Visas tekstas

1.9. Dėl bendraturčių teisių ir pareigų naudotis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant

Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė_techninė ir kitokia įranga. Buto savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, numatytos Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą (CK 4.82 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Iš nurodytų teisės normų reikalavimų darytina išvada, kad daugiabučio namo bendraturtis nėra atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrą turtą (šiuo atveju _ liftą), nes jis nėra vien tik teikiamos paslaugos vartotojas. Subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių įmokų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jo, kaip bendraturčio, pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jai suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrą turtą.

Civilinė byla Nr. 3K-7-1/2003 m.

Bylų kategorija 81

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2003 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Valentino Mikelėno, Antano Simniškio, Algimanto Spiečiaus, Teodoros Staugaitienės,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,, Karoliniškių būstas” kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal I. A. V. ieškinį uždarajai akcinei bendrovei ,, Karoliniškių būstas”, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei ,, Schindler – liftas” dėl pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutarties nutraukimo, kurioje CPK 55 straipsnio tvarka įtraukta Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Teisingumo ministerijos.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovė I .A. V. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 1999 m. lapkričio 23 d. pateikė atsakovui SP UAB “ Karoliniškių būstas” prašymą nutraukti 1992 m. lapkričio 23 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė. Ieškovės teigimu, minėta sutartis prieštarauja Pinigų įstatymo 3 straipsniui, nes joje numatytas atsiskaitymas rubliais. Be to, minėta sutartis negina vartotojo teisių, nenumato paslaugų teikėjų įsipareigojimų, nereglamentuoja sutarties nutraukimo tvarkos, nenumato nei paslaugų mokesčio, nei jo dydžio (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2, 3, 5, 11 straipsniai). Dėl kai kurių ginčijamos sutarties 3 punkte išvardintų paslaugų teikimo yra sudarytos atskiros sutartys su tų paslaugų teikėjais (dėl karšto ir šalto vandens, centrinio šildymo, dujų, elektros energijos). Ieškovė, vadovaudamasi CK 177 straipsniu, 242 straipsniu, Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsniu, prašė teismo nutraukti 1992 m. lapkričio 23 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį nuo 1999 m. gruodžio 14 d., kuomet SP UAB “ Karoliniškių būstas” atsisakė tai padaryti.

Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nutraukė 1992 m. kovo 23 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį, sudarytą tarp Karoliniškių seniūnijos ir I. A. V. nuo sprendimo priėmimo dienos. Teismas nurodė, kad ieškovė su Karoliniškių seniūnija 1992 m. kovo 23 d. pasirašė pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas kas mėnesį pateikia ieškovei pranešimus dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr.174, 1992 m. sausio 29 d. sprendimo Nr.9, 1992 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 36, 1995 m. liepos 20 d. sprendimo Nr.1343 V, 1995 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.47 pagrindu Karoliniškių seniūnijos teisių ir prievolių perėmėja tapo SP UAB ,, Karoliniškių būstas”. 1994 m. birželio 10 d. tarp Karoliniškių seniūnijos valstybinės įmonės ir UAB ,, Schindler liftas” buvo sudaryta liftų techninės priežiūros ir saugaus naudojimo sutartis, o 1996 m. rugpjūčio 6 d. sutartį su šia bendrove pasirašė UAB ,, Karoliniškių būstas”, įsipareigodama surinkti pinigus iš gyventojų už liftų techninę priežiūrą. 2000 m. spalio 25 d. šie juridiniai asmenys pasirašė naują sutartį. 1999 m. lapkričio 23 d. ieškovė kreipėsi į SP UAB,, Karoliniškių būstas” dėl sutarties nutraukimo, tačiau bendrovė atsisakė nutraukti šią sutartį. Ginčo sutartis sudaryta pagal Lietuvos Respublikоs Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 priede pateiktą sutarties pavyzdį. Minėta sutartimi ieškovė įsipareigojo apmokėti bendras pastato eksploatavimo bei priežiūros išlaidas pagal galiojančius tarifus, per butų ūkio organizaciją atsiskaityti už teikiamas paslaugas: šaltą ir karštą vandenį, kanalizaciją, centrinį šildymą, dujas, elektros energiją, buitinių atliekų išvežimą, radijo tašką, kolektyvinę televizijos anteną, liftą, taip pat laikytis Taisyklių reikalavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr.967 minėtas nutarimas pripažintas netekusiu galios. Laikantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 33 straipsnio nuostatų ieškovė 1994 m. gruodžio mėnesį pasirašė elektros energijos tiekimo-vartojimo, atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį, gamtinių dujų tiekimo sutartis su tiesioginiais šių paslaugų teikėjais. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pripažintina vartotoju pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymą ir laikė, kad nagrinėjamam ginčo santykiui taikytini teisės aktai, reglamentuojantys vartotojų teisių apsaugą. 1992 metais šalių pasirašyta ginčo sutartis buvo sudaryta neapibrėžtam laikui, vadinasi tarp jų susiklostė tęstiniai santykiai. Esant tęstiniams santykiams, naujos teisės normos taikomos tiems veiksmams ir toms teisėms ir pareigoms, kurie atliekami ar kurios atsiranda įsigaliojus naujoms teisės normoms. Taigi, įsigaliojus Vartotojų teisių gynimo įstatymui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimu Nr.1300 patvirtintai Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio ryšio paslaugas tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr.511 patvirtintoms Paslaugų teikimo taisyklėms, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.445 patvirtintoms Bendrosioms paslaugų teikimo taisyklėms, paslaugų teikėjai paslaugas privalėjo ir privalo teikti vadovaudamiesi jų reikalavimais, o vartotojai įgijo galimybę atitinkamai ginti savo interesus. Teismo nuomone, ir šalių sutartiniai santykiai turėjo ir turi būti modifikuoti atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus. Teismas sprendė, kad ginčo sutartis neatitinka Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 11 straipsnio nuostatų, nes joje vartotojui nenumatytos jokios teisės, o įtvirtintos tik jo pareigos – priimti teikiamas paslaugas, nenumatant galimybės kurios nors atsisakyti, negaunant išsamios informacijos apie teikiamos paslaugos kokybę, vartotojo teisių gynimo tvarką, neturint teisės tokios sutarties nutraukti ar derėtis dėl jos sąlygų pakeitimo. Nuo 1995 m. balandžio 22 d. iki 2000 m. gruodžio 20 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr.511 patvirtintos Paslaugų teikimo taisyklės, kurios taikytinos ir naudojimosi liftu paslaugai. Taisyklių 4 punktas taip pat nustatė, jog paslaugų vartotojas Lietuvos Respublikoje turi teisę gauti paslaugas savo nuožiūra, o ne paslaugų teikėjui ar to teikėjo tarpininkui primetant pareigą ta paslauga naudotis arba mokėti už ją ir nesinaudojant. Teismas nurodė, kad ieškovės motyvas, jog ji ir jos šeimos nariai, gyvenantys trečiame aukšte, liftu nesinaudoja jau ilgą laiką, nepaneigtas. Taigi, ieškovė teigia nesinaudojanti paslauga, už kurią atsakovas reikalauja mokėti.

Vartotojų teisių gynimo įstatymas suteikia vartotojui naudojimosi liftu paslaugos pasirinkimo galimybę ir ne jo problema kaip paslaugos teikėjas sugebės prižiūrėti ar jis tuo liftu tikrai nesinaudoja. Ne vartotojas turi įrodinėti, kad jam ta paslauga nereikalinga ir ja nesinaudoja, o priešingai, iškilus ginčui, paslaugos teikėjas privalo įrodyti, kad vartotojas naudojosi jo teikta paslauga ir todėl turi už ją apmokėti. Teismas atmetė atsakovo ir trečiųjų asmenų atstovų motyvą, kad ieškovei atsisakius naudotis liftu ir, kaip namo bendrasavininkei, mokėti jai priklausančią lifto eksploatavimo mokesčio dalį bus pažeisti kitų namo gyventojų interesai. Vilniaus miesto taryba 1998 m. birželio 17 d. sprendimu Nr.208 nustatydama išlygą, jog nuo mokesčių už naudojimąsi liftu atleidžiami pirmųjų ir antrųjų aukštų gyventojai ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, jau davė pagrindą laikyti, kad ne visų namo gyventojų teisės ir pareigos dėl lifto, kaip bendrasavininkių turto, yra vienodos. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sutartis nutrauktina kaip prieštaraujanti Vartotojų teisių gynimo įstatymui, CK 6 straipsniui (priimto 1964 m.), CK 1.138 straipsnio 5 punktui, 6.217 straipsnio 4 daliai. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.445 patvirtintos Bendrosios paslaugų teikimo taisyklės, kurių 5 punktas numato, kad sutarčių, sudarytų rašytine forma, sąlygos turi būti išreikštos aiškiai, suprantamai, o 22.4 punktas - kad prieš sudarant paslaugų teikimo sutartį, paslaugų teikėjai privalo suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią, tikslią ir aiškią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Ši norma įtvirtinta ir dabar galiojančio CK 6.719 straipsnyje.

Teismas pripažino, kad atsižvelgiant į Vartotojų teisių gynimo įstatymo, CK, minėtų poįstatyminių aktų reikalavimus atsakovas turėtų sudaryti su ieškove naują sutartį dėl tų paslaugų, kurias atsakovas teikia, o ieškovė naudojasi. Teismas nurodė, kad ginčo sutartis, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 4 dalimi, nutrauktina nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo 1999 m. gruodžio 14 d., kai atsakovas atsisakė tai padaryti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. vasario 14 d. nutartimi atmetė atsakovo UAB ,, Karoliniškių būstas” ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus, Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB ,, Karoliniškių būstas” prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) teismai nepagrįstai ginčo sutarties sąlygas pripažino nesąžiningomis. Sutartyje nustatytos tiek ieškovės, tiek ir atsakovo pareigos, ieškovo teises apribojančių sąlygų nėra;

2) teismai nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė neprivalo mokėti mokesčio už naudojimąsi liftu, nes ieškovės teiginys, jog jos šeima faktiškai nesinaudoja liftu, yra nepaneigtas. Teismai neįsigilino į mokesčio už naudojimąsi liftu paskirtį, nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimo Nr.1300 nuostatų, reglamentuojančių mokesčius už liftą, taikymo. Vadovaujantis minėtu nutarimu patvirtintos Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio ryšio paslaugas tvarkos 13 punktu ieškovei mokestis už naudojimąsi liftu skaičiuotinas, ji nuo šio mokesčio nėra atleista. Minėtos tvarkos 14 punktas leidžia daryti išvadą, kad mokestis nustatytas ne už faktinį naudojimąsi liftu, bet už galimybę nuolat naudotis liftu asmenims, gyvenantiems name, kuriame įrengtas liftas;

3) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovo argumentą, kad nutraukus sutartį ieškovei išlieka galimybė naudotis liftu, neteisingai įvertino kaip prielaidą. Kadangi ieškovė gyvena name, kuriame įrengtas liftas, galimybę nuolat naudotis liftu ji turi. Prielaida yra ar ieškovė liftu faktiškai naudosis ar nesinaudos, tačiau galimybę naudotis ji turės bet kuriuo atveju;

4) kasatoriaus nuomone, teismų išvada, kad ieškovei naudojimosi liftu paslauga primetama, nepagrįsta. Liftas yra specifinė paslauga, teikiama visiems namo gyventojams bendrai. Namo butų savininkai bendru sutarimu gali pasirinkti šią paslaugą arba jos atsisakyti. Šiuo metu viso namo gyventojai naudojasi liftu. Ieškovė turi teisę atsisakyti šios paslaugos, ši teisė nėra ribojama, tačiau ją įgyvendinti ieškovė turi bendru susitarimu su kitais namo butų savininkais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė I. A. V. prašo Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti.

Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :

Kasacinio skundo argumentas, kad teismai be pagrindo ginčo sutarties sąlygas pripažino nesąžiningomis, yra nepagrįstas.

Atsakovas ir tretieji asmenys neginčija, kad ieškovės, kaip vartotojos, ir atsakovo, kaip paslaugų teikėjo, santykiai turi būti reguliuojami vadovaujantis Vartotojų teisių gynimo įstatymo ir jo pagrindu priimtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų bei kitų poįstatyminių aktų reikalavimais. Pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 3 straipsnį vartotojas turi teisę gauti teisingą informaciją apie teikiamas paslaugas, jo teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką, savo nuožiūra įsigyti tinkamos kokybės paslaugas. Taip pat turi teisę nutraukti paslaugos teikimo sutartį bet kuriuo metu, sumokėjęs paslaugos teikėjui už atliktą darbą (Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos ūkio ministras, įgyvendindamas Įstatymo 8 straipsnio 7 dalį bei vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. 1431 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo įgyvendinimo” 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 445 patvirtino Bendrąsias paslaugų teikimo taisykles (toliau - Taisyklės). Šių Taisyklių 2 punkte nustatyta, jog jų privalo laikytis visi Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti paslaugų teikėjai. Taisyklių 3 punkte nurodoma, kad jos netaikomos tik sveikatos priežiūros paslaugų teikimui. Taisyklių 5 punkte nurodoma, kad sutarčių, sudarytų rašytine forma, sąlygos turi būti išreikštos aiškiai, suprantamai. Prieš sudarant sutartį, vartotojui turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sutarties sąlygas. Paslaugų teikėjai prieš sudarant paslaugų teikimo sutartį privalo suteikti vartotojui būtiną teisingą, išsamią, tikslią ir aiškią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina ir teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį (Taisyklių 22.4 punktas).

Byloje nustatyta, kad su ieškove 1992 m. kovo 23 d. buvo sudaryta tipinė (standartinė) pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis, tuo pačiu ir už naudojimąsi lifto paslaugomis, kurios sąlygos neatitinka šiuo metu galiojančių reikalavimų. Pagal CK 6.185 straipsnį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Priėmus minėtą įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius aktus, įsigaliojus 2000 m. liepos 18 d. priimtam Civiliniam kodeksui, vartotojas įgijo teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (CK 6.188 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kokios vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis. Prie tokių sutarties sąlygų įstatymas priskiria: įpareigojimą vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; teisę paslaugų teikėjui paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją ir panašiai.

Įvertinus ginčijamos sutarties sudarymo laikmetį ir to meto socialines-ekonomines sąlygas bei pačios sutarties turinį ir bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė neturėjo tinkamos galimybės susipažinti su sutarties sąlygomis. Iš ginčijamos sutarties 7 punkto reikalavimų akivaizdu, kad paslaugų teikėjui suteikta galimybė vienašališkai nustatinėti paslaugos kainą, nenumatyta galimybė vartotojui nutraukti paslaugų teikimo sutartį. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad vartojimo sutarties sąlygos ieškovės (vartotojos) atžvilgiu laikytinos nesąžiningomis ir buvo pagrindas ginčijamą sutartį (lifto paslaugų teikimo) nutraukti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė, sudariusi 1992 m. kovo 20 dieną buto daugiabučiame name pirkimo-pardavimo sutartį, pagal CK 4.72 straipsnį tapo šio gyvenamojo namo bendraturčiu, t.y. bendrosios dalinės nuosavybės dalyviu. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Buto savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą (CK 4.82 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Iš nurodytų teisės normų reikalavimų darytina išvada, kad ieškovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė, nėra atleidžiama nuo pareigos dalyvauti bendro turto, šiuo atveju lifto, išlaikyme, nes ji nėra vien tik teikiamos paslaugos vartotoja. Ieškovės subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių mokėjimų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jos – kaip bendraturtės – pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jai suteiktų pareigų dalyvauti bendro turto išlaikyme.

Dėl išdėstytų aplinkybių tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta ( CPK 3542 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Valentinas Mikelėnas

Antanas Simniškis

Algimantas Spiečius

Teodora Staugaitienė