Full text

Civilinė byla Nr. 2A-1461/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02799-2013-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3;121.18

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-346-611/2014 pagal ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prašė pripažinti AB banko SNORAS sudaromos naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutarties Specialiosios dalies sąlygą „Delspinigių norma už pradelstą dieną 0,25 procentai“ nesąžininga ir ją pakeisti sumažinant delspinigių dydį nuo 0,25 procentų iki 0,02 procentų nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną; pripažinti atsakovo sudaromos sutarties Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlygą nesąžininga ir ją pakeisti sumažinant metinių palūkanų dydį nuo 12 procentų iki 5 procentų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, jog išnagrinėjęs vartotojo P. M. prašymą pripažino, kad atsakovo naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutarties specialiojoje dalyje įtvirtinta sąlyga, nustatanti delspinigių dydį ir sutarties Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio atitinka vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. Atsakovui buvo pasiūlyta nurodytas sutarčių sąlygas pakeisti, panaikinti arba jų netaikyti, tačiau atsakovas į ieškovo pastabas neatsižvelgė. Ieškovas nurodė manąs, jog sutartyje numatytas delspinigių dydis yra nepagrįstai didelis ir neatitinka netesybų kompensacinio pobūdžio. Todėl nustatytas delspinigių dydis neatitinka vartotojo interesų ir leidžia atsakovui nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi. Toks delspinigių dydis yra pernelyg didelis, nustatantis neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą ar nevykdymą. Tokia sutarties sąlyga iš esmės pažeidžia ekonomiškai silpnesnės sutarties šalies – vartotojo – teises ir interesus, todėl turi būti mažinama iki 0,02 procento nuo nesumokėtų sumų už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Ieškovas nurodė, jog įstatymas suteikia šalims teisę raštu susitarti dėl didesnių palūkanų nei numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje. Ginčo sutartis yra vartojimo sutartis, parengta pagal standartines sąlygas ir pateikta pasirašyti vartotojui, nedariusiam įtakos sutarties sąlygoms. Vienašališkas minėto sutarties 4.16 punkto dėl palūkanų dydžio įtvirtinimas negali būti prilyginamas šalių susitarimui. Šioje sutarties nuostatoje nurodytas palūkanų dydis mažintinas iki 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovas BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog sutartis sudaryta prisijungimo būdu, nereiškia, kad sutarties sąlygos nebuvo su vartotoju aptartos individualiai. Ieškovas, teigdamas, kad minėtos sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, šio fakto neįrodė ir nepagrindė. Faktas, jog sutarties pažeidimo atveju vartotojui taikomos sąlygos yra mažiau jam palankios, nesudaro pagrindo teigti, kad tokios sąlygos yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog sąlyga dėl delspinigių taikoma tik tuomet, kai pats vartotojas pažeidžia sutartį, o naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį vartojas sudaro savo noru, niekieno neverčiamas ir nespaudžiamas, tokia kortelė nėra būtina finansinė priemonė kiekvieno asmens gyvenime. Pasak atsakovo, pats faktas dėl sutartyje nustatytų didesnių delspinigių ir procesinių palūkanų nei numatyta įstatymuose, nereiškia tokių sąlygų nesąžiningumo, nereiškia, kad jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų balansą. Atsakovas nesutiko su ieškovo apibūdinta delspinigių paskirtimi, teigdamas, jog delspinigiai nėra tik sutartinės civilinės atsakomybės forma, bet ir prievolės užtikrinimo būdas, todėl sprendžiant dėl delspinigių sąžiningumo vartotojo atžvilgiu, būtina įvertinti abu tikslus. Atsakovo nuomone, netesybų dydžio klausimas spręstinas kiekvienos sutarties atveju individualiai. Ieškovo įvardijama delspinigių norma (0,02 procento) reikštų, kad skolininkui vėluoti vykdyti prievolę labiau pasimoka nei skolintis mokant nustatytas palūkanas, nes ieškovo minimam vartotojui yra nustatytos pagal sutartį 19,95 procentų dydžio metinės palūkanos, t. y. 0,05 procento palūkanų per dieną. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovo reikalavimų tenkinimas reikštų atsakovo interesų ribojimą. Nurodė, jog teismų praktikoje netesybos mažinamos atsižvelgiant ne į procentiniais punktais nustatytą dydį, tačiau į priskaičiuotas sumas. Dėl netinkamo prievolės vykdymo kreditorius ne tik negauna pajamų, tačiau ir patiria nuostolius dėl skolininkų administravimo ir išieškojimo procese patiriamų išlaidų.

Atsakovo teigimu, ieškovas nepagrindė, kodėl sutartyje nustatytos procesinės palūkanos yra nesąžiningos ir neprotingos ir kodėl jos turi būti mažinamos iki įstatyme nustatyto dydžio. Pasak atsakovo, tokiu būdu yra paneigiamas sutarčių laisvės principas, nors įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl kitokio palūkanų dydžio nei įstatyminės. Sutartyje nustatytos procesinės palūkanos tesudaro 0,03 procento dydžio palūkanų per dieną, todėl toks palūkanų dydis yra sąžiningas, protingas ir pagrįstas. Sutartyje nustatytos procesinės palūkanos yra nepakankamos padengti atsakovo minimalius nuostolius, be to, jos yra mažesnės nei sutartyje nustatytos mokėjimo palūkanos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ieškinį patenkino iš dalies – pripažino atsakovo BAB banko SNORAS su vartotojais sudaromos naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutarties specialiosios dalies sąlygą „Delspinigių norma už praleistą dieną 0,25 procentai“ ir šios sutarties Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlygą nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Ieškinį dėl kitų reikalavimų teismas atmetė.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamos sutarties sąlygos laikytinos standartinėmis ir individualiai neaptartomis, kadangi jos buvo nustatytos iš anksto atsakovo parengtoje standartinėje sutartyje. Atsakovas neįrodė, kad šios sąlygos buvo individualiai aptarinėjamos su vartotojais. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju sutartyje nustatytos 19,95 procentų dydžio metinės mokėjimo palūkanos. Pagal sutarties 4.17 punktą, laiku negrąžinus kredito, atsakovui palikta teisė toliau skaičiuoti šias palūkanas, nepriklausomai nuo to, ar skaičiuojami delspinigiai. Sutarties Specialiojoje dalyje nustatyta 0,25 procentų dydžio delspinigių norma už kiekvieną pradelstą dieną nuo nesumokėtos sumos sudaro 91,25 procentus per metus nuo laiku nesumokėtos sumos, o tai 4,5 karto viršija sutartines palūkanas. Teismas pripažino, jog atsakovas, nustatydamas pagal sutartį mokėtinas palūkanas, įskaičiavo į tai visas savo išlaidas, susijusias su šių kredito lėšų pasiskolinimu rinkoje ir perskolinimu vartotojams, kredito administravimo išlaidas ir pelną, nes priešingu atveju tai reikštų atsakovo nuostolingą veiklą, kas neatitiktų atsakovo veiklos tikslų ir paskirties. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo nustatytos netesybos (0,25 proc.) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, kas sudaro pagrindą ją (sutarties sąlygą) pripažinti pažeidžiančia vartotojų teises, todėl nesąžininga. Teismo vertinimu, šią išvadą papildomai pagrindžia nuo 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusios Vartojimo kredito įstatymo nuostatos.

Pasisakydamas dėl ginčo sutartyse nurodytų procesinių palūkanų dydžio, pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog šios palūkanos apie 2,5 karto didesnės nei įstatyme nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Teismas akcentavo ir tai, jog ginčo sutartyse nurodytų palūkanų dydis gerokai viršija verslo subjektams taikomą tokių palūkanų normą pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo sutartys tarp atsakovo ir vartotojų sudaromos pagal atsakovo parengtas standartines sutarčių sąlygas, vartotojai gali su jomis sutikti arba ne, tačiau negali daryti įtakos jų turiniui. Teismas sprendė, jog naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartyje įtvirtinta 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų norma nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, dėl ko ji iš esmės pažeidžia vartotojo teises ir interesus, sutarties šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą, todėl ši sutarties sąlyga pripažintina nesąžininga.
Sprendime pažymėta, jog teismas gali pripažinti tam tikrą vartojimo sutarties sąlygą nesąžininga, ir tokiu atveju ji negalės būti taikoma naujai sudaromoms sutartims, nors toks sąlygos pripažinimas nesąžininga nereiškia jos taikymo automatinio panaikinimo jau sudarytoms sutartims. Tačiau teismas, pripažindamas tam tikras vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningomis neapibrėžtam subjektų ratui pagal vartotojų teises ginančios institucijos ieškinį, negali keisti ir (ar) nustatyti naujas vartojimo sutarties sąlygas visoms atsakovo su vartotojais sudaromoms analogiškoms sutartims, nes tai pažeistų sutarties šalių laisvės principą ir šalių teisę nustatyti sutarties sąlygas bendru susitarimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog sutarties sąlygų keitimas galimas tik konkrečioje byloje pagal tos bylos faktines aplinkybes dėl konkrečios sutarties, tačiau negalimas neapibrėžtam subjektų ratui. Teismas akcentavo aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą, o ne ginant konkretaus vartotojo interesus. Tuo pagrindu teismas sprendė, jog reikalavimas dėl naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartimi nustatytų delspinigių ir procesinių palūkanų sumažinimo iki ieškinyje nurodytų dydžių, minėtas sąlygas pripažinus nesąžiningomis, negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį dėl atsisakymo pakeisti naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutarties sąlygą „Delspinigių norma už pradelstą dieną 0,25 proc.“ ir šios sutarties 4.16 punktą bei priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje patenkinti, tai yra sutarties Specialiosios dalies sąlygą „Delspinigių norma už pradelstą dieną 0,25 proc.“ pakeisti sumažinant delspinigių dydį nuo 0,25 procentų iki 0,02 procentų, sutarties Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlygą pakeisti sumažinant metinių palūkanų dydį nuo 12 procentų iki 5 procentų. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas, užkirto kelią tarnybai ginti viešąjį interesą.
2. CK 6.188 straipsnis ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 32 straipsnis Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, reiškiančiai ieškinį viešajam interesui ginti, suteikia teisę kreiptis į teismą ne tik dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, bet ir dėl jos pakeitimo, nes tokiu būdu užtikrinama, kad nesąžiningos sąlygos nebūtų naudojamos sutartyse su vartotojais, o teismas tokio pobūdžio bylose, būdamas aktyvesnis, turi teisę modifikuoti standartinę sutarties sąlygą.
Apeliaciniu skundu atsakovas BAB bankas SNORAS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutarties Specialiosios dalies sąlyga „Delspinigių norma už pradelstą dieną 0,25 procentai“ ir Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlyga buvo pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis, o ieškinį visiškai atmesti.

Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog nesąžiningomis prašomos pripažinti sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptariamos su vartotojais. Teismas nevertino aplinkybių, jog delspinigių norma įtvirtinta sutarties Specialiojoje dalyje, ji pateikta lentelėje, paryškinant jos aprašymą, jog pats vartotojas pasirašė sutartį, tokiu būdu išreikšdamas savo sutikimą. Ta aplinkybė, jog sutartis buvo pasirašyta prisijungimo būdu, nereiškia, jog sutartis nebuvo individualiai aptarta.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčo sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Teismas nevertino abiejų šalių interesų pusiausvyros. Teismų praktikoje nurodyta, jog teismo mažinamos netesybos neturi tapti mažesnėmis už kreditoriaus dėl prievolės nevykdymo patiriamus nuostolius.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutarčių laisvės principo. Šis principas taikytinas ir vartojimo sutartims. Ginčo sutarties pagrindu teikiamos paslaugos nėra būtinos kiekvieno asmens gyvenime. Dėl tokios sutarties sudarymo šalys pačios apsisprendžia.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė, kad galimybė išieškoti atsakovo nuostolius eliminuoja teisę šalims susitarti dėl didesnio delspinigių dydžio, nei numatyta įstatyme. Teismo vertinimas paneigia delspinigių kompensacinę paskirtį. Teismas nesivadovavo teismų praktika, kurioje teismai pasisako dėl analogiško delspinigių dydžio pagrįstumo.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog procesinių palūkanų dydį nustatanti ginčo sutarties standartinių sąlygų Bendrosios dalies 4.16 punkto nuostata yra nesąžininga ir negaliojanti. Procesinės palūkanos yra protingos ir pagrįstos.

Ieškovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su atsakovo BAB banko SNORAS apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria ginčo sutarties sąlygos pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis, palikti nepakeistą. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas nurodė, jog ta aplinkybė, kad nuostata dėl delspinigių normos sutartyje buvo aiškiai nurodyta, atitinka skaidrumo kriterijų, tačiau nesudaro pagrindo išvadai, jog ji buvo individualiai aptarta. Atsakovas neįrodė, jog vartotojas turėjo galimybę derėtis dėl šios sąlygos. Ieškovas nesutiko su atsakovo argumentu dėl platesnio sutarčių laisvės principo aiškinimo, kadangi šalys nėra lygiavertėje padėtyje. Ieškovas nesutinka su skundo argumentais dėl procesinių palūkanų dydžio. Paaiškino, jog vartotojas neturėjo galimybės derėtis dėl šių palūkanų dydžio. Pasak ieškovo, atsakovo skunde nurodoma teismų praktika aptariamam ginčui netaikytina, kadangi skiriasi atsakovo nurodytų bylų faktinės aplinkybės.

Atsakovas BAB bankas SNORAS su ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, jog ieškinio reikalavimų dalimi ieškovas viršijo savo įgaliojimus ir teismas pagrįstai sprendė, kad negalima pakeisti standartinių sutarties sąlygų ir taikyti jų neapibrėžtam subjektų ratui. Tuo atveju, jeigu būtų patenkinti visi ieškinio reikalavimai, būtų iš esmės pažeistas sutarčių laisvės principas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl atsakovo BAB banko SNORAS apeliacinio skundo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vartotojų gynimas – tai prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertinamas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-502/2009; kt.). Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartojimo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos turi būti vertinamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ir paslaugų prigimtį, visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes bei visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas (CK 6.188 straipsnio 5 dalis). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje pateiktame sąraše nurodytų vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumas vartotojų atžvilgiu yra preziumuojamas. Pareiga paneigti šių sąlygų nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui. Ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, jog AB banko SNORAS sudaroma su klientais naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartis yra vartojimo sutartis. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atlikęs šios sutarties (kurią bankas sudarydavo su banko klientais – fiziniais asmenimis) sąlygų sąžiningumo kontrolę ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pateiktų argumentų kontekste, pripažino sutarties Specialiosios dalies sąlygą „Delspinigių norma už praleistą dieną 0,25 procentai“ ir šios sutarties Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlygą dėl palūkanų dydžio nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Atsakovas BAB bankas SNORAS (apeliantas) su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad nesąžiningomis ir negaliojančiomis pripažintos sąlygos nebuvo individualiai aptartos su vartotojais. Šis apeliantas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčijamos sutartinės sąlygos pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojų teises ir interesus. Pastarąją poziciją pagrindžiančių argumentų grupe apeliantas siekia įrodyti, jog ginčo sąlygose nurodyti delspinigių ir procesinių palūkanų dydžiai yra pagrįsti bei nepažeidžia ir neriboja vartotojų interesų. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo interesus (CK 6.188 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.). Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos iš anksto nustatytos pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, CK 6.188 straipsnio taisyklės taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui (CK 6.188 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.). Atsakovas nurodė, jog ieškovo ginčijama sutarties sąlyga, nustatanti delspinigių dydį, buvo įvirtinta Specialiojoje sutarties dalyje. Be to, ji buvo įrašyta lentelėje, pažymėta skaičiumi, paryškinta. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog vartotojas pasirašė sutartį. Atsakovo teigimu, tas faktas, jog sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, savaime nereiškia, jog sutarties sąlygos su vartotoju nebuvo aptartos. Teisėjų kolegija pastebi, jog nurodytu apeliacinio skundo argumentu bandoma įrodyti, jog ginčijamos sutarties sąlygos su vartotoju buvo individualiai aptartos. Šis atsakovo argumentas laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovas iš esmės neneigia, kad neturi tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių individualų ginčo sutarties ar pirmosios instancijos teismo pripažintų nesąžiningomis konkrečių šios sutarties sąlygų aptarimą. Nors, kaip jau minėta, galiojantis teisinis reguliavimas įpareigoja pardavėją ar paslaugų teikėją įrodyti individualų sutarties sąlygų (sąlygos) aptarimą. Tiek bylos duomenys, tiek atsakovo apeliacinio skundo turinys leidžia daryti išvadą, jog apeliantas šios pareigos neįvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo akcentuojamas aplinkybes, jo nuomone, netiesiogiai patvirtinančias individualų ginčijamos sąlygos, nustatančios delspinigių dydį, aptarimą, sprendžia, jog nei išskirtinio sąlygos dėl delspinigių dydžio nurodymo sutarties tekste būdas (pvz., paryškintu tekstu) ar sąlygos fiksavimo sutartyje vieta (pvz., sutarties dalyje, kurią savo parašu patvirtina vartotojas) neįrodo šios sąlygos individualaus aptarimo fakto. Kolegija sutinka su tuo, jog delspinigių dydžio nurodymas ne bendrojoje (taikytinoje visiems vartotojams be išimties), o specialiojoje sutarties dalyje suteikia teorinę galimybę atitinkamas sutarties sąlygas modifikuoti, tačiau ši aplinkybė, nesant kitų objektyvių duomenų, neleidžia daryti išvados, jog tokia galimybe atsakovo veikloje buvo realiai naudotasi. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, esą jis neturėjo galimybės įrodyti ginčijamos sąlygos individualaus aptarimo fakto. Pažymėtina, jog šioje byloje sprendžiamas ne konkrečios (su vienu konkrečiu banko klientu sudarytos) sutarties sąlygų, o sąlygų, nurodytų sutarties standartizuotoje formoje, taikytoje neapibrėžtam subjektų (kontrahentų) ratui, teisėtumo ir jų galiojimas klausimas, todėl net ir įrodymas, jog skirtingose šios sutarties redakcijose buvo nurodomos skirtingos delspinigių normos, sudarytų tik teorines prielaidas įžvelgti individualiai aptartos sąlygos požymius (bendrąja prasme). Teisėjų kolegija pritaria ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktam argumentui, jog banko akcentuotas sutartinės sąlygos dėl delspinigių išorinis pavaizdavimas (atvaizdavimas), jos fiksavimo būdas ir (ar) vieta sutarties tekste įgalina daryti išvadą, jog ginčo sąlyga skaidri (pvz., nenuslėpta, jos esmė neiškraipyta), tačiau įvertintų aplinkybių kontekste negali būti laikoma individualiai aptarta, tokia, dėl kurios vartotojas derėjosi ar bent turėjo galimybę daryti tam įtaką. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas (atsakovas) nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog ginčijamos sutarties sąlygos yra tinkamas sąžiningumo kontrolės objektas (CPK 178 straipsnis).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, pagal sąžiningumo kontrolės kriterijus vertindamas ginčijamą sutarties sąlygą, kurioje numatytas delspinigių dydis, akcentavo aplinkybę, jog sutartyje yra numatyta vartotojo pareiga mokėti 19,95 procentų dydžio metines mokėjimo palūkanas tiek tinkamo sutarties vykdymo atveju, tiek negrąžinus kredito (sutarties 4.17 punktas), nepriklausomai nuo to, ar skaičiuojami delspinigiai ar ne. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo sąlygoje nurodyti delspinigiai savo dydžiu keturis su puse karto viršija mokėjimo palūkanas ir per metus sudaro net 91,25 procentus. Teismo vertinimu, bankas, nustatydamas pagal sutartį mokėtinas palūkanas, įskaičiavo į jas (dydžio aspektu) visas savo išlaidas, susijusias su šių kredito lėšų pasiskolinimu rinkoje ir perskolinimu vartotojams, kredito administravimo išlaidas ir savo pelną, nes priešingu atveju tai reikštų atsakovo nuostolingą veiklą, kas neatitiktų atsakovo veiklos tikslų ir paskirties. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo nustatytos netesybos (0,25 proc.) suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o tai sudaro pagrindą tokią sąlygą pripažinti pažeidžiančia vartotojų teises, todėl nesąžininga. Teismo vertinimu, šią išvadą papildomai pagrindžia po vartojimo sutarties sudarymo priimtos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos. Apeliantas BAB bankas SNORAS nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis remiasi pozicija, jog netesybos neturi tapti mažesnėmis už kreditoriaus dėl prievolės nevykdymo patiriamus nuostolius. Nurodė, jog teismo įvardintas įstatyminis delspinigių dydis nepadengia banko nuostolių. Akcentavo aplinkybę, jog teismo vertintos sutarties atveju vartotojui nebuvo priskaičiuoti didelės sumos nuostoliai. Teismo pateiktas sąlygos vertinimas, atsakovo teigimu, pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei sutarčių laisvės principą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertėje padėtyje. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Teisėjų kolegija pažymi, jog siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs kasacinis teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas šiuo atveju nepagrįstai akcentuoja sutarčių laisvės principo absoliutumo savybę. Byloje atliekama vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė nurodytų aplinkybių kontekste negali būti laikoma nepagrįstu sutarčių laisvės principo ribojimu.
Atsakovas BAB bankas SNORAS taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas sutarties ginčijamos sąlygos dėl 0,25 procentų dydžio delspinigių normos nesąžiningumas. CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 ir 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: 1) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; 2) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; 3) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat aiškinama, kad įstatymo teismui suteikta teisė kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009). Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos: netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009). CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis teisminėje praktikoje aiškinamas kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Jei sutartimi sulygtos netesybos viršija kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, teismas, vertindamas sutartimi sulygtų netesybų dydį, turi teisę mažinti prašomas priteisti netesybas, taikydamas CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jei nustatomi šios normos taikymo pagrindai. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) nėra sukonkretintos. Dėl to kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal formuojamą teismų praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; kt.). Šios teisminės praktikos suformavimo kontekste teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog delspinigių dydžio klausimas vertintinas konkrečioje byloje. Tačiau kiti šiuo klausimu pateikiami atsakovo apeliacinio skundo argumentai negali būti pripažįstami pagrįstais. Teisėjų kolegija akcentuoja sprendžiamo ginčo išskirtinumą – nagrinėjamu atveju byloje atliekama dviejų vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Šis vertinimas nėra atliekamas konkrečioje faktinėje situacijoje, nėra vertinami konkretūs (banko su konkrečiu klientu sukurti) teisiniai santykiai, o atliekama standartinės formos sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė (plačiąja prasme). Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ginčijama sąlyga dėl 0,25 proc. delspinigių yra nesąžininga, jos nemodifikavo, nenustatė kitokio netesybų dydžio, nesumažino sutartinių delspinigių normos. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią sutarties sąlygą sąžiningumo aspektu, ginčo sutartyje nustatytų mokėjimo palūkanų normą gretino su Civiliniame kodekse ar Vartojimo kredito įstatyme nurodytais delspinigių dydžiais, neleidžia konstatuoti šios sutarties sąlygos modifikavimo fakto. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog šiuo atveju buvo pažeistas sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas, jog sumažintos netesybos nepadengs atsakovo nuostolių. Minėta, jog pripažinęs šią sutarties sąlygą nesąžininga ir negaliojančia, pirmosios instancijos teismas nenustatė mokėtinų delspinigių dydžio (konkrečios sumos ar normos), todėl atsakovo akcentuojamos grėsmės jo turtiniams interesams hipotetinis vertinimas ar įstatymų leidėjo apibrėžtos netesybų paskirties analizavimas tokiu atveju tampa teisiškai nereikšmingas. Taigi teisėjų kolegija šioje byloje neturi pagrindo analizuoti tiek ieškovo, tiek ir atsakovo nurodytos teisminės praktikos pavyzdžių protingo delspinigių dydžio klausimu. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas sutarties sąlygą dėl delspinigių pripažino nesąžininga, įvertinęs jų santykį su mokėjimo palūkanomis, su įstatymuose numatytomis delspinigių normomis atsakovo argumentų dėl jo veikloje patiriamų nuostolių kontekste. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nepaneigė išvados, kuria konstatuotas šios sutarties sąlygos nesąžiningumas, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sutarties sąlyga, nustatanti delspinigių dydį, pažeidžia vartotojų teises ir interesus, vartojimo sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Apeliantas BAB bankas SNORAS nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad procesinių palūkanų dydį nustatanti ginčo sutarties standartinių sąlygų Bendrosios dalies 4.16 punkto nuostata yra nesąžininga ir negaliojanti. Apelianto vertinimu, 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos yra protingos ir pagrįstos. Apeliantas paaiškino, jog vartotojui pažeidus sutartį, bankas neišvengiamai patiria nuostolių. Jo teigimu, teismui priėmus sprendimą dėl skolos išieškojimo ir vartotojui nemokant mokėjimo palūkanų, bankas susiduria su dar didesniais nuostoliais, nes juos patiria refinansuodamas negrąžintas lėšas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui sutarties šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam buvo pareikšti reikalavimai teisme, tais atvejais, jeigu šie reikalavimai patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas ir pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Teismų praktikoje vartojamas „procesinių palūkanų“ terminas nereiškia naujos CK nenustatytos palūkanų rūšies. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas, argumentuodamas būtinybę taikyti (skaičiuoti) 12 procentų dydžio metines procesines palūkanas, savo poziciją remia iš esmės deklaratyviais teiginiais, kurių nepagrindžia atitinkamais skaičiavimais ar kitais objektyviais duomenimis. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčo sutarties sąlyga dėl 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų skaičiavimo prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ginčo sąlygoje nurodytų procesinių palūkanų dydis žymiai (2,5 karto) didesnis už įstatyme įvirtintą palūkanų dydį (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), jis viršija verslo santykiuose taikomas palūkanas, skaičiuotinas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vartojimo santykiams taikytinos palūkanos neturėtų viršyti verslo santykiuose taikomų procesinių palūkanų normų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada atspindi tiek įstatymų leidėjo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją, jog vartotojų teisių gynimas vertinamas kaip viešasis interesas. Minėta, jog teisinis reguliavimas nustato dvejopos paskirties palūkanas: kaip atlyginimą, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais (mokėjimo palūkanos), ir kaip kompensaciją už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui sutarties šalys ar įstatymas preziumuoja (procesinės palūkanos). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą (modeliuojant situaciją, kuomet šalys nebūtų susitarusios dėl palūkanų skaičiavimo) kreditorius turėtų teisę reikalauti mokėjimo palūkanų iki kreipimosi į teismą (CK 6.210 straipsnis), o nuo kreipimosi į teismą šių palūkanų skaičiavimas būtų nutrauktas ir būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Tačiau aptariamu atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pagal ginčo sutarties sąlygas (sutarties 4.17 punktas) mokėjimo palūkanų (19,95 proc.) skaičiavimas nėra nutraukiamas net ir bankui kreipusis į teismą dėl negrąžintos skolos priteisimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nepaneigia pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, jog į mokėjimo palūkanas yra įskaičiuoti ir banko deklaruojami nuostoliai, kuriuos jis patirtų vartotojui nevykdant prievolės. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog poziciją dėl procesinių palūkanų dydžio pagrįstumo apeliantas rėmė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir delspinigių dydžio klausimu, t. y. tiek delspinigių, tiek procesinių palūkanų paskirtį siejo su tomis pačiomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neneigia, jog procesinės palūkanos pagal jau analizuotą jų paskirtį (skatinti greičiau įvykdyti kreditoriaus reikalavimus) buvo būtinos ir atsakovo veikloje, tačiau jų dydis neturėtų pažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros ir (ar) vartotojų teisių bei teisėtų interesų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutarties Specialiosios dalies sąlyga „Delspinigių norma už pradelstą dieną 0,25 procentai“ ir Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlyga dėl palūkanų dydžio yra nesąžiningos, todėl tos sąlygos teisingai pripažintos negaliojančiomis (CK 6.188 straipsnio 7 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.).

Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamas sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis, atsisakė jas modifikuoti. Sprendime pažymėta, jog teismas gali pripažinti tam tikrą vartojimo sutarties sąlygą nesąžininga, ir tokiu atveju ji negalės būti taikoma naujai sudaromoms sutartims, nors toks sąlygos pripažinimas nesąžininga nereiškia jos automatinio taikymo panaikinimo jau sudarytoms sutartims. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog sutarties sąlygų keitimas galimas tik konkrečioje byloje dėl konkrečios sutarties pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Apeliantas (ieškovas) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Nurodė, jog tokiu būdu šiai valstybės institucijai yra užkertamas kelias ginti viešąjį interesą. Teigė, jog tarnybai įstatymais suteikta teisė ne tik kreiptis dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, bet ir prašyti jų pakeitimo, nes tokiu būdu užtikrinama, kad nesąžiningos sąlygos nebūtų naudojamos sutartyse su vartotojais. Teisėjų kolegija šiuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Kadangi vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, kaip anksčiau jau minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų sudėtį. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą teismo pripažinta nesąžininga sutarties sąlyga yra neprivaloma vartotojui, t. y. nesukelia jam nepalankių teisinių pasekmių, tokia sutarties sąlyga negalioja nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.188 straipsnio 7 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.). Likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu sutartis gali galioti be sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios sąlygos, kuri teismo buvo pripažinta nesąžininga. Atsiradusią spragą gali užpildyti sutarties šalys tarpusavio susitarimu arba teismas (CK 6.162 straipsnis). Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, nurodyta, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi, kad vartojimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos, turi kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir pasiūlyti jam per 14 dienų nuo šios sutarties gavimo pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti nesąžiningos sąlygos ar sąlygų sudarant sutartis su vartotojais, taip pat nurodyti pardavėjui ar paslaugų teikėjui, kad tarnyba kreipsis į teismą su ieškiniu dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia ar jos pakeitimo tarnybos pasiūlymo nevykdymo atveju. Apelianto vertinimu, būtent ši teisės norma suteikia teisę inicijuoti sutarties ginčo sąlygų modifikavimą teismine tvarka. Teisėjų kolegija pastebi, jog iš esmės analogiško turinio nuostata buvo įvirtinta ir ginčui aktualioje CK 6.188 straipsnio 9 dalies redakcijoje. Kolegijos vertinimu, šioje nuostatoje įtvirtinta kolektyvinio vartotojų interesų gynimo teismine tvarka galimybė, tačiau aptariamu atveju negalima daryti išvados, jog byloje yra pareikštas kolektyvinis ieškinys. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje nutarties dalyje aptariama pirmosios instancijos teismo išvada nepaneigia ieškovo teisės reikšti ieškinį ginant viešąjį interesą. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nei apelianto akcentuojama minėta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostata, nei Civilinio kodekso nuostata, kurioje apibrėžta ieškovo funkcija kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, negali būti išplečiamos apelianto nurodytu būdu, t. y., jog ginčijant konkrečios redakcijos vartojimo sutarties (kokia yra sudaryta neapibrėžto rato vartotojų) sąlygas, nesąžiningomis pripažintos sąlygos būtų analogiškai (vienodai) modifikuotos visiems vartotojams. Be to, vertinant vartojimo sutarties spragų, atsiradusių konstatavus atskirų jos sąlygų nesąžiningumą, užpildymo klausimą, būtina atsižvelgti į nagrinėjamos bylos ypatumą – jog sprendžiamas ginčas dėl sutartinių delspinigių ir palūkanų dydžio. Todėl standartizuotas netesybų ir procesinių palūkanų dydžio nustatymas, jį sumažinant iki visam neapibrėžtam vartotojų ratui vienodo lygio, pažeistų tiek sutarčių laisvės principą, tiek teismų praktikoje suformuotas taisykles, jog tiek sutarties sąlygos turi būti keičiamos, tiek ir netesybų mažinimo klausimas turi būti sprendžiamas įvertinus konkrečios bylos aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodytų aplinkybių visumą, ginčijamų vartojimo sutarties sąlygų turinį, jų tarpusavio sąveiką, konstatavo tų sąlygų nesąžiningumą, tačiau koks netesybų ir palūkanų dydis konkrečiu atveju būtų sąžiningas, teisėjų kolegijos nuomone, spręstina individualiai kiekvieno vartotojo atžvilgiu. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto argumentas, esą pirmosios instancijos teismas apribojo jo teisę ginti viešąjį interesą, yra nepagrįstas.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Tai sudaro pagrindą apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras Driukas
Danutė Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis