Civilinė byla Nr. 3K-3-350/2005
Procesinio sprendimo kategorijos 36.3
42.11.1, 45.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Broniaus Pupkovo (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Rasmitas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 22 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui UAB „Rasmitas“, trečiajam asmeniui Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos, dėl prievolės įvykdymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad 2000 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 200/12-15.1 išsimokėtinai, naudodamasis UAB „VB lizingas“ paslaugomis iš atsakovo įsigijo automobilį Opel Zafira. Šiuo metu ieškovas už automobilį yra pilnai atsiskaitęs, t. y. sumokėjęs atsakovui 58 222,98 Lt.
Pagal sutarties sąlygas automobilio kėbului buvo suteikta 12 metų antikorozinė garantija, tačiau praėjus dviems metams jis surūdijo. Kadangi automobilis neištarnavo nei penktadalio garantinio laiko, ieškovas prekės atsisakė ir su pretenzija kreipėsi į pardavėją, kad priimtų ją atgal, grąžinant visą už automobilį iki sutarties nutraukimo dienos įmokėtą sumą. Ieškovo pretenzija nebuvo patenkinta. Tada ieškovas kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, kuri atliko patikrinimą ir 2003 m. liepos 3 d. surašė patikrinimo aktą. 2003 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas gavo oficialią šios žinybos nuomonę, kad pretenzija yra pagrįsta, tačiau „kėbulo kokybės esminių pažeidimų nenustatyta“ ir atsakovas įpareigotas „neatlygintinai pašalinti nurodytus trūkumus“. Ieškovo nuomone, toks sprendimas yra neteisingas, motyvuojant tuo, kad neįmanoma korozijos pažeistą skardą „užgydyti“ be liekamųjų pasekmių, nepažeidžiant kitų automobilio savybių. Be to, akivaizdus kėbulo rūdijimas jau po 2 eksploatavimo metų, kai garantija suteikta 12 metų, rodo iš esmės netinkamą prekės kokybę. Tai patvirtino ir ekspertizę atlikę Transporto mokslinio-tiriamojo centro ekspertai, nustatydami, kad koroziniai pažeidimai yra esminis kėbulo defektas, o siūlomas „...perdažymas ar rūdijimo vietų padengimas antikorozinėmis dangomis taps tik laikina priedanga“.
Įsikišus Nacionalinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, paaiškėjo, kad Valstybinė ne maisto produktų inspekcija negali duoti kategoriško atsakymo, ar automobilis nekokybiškas, neatlikus papildomų cheminių tyrimų, dėl ko reikia išpjauti dalį automobilio kėbulo. Toks reikalavimas, ieškovo nuomone yra nepagrįstas, nes išpjovus dalį kėbulo, jis bus sugadintas negrįžtamai, o prekės nekokybiškumas bus ne tik akivaizdus, bet ir patvirtintas tos srities specialistų – Transporto mokslinio-tiriamojo centro ekspertize.
Ieškovas teismo prašė įpareigoti atsakovą priimti atgal automobilį Opel Zafira, grąžinti 50 957,70 Lt sumą ir sumokėti 7265,28 Lt žalą, kaip ieškovo sumokėtus mokesčius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad automobilio kėbulo fotonuotraukos (kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje su prierašais apie koroziją) akivaizdžiai patvirtina ieškovo argumentą, kad automobilis yra netinkamos kokybės. Tokiu atveju, teismų nuomone, šioje byloje nėra tikslinga ir skirti ekspertizę, kurią atlieka Chemijos institutas, dėl korozijos židinių atsiradimo priežasčių. Atsakovas neginčija, kad yra korozijos židiniai, tačiau nurodo, kad antikorozinė 12 metų garantija taikytina, jeigu yra nustatytas kiauryminis prarūdijimas. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovui buvo išaiškintos minėtos garantijos taikymo specifinės sąlygos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas UAB „Rasmitas“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.327 straipsnio 4 dalies nuostata, jog pardavėjas atsako už garantijos, kad tam tikrą laiką prekė bus tinkama naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą. Konstatavęs faktą, kad ant automobilio Opel Zafira kėbulo yra užfiksuoti korozijos židiniai, teismas, atmesdamas visas kitas reikšmingas teisės taikymo požiūriu bylos aplinkybes, vienareikšmiškai pripažino, kad tai atitinka nurodytam pažeidimui ir todėl pirkėjas įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pritarė, papildomai nurodydamas, kad garantijoje nurodytas 12 metų garantinis terminas, reiškiantis, kad per tokį laikotarpį nebus kiauryminio kėbulo prarūdijimo, yra neatitinkanti tikrovės ir klaidinanti informacija (CK 6.353 straipsnis). Kodėl ši informacija yra neatitinkanti tikrovės ir klaidinanti pirkėją, skundžiamojoje nutartyje nepasisakoma.
Inspekcija ir Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos, atlikusios ieškovo skundo tikrinimą davė išvadą, kad parduoto automobilio kėbulo kokybės esminių pažeidimų nenustatyta, todėl vadovaudamosi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktu, įpareigojo atsakovą per protingą terminą pašalinti kokybės trūkumus ar atlyginti vartotojo išlaidas jiems ištaisyti. Šiose išvadose, be to, buvo remiamasi dar ir CK 3.363 straipsnio 6 dalimi. Akivaizdu, kad nurodytų valstybės institucijų teismui pateikti dokumentai turėtų būti pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais, kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka.
Teismai vadovavosi CK 6.363 straipsniu, pagal kurį atitinkamos pareigos (prievolės) pardavėjui atsiranda tik tuomet, kai prekė jau pardavimo momentu buvo nekokybiška. Ieškovas automobilį Opel Zafira nusipirko 2000 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, o pats automobilis jam buvo perduotas 2001 m. vasario 23 d. priėmimo-perdavimo aktu. Pirmąją savo pretenziją dėl prekės kokybės ieškovas pateikė 2003 m. gegužės 29 d., ieškinį teismui parengė 2004 m. vasario 17 d. Sutinkamai su CK 6.363 straipsnio 9 dalimi, pirkėjas išreikalauti sumokėtą kainą šio straipsnio numatytais atvejais gali per dviejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas šį terminą yra praleidęs. Kadangi atsakovas pardavė kokybišką prekę, o automobilio kėbulo koroziniai pažeidimai galėjo atsirasti tik dėl jo eksploatavimo ir priežiūros reikalavimų nesilaikymo, taikyti senaties termino neprašė.
Ieškovas, pateikdamas ieškininius reikalavimus, iš viso neturėjo teisės jame suformuluotu pagrindu reikalauti apginti jo pažeistą teisę, kadangi garantinis įvykis (kiauryminis automobilio kėbulo prarūdijimas) iki šiol nėra įvykęs (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad teikdamas antikorozinę garantiją, atsakovas nenurodė papildomos sąlygos, kad ši garantija galioja tik kiauryminiam prarūdijimui, ir tai laikytina esminiu pardavėjo, kaip vartotojo pirkimo-pardavimo sutarties šalies, pareigos neįvykdymu. Tai, kad surūdijimas yra esminis daikto trūkumas, liudija tai, kad surūdijusio gaminio atstatyti remontu iš esmės neįmanoma, nepakeičiant jo surūdijusių detalių, o toks kėbulo detalių pakeitimas dėl jo gamybos technologijos (pjaustymo ir suvirinimo darbai) iš esmės daro automobilį ne tuo daiktu, kurį ieškovas pirko. Byloje siūlomas daikto trūkumų ištaisymas perdažymu iš esmės pablogina daikto kokybę tiek dėl jo patikimumo praradimo visame 12 metų garantiniame laikotarpyje, tiek dėl jo prekinės vertės praradimo.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo tretysis asmuo Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, nurodo, kad skundą iš dalies palaiko, nes civilinėje byloje nėra reikšmingo įrodymo, kad automobilio kėbulo korozijos židiniai atsirado dėl gamintojo kaltės. Pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškėjo, kad atžymos serviso knygelėje apie automobilio apžiūras yra fiktyvios. Techninės apžiūros nebuvo atliekamos autorizuotame Opel AG servise, o 2003 m. kasmetinė automobilio apžiūra iš viso nebuvo atlikta. Tuo buvo pažeistos gamintojo nustatytos automobilio kėbulo priežiūros taisyklės bei galimybės tikrinti automobilio kėbulo būklę ir laiku šalinti atsiradusius korozijos židinius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstuosius sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu. Fakto klausimų kasacinis teismas nenagrinėja. Be to, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų bylos aplinkybių. Kasatorius kasacinį skundą grindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir (ar) nutarties priėmimui).
Nustatyta, kad ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo pirkto automobilio Opel Zafira kokybės, t. y. šalys įrodinėjo ar automobilis yra tinkamos kokybės, ir ar tokiu atveju ieškovas turi teisę į pinigų grąžinimą už sumokėtą automobilį. Bylą nagrinėję teismai neginčijamai konstatavo, kad automobilis yra netinkamos kokybės, kadangi jo kėbulas nusėtas korozijos židiniais. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos 2003 m. liepos 3 d. aktu nustatė, kad ant automobilio kėbulo matosi taškinės korozijos židiniai, pakelti dažai, todėl vartotojo (ieškovo) pretenzija yra pagrįsta. Atsakovas taip pat šių aplinkybių neginčijo, tačiau nurodė, kad antikorozinė 12 metų garantija taikytina tik tokiu atveju, jeigu yra nustatytas kiauryminis prarūdijimas. Teismai nustatė, kad tokių garantijos taikymo specifinių sąlygų atsakovas ieškovui neišaiškino. Kasatoriaus teigimu, teismai tenkindami ieškovo ieškinį neteisingai aiškino ir taikė CK 6. 353, 6.363 straipsnio 8 dalies nuostatas. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas, nurodydamas parduodamo daikto etiketėse, ar kitokiu būdu, privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą, kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį ir t. t. Pardavėjas pažeidęs šią pareigą, turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad informacija neturi būti klaidinanti. Teismai nustatė, kad sutarties priede numatyta, kad visiems naujiems automobiliams suteikiama 1-erių metų garantija neribojant ridos, 12 metų antikorozinė garantija kėbului ir 3 metų garantija akumuliatoriui. Teismai padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad atsakovo teigimas, kad terminas antikorozinė garantija reiškia, kad nebus kiauryminio kėbulo prarūdijimo, neatitinka tikrovės ir yra informacija, klaidinanti pirkėją.
CK 6.363 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir daikto pirkimo-pardavimo sutartyje. Minėto straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkėjas tam tikrais atvejais gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Vadovaujantis CK 6.363 straipsnio 9 dalimi, išreikalauti sumokėtą kainą pirkėjas gali per dviejų metų ieškinio senaties terminą. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į minėtą aplinkybę, nors ieškinio senaties terminas yra praleistas, taip pat teigia, kad taikyti senaties termino teismų neprašė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Civilinio kodekso VII skyrius reglamentuoja ieškinio senatį. Pagal CK 1.124 straipsnio prasmę ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kadangi byloje tokio reikalavimo nebuvo pareikšta, teismai pagrįstai ieškinio senaties netaikė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai tyrė bei aiškinosi bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė įstatymų normas. Pagrindų, dėl kurių būtų galima panaikinti priimtus teismų procesinius sprendimus, nėra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Egidijus Laužikas
Bronius Pupkovas