Full text

Civilinė byla Nr. 3K-3-372-690/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32481-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 42.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „SEB investicijų valdymas“ ir akcinei bendrovei SEB bankui dėl įpareigojimo sudaryti vienkartinę pensijų išmokos sutartį.

Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl Pensijų kaupimo įstatymo nuostatų, įtvirtinančių pareigą įsigyti pensijų anuitetą, teisėtumo ir tinkamo taikymo.

Byloje nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 26 d. ieškovė R. M. su UAB „VB investicijų valdymas“ (dabar – UAB „SEB investicijų valdymas“) sudarė Pensijų kaupimo sutartį Nr. VB 00165788, pasirinkdama valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį kaupti konservatyvaus investavimo pensijų fonde „VB pensija 1“. Sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, ieškovė 2012 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į AB SEB banką dėl pensijų išmokos. Ieškovę konsultavusi banko vadybininkė informavo, kad teisės į pensiją atsiradimo dieną ieškovės sukaupta 37 700 Lt suma, ir paaiškino, kad apskaičiuoto bazinio pensijų anuiteto dydis yra mažesnis nei pusė valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos, todėl nereikėtų pirkti pensijų anuiteto ir galėtų būti sudaryta vienkartinė pensijų išmokos sutartis. Tą pačią dieną ieškovės prašymas sudaryti tokią sutartį nebuvo priimtas, o patarta ateiti kitą dieną. Ieškovei atvykus į banką 2012 m. lapkričio 15 d. buvo pranešta, kad „Sodra“ 2012 m. lapkričio 13 d. pervedė į pensijų fondą 3759,84 Lt dydžio įmoką, todėl pensijos sukaupta suma padidėjo iki 41 544,04 Lt, dėl ko apskaičiuotas bazinis pensijų anuitetas viršija pusę valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos ir privalu pirkti pensijų anuitetą, o vienkartinė pensijos išmokos sutartis negali būti sudaryta.

Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovus UAB ,,SEB investicijų valdymas“ ir AB SEB banką 2003 m. lapkričio 26 d. Pensijų kaupimo sutarties pagrindu sudaryti su ja vienkartinę pensijų išmokos sutartį ir vienu kartu išmokėti visą ieškovės pensijų fondo sąskaitoje sukauptą sumą. Ieškovės teigimu, atsisakymas sudaryti tokią sutartį yra neteisėtas, nes jos kreipimosi į banką dieną „Sodros“ pinigai dar nebuvo įplaukę į sąskaitą, nebuvo apskaityti ir ieškovė turėjo teisę gauti išmoką vienu kartu. Be to, sudarant pensijų kaupimo sutartį, dar nebuvo Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 16 patvirtintos Bazinio pensijų skaičiavimo metodikos, Bazinio pensijų anuiteto dydžio lentelės, AB SEB banko Pensijų anuiteto taisyklių Nr. 018, todėl ieškovė negalėjo žinoti, kaip konkrečiai galės įgyvendinti savo teises, jai tai nebuvo išaiškinta. Ieškovė nurodė, kad, nesudarydamas vienkartinės pensijų išmokos sutarties, atsakovas elgėsi nerūpestingai, neprofesionaliai, neužtikrino teisėtų lūkesčių apsaugos ir taip pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad pensijų kaupimo bendrovė teisėtai atsisakė sudaryti su ieškove vienkartinės pensijų išmokos sutartį, nes tokia sutartis pagal nustatytą teisinį reglamentavimą negalėjo būti sudaryta dėl atsiradusios prievolės pirkti pensijų anuitetą. Grįsdamas šią išvadą, teismas išaiškino, kad pensijų kaupimo sistemą ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą reglamentuoja viešosios teisės normos, todėl atsakovas UAB „SEB investicijų valdymas“ negali nukrypti nuo nustatyto teisinio reglamentavimo ir neturi teisės susitarti su ieškove dėl kitokių, negu nustatytos įstatymų ir juos detalizuojančių įgyvendinamųjų teisės aktų, vienkartinės pensijų išmokos sutarties sudarymo sąlygų. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 22, 23, 24 straipsnių nuostatas, tiek Pensijų kaupimo sutarties sudarymo, tiek ieškovės kreipimosi dėl pensijų išmokos metu buvo įtvirtinta, kad pensijų anuitetas yra privalomas, kai dalyviui apskaičiuoto bazinio pensijų anuiteto dydis yra ne mažesnis kaip pusė valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio. Analogiška nuostata įtvirtinta pensijų fondo ,,SEB pensija 1“ taisyklių, kurios yra sudėtinė ieškovės sudarytos Pensijų kaupimo sutarties dalis, 5 straipsnio 11 dalyje.

Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 13 d. „Sodra“ jau buvo pervedusi į ieškovės pensijų fondą eilinę įmoką, kuri už praėjusį mėnesį buvo gerokai didesnė (3759,84 Lt) dėl ieškovės gautų papildomų pajamų. Šios įmokos suma į pensijų fondo vienetus konvertuota 2012 m. lapkričio 14 d. po pietų, o ieškovė į banką dėl vienkartinės pensijų išmokos kreipėsi 2012 m. lapkričio 14 d. pirmoje dienos pusėje, todėl konsultacijos metu vadybininkė sistemoje dar nematė tokių duomenų. Teismas nustatė ir tai, kad ieškovei buvo paaiškinta, jog „Sodra“ perveda įmokas į pensijų fondus, todėl pensijų išmokų sutarčių sudarymas yra užšaldytas; jos galės būti sudaromos gavus „Sodros“ įmokas ir apskaičiavus pensijų kaupimo fondo dalyvio sukauptą sumą. Ieškovei atvykus į banką 2012 m. lapkričio 15 d., ją konsultavusi vadybininkė sistemoje rado duomenis apie 2012 m. lapkričio 13 d. „Sodros“ pervestą įmoką, ir, atlikusi skaičiavimus, paaiškino, kad dėl pervestos įmokos viršijama suma, kurią peržengus atsiranda pareiga pirkti pensijų anuitetą. Atsižvelgdamas į tokias nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovės kreipimosi į pensijų kaupimo bendrovę dieną, t. y. 2012 m. lapkričio 14 d., buvo pervesta eilinė „Sodros“ įmoka, dėl kurios padidėjo sukaupta suma, ir ieškovei apskaičiuoto bazinio pensijų anuiteto dydis viršijo pusę valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, ir ieškovei atsirado prievolė pirkti pensijų anuitetą, o vienkartinės pensijų išmokos sutartis negalėjo būti sudaryta.

Teismas atmetė ieškinį AB SEB bankui, kaip pareikštą netinkamam atsakovui (CPK 45 straipsnio 3 dalis), nurodydamas, kad AB SEB bankas nei pagal su ieškove sudarytą Pensijų kaupimo sutartį, nei pagal įstatymą negali būti Pensijų išmokos sutarties šalis, todėl yra netinkamas atsakovas pagal byloje pareikštą reikalavimą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovės teiginius, kad sudarant pensijų kaupimo sutartį dar nebuvo patvirtinta Bazinio pensijų anuiteto skaičiavimo metodika ir Bazinio pensijų anuiteto dydžio lentelė, todėl ieškovė negalėjo žinoti, kaip konkrečiai galės įgyvendinti savo teises. Kolegija nurodė, kad pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu (2003 m. lapkričio 26 d.) ir ieškovės kreipimosi į pensijų kaupimo bendrovę dėl pensijų išmokos metu (2012 m. lapkričio 14 d.) galiojusių redakcijų Pensijų kaupimo įstatymo 22 ir 23 straipsniuose jau buvo reglamentuoti pensijų išmokos būdai, o 23 ir 24 straipsniuose – pensijų išmokų pasirinkimo tvarka. Nors įgyvendinamojo teisės akto, detalizuojančio pensijų anuiteto skaičiavimo tvarką, dar nebuvo, tačiau tuo metu Pensijų kaupimo įstatyme buvo aiškiai nustatytos sąlygos, kada atsiranda pareiga pirkti pensijų anuitetą; be to, analogiškos sąlygos buvo perkeltos ir į ieškovės su atsakovu UAB „SEB investicijų valdymas“ pasirašytą pensijų kaupimo sutartį ir į šios sutarties sudedamąja dalimi esančių ,,SEB pensija 1“ taisyklių 55 straipsnio 11 dalį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė, pasirašydama pensijų kaupimo sutartį, apie tai, kada atsiranda pareiga pirkti anuitetą, žinojo arba bent jau turėjo žinoti; be to, savo parašu patvirtino, jog visos Pensijų kaupimo sutarties sąlygos, tarp jų – Taisyklių sąlygos, buvo su ja aptartos individualiai ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovės teiginius, kad, jeigu Vienkartinės pensijų išmokos sutartis būtų sudaryta jos kreipimosi į atsakovą dieną, t. y. 2012 m. lapkričio 14 d., sukauptos pensijos suma nebūtų viršijusi pusės valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, todėl nebūtų buvę jokių kliūčių pasirašyti vienkartinės pensijų išmokos sutartį. Kolegija išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalį pinigai į pensijų fondo vienetus konvertuojami ne vėliau kaip kitą darbo dieną po piniginių lėšų gavimo į pensijų fondą dienos. Be to, ieškovė konsultacijos dėl vienkartinės pensijų išmokos į banką kreipėsi 2012 m. lapkričio 14 d., o „Sodra“ jau 2012 m. lapkričio 13 d. buvo pervedusi į ieškovės pensijų fondą eilinę įmoką. Taigi 2012 m. lapkričio 13 d. „Sodros“ pervesta pensijų įmoka buvo konvertuojama į pensijų fondo vienetus būtent tą dieną, kai ieškovė kreipėsi į banko skyrių, t. y. 2012 m. lapkričio 14 d. Kolegija nurodė, kad įstatymas neleidžia dalyviui tą pačią dieną pateikti ir prašymą dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo, ir sudaryti pačią pensijų išmokos sutartį, nes pagal Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, gavus dalyvio prašymą dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo, dalyvio pensijų sąskaitoje įrašyti pensijų fondo vienetai konvertuojami į pinigus kitą dieną po rašytinio dalyvio prašymo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje dienos, pastarojo prašymo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje dienos pensijų fondo vienetų verte.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovės teiginius, kad jai prieš tris mėnesius iki senatvės pensijos amžiaus nebuvo pranešta apie galimybę gauti pensijos išmoką arba nukelti išmokos mokėjimo pradžią Taisyklių 7 straipsnio 14 punkto nustatyta tvarka. Kolegija nustatė, kad atsakovas 2011 m. gegužės 11 d. išsiuntė ieškovei pranešimą apie galimybę gauti pensijos išmoką arba nukelti išmokos mokėjimo pradžią Pensijų kaupimo sutartyje nurodytu ieškovės adresu korespondencijai, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad sutarties galiojimo laikotarpiu pranešė pensijų kaupimo bendrovei apie adreso pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą (CPK 178 straipsnis). Dėl to, kolegijos teigimu, ieškovė neturi pagrindo remtis tuo, kad ji negavo atsakovo pranešimo. Be to, šios aplinkybės negali paneigti pensijų sistemos kaupimo dalyvio pareigos būti rūpestingam ir atidžiam bei domėtis savo sukaupta pensija ir jos dydžiu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė R. M.prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl pensininko nuosavybės teisių į jo sukauptą finansinį turtą įgyvendinimo. Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio nuostatos, skaitomos pažodžiui (ką darė teismai šioje byloje), vertintinos kaip nesuderinamos su Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduota nuosavybės apsauga. Realiai pensininko nuosavybės teisė į pensijų fondą sudarantį finansinį turtą įgyvendinama tik suteikiant teisę jam pačiam pasirinkti pensijų išmokos būdą. Šios teisės ribojimas nustatant privalomą pensijų anuitetą yra netoleruotinas ir viešuoju interesu nepateisinamas nuosavybės teisių ribojimas. Siekdami realiai, o ne formaliai įgyvendinti teisingumą, teismai privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją arba kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalių atitikties Konstitucijai.

2. Dėl pensijų kaupimo sutarties sąlygų nesąžiningumo ir ES vartotojų apsaugos teisės normų pažeidimo. Pensijų kaupimo sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, o pensijų kaupimo sutartį sudarantis asmuo yra vartotojas vartotojų apsaugos teisės prasme ir turi gauti įstatymo garantuojamą vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Nagrinėjamu atveju nesąžiningos pensijų kaupimo sutarties sąlygos, susijusios su privalomu pensijų anuiteto nustatymu, įtvirtintos jas pagrindžiant įstatymu. ES valstybės narės privalo užtikrinti, kad su vartotojais sudarytose sutartyse nebūtų nesąžiningų sąlygų, todėl negali 1993 m. balandžio 5 d. ES Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse įtvirtintų imperatyvų išvengti įstatymo normomis įtvirtindamos šiai direktyvai prieštaraujančias ir turinio prasme nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas. Standartinės pensijų kaupimo sutarčių sąlygos, kurios apriboja pensininko – fizinio asmens – teisę realiai atgauti savo sukauptą turtą ir vietoj to nustato pareigą sudaryti sutartį su kitu paslaugos teikėju, yra aiškiai nesąžiningos ir būtent dėl jų atsiranda aiškus neatitikimas tarp to, ką vartotojas įneša, ir to, ką jis iš paslaugų teikėjo realiai atgauna. Juolab kad nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu pensijų fondus valdančių įmonių paprastai primetamos Pensijų išmokos sutarčių sąlygos yra ne mažiau nesąžiningos, nes faktiškai pensininkas neturi teisės rinktis patikimiausios draudimo įmonės; jos nenumato sukaupto turto saugumo garantijų jo praradimo atveju; nustato diskriminacines ir įstatymams prieštaraujančias sąlygas, pagal kurias dalyviai prisiima visą riziką, susijusią su pasirinkta draudimo įmone. Dėl to teismai pensijų kaupimo sutartis turėjo kvalifikuoti kaip vartojimo sutartis ir vertinti atitinkamas Pensijų kaupimo įstatymo ir pensijų kaupimo sutarties nuostatas ES vartotojų apsaugos teisės kontekste arba kreiptis išaiškinimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ETT) dėl Pensijų kaupimo sutarčių ir Pensijų išmokos sutarčių nesąžiningas sąlygas legitimuojančio Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalių atitikties ES teisei (CPK 3 straipsnio 5 dalis).

3. Dėl sutarties laisvės principo pažeidimo. Sutarties sudarymo laisvė yra konstitucinė asmens teisių garantija; pagal CK 6.156 straipsnio 2 dalį sutarties laisvės principo sudėtine dalimi laikoma laisvė atsisakyti sudaryti sutartį, todėl Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta pareiga sudaryti sutartį dėl savo nuosavybės į finansinį turtą įgyvendinimo laikytina teisine anomalija, nesuderinama su Konstitucijos 20, 23, 46 straipsniais.

4. Dėl ieškovės teisėtų lūkesčių pažeidimo. Teismai pažeidė teisėtų lūkesčių ir pensininko maksimalios apsaugos principus, nes netinkamai aiškino ir taikė Pensijų kaupimo įstatymą, kuriame nėra jokio draudimo sudaryti sutartį dėl pensijų išmokos tą pačią dieną kai gaunamas su tuo susijęs prašymas. Pagal Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, tol, kol iš „Sodros“ į atsakovo valdomą fondą pervedamos ir ieškovei adresuotos lėšos cirkuliavo finansų sistemoje arba finansų tarpininko vidaus sistemose, bet dar nebuvo patekusios į ieškovės pensijų sąskaitą, tol nebuvo viršyta riba, reikalinga anuitetui įsigyti. Jei pensininkas iki to laiko pareiškė savo valią gauti išmoką, ji turi būti teisiškai reikšminga būtent nuo to konkretaus momento. Visus neaiškumus aiškinant pensininko naudai, turi būti neleidžiama parinkti jam nepalankų laiko momentą, siejamą su pensijų turto dydžiu valios pareiškimo momentu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,SEB investicijų valdymas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Kasatorė neteisingai supranta ir aiškina pensijų anuiteto mokėjimo principus. II pakopos pensijų kaupimo sistema ir ją įtvirtinantys teisės aktai nepažeidžia pensijų kaupimo sistemos dalyvių teisės į nuosavybę. Kasatorė pensiją kaupė valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies kaupimo fonde, o Pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsnis ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 10–11 dalys nustato, jog mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti socialinę II pakopos pensijų fondo sąskaitoje esančių lėšų paskirtį bei atsižvelgdamas į tai, kad šios lėšos yra pensijų sistemos dalis, finansuojama iš privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų, nustatė periodiškai mokamų pensinio pobūdžio išmokų (pensijų anuitetų) privalomumą, jei asmens sukauptos lėšos yra pakankamos jų mokėjimui iki asmens gyvos galvos. Įstatyme nustatytu pensijų kaupimo sistemos valstybinio draudimo įmokų dalies kaupimo pensijų fonduose reguliavimu yra siekiama įtvirtinti principą, kad senatvės amžiaus sulaukęs asmuo, kuris nebegauna reguliarių mėnesinių pajamų, gautų periodines išmokas ir turėtų lėšų savo einamosioms išlaidoms. Asmens nuosavybės teisės ribojimu negali būti laikomi saugikliai, kuriuos valstybė, sukūrusi mechanizmą, kad dalį mokamų privalomo socialinio draudimo įmokų asmuo galėtų kaupti privačiame pensijų fonde ir taip senatvės pensiją gauti iš kelių šaltinių, nustato dėl išmokų mokėjimo iš privataus pensijų fondo.

2. Vertindama pensijų kaupimo sutartį pagal vartojimo sutarties požymius, kasatorė neatsižvelgia į tai, kad pensijų kaupimo veikla yra investicinė. Pensijų kaupimo sistemos dalyviai prieš sudarant pensijų kaupimo sutartį yra supažindinami su sąlygomis ir įspėjami, kad pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondo pelningumo, kad investicijų vertė gali kilti ir kristi, tad pensijų kaupimo dalyvis gali atgauti mažiau, nei investavo. Dėl to kasatorė nepagrįstai teigia, kad pensijų kaupimo sutarties sąlygos, kurios apriboja pensininko teisę realiai atgauti savo sukauptą turtą (nors tai nėra asmens tikslingai pensijos kaupimui papildomai mokamos įmokos, o tiesiog dalis privalomo socialinio draudimo įmokų, kuriomis niekada jų mokėtojas tiesiogiai nedisponuoja ir kurios yra perskirstomos senatvės pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms mokėti) ir nustato pareigą sudaryti sutartį su kitu paslaugos teikėju, yra aiškiai nesąžiningos ir neva dėl jų atsiranda neatitikimas tarp to, ką vartotojas įneša, ir to, ką jis iš paslaugų teikėjo realiai atgauna.

3. Nepagrįsti kasatorės teiginiai dėl sutarties laisvės pažeidimo, nes dalyvauti II pakopos pensijų kaupimo sistemoje yra laisvas asmens, mokančio privalomas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir sutarties sudarymo metu dar nesulaukusio pensinio amžiaus, pasirinkimas. Kasatorė niekieno neverčiama priėmė sprendimą dalyvauti II pakopos pensijų kaupimo sistemoje ir, pasirašydama pensijų kaupimo sutartį, žinojo apie tai, kada atsiranda pareiga pirkti anuitetą.

4. Skirtingai nei nurodo kasatorė, pateikti prašymo sudaryti pensijų išmokos sutartį ir pasirašyti pačios sutarties tą pačią dieną objektyviai negalima, nes, gavus dalyvio prašymą dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo, dalyvio pensijų sąskaitoje įrašyti pensijų fondo vienetai konvertuojami į pinigus kitą dieną po tokio prašymo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje dienos; pensijų fondo vieneto vertė, pagal Lietuvos banko nustatytą tvarką, yra nustatoma kitą dieną. Be to, dažnai dalyvio prašymo pateikimo metu dar nėra aiškus tikslus dalyvio pensijų turto dydis, o ir pensijų kaupimo bendrovė iki pensijų išmokos sutarties sudarymo turi apskaičiuoti bazinio pensijų anuiteto dydį. Tik tada, kai pensijų kaupimo sistemos dalyvis sudaro pensijų išmokos sutartį, dalyvio vardu nebegali būti mokamos pensijų įmokos (Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio 6 dalis), o nagrinėjamu atveju ginčijamą įmoką „Sodra“ pervedė į fondą kasatorei dar nesudarius pensijų išmokos sutarties. Klausimas dėl šios įmokos pervedimo laiko yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad AB SEB bankas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes nei pagal su kasatore sudarytą pensijų kaupimo sutartį, nei pagal įstatymą negali būti pensijų išmokos sutarties šalis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį banko atžvilgiu atmetė, pripažinęs jį netinkamu atsakovu. Ši teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama, todėl, atsakovui nedalyvavus apeliaciniame procese, civilinė byla AB SEB banko atžvilgiu pasibaigė. Be to, AB SEB bankas neturi teisės vykdyti pensijų kaupimo veiklos ir savo vardu sudaryti pensijų kaupimo ar išmokos sutarčių, todėl šios bylos baigtis faktiškai nedarys įtakos jo teisėms ir pareigoms. Dėl to laikytina, kad bankas yra netinkamas atsakovas pagal pareikštą reikalavimą. Atsakovas taip pat nurodo, kad palaiko atsakovo UAB ,,SEB investicijų valdymas“ atsiliepime į kasacinį skundą pateiktus argumentus.

Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Dėl to teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, šioje nutartyje pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl asmens, sudariusio pensijų kaupimo sutartį, nuosavybės teisių gynimo ir sutartyje nustatyto privalomo pensijų anuiteto teisėtumo.

Dėl asmens, sudariusio pensijų kaupimo sutartį, nuosavybės teisių į jo pensijų fonde sukauptą finansinį turtą įgyvendinimo

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio 2, 3 dalių atitikties nuosavybės teisės apsaugos standartams, įtvirtintiems Žmogaus teisių konvencijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Kasatorės teigimu, įstatyme įtvirtintas privalomas pensijų anuitetas nepateisinamai riboja pensininko nuosavybės teisę į pensijų fondą sudarantį finansinį turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant šiuos kasatorės teiginius, būtina atsižvelgti į keletą esminių aplinkybių:

Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime išaiškinta, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į pensijų fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisų apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Šios nuostatos atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus, kad jeigu susitariančioje šalyje galioja įstatymas, kuriame numatytos išmokos kaip teisė į pensiją, tas įstatymas turi būti laikomas sukuriančiu nuosavybės interesą,patenkantį į Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio taikymo sritį (žr. Carson and Others v. United Kingdom [GC], no. 42184/05, § 64, 16 March 2010; Valkov and others v. Bulgaria, § 84 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad bendriausia prasme kasatorė turi gintiną ,,nuosavybės interesą“ pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, kurį jai suteikia Pensijų kaupimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorės pensijų fonde sukauptas finansinis turtas laikytinas jos gintinos nuosavybės teisės objektu, taikytini kasatorės nurodyti Konvencijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės teisės apsaugos standartai.

Antra, EŽTT, plėtodamas praktiką pensijų mokėjimo klausimais nuosavybės apsaugos kontekste, be kita ko, yra išaiškinęs, kad Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis neužtikrina teisės į konkretaus dydžio pensiją(žr., pvz., Müller v. Austria, no. 5849/72, Commission’s report of 1 October 1975, Decisions and Reports (DR) 3, p. 25; T. v. Sweden, no. 10671/83, Commission decision of 4 March 1985, DR 42, p. 229; Janković v. Croatia (dec.), no. 43440/98, ECHR 2000 X; Kuna v. Germany (dec.), no. 52449/99, ECHR 2001 V (extracts); Lenz v. Germany (dec.), no. 40862/98, ECHR 2001 X; Kjartan ?smundsson v. Iceland, no. 60669/00, § 39, ECHR 2004 IX; Apostolakis v. Greece, no. 39574/07, § 36, 22 October 2009; Wieczorek v. Poland, no. 18176/05, § 57, 8 December 2009; Poulain v. France (dec.), no. 52273/08, 8 February 2011; Valkov and others v. Bulgaria, No. 2033/04, 25 October 2011, § 84). EŽTT, analizuodamas įvairius pensijų išmokų suvaržymus (pensijų mažinimą, jų mokėjimo nutraukimą ir kt.) dažniausiai pagal bendrąją „teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimo“ taisyklę, suformulavo tokias galimas šių suvaržymų pateisinamumo sąlygas: 1) ribojimas turi būti atliktas pagal įstatymą; 2) jis turi tarnauti teisėtam viešajam interesui (įstatymų leidėjui suteikiama plati nuožiūros laisvė, įgyvendinant politiką, susijusią su pensijomis ar socialinėmis išmokomis);3) ribojimas turi būti pagrįstai proporcingas siekiamam tikslui; turi būti nustatyta „teisinga pusiausvyra“ tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų individo pagrindinių teisių apsaugai. Ši pusiausvyra nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (žr. Valkov and others v. Bulgaria, § 91, Wieczorek, § 59–60 ir kt.). Dėl to, sprendžiant dėl nuosavybės ribojimo teisėtumo, svarbu patikrinti, ar pareiškėjo teisė gauti naudos iš konkrečios socialinės apsaugos schemos nebuvo suvaržyta taip, kad būtų paneigiama jo teisių į pensiją esmė(Valkov and others v. Bulgaria, § 91; Kjartan ?smundsson, § 39; Wieczorek, § 57; Domalewski v. Poland (dec.), no. 34610/97, ECHR 1999 V). Pabrėžtina, kad minėtas teisingos pusiausvyros testas EŽTT vertinamas ne abstrakčiai, o konkrečių faktinių aplinkybių kontekste, ir teismas gali atsižvelgti į įvairius aspektus – skundžiamos pensijų schemos pobūdį (ar pensijų schema yra susijusi su prognozuojama naudos grąža; ar pensijų schema yra valstybinė – grindžiama solidarumo principu, ar privati), politinį pensijų reformos atspalvį (perėjimas nuo valstybės kontroliuojamos prie rinkos ekonomikos), asmens patiriamų suvaržymų apimtį – ar pensijos sumažinimas yra protingas ir proporcingas, ar prilygstantis visiškam teisės į pensiją praradimui, pragyvenimo lėšų netekimui ir kt. (žr., pvz., Valkov and others v. Bulgaria, § 95-99).

Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, konstatuotina, kad kasatorės nurodytas Pensijų kaupimo įstatyme ir sutartyje nustatytas reikalavimas sudaryti anuiteto sutartį laikytinas ribojimu naudotis nuosavybe pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, tačiau tai savaime nereiškia jo neteisėtumo. Dėl to, vertinant kasacinio skundo argumentus, būtina tirti, ar šis nuosavybės teisės ribojimas apribojant galimybę savo nuožiūra naudotis pensijų fonde sukauptu finansiniu turtu atitinka pirmiau nurodytas teisėto, pagrįsto ir protingo ribojimo sąlygas.

Trečia, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Pensijų kaupimo įstatyme ir jo pagrindu sudarytoje pensijų kaupimo sutartyje įtvirtintas privalomas pensijų anuitetas akivaizdžiai be pagrindo ir nepateisinamai ribotų pensininko nuosavybės teisę į sukauptas pensijų fondo lėšas ar nebūtų proporcingas tokiu ribojimu siekiamiems tikslams. Pirmiau nurodytos teisės suvaržymas yra pateisinamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme, nes tenkinamos visos būtinosios tokio ribojimo teisėtumo sąlygos, t. y.:

1. Ribojimas savo nuožiūra naudotis pensijų kaupimo fonde sukauptomis lėšomis nustatant pareigą tam tikromis įstatymo apibrėžtomis sąlygomis įsigyti pensijų anuitetą yra nustatytas Pensijų kaupimo įstatyme, kurio pagrindu įtrauktas į ginčo pensijų kaupimo sutartį. EŽTT yra atkreipęs dėmesį į tai, kad skirtingose valstybėse pensijų sistemos varijuoja, ir pabrėžęs, kad klausimą dėl tokios sistemos pirmiausia turi spręsti nacionalinės valdžios institucijos, kurios turi tiesioginę demokratinę legitimaciją ir gali geriau nei tarptautinis teismas įvertinti vietinius poreikius bei sąlygas(žr. Valkov and others v. Bulgaria, § 92). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjuisuteikiama plati nuožiūros laisvė, įgyvendinant politiką, susijusią su pensijomis ar socialinėmis išmokomis, ginčijamas įstatyme nustatytas įpareigojimas įsigyti pensijų anuitetą laikytinas teisėtai nustatytu valstybės pensijų sistemos pasirinkimu. Be to, toliau šioje nutartyje išdėstyti argumentai patvirtina, kad įstatyme įtvirtintas bendro pobūdžio reguliavimas buvo tinkamai pritaikytas konkrečiu kasatorės atveju.

2. Ginčijamas ribojimas nustatant asmens pareigą įsigyti pensijų anuitetą tarnauja teisėtam viešajam interesui. Atsižvelgiant į senatvės pensijos instituto paskirtį ir prasmę, konstatuotina, kad tokia pensija visų pirma skirta tam, kad senatvės amžiaus sulaukęs asmuo, nebegaunantis reguliarių mėnesinių pajamų, gautų periodines išmokas ir neliktų be pragyvenimo lėšų. Tokia sistema siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų lėšų pragyvenimui iki pat gyvenimo pabaigos, neatsižvelgiant į jo gebėjimą ekonomiškai tvarkyti ir planuoti savo finansus. Taigi, pensijų fonde sukauptos sumos išmokėjimas vienkartine išmoka iš esmės neatitinka šios pensijos, kaip tam tikrą tikslą turinčios išmokos, paskirties ir turėtų būti išimtinis atvejis, taikytinas tais atvejais, kai dėl palyginti menkos pensijų fonde sukauptos sumos ar kitų priežasčių neįmanoma asmeniui įsigyti pensijų anuitetą.

3. Kasatorės nurodomas ribojimas gauti visą pensijų fonde sukauptą sumą vienkartine išmoka yra proporcingas siekiamam tikslui ir nepaneigia kasatorės nuosavybės teisės į sukauptą finansinį turtą. Dėlįpareigojimo sudaryti anuiteto sutartį kasatorė pensijų fonde sukaupto finansinio turto nepraras, tik jai šis turtas bus išmokamas dalimis, taip užtikrinant, kad ji neliktų be pragyvenimo šaltinio. Be to, įsigijus pensijų anuitetą, tuo atveju, jei kasatorės gyvenimo trukmė viršytų vidutinę, tęstinis pragyvenimui skirtų periodinių išmokų mokėjimas jai būtų užtikrintas nepriklausomai nuo jos pensijų fonde sukauptos sumos dydžio. Vertinant, ar dėl pritaikyto teisės laisvai naudotis nuosavybe suvaržymo kasatorė nepatirs neproporcingos naštos ar nebus paneigta jos teisė į pensiją, svarbu ir tai, kadpensijų kaupimo schema, kurioje dalyvavo kasatorė, neprilygintina privačiai draudimo schemai, t. y. pati kasatorė papildomai nemokėjo jokių įmokų. Be to, sudarydama pensijų kaupimo sutartį ji žinojo (ar turėjo žinoti) apie pareigą sudaryti anuiteto sutartį atitinkamu momentu. Ribojimo proporcingumo vertinimo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal anuiteto sutartį gautinos lėšos sudarys tik dalį ieškovės pensijos (ji papildomai gaus valstybinę pensiją), todėl nebus paneigta jos teisės į pensiją esmė.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad įpareigojimas įsigyti pensijų anuitetą tam tikromis įstatyme nustatytoms sąlygoms yra proporcingas, protingas ir pagrįstas teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas Konvencijos prasme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatorės teiginius, kad Pensijų kaupimo įstatymo nuostatos, nustatančios pensijų kaupime dalyvaujančio asmens pareigą esant tam tikroms sąlygoms įsigyti pensijų anuitetą, pažeidžia kasatorės teisę į nuosavybę. Taip pat dėl pirmiau nurodytų argumentų atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad pareiga įsigyti pensijų anuitetą pažeidžia sutarčių laisvės principą, nes verčia asmenį sudaryti tam tikrą sutartį.

Pabrėžtina, kad pagal Lietuvoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą dalyvavimas II pakopos pensijų kaupimo sistemoje yra savanoriškas, t. y. kasatorė pati pasirinko dalyvauti tokiame pensijos kaupime pasirašydama pensijų kaupimo sutartį (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kasatorės ginčijamas teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis pareigą įsigyti pensijų anuitetą, jei sukaupiama tam tikro dydžio suma, nepasikeitė ir egzistavo kasatorei sudarant pensijų kaupimo sutartį. Dėl to atmestini kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl sutarties laisvės principo ar kasatorės teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, susidariusios situacijos neleidžia kitaip vertinti kasacinio skundo argumentai dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo tuo, kad pensijų išmokos sutartis nebuvo sudaryta tą pačią dieną, kai kasatorė dėl to kreipėsi, be to, kad kasatorė buvo suklaidinta pirma nurodant, jog sukauptos sumos išmokėjimas vienkartine išmoka įmanomas, o vėliau poziciją pakeitus dėl ne nuo kasatorės priklausančių aplinkybių. Pabrėžtina, kad pagal Pensijų kaupimo įstatymo nuostatas, pensijų fondo vienetai konvertuojami į pinigus kitą dieną po rašytinio dalyvio prašymo gavimo (Pensijų kaupimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Dėl to kasatorės lūkesčiui kreipimosi dieną sudaryti ir pensijų išmokos sutartį nebuvo teisėto pagrindo. Kaip pagrįstai nurodė teismai, gavus prašymą, turi būti atliekami atitinkami parengiamieji veiksmai, todėl įstatymas neleidžia dalyviui tą pačią dieną pateikti ir prašymą dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo, ir sudaryti pačią pensijų išmokos sutartį. Argumentai, susiję su faktinėmis aplinkybėmis dėl momento, kada buvo pervesta paskutinė įmoka į kasatorės pensijų fondą iki jos kreipimosi dėl pensijų išmokos, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnis). Tačiau, teismams nustačius, kad ieškovė konsultacijos dėl vienkartinės pensijų išmokos į banką kreipėsi 2012 m. lapkričio 14 d., o „Sodra“ jau 2012 m. lapkričio 13 d. buvo pervedusi į ieškovės pensijų fondą eilinę įmoką, nėra pagrindo laikyti, jog ši įmoka neturėtų būti įskaičiuojama į bendrą kasatorės fonde sukauptą sumą, ypač atsižvelgiant į teismų taip pat nustatytą aplinkybę, jog kreipimosi dieną kasatorės sukaupta suma jai buvo nurodyta preliminariai, be to, įvertinus pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pagal kurį nėra galimybės pensijų išmokos sutartį sudaryti asmens kreipimosi į banką dieną.

Dėl pensijų kaupimo sutarties sąlygų nesąžiningumo ir ES vartotojų apsaugos teisės normų taikymo

Kasatorė kasaciniame skunde kelia klausimą dėl jos, kaip vartotojos, teisių pažeidimo, nurodydama, kad pensijų kaupimo sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, o pensijų kaupimo sutartį sudarantis asmuo yra vartotojas vartotojų apsaugos teisės prasme ir turi gauti įstatyme nustatytą vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Minėtą apsaugą kasatorė kildina iš 1993 m. balandžio 5 d. ES Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse nuostatų (toliau – Direktyva 93/13/EEB, Nesąžiningų sąlygų direktyva).

Vienas pagrindinių Direktyvos 93/13/EEB tikslų – nustatyti bendrąjį sąžiningumo standartą Europos Sąjungoje ir harmonizuoti nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse kontrolės institutą. Direktyvos preambulėje, inter alia,pabrėžiama valstybių narių pareiga užtikrinti, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotojais sudaromose sutartyse nebūtų naudojamos nesąžiningos sąlygos, o, jeigu vis dėlto tokių sąlygų yra, kad jos vartotojui nebūtų privalomos. Taigi, sudarant vartojimo sutartis, sutarčių sąlygoms keliami griežtesni reikalavimai, nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų kontrolės mechanizmą įtvirtina ir nacionalinės teisės normos (CK6.2284 straipsnis).

Kasatorės teigimu, pensijų kaupimo sutartyje įtvirtinta pensininko pareiga sudaryti pensijų anuiteto sutartį laikytina nesąžininga vartojimo sutarčių sąlyga, prieštaraujančia ES teisei. Nagrinėjamos bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad pensijų kaupimo sistema ir pensijų fondų valdymo įmonių veikla yra reguliuojama viešosios teisės normomis. Kaip teisingai nurodė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pareiga įsigyti pensijų anuitetą tais atvejais, kai dalyviui apskaičiuoto bazinio pensijų anuiteto dydis yra ne mažesnis kaip pusė valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, yra nustatyta Pensijų kaupimo įstatyme (tiek Pensijų kaupimo sutarties metu, tiek ieškovės kreipimosi dėl pensijų išmokos metu galiojusios šio įstatymo redakcijos). Taigi kasatorė iš esmės siekia pripažinti nesąžiningomis iš Pensijų kaupimo įstatyme įtvirtinto reguliavimo kylančias pensijų kaupimo sutarties ir pensijų išmokos sutarties sąlygas, susijusias su privalomu pensijų anuiteto nustatymu.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Direktyva 93/13/EEB įtvirtina tam tikrus nesąžiningumo kontrolės taikymo ribojimus, t. y. jos nuostatos netaikomos sutarčių sąlygoms, atspindinčioms teisės aktų privalomąsias nuostatas. Remiantis Direktyvos 93/13/EEB 1 straipsnio 2 dalimi, nesąžiningumo kontrolė netaikytina sutarčių sąlygoms, kylančioms iš įstatymų ar kitų teisės aktų privalomųjų nuostatų ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatų ar principų. Tokiu būdu Nesąžiningų sąlygų direktyva nustatytu reguliavimu daroma prielaida, kad įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatose, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nustato su vartotojais sudaromų sutarčių sąlygas, nėra nesąžiningų sąlygų, nes įstatymų leidėjas teisingai ir sąžiningai sureguliuoja šalių santykius. Direktyvos preambulės tryliktojoje pastraipoje teigiama, jog nėra būtina kontroliuoti, kaip vykdomos tokios sutarčių sąlygos, kurios atspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas. Be to, toks taikymo ribojimas yra aiškinamas ir tuo, jog nesąžiningumo kontrolė reiškia sutarčių laisvės ribojimą, taigi kontrolė turi būti taikoma tik sutartims, o ne teisės aktų nuostatoms.

Vis dėlto nacionalinėje teisėje nesąžiningų sąlygų kontrolės taikymo apribojimas privalomųjų teisės aktų nuostatų atžvilgiu neįtvirtintas, t. y. vartotojo teisių apsauga šiuo aspektu yra platesnė. Tai iš esmės lemia teismo pareigą vertinti vartojimo sutarties, parengtos remiantis konkretaus teisės akto nuostatomis, atitiktį sąžiningumo kriterijams.

Nagrinėjamos bylos atveju kasatorės nurodomos sutarties sąlygos dėl pareigos įsigyti pensijų anuitetą tiesiogiai kyla iš Pensijų kaupimo įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, susijusius su šių įstatymo nuostatų vertinimu nuosavybės teisės apsaugos kontekste, spręstina, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčijamas sąlygas nesąžiningomis ar neproporcingai ribojančiomis asmens teises.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK, kaip ir Nesąžiningų sąlygų direktyvoje, nustatyta, jog nesąžiningų sąlygų kontrolė yra taikoma tik toms vartojimo sutartims, kurios nėra individualiai suderėtos (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalis, CK 6.2284 straipsnio 2 dalis), kitaip tariant, sutarties turinio kontrolė nėra taikoma individualiai aptartoms sutarčių sąlygoms, t. y. sąlygoms, kurių turinį vartotojas sąmoningai suvokė ir pasirašydamas sutartį joms pritarė. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui (Direktyvos 3 straipsnio 2 dalis, 6.2284 straipsnio 4 dalis). Byloje nustatyta, kad ginčijamos sutarties sąlygos kyla iš bendrojo pobūdžio teisės aktų nuostatų, todėl kasatorei turėjo būti žinomos. Be to, kasatorė savo parašu patvirtino, kad visos Pensijų kaupimo sutarties sąlygos buvo su ja aptartos individualiai ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčyta.

Remdamasi minėtais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog kasatorė sutiko su sudaromos sutarties sąlygomis, taigi suvokė (turėjo suvokti) jų prasmę ir iš sutarties kylančias pareigas, kasatorės argumentai, kad pensijų kaupimo sutarties sąlygos, nustatančios pareigą sudaryti sutartį su kitu paslaugos teikėju dėl pensijos anuiteto įsigijimo, yra aiškiai nesąžiningos, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Kasatorės teiginiai dėl galimybių pasirinkti bendroves, su kuriomis būtų galima sudaryti pensijų išmokos sutartis, dėl tokių išmokos sutarčių sąlygų ar rizikos pagal jas paskirstymo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą

Kasatorė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Pensijų kaupimo sutarčių ir Pensijos išmokos sutarčių neva nesąžiningas sąlygas legitimuojančio Pensijų kaupimo įstatymo konkrečių nuostatų atitikties ES teisei. Pažymėtina, kad kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla kasatorės nurodytų klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir taikymo, todėl tenkinti prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).Atsakovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 4,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)4,02 Eur (keturis Eur 2 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys