Full text

Civilinė byla Nr. 3K-3-1137/2002 m.

Bylų kategorija: 40.2; 40.4; 40.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2002 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Artūro Driuko, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. G. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” ieškinį atsakovei B. G. dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:

Ieškovas SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” nurodė, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Atsakovė nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. nesumokėjo už pateiktą šilumos energiją, todėl ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovės 6943,56 Lt skolos už šilumos energiją bei 307,36 Lt delspinigių.

Palangos miesto apylinkės teismas 2001 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas surinktų įrodymų pagrindu padarė išvadą, jog atsakovei šilumos energija buvo teikiama ir atsakovės kambariuose buto temperatūra buvo tinkama, todėl atsakovė privalėjo mokėti ieškovui už šildymą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, jog atsakovė privalėjo įrodyti, jog ieškovas tinkamai nevykdė savo prievolinių įsipareigojimų, tačiau to nepadarė, be to, atsakovė neįrodė, jog dėl nepakankamo atsakovei priklausančio buto šildymo yra ieškovo kaltė. Pagal 1991 m. vasario 4 d. Šilumos energijos vartojimo laikinąsias taisykles ieškovas privalėjo pateikti reikiamą šilumos energijos kiekį iki šilumos energijos įvado atsakovės gyvenamajame name. Ieškovas neatsako už tai, kad atskiruose butuose ne dėl jo kaltės yra dideli energijos nuostoliai. Dėl to, kad su atsakove nebuvo sudaryta sutartis, kolegija nurodė, jog pagal CK 4 str. civilinės teisės ir pareigos atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir iš administracinių aktų. Ieškovas, vykdydamas aukščiau minėtų taisyklių reikalavimus, teikė atsakovei šilumos energiją, o atsakovė privalėjo už tai mokėti.

Kasaciniame skunde atsakovė B. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti dėl to, kad teismai neteisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas:

1. Kasatorės teigimu, teismai pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 65 str.), kadangi nepagrįstai įrodinėjimo pareigą dėl netinkamos teikiamų paslaugų kokybės perkėlė ieškovei. Kasatorės teigimu, teismai nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus ir pažeisdami jos teises, nepagrįstai neskyrė ekspertizės nustatyti ieškovo teikiamų paslaugų kokybę. Be to, būtent ieškovas, sužinojęs apie savavališkai šilumą atsijungusius gyventojus, turėjo įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti šią informaciją ir imtis priemonių tokiems pažeidimams pašalinti. Tačiau jokių pastangų pašalinti susidariusiai padėčiai nesiėmė, nors turėjo ir galėjo imtis, todėl visa atsakomybė už nekokybiškai teiktas paslaugas tenka būtent šilumos energijos tiekėjui – ieškovui. Kasatorė nurodė, jog jų name nėra įkurta bendrija ir nėra jungtinės veiklos sutarties, todėl šilumos tinklai pagal taisykles yra šilumos teikiančios įmonės nuosavybė ir būtent ši įmonė atsakinga už šilumos paslaugų kokybę. Tai įrodo paties ieškovo 1999 m. lapkričio 15 d. atsakymas, kuriame teigiama, jog dėl patiriamų šilumos nuostolių atsakingam vartotojui priskaičiuojami papildomi mokesčiai, kuriais būtų kompensuoti kitų butų savininkų patiriami nuostoliai.

2. Kasatorės teigimu, teismai padarė klaidingą išvadą, jog ieškovas teikia paslaugą ir už ją atsako iki namo ir visiškai neatsako už paslaugos teikimą iki vartotojo, ir tuo pažeidė CK 176 str., 233 str. bei 273 str. Ieškovas yra nurodęs, jog teikia paslaugas butui, o Vyriausybė yra nustačiusi, jog apmokėjimą už šilumą surenka tiesiogiai šilumos tiekėjas, todėl, nors ieškovas gali naudotis kitų asmenų pagalba vykdant prievolę, tačiau už tų asmenų veiksmus atsako kaip už savo. Be to, ieškinius teismui dėl skolos išieškojimo reiškia pats ieškovas, o ne tretieji asmenys, todėl ir atsakyti už šilumos kokybę privalo ieškovas.

3. Pagal Energetikos įstatymą santykiai tarp vartotojo ir šilumos tinklų grindžiami dvišalės sutartimi, o šilumos objektas yra butas, o ne šilumos įranga ar namo įvadas. Kasatorės teigimu, šilumos energija jai buvo teikiama privertinai ir jai nesutinkant, nors pagal naujas šilumos teikimo taisykles (19.1 p.), draudžiama teikti šilumą, jei nėra pasirašyta šilumos teikimo sutartis. Kasatorės teigimu, ginčo santykiams taikytinos viešosios sutarties sąlygos, kuriomis tiekėjas panaikino savo atsakomybę, todėl jos yra nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų balansą.

4. Pagal naujojo CK 6.383 str. 2 d. energijos tiekimo įmonei pažeidus energijos kokybės reikalavimus, abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti, todėl pagal bendruosius teisės principus, atsisakyti mokėti už nekokybišką energiją atsakovė turėjusi teisę ir galiojant ankstesnei CK redakcijai.

Kasatorė B. G. prašo teismo Palangos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant.

LR CPK 356 str. 2 d. nustatyta tvarka atsiliepimas į kasacinį skundą negautas.

Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:

LietuvosCPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ar nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Tokia įstatymo norma suponuoja nuostatą, kad kasacinės instancijos teismas nesprendžia fakto klausimų. Todėl faktinės bylos aplinkybės svarstomos tik sprendžiant klausimą, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ar aiškino materialinės teisės normas bei ar nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų.

Kasaciniame skunde teigiama, jog teismai neteisingai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ginčo šalių atsakomybę šilumos energijos tiekimo santykiuose, bei pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 65 str.).

Vadovaudamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad tarp ginčo šalių susiklostė šiluminės energijos tiekimo-vartojimo santykiai. Nors rašytine forma energijos tiekimo sutartis ir nebuvo sudaryta, bet sutartinių santykių buvimą patvirtina faktinė situacija. Abiejų šalių valia – tiekti ir gauti šiluminę energiją realizuota konkliudentiniais veiksmais (1964 m. CK 41 str. 2 dalis, 4 str. 1 dalis), t.y. atsakovė, 1998 03 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijusi gyvenamąsias patalpas daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. priėmė ieškovo centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, todėl už ją privalėjo atsiskaityti. Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad atsakovė šios pareigos nevykdė.

Tačiau byloje atsakovė savo atsisakymą mokėti už teikiamą šilumą grindžia tuo, jog ieškovas teikė jai netinkamos kokybės paslaugas. Kasatorės teigimu, pagal bendrąsias prievolinius santykius reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 176 str., 233 str. bei 273 str), taip pat pagal naujojo CK 6.383 str. 2 d. energijos tiekimo įmonei pažeidus energijos kokybės reikalavimus, abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti. Su tokia atsakovės pozicija teisėjų kolegija sutinka.

Teismai, spręsdami ieškovo atsakomybės už teikiamų paslaugų kokybę klausimą, nurodė, jog ieškovas privalėjo patiekti reikiamą šilumos energijos kiekį iki šilumos energijos įvado gyvenamajam namui, kuriame gyveno atsakovė. Apygardos teismas, darydamas tokią išvadą, vadovavosi 1991 m. vasario 4 d. LR Energetikos ministerijos įsakymu Nr. 6 patvirtintų Šilumos energijos vartojimo laikinųjų taisyklių 5.1 p., kuris numatė, jog atsakomybės riba už šilumos įrenginių būklę nustatoma pagal šilumos įrenginių balansinę priklausomybę, kuri fiksuojama balansinės priklausomybės ir eksploatacijos ribų akte. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtas aktas byloje nebuvo pateiktas. Be to teisėjų kolegija pažymi, jog šilumos tiekėjo atsakomybės už šilumos energijos kiekį tik iki šilumos energijos įvado gyvenamajame name sąlyga prieštarauja energijos tiekimo sutarties esmei bei paskirčiai.

Šilumos energijos tiekimo sutartis priskiriama viešųjų ir vartojimo sutarčių rūšims, todėl analizuojant šalių tarpusavio teises bei pareigas būtina atsižvelgti į minėtų sutarties rūšių ypatumus. Be to, atsižvelgiant į šilumos energijos tiekimo sutarties pobūdį, taip pat į tai, jog tarp šalių rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, teismai turėjo vadovautis sąžiningumo, protingumo, teisingumo (CK 1.5), prievolių įvykdymo, bei sutarčių aiškinimo principais, numatytais naujojo CK 6.193-6.195 str. (2000m. liepos 18 d. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 str.). Naujojo CK 6.193 str. 4 d. numato, jog esant abejonių dėl sutarties sąlygų, jos visais atvejais turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

Tiekiant šilumos energiją sutartiniai santykiai susiklosto tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo. Energijos tiekimo tikslas – užtikrinti atitinkamą vartotojo gyvenamojo namo (buto) kambarių temperatūrą. Tokia išvada seka iš sutarties esmės ir teikiamų paslaugų specifikos. Vartotojas moka mokesčius už šilumą priklausomai nuo buto kvadratūros (b.l.15) ir individualaus vartotojo šilumos ar karšto vandens sunaudojimo. Šie mokesčiai mokami tiekėjui, todėl tiekėjo pareiga yra per prijungimo tinklą perduoti vartotojui sutartyje numatytą energijos kiekį, atitinkantį sutarties, o jei jos nėra – atitinkantį energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus (1964 m. CK 273 str.; naujojo CK 6.386 str.).

Atsižvelgiant į energijos pirkimo-pardavimo sutarties specifiką, ieškovo atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, kuris šios vartojimo sutarties atveju reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų balansą sąlygos įtvirtinimą (naujojo CK 6.188 str.). Tokia išvada seka ir iš 2002 m. gegužės 16 d. Energetikos įstatymo 12 str. 1 d., kurioje numatyta, jog energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip.

Be to, kaip nurodo kasatorė, ieškovas yra pateikęs 1999 m. lapkričio 15 d. raštą, kuriame teigiama, jog dėl patiriamų šilumos nuostolių atsakingam vartotojui priskaičiuojami papildomi mokesčiai, kuriais būtų kompensuoti kitų butų savininkų patiriami nuostoliai. Byloje šis raštas nebuvo pateiktas, tačiau teismai, atsižvelgdami į liudytojų parodymus bei atsakovės paaiškinimus dėl jų patiriamų šilumos nuostolių dėl kitų asmenų savavališko šilumos įrangos atjungimo, taip pat į tai, jog nagrinėjamo ginčo (kilusio iš vartojimo sutarties) specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, turėjo aiškintis šias aplinkybes, kadangi jeigu būtų laikoma, kad šilumos tiekėjas už vartotojo patirtus šilumos nuostolius dėl kito vartotojo kaltės neatsako, taip būtų sudaromos prielaidos šilumos tiekėjui nepagrįstai praturtėti, ką draudžia įstatymas (1964 m. CK 512 – 514 str., naujojo CK 6.237-6.242 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pagal 1964 m. CK 176 str. šalys turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir visokeriopai padėti antrajai šaliai įgyvendinti savo pareigas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė ne kartą įspėjo ieškovą, jog jų namo viename iš butų savavališkai atjungtas šildymas, dėl ko ji patiria šilumos nuostolių, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų ėmęsis kokių nors priemonių tokiems pažeidimams pašalinti.

CPK 58 str. 1 dalies prasme kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje ieškovas neįrodė, jog jis yra atsakingas tik už šilumos tiekimą iki gyvenamojo namo įvado, o teismams pagal pateiktus byloje įrodymus nebuvo pakankamo pagrindo padaryti tokias išvadas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teismams konstatavus, jog ieškovas atsako už šilumos energijos tiekimą atsakovei tik iki šilumos energijos įvado į gyvenamąjį namą, byloje kyla teisinio santykio šalies, atsakingos už tinkamą šilumos tiekimą bei šilumos tiekimo įrangos tinkamą techninę būklę atsakovei nuo namo įvado iki atsakovės buto, identifikavimo, jos teisių, pareigų bei atsakomybės bei šios šalies įtraukimo į procesą klausimas.

Vadovaudamasi išdėstytu, kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai neteisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 65 str.) bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.

Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimas bei nutartis naikintini, ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 370 straipsniu,

n u t a r i a:

Palangos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti perduoti bylą iš naujo nagrinėti Palangos miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjų kolegijos pirmininkas: Česlovas Jokūbauskas

Teisėjai: Dangutė Ambrasienė

Artūras Driukas