktą platino nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie klientus, neužtikrino tinkamos savo darbuotojų kvalifikacijos (patys darbuotojai netinkamai suprato produkto rizikingumą, platino jį kaip alternatyvą terminuotajam indėliui), naudojo darbuotojų skatinimo sistemą, kuri neužtikrino sąžiningo elgesio su klientais.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas, be kita ko, pateikia argumentus dėl FPRĮ 22 straipsnio 5–9 dalyse (MiFID 19 straipsnio 4 ir 5 dalyse) nustatytų pareigų gauti informaciją apie kliento žinias ir patirtį konkretaus produkto ar paslaugų srityje, jo finansinę padėtį, investicinius tikslus, kurie leistų investicinei įmonei rekomenduoti klientui tinkančius finansinius produktus ar finansines paslaugas, tinkamo įgyvendinimo. Tais atvejais, kai remdamasi gauta informacija investicinė įmonė mano, kad produktas ar paslauga netinka klientui, ji turi įspėti klientą. Toks įspėjimas gali būti pateikiamas standartizuota forma. Ši pareiga detalizuota tuo metu galiojusiose Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėse, patvirtintose Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 „Dėl Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ , be kita ko, įgyvendinančiose Direktyvos 2006/73 35–37 straipsnius. Jose nurodyta, kad investicinė įmonė siekia gauti informacijos, jog suprastų esminius faktus apie klientą ir turėtų pakankamo pagrindo manyti, tinkamai atsižvelgusi į teikiamos paslaugos pobūdį ir apimtį, kad konkretus rekomenduojamas ar sudarytas sandoris atitinka konkretaus kliento investavimo tikslus, toks klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti bet kokią susijusią investicinę riziką, atitinkančią jo investavimo tikslus, toks klientas turi pakankamai patirties ir žinių, kad suvoktų su sandoriu susijusią riziką. Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota, kad atsakovas surinko informaciją apie kasatorę ir kaip tinkamiausią investicinį produktą jai rekomendavo terminuotąjį indėlį, taip pat kaip vieną iš netinkamų investavimo priemonių nurodė susietas obligacijas finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, o kasatorė su šiuo standartizuotu įspėjimu susipažino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad FPRĮ nėra nustatytas ribojimas investicinei įmonei parduoti produktą (suteikti paslaugą) klientui, kuriam pagal surinktą informaciją ir atliktą vertinimą toks produktas ar paslauga nėra rekomenduojami. Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos apie potencialų klientą rinkimas neatskiriamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu parinkimu ir atskleidimu, todėl Kliento anketos pildymas ir rekomendacijų teikimas negali būti vertinamas formaliai, informacijos rinkimui ir atkleidimui taikomi aukšti reikalavimai (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamojoje byloje kasacinio skundo argumentai, kad finansų tarpininkas turėjo pareigą laikytis informacijos klientui dėl investavimo paslaugų rizikos atskleidimo reikalavimų, laikytini pagrįstais. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Ieškovė įsigijo atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o atsakovo paskolintomis lėšomis, sudarydama su banku Skolinimo sutartį, kurioje buvo įtvirtintos 4,85 proc. dydžio palūkanos už suteiktą 60 820,20 Eur kreditą. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad atsakovas turėjo pareigą aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo neigiamus padarinius, t. y. kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius rinkoje nepalankiai situacijai kasatorė atgaus tik nominaliąją obligacijų vertę, o pagal Skolinimosi sutartį turės sumokėti sutartas palūkanas, palūkanų išieškojimas bus vykdomas iš hipoteka įkeisto ieškovės nekilnojamojo turto. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovė priskirtina neprofesionaliųjų investuotojų kategorijai. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra pensinio amžiaus, įgijusi specialųjį vidurinį išsilavinimą, iki sutarčių pasirašymo su finansiniu investavimu susidūrusi nebuvo; būdama neprofesionalioji investuotoja pirko banko siūlomą investicinį produktą – su akcijų indeksais susietas obligacijas. Ieškovė, kaip neprofesionalioji investuotoja, neturėjo specialiųjų žinių ir patirties finansinių priemonių rinkose. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas yra nukreiptas ne į neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų eliminavimą (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.), bet į papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareiga parengti ir paskelbti prospektą, pateikti visą informaciją klientui ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, kasatorė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose nurodė, kad atsakovas neatskleidė visos informacijos apie atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas), įsigijimo skolintomis lėšomis vykdymo riziką, šio investavimo produkto veikimo mechanizmą, aplinkybes, nuo kurių priklauso SASO pelningumas ar pelno negavimas, ir dėl to galimai kilsiančias pasekmes. Kasatorė nurodė, kad, nedisponuodama informacija apie galimą riziką, sudarė sandorius atsakovo teikiamomis sąlygomis. Atsakovas teigia, kad visa būtina informacija dėl rizikos buvo pateikta Programos prospekte bei Galutinėse sąlygose. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikta įrodymų, jog buvo tinkamai atskleista SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizika. Šios informacijos tinkamas atskleidimas yra banko pareiga, jam tenka ir procesinė pareiga įrodyti, kad tokia informacija buvo aiškiai ir suprantamai atskleista (CPK 178 straipsnis). Bylos duomenimis, teismo posėdyje apklaustų liudytojų (banko filialo valdytojo L. M., kasatorės sūnaus M. B., kasatorę aptarnavusiosbanko darbuotojos J. Š.,) parodymais, banko valdytojas dėl asmeninės pažinties kasatorės sūnui pristatė investavimo produktą SASO, kai obligacijos įsigyjamos skolintomis lėšomis, kaip produktą, palankų investuotojui, o banko darbuotoja atliko tik anketos užpildymo, sutarčių pasirašymo koordinavimo veiksmus, ir kasatorei jokios rizikos ar pačios investavimo strategijos veikimo principų neaiškino. Tokiomis aplinkybėmis informavimas laikytinas daugiau deklaratyviu ir liudijančiu nepakankamą informavimą, atkreipiant dėmesį ir į tai, kad minėtuose Programos prospekte ir Galutinėse sąlygose su investavimu skolintomis lėšomis susijusi rizika nebuvo aiškiai išskirta ir atskirai aprašyta nuo investavimo rizikos nuosavomis lėšomis. Ta aplinkybė, kad kasatorė, būdama neprofesionalioji investuotoja, galimai turinti nekilnojamojo turto sutarčių sudarymo patirties, yra įmonės akcininkė, turi specialųjį vidurinį išsilavinimą (dirbusi pardavėja, valytoja), nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ji galėjo visiškai suprasti su investavimu skolintomis lėšomis susijusią riziką. Nagrinėjamos bylos duomenimis, kasatorė taip pat įrodinėjo, kad banko siūlytas investavimo modelis buvo naudingas išimtinai bankui. Bankas sudarytomis sutartimis neprisiėmė investavimo nepasiteisinimo rizikos, ją visa apimtimi perkeldamas kasatorei,kuri kredito grąžinimą užtikrino obligacijų įkeitimu, o palūkanų sumokėjimą – nekilnojamojo turto hipoteka. Pažymėtina, kad atsakovas yra kredito įstaiga, turinti teisę teikti licencines finansines paslaugas, todėl jam taikomi ypač aukšti atidumo ir profesionalumo reikalavimai. Finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi FPRĮ nustatytų reikalavimų. Pirmiau nurodyta, kad kasatorei buvo pateikta banko rekomendacija, bankas, be kita ko, kaip vieną iš netinkamų investavimui priemonių nurodė su akcijomis susietas obligacijas, kurios finansuojamos skolintomis lėšomis, tačiau neigiamos rekomendacijos dėl SASO pateikimas neatleidžia banko nuo savarankiškos pareigos atskleisti SASO investavimo riziką ir įspėti apie galimas neigiamas investavimo pasekmes. Kasatorė byloje įrodinėjo, kad atsakovas taip pat pažeidė FPRĮ 21 straipsnyje įtvirtintą pareigą informuoti apie galimą interesų konfliktą teikiant investicines paslaugas, bankas buvo suinteresuotas sudaryti tokio pobūdžio sandorius, banko filialas buvo skatinamas dėl pasiektų rezultatų ir pan. Sutiktina su šiais argumentais, nes bankas neveikė geriausiais investuotojo interesais, bei laikytina nustatyta aplinkybė, kad atsakovas tinkamu būdu neatskleidė kasatorei informacijos, kurią pagal FPRĮ buvo būtina atskleisti, kad būtų užtikrinta neprofesionaliojo kliento pasverto pasirinkimo investuoti galimybė.

Pagal Skolinimo sutartį kasatorė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti bankui kreditą bei sumokėti nustatyto dydžio mokėjimo palūkanas. Sutartis atitinka CK 6.872, 6.881 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias palūkanų dydį, kreditavimo sutarties esmę. Kreditas suteiktas atlygintinai už palūkanas, palūkanų grąžinimą užtikrinant nekilnojamojo turto hipoteka. Sutiktina su atsakovo teigimu, kad kasatorė nebuvo rūpestinga ir atidi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina išsiaiškinant investavimo skolintomis lėšomis riziką bei įsigyjant šį investavimo produktą, todėl atsiradusios pasekmės vykdant Skolinimo sutartį dėl palūkanų mokėjimo negali tekti išimtinai bankui.

Dėl investuotojo į SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis, teisių gynimo būdo, ginčo teisinių santykių tinkamo kvalifikavimo

Nagrinėjamos bylos duomenimis, finansų tarpininkas pažeidė įstatyme įtvirtintas pareigas, nevisapusiškai atskleisdamas investavimo riziką, kasatorė taip pat nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi aiškindamasi investavimo į SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis riziką. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, turėjo pagrindą konstatuoti banko padarytus pažeidimus, tenkinti kasatorės apeliacinį skundą ir sumažinti bankui mokėtiną mokėjimo palūkanų sumą proporcingai jo kaltei.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiose situacijose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas gali reaguoti pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, tai leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės dėl nuostolių atsiradimo, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014). Kasatorė pareiškė ieškinio reikalavimą atsakovui dėl prievolės bankui pagal Skolinimo sutartį mokėti palūkanas apimties sumažinimo ir kasatorės visiško ar dalinio atleidimo nuo prievolės vykdymo. Nagrinėjamu atveju banko priešpriešinis reikalavimas dėl mokėjimo palūkanų priteisimo nepareikštas, tačiau palūkanų mokėjimo terminai pagal Skolinimo sutartį yra suėję, atsakovas turi galiojančią reikalavimo teisę. Pasirinktu teisių gynybos būdu kasatorė siekia būti visiškai ar iš dalies atleista nuo sutartinės prievolės mokėti palūkanas. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks teisių gynybos būdas situacijoje, kurioje keliamas sutarčių dėl investavimo produkto − obligacijų, susietų su akcijų indeksais (SASO), įsigijimo ar jų atskirų sąlygų galiojimo klausimas, yra priimtinas. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, o civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. Kasatorė nurodė savo materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą atsakovui, reikalavimui pagrįsti teikė įrodymus, kurie būtini konstatuoti teisiškai reikšmingiems faktams dėl finansų maklerio įmonės pareigos teikiant klientui investicines paslaugas tinkamo vykdymo (FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalys) bei sprendžiant dėl finansinio tarpininko galimos atsakomybės ir jos apimties. Remiantis tuo, kas aptarta, nelaikytina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamojoje byloje pasirinktas netinkamas civilinių teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinis reikalavimas dėl mokėjimo palūkanų sumažinimo arba atleidimo nuo jų gali būti suformuluotas skirtingais teisiniais pagrindais ir nuo to priklauso teismo parenkamas teisinis palūkanų mažinimo pagrindas, todėl nėra vieno modelio visoms situacijoms. Kasacinis teismas, plėtodamas minėtą praktiką dėl investuotojo prievolės bankui pagal Skolinimo sutartį mokėti palūkanas apimties, kai ir pats kreditorius yra laikomas pažeidusiu prievolę, nurodė, kad tokiu atveju teisiniams santykiams reglamentuoti gali būti taikoma prievolių teisės norma – CK 6.64 straipsnis. Prievolė mokėti palūkanas kasatorei kyla iš šalių sudarytos Skolinimo sutarties, todėl kvalifikuojant šalių santykius taikytina ir sutarčių teisės norma – CK 6.206 straipsnis, reglamentuojantis sutarties neįvykdymo teisines pasekmes. CK 6.64 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Vienas iš tokių atvejų – kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.64 straipsnio 4 dalį skolininkas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę, atlyginimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant šią normą, skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014). Kasacinės instancijos teismas panašioje teisinėje situacijoje yra nurodęs, kad šalių sutartų mokėjimo palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas, tarp jų ir CK 6.206 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-77-378/2015). CK 6.206 straipsnis skirtas atleisti (visiškai ar iš dalies) nuo prievolės vykdymo vieną šalį, jei kita šalis irgi kalta dėl neįvykdymo, taip pat ir nustačius kreditoriaus kaltę neleisti kreditoriui nutraukti sutarties remiantis esminiu sutarties pažeidimu. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas yra reikalavimas prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Pirmiau minėta, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nereiškia priešieškinio dėl palūkanų pagal Skolinimo sutartį priteisimo, tačiau jis tokį reikalavimą skolininkui turi. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo, kaip kreditoriaus, padaryti FPRĮ pažeidimai bylą nagrinėjusių teismų turėjo būti vertinti vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo praktika bei sprendžiama dėl kasatorės, kaip skolininkės, prievolės pagal Skolinimo sutartį mokėtinų atsakovui mokėjimo palūkanų apimties (dydžio) ir kasatorės dalinio ar visiško atleidimo nuo prievolės vykdymo taikant CK 6.64 ir 6.206 straipsnių nuostatas.

Nagrinėjamojoje byloje reikalavimą visiškai ar iš dalies atleisti nuo palūkanų pagal Skolinimo sutartį mokėjimo kasatorė pareiškė CK 6.228 straipsnio pagrindu. Kasatorė savo reikalavimą grindė FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintomis finansinio tarpininko pirmiau aptartomis pareigomis; įrodinėjo, kad kreditorius pažeidė savo pareigas, įtvirtintas įstatyme, teikė įrodymus dėl kreditoriaus kaltės buvimo; įrodinėjo, kad atsakovas, kaip finansų tarpininkas, veikė neprofesionaliai, neatskleidė interesų konflikto, nesurinko informacijos apie ieškovę, nevisapusiškai atskleidė rizikas ir pan. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nurodė, kad bankas suteikė visą ir išsamią informaciją; kad nesutinka su ieškovės argumentu, jog veikė neprofesionaliai ir sukėlė interesų konfliktą; pažymėjo, kad banko darbuotojai neteikia investicinių paslaugų, o teikia informaciją, pristato produktus, įformina dokumentus, todėl šiems darbuotojams nėra reikalinga finansų maklerio licencija; kad ieškovė pati kreipėsi į banką dėl konkrečių investicijų, kad bankas ieškovę įspėjo dėl jai tinkamiausio produkto, siūlė sudaryti terminuotojo indėlio sutartį, tačiau, nepaisydama banko rekomendacijų, ieškovė vis tiek priėmė sprendimą įsigyti obligacijas skolintomis lėšomis su turto įkeitimu, kai paskolos grąžinimas užtikrinamas obligacijų įkeitimu, o palūkanų sumokėjimas užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis: surinktą rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų (banko filialo valdytojo, banko darbuotojos, įforminusios dokumentus, ir kitų) parodymus, sprendė, kad bankas įstatyme nustatytas funkcijas įvykdė tinkamai, dėl ieškovės patiriamų nuostolių nėra banko kaltės. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad konstatavus, jog bankas ieškovės interesų nepažeidė, ieškovė pati prisiėmė riziką įsigydama obligacijas už skolintas iš banko lėšas, jai buvo tinkamai suteikta informacija (ir banko rekomendacija), taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatas ir tenkinti reikalavimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad banko padaryti pažeidimai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamoje byloje, pažymėjo, kad byla nagrinėjama pagal pareikštus reikalavimus, t. y. atsakovo galimai padaryti FPRĮ 22 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalių bei Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. K-22, 22, 24, 33, 34, 53 punktų pažeidimai savaime nepagrindžia CK 6.228 straipsnio taikymo ir nesudaro pagrindo perkelti atsakomybę už investicijų nesėkmę vienai iš sutarties šalių; kad byloje pareikštas netinkamas civilių teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų tyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis CPK 183 straipsnyje, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, abiejų šalių elgesį, atsakovo veiksmų atitiktį FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 ir kt. dalių reikalavimams, tačiau priėjo prie klaidingos išvados, kad dėl kasatorės patirtų nuostolių, vykdant Skolinimo sutartį, nėra banko kaltės Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl mokėtinų palūkanų sumažinimo pagal nurodytus faktinius ir teisinius pagrindus negali būti tenkinamas, ieškovė turi pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Vertindama teismų priimtus sprendimus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal civilinio proceso įstatymą ieškovas nėra įpareigotas ieškinyje nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kita vertus, ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo manymu, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti konstatuotas faktines aplinkybes. Šiuo klausimu kasacinio teismo praktika yra nuosekli, joje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. 3K-3-124/2012). Nagrinėjamojoje byloje kasatorė ieškinyje išdėstė savo reikalavimą ir jo pagrindimą, teikė įrodymus, atsakovas teikė atsikirtimą, teismas šalių argumentus tyrė ir vertino, ir turėjo pareigą byloje nustatytiems teisiškai reikšmingiems faktams tinkamai taikyti ginčo santykius reglamentuojančią teisę.

Pirmiau minėta, kad byloje pareikštas reikalavimas CK 6.228 straipsnio pagrindu ir bylą nagrinėję teismai reikalavimo šiuo pagrindu netenkino, nes kasatorė neįrodė CK 6.228 straipsnio taikymo sąlygų. Pagal CK 6.228 straipsnį atsisakyti sutarties sąlygos kasatorė galėtų tik įrodžiusi, kad sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Tai, kad ieškovė yra neprofesionalioji banko klientė, suteikia jai FPRĮ nustatytą apsaugą, tačiau įrodyti perdėtą banko pranašumą nagrinėjamoje byloje tenka kasatorei. Šią aplinkybę galėtų patvirtinti banko nesąžiningumo faktas arba iš anksčiau susiklostę pasitikėjimo santykiai tarp banko darbuotojų ir ieškovės, dėl ko ji nekritiškai sutiko sudaryti minėtus sandorius. Teisėjų kolegijos požiūriu, remiantis bylos duomenimis, iš anksčiau susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais negali būti laikomi kasatorės sūnaus pažintis su banko filialo valdytoju ir kasatorės sūnui pristatytas investavimo prospektas. Todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorė neįrodė, jog yra CK 6.228 straipsnyje nustatytos sąlygos dėl banko perdėto pranašumo investavimo į SASO ir paskolos sutartyse. Bylą nagrinėję teismai, nekonstatavę pagrindo pakeisti Skolinimo sutartį mokėti atsakovui palūkanas ir skolininko visiško ar dalinio atleidimo nuo prievolės vykdymo nurodytu CK 6.228 straipsnio pagrindu, ieškinį atmetė, tačiau nesprendė dėl tinkamo ginčo santykių kvalifikavimo, dėl to teismų priimti sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorė nors ir buvo neprofesionalioji investuotoja, tačiau turėjo pakankamai įgūdžių, kad įvertintų Skolinimo sutartyje nustatytas vykdymo pasekmes dėl palūkanų sumokėjimo. Palūkanų sumokėjimas užtikrintas nekilnojamojo turto (gyvenamojo būsto) hipoteka. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad kasatorė bendrosios nuosavybės teise turi kitą butą bei 0,95 ha žemės sklypą, tačiau atsakovas nepaneigia galimo išieškojimo nukreipimo ir į šį turtą, kasatorė yra pensininkė, byloje nėra duomenų dėl kitų lėšų turėjimo. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje nurodytais argumentais ir padarytomis išvadomis dėl finansų tarpininko ir kasatorės kaltės, sudarant sutartis dėl SASO vertybinių popierių (su akcijomis susietų obligacijų), sprendžia, kad už Skolinimo sutarties sąlygos dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakingos abi šalys, todėl, vadovaujantis CK 6.64 ir 6.206 straipsnių nuostatomis, paskirstytini joms tenkantys neigiami padariniai, t. y. spręstina dėl kasatorės atleidimo nuo dalies mokėjimo palūkanų, mokėtinų pagal jos ir AB DNB banko 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytos Skolinimosi obligacijoms apmokėti sutarties Nr. K-0700-2007-158 1.1, 1.3, 5.1 punktus.

Dėl vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių nuostatų taikymo investuotojai

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai sprendė dėl vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymo nuostatų taikymo kasatorei. Kasatorės įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad sudarant sutartis siekiama papildomų pajamų gavimo, savaime nepaneigia ir negali paneigti šių sutarčių, kaip vartojimo sutarčių, statuso, nes iš jų gaunamos papildomos pajamos gali būti skiriamos asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Kasaciniame skunde teigiama, kad visais atvejais, kai nėra aiškiai išreikšto ar numanomo fizinio asmens – neprofesionaliojo kliento – ketinimo iš finansinių paslaugų sutarčių gautą naudą panaudoti ūkinei komercinei ar profesinei veiklai, tokio fizinio asmens sudarytos nurodyto pobūdžio sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys, o jas sudaręs fizinis asmuo – kaip vartotojas. Kasatorė siekia būti pripažinta vartotoja ir finansinių paslaugų teikimo sutartyse, manydama, kad jos buvimas vartotoja, t. y. silpnesniąja šalimi reikštų, kad yra CK 6.228 straipsnyje nustatytos sąlygos dėl banko pranašumo investavimo į SASO ir paskolos sutartyje. Atsiliepime į kasacinį skundą keliamas klausimas, ar rizikos sandorių sudarymas pagal savo pobūdį gali būti vertinamas kaip vartojimo.

Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant sutartį vertinti kaip vartojimo, tokia sutartis turi atitikti bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus – sutarties šalys turi būti vartotojas (fizinis asmuo) ir tiekėjas, be to, vartotojas prekes ar paslaugas turi įsigyti siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba, amatu ar profesija (CK 6.2281 straipsnio 2 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 2 straipsnio 1 punktas (toliau – Direktyva 2011/83). Siekiant įvertinti, ar tokie sandoriai, kaip nagrinėjamojoje byloje, galėtų būti laikomi vartojimo, atsižvelgtina į doktrinoje išreiškiamą poziciją ir analizuotinas galiojantis teisinis reguliavimas.

Teoriškai galimas požiūris į mažmeninį (neprofesionalųjį) investuotoją kaip į vartotoją. Tipiniais vartojimo sandoriais įsigyjant finansines paslaugas galima būtų laikyti kredito produktus, skirtus ir galinčius užtikrinti asmens ar šeimos gerovę ilguoju laikotarpiu. Investuotojais tokiu atveju galėtų būti laikomi asmenys, kurie sudaro didesnės rizikos sandorius – įsigyja akcijas, obligacijas ar išvestinius finansinius produktus. Būtent spekuliacija, pelno siekimas ar žaidimas rinkoje, o ne siekis ilguoju laikotarpiu užtikrinti pagrindinius namų ūkio gerovės poreikius, konkrečių sandorių atveju galėtų būti laikomas kriterijumi, leidžiančiu atriboti vartotojus nuo investuotojų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ES reguliavime neprofesionalieji investuotojai nėra tiesiogiai prilyginami vartotojams. Terminas „vartotojas“ yra minimas Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnyje, įgyvendinančiame MiFID direktyvos 52–53 straipsnius, tačiau tik kalbant apie teisės į nemokamą neteisminę ginčo nagrinėjimo procedūrą suteikimą.Direktyva 2011/83, kuria siekiama visiškai suderinti kai kuriuos pagrindinius reguliavimo aspektus vartotojų teisių apsaugos srityje, kad būtų užbaigtas šios srities vidaus rinkos kūrimas, aiškiai nustatyta, kad jos nuostatos nėra taikomos sutartims dėl finansinių paslaugų (7 konstatuojamoji dalis, 3 straipsnio 3 dalis). Ši direktyva yra maksimalaus suderinimo instrumentas ir valstybės narės neturi palikti galioti ar priimti nuostatų, nukrypstančių nuo direktyvos nuostatų (4 straipsnis). Nors ši direktyva negaliojo tuo metu, kai kasatorė sudarė investavimo sandorius, tačiau aspektas, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirinko netaikyti šio instrumento nuostatų finansinių paslaugų sutartims, svarbus vertinant, ar tokioms paslaugoms turėtų būti taikomos bendrosios vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios nuostatos. Minėtos direktyvos nuostatos atitinkamai yra perkeltos į CK 6.2283 straipsnį.Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sandorių sudarymo metu galiojusios Tarybos 1986 m. gruodžio 22 d. direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, kurios buvo perkeltos į CK, nagrinėjamu atveju netaikomos, nes kreditas buvo suteiktas įkeičiant nekilnojamąjį turtą (2 straipsnio 4 dalis). Šią direktyvą pakeitusioje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 87/102/EEB nustatyta išimtis, kad direktyva netaikoma kredito sutartims, sudaromoms su kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su finansine priemone, jei kreditą suteikianti kredito įstaiga dalyvauja sudarant tokį sandorį (1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 2 dalies h punktas). Atitinkamos išimtys nurodytos ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo, įgyvendinančio direktyvos nuostatas, 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai, susiję su finansinių priemonių ir finansinių paslaugų įsigijimu, yra pašalinti iš kai kurių ES dokumentų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, ir jų nuostatas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų taikymo srities.

Iš Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) taikymo srities nėra pašalinti sandoriai, susiję su investicinių priemonių įsigijimu (10 konstatuojamoji dalis), tačiau direktyvos priede nurodytame pavyzdinių nesąžiningų sutarčių sąlygų sąraše numatyta, kad kai kurios iš nurodytų pavyzdinių nesąžiningų sutarčių sąlygų nelaikomos nesąžiningomis sandoriuose dėl perleidžiamų vertybinių popierių finansinių priemonių ir kitų produktų ar paslaugų, kai kaina yra susieta su svyravimais vertybinių popierių biržoje kotiruojamose kainose ar indeksuose arba finansinės rinkos kursams, kurių pardavėjas ar tiekėjas nekontroliuoja (Direktyvos 93/13 priedas). Taigi, Direktyvos 93/13 taikymas tokiems sandoriams taip pat yra apribotas. Nagrinėjamoje byloje pateiktoje Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) 2013 m. vasario 18 d. išvadoje Nr. 10-151 kasatorė yra pripažinta vartotoja, jos Skolinimosi sutarties nuostatų atitiktis vertinta atsižvelgiant į tuo metu galiojusio CK 6.188 straipsnio sąlygas dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (galiojančio CK 6.2284 straipsnis). Minėtas CK straipsnis įgyvendino Direktyvos 93/13 nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors VTAT išvados 2 punkte nurodoma, kad kredito obligacijoms įsigyti sutartis atitinka visus vartojimo sutarties požymius, joje nepateikti platesni motyvai dėl šios sutarties sudarymo tikslo (gauti kreditą investiciniam produktui įsigyti) atitikties vartojimo sutartims keliamiems reikalavimams. Taip pat pastebėtina, kad VTAT savo išvadoje iš esmės išskaidė kasatorės sudarytą sandorį ir vertino tik vieną jo dalį – Skolinimosi sutartį, tačiau nevertino abiejų sutarčių kartu, nors tik šių sutarčių visuma buvo pasiektas tikslas (SASO skolintomis lėšomis įsigijimas). Teisėjų kolegijos požiūriu, šis aspektas svarbus, nes, kaip savo 2011 m. liepos 28 d. sprendime Nr. 2K-161 nurodė Vertybinių popierių komisija – SASO įsigijimas skolintomis lėšomis yra kokybiškai naujas išvestinis investicinis produktas (vienas produktas), turintis tik jam būdingas savybes ir rizikas, kuris yra gerokai rizikingesnis nei paprastas SASO (įsigyjamas nuosavomis lėšomis), taigi abu sandoriai yra vieno investicinio produkto įsigijimo dalys ir jie vertintini kartu.

Nuotoliniam finansinių paslaugų įsigijimui taip pat taikomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (toliau – Direktyva 2002/65) nuostatos, perkeltos į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo aštuntąjį skirsnį „Finansinių paslaugų teikimas pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones“. Pagal Direktyvos 2002/65 nuostatas fizinis asmuo, įsigyjantis finansines paslaugas asmeniniams poreikiams, laikomas vartotoju, kai jis iki sutarties sudarymo ar ją sudarant išimtinai naudojasi viena ar daugiau nuotolinio ryšio priemonių (2 straipsnio a ir d punktai). Pastebėtina, kad Direktyvos 2002/65 reguliavimo tikslai yra siauri, ja siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nuotoline prekyba vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (1 straipsnio 1 dalis), direktyva įtvirtinami bendri teikiamos informacijos standartai nuotoliniu būdu platinant finansines paslaugas, terminai, kuriais tokia informacija turi būti pateikiama, nustatoma vartotojo teisė atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties per numatytą laiką. Taigi šios direktyvos aspektu vartotojų teisių apsaugą iš esmės lemia ne įsigyjamos paslaugos (finansinės paslaugos), o būdas, kuriuo tokios paslaugos įsigyjamos. Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2002/65 ir ją įgyvendinančios Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos nėra aktualios nagrinėjamoje byloje. Kiti vartojimo srityje egzistuojantys ES instrumentai ir juos įgyvendinančios nacionalinių teisės aktų nuostatos mažiau aktualios nagrinėjamai bylai arba netaikytinos pagal bylos faktines aplinkybes, laiko aspektu.

Nagrinėjamojoje byloje, aptartų argumentų ir nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, ar fizinio asmens sudaromi rizikos sandoriai, iš investicinės įmonės įsigyjant išvestinius finansinius produktus, atitinka vartojimo sutarčiai keliamus tikslus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pirminis tokių sandorių tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, šie sandoriai yra susiję su gana aukštu rizikos prisiėmimo laipsniu. Dėl kasaciniame skunde keliamų kasatorės kaip vartotojos statuso argumentų pažymėtina, kad kasatorei šiuo atveju taikoma speciali FPRĮ nuostatų, įgyvendinančių MiFID direktyvą, apsauga, o CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad finansinių produktų įsigijimo sandorius sudariusiems asmenims galėtų būti taikomos tam tikras konkrečias direktyvų nuostatas įgyvendinančios nacionalinių teisės aktų nuostatos, tačiau nagrinėjamojoje byloje pirmiau aptartais argumentais kasatorės teisės kasacinio teismo yra ginamos taikant specialią FPRĮ nustatytą apsaugą bei nurodytas prievolių ir sutarčių teisės normas. Pirmiau minėta, kad šioje byloje kasatorė siekė būti pripažinta, kad yra vartotoja ir finansinių paslaugų teikimo sutartyse, manydama, kad jos buvimas vartotoja, t. y. silpnesniąja šalimi, ipso facto reiškia, kad yra CK 6.228 straipsnyje nustatytos sąlygos dėl banko perdėto pranašumo investavimo į SASO ir paskolos sutartyse. Bylą nagrinėję teismai reikalavimo netenkino, nes kasatorė neįrodė CK 6.228 straipsnio taikymo sąlygų. Tai, kad kasatorė yra neprofesionalioji banko klientė, suteikia jai FPRĮ nustatytą apsaugą, tačiau įrodyti perdėtą banko pranašumą nagrinėjamojoje byloje teko kasatorei. Kadangi kasatorės teisės nagrinėjamojoje byloje pagal jos pasirinktą teisių gynimo būdą yra ginamostinkamai taikant ginčo santykius reglamentuojančią teisę, tai nelieka poreikio taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatų, dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nagrinėjamos bylos atveju nesuteikia pagrindo kasatorę vertinti kaip vartotoją.

Dėl procesinės bylos baigties

Pagal CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktą kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę sprendimą ar nutartį panaikinti (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą. Kasacinio teismo teises lemia kasacinio proceso prigimtis. Šia teise kasacinis teismas gali pasinaudoti, kai bylą nagrinėję teismai yra padarę teisės klaidą, kurią gali ištaisyti kasacinis teismas. Pirmiau nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje nustatytus teisiškai reikšmingus faktus ginčo sprendimui ir jiems kvalifikuoti netinkamai taikė materialiosios teisės normas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Dėl to teismų priimti procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas iš dalies šioje nutartyje nurodytais argumentais – ieškovė atleistina nuo bankui pagal jos ir AB DNB banko 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytos Skolinimosi obligacijoms apmokėti sutarties Nr. K-0700-2007-158 1.3 punktą mokėtinų 31 176,81 Lt (9029,43 Eur) mokėjimo palūkanų dalies (50 proc.) – 15 588,40 Lt (4514,71 Eur) – mokėjimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą, kuriuo patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų, atitinkamai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos.

Pateikdama ieškinį, ieškovė sumokėjo 700 Lt (202,73 Eur), apeliacinį ir kasacinį skundus – po 500 Lt (144,81 Eur) žyminio mokesčio. Proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams, ieškovei iš atsakovo priteistina 850 Lt (246,18 Eur) sumokėto žyminio mokesčio dalis.

Byloje nustatyta, kad ieškovė už ieškinio ir prašymų parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme turėjo 4525,40 Lt (1310,65 Eur) atstovavimo išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovo. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), 8.2, 8.15, 8.18 punktų nuostatų, todėl priteistinos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai – ieškovei iš atsakovo priteistina 2262,70 Lt (655,32 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimo. Ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas už atsiliepimo į ieškinį ir prašymų parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme turėjo 4992,12 Lt (1445,82 Eur) atstovavimo išlaidų, o už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3630 Lt (1051,32 Eur) tokių išlaidų, jas prašo priteisti iš ieškovės. Prašomos priteisti išlaidos už atstovavimą pirmosios instancijos teisme neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.15, 8.18 punktų nuostatų, todėl priteistinos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai; išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytą dydį, todėl pagrįsta suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pripažintina 1500 Lt (599,51 Eur), ji atsakovui priteistina proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistina 3246,06 Lt (940,12 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Atlikus ieškovės ir atsakovo vienas kitam mokėtinų sumų (žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų) įskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteistina 133,36 Lt (38,62 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad apklaustas kaip liudytojas L. M. pateikė prašymą atlyginti 493,74 Lt (143 Eur) išlaidų degalams ir už teismo posėdžių dienas negautą darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog negavo darbo užmokesčio už dienas, kuriomis vyko teismo posėdžiai, ir kokio dydžio darbo užmokestis jam nebuvo išmokėtas, todėl liudytojui iš ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis (po 246,87 Lt (71,50 Eur) priteistinos degalams turėtos išlaidos.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 3,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Padalijus šias išlaidas ieškovei ir atsakovui, gauta suma mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei nepriteistinos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Ieškovės L. S. ieškinį AB DNB bankui tenkinti iš dalies. Atleisti ieškovę L. S. nuo 4514,71 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų keturiolikos Eur 71 ct) mokėjimo palūkanų pagal L. S. ir AB DNB banko 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytą Skolinimosi obligacijoms apmokėti sutartį Nr. K-0700-2007-158 mokėjimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 38,62 Eur (trisdešimt aštuonis Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 71,50 Eur (septyniasdešimt vieną Eur 50 ct) išlaidų atlyginimo.

Priteisti L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš AB DNB banko (j. a. k. 112029270) 71,50 Eur (septyniasdešimt vieną Eur 50 ct) išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė

Donatas Šernas