Visas tekstas

BYLA E3K-3-5-915/2018

Dėl pinigų už netinkamos kokybės prekę grąžinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Merlonda“ dėl pinigų už netinkamos kokybės prekę grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pardavėjo pareigas prekės garantiniu laikotarpiu ir vartotojų teisių gynimo būdus, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 451,81 Eur už netinkamos kokybės prekę, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė 2013 m. gruodžio 17 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės įsigijo šešis buitinės technikos prietaisus. 2015 m. rugpjūčio 12 d. sugedus pagal minėtą pirkimo–pardavimo sutartį įsigytai indaplovei „Siemens“, kuriai buvo suteikta dvejų metų garantija (iki 2015 m. gruodžio 17 d.), ieškovė kreipėsi į garantinę priežiūrą atliekančią UAB „Baltic Continent“. Ši nustatė pagrindinio elektroninio bloko gedimą. Ieškovė kreipėsi į atsakovę, kad indaplovė būtų pakeista nauja. Atsakovei atsisakius pakeisti indaplovę, ieškovė paprašė grąžinti už indaplovę sumokėtus pinigus, tačiau atsakovė tai padaryti atsisakė. Ieškovė kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos, ši nurodė, kad pagrindinio elektronikos bloko gedimas yra esminis prekės kokybės pažeidimas. Ieškovė kreipėsi ir į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – VVTAT), ši 2015 m. spalio 8 d. nutarimu patenkino ieškovės reikalavimą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už indaplovę sumokėtus pinigus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino; nutraukė ieškovės ir atsakovės 2013 m. gruodžio 17 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl indaplovės įsigijimo; priteisė iš atsakovės ieškovei 451,81 Eur už netinkamos kokybės indaplovę, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. lapkričio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas nurodė, kad vartojimo teisiniai santykiai nepriskiriami tiems santykiams, kuriuos nagrinėdamas teismas savo nuožiūra gali viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, išskyrus atvejus, kai tokia teismo teisė (arba net pareiga) tiesiogiai numatyta įstatyme (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 9 dalyje). Pirmosios instancijos teismas, be ieškovės reikalavimo nutraukdamas šalių sudarytą indaplovės pirkimo– pardavimo sutartį, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nors tam nebuvo teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas iš esmės netyrė ir nevertino to, ar indaplovės gedimas (trūkumas) yra mažareikšmis.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 451,81 Eur, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2016 m. gegužės 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 235,95 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė, taip pat įpareigojo ieškovę sudaryti atsakovei galimybes pasiimti indaplovę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įgaliotas serviso centras UAB „Baltic Continent“ nustatė indaplovės „Siemens“ gedimą – perlūžusius durelių pynės laidus ir pagrindinio elektroninio bloko gedimą – ir nurodė, kad jį gali pašalinti per protingą laikotarpį, tačiau ieškovė remonto atsisakė. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 3 d. sprendime nurodė, kad indaplovė yra netinkamos kokybės. VVTAT komisija 2015 m. spalio 8 d. nutarimu patenkino ieškovės reikalavimą nutraukti indaplovės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už indaplovę sumokėtus pinigus.

Teismas nurodė, kad ieškovė vienašališkai nutraukė pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl indaplovės, todėl sprendė, kad, tokiu atveju atsakovei priešieškinyje nereiškus reikalavimo dėl sutarties dalies nutraukimo pripažinimo negaliojančia, atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovei už indaplovę sumokėtą kainą pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį. Todėl teismas taikė restituciją, pagal kurią įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovei sumokėtus 451,81 Eur, o ieškovę – sudaryti atsakovei galimybę pasiimti indaplovę.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą 451,81 Eur sumą nuo 2016 m. gegužės 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, palūkanų skaičiavimo pradžios datą siedamas su ieškovės atlikto vienašališko indaplovės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo data. Teismas ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo įvertino atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 26 d. raštą apie vienašališką pirkimo–pardavimo sutarties dalies dėl indaplovės nutraukimą ir duomenis apie jo įteikimą atsakovei 2016 m. gegužės 7 d.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.

Teismas rėmėsi CK 6.363 straipsnio 8 dalimi, kuri įtvirtina, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Teismas nurodė, kad nėra teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog, esant ieškovės vienašališkai nutrauktai pirkimo–pardavimo sutarties daliai dėl indaplovės „Siemens“ ir atsakovei priešieškinyje nereiškus reikalavimo dėl sutarties dalies nutraukimo pripažinimo negaliojančia, jai kyla pareiga grąžinti ieškovei už indaplovę sumokėtą kainą. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė nesutikimo su ieškovės ieškiniu argumentus, t. y. kad indaplovės trūkumas yra mažareikšmis, ir ieškovė neturėjo teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutarties (CPK 142 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti šiuos atsakovės argumentus. Nėra pagrindo teigti, kad indaplovės gedimas sudarė pagrindą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį.

Teismas atsižvelgė į CK 6.363 straipsnio 1 dalį, t. y. kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, ir padarė išvadą, jog indaplovės savybės tiek jos pirkimo–pardavimo metu ir 18 mėn. nuo šios sutarties sudarymo atitiko šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, taigi pirkėjos (ieškovės) lūkesčiai turėti tinkamą daiktą nebuvo pažeisti 18 mėn. Teismas sutiko su atsakove, kad indaplovės gedimas nėra esminis. 2015 m. lapkričio 26 d. paslaugų teikimo sutarties tarp ieškovės ir garantinio serviso UAB „Baltic Continent“ išvadose nurodyta, kad diagnozuoti indaplovės gedimai yra per protingą laikotarpį pataisomi, tačiau ieškovė remonto atsisakė. Be to, pati ieškovė neneigė, kad nesutiko pasinaudoti nemokamu garantiniu indaplovės remontu, nors teismo posėdžio metu UAB „Baltic Continent“ vadovas nurodė, kad indaplovės defektus būtų galima pataisyti per trumpą laiką, o remonto išlaidos neviršytų 50 Eur. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovei parduota indaplovė buvo su defektu.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.363 straipsnio 7 ir 8 dalis. Teismas nurodė, kad indaplovės gedimas galėjo būti pašalintas per protingą laiką, ir padarė išvadą, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas neadekvatus ir neproporcingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) pagal šiose normose nustatytas sąlygas suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialusis vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra sąlygota daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį vartotojo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu, įstatyme expressis verbis (tiesiogiai) neįtvirtinta jokių šios teisės įgyvendinimo sąlygų.

Nors tarp šalių kilusio ginčo suma nėra didelė, manytina, kad net ir mažos vertės ginčai neturėtų paneigti vartojimo sutarties instituto tikslo – nelygiavertės vartotojo ir verslininko padėties iškreiptos sutarties šalių interesų pusiausvyros atkūrimo, specialiu teisiniu reguliavimu užtikrinant vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Nagrinėjamu atveju ieškovės pažeistos teisės nebuvo apgintos nė vienu iš pasirinktų pažeistų teisių gynimosi būdų. Atsakovė ignoravo VVTAT privalomojo pobūdžio nutarimą, nors Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio 1 dalis (48 straipsnio 2 dalis pagal nutarimo priėmimo metu galiojusią redakciją) nustato, kad VVTAT nutarimas yra vykdomasis dokumentas, turintis res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią ir yra vykdomas CPK nustatyta tvarka. Tai, kad į VVTAT priimtą sprendimą ir nustatytas aplinkybės neatsižvelgė nei atsakovė, nei teismai, leidžia manyti, kad VVTAT priimti sprendimai yra nereikšmingi nagrinėjant vartotojų ginčus ikiteismine tvarka.

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atveju yra laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą). Reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą (CK 6.338 straipsnio 3 dalis). Pardavėjo atsakomybės ribos ir įrodinėjimo našta kokybės garantijos atveju, palyginus su situacija, kai tokio termino nėra, pasikeičia pirkėjo naudai: kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už garantijos termino metu atsiradusius daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad jie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar dėl nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis). Iš įstatymo kylanti pardavėjo pareiga garantiniu laikotarpiu visais atvejais garantuoti daiktų kokybę lemia tai, kad vartotojas visą garantijos laikotarpį gali reikšti reikalavimus dėl parduoto daikto trūkumų, todėl ieškovės pareikštas reikalavimas praėjus 18 mėn. garantinio termino yra teisėtas.

Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovės įsigyta indaplovė „Siemens“ garantiniu laikotarpiu neteko tų savybių, kurių ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, t. y., sugedus pagrindiniam elektroniniam blokui, indaplovė nebeatliko pagrindinės savo funkcijos. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodo, kad šio gedimo pašalinimas siektų 50 Eur, tačiau 2016 m. gegužės 18 d. vykusio teismo posėdžio metu UAB „Baltic Continent“ vadovui uždavus klausimą, ar jis yra matęs ginčo objektą – indaplovę „Siemens“, jis atsakė, jog ne, bei pripažino, kad nagrinėjamu atveju šis indaplovės gedimas yra garantinis. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų teigti, kad ieškovės indaplovės gedimas yra mažareikšmis ir šio gedimo pašalinimo kaina siektų 50 Eur. Kartu su 2016 m. balandžio 27 d. ieškovės pateiktais rašytiniais paaiškinimais buvo pateiktas susirašinėjimas tarp ieškovės ir UAB „Baltic Continent“ techninio direktoriaus, iš šio susirašinėjimo matyti, kad, ieškovei paprašius pateikti indaplovės remonto sąmatą (pasiūlymą), tai padaryti buvo atsisakyta dėl ieškovei nežinomų priežasčių.

Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

. Ieškovė kasaciniame skunde vadovaujasi suformuota teismų praktika iki 2010 metų, o tai yra pasenusi teismų praktika, kadangi nuo to laiko ne kartą keitėsi teisės aktai vartotojų teisių apsaugos srityje.

. Daikto defekto pobūdis vertinamas kiekvieno konkretaus ginčo atveju, atsižvelgiant ir į tai, kiek kartų nuo prekės įsigijimo šie defektai buvo nustatyti. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad prekę vartojant ilgiau kaip pusę metų turi būti įdėmiau atsižvelgta į visas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismas, įvertindamas vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Sutarties nutraukimas yra paskutinė pažeistų teisių gynimosi priemonė, kuri gali būti taikoma tik tada, kai nukentėjusios sutarties šalies materialinės subjektinės teisės negali būti apgintos kitais įstatymo nustatytais būdais. Šiuo atveju kyla klausimas, ar ieškovė iš tikrųjų iš esmės negavo to, ką tikėjosi gauti, sudarydama indaplovės pirkimo–pardavimo sutartį.

. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad atsakovė nei iki teismo posėdžio nagrinėjant bylą iš naujo, nei teismo posėdžio metu priešieškiniu nereiškė reikalavimų dėl sutarties dalies dėl indaplovės „Siemens“ nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Todėl šie atsakovės veiksmai suponuoja tai, kad PVM sąskaitos faktūros pagrindu tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai ir jie ieškovės iniciatyva buvo nutraukti tinkamai. Atsakovė su tokiais ieškovės argumentais nesutinka ir mano, kad teismas teisingai savo sprendime nurodė, jog atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė nesutikimo su ieškovės ieškiniu argumentus, t. y. kad indaplovės trūkumas yra mažareikšmis, ir ieškovė neturėjo teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutarties (CPK 142 straipsnio 2 dalis), todėl teismas privalėjo įvertinti šiuos atsakovės argumentus, nepriklausomai nuo to, ar tokie argumentai pareikšti ieškinio, ar atsiliepimo į ieškinį forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-196-915/2015).

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę

Remiantis 2013 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusiomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalimis, parduodami daiktai turi būti saugūs. Daiktų saugos reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą). Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir daikto pirkimo–pardavimo sutartyje. Draudžiama parduoti daiktus, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs. Daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sąlygas, jeigu: 1) daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės (2013 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.).

Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Vadovaujantis CK 6.338 straipsnio 2 dalimi, kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino.

Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nurodytų CK 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1, 2, 3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

Pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Pardavėjas taip pat gali remtis kitais jo atsakomybę šalinančiais (ribojančiais) pagrindais: pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį, 6.333 straipsnio 3 dalį pardavėjas, net ir esant įstatyme ar sutartyje nustatytam kokybės garantijos terminui, nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės, arba nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).

Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai. Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad vartotojas visą garantijos laikotarpį gali reikšti reikalavimus dėl parduoto daikto trūkumų, todėl ieškovės pareikštas reikalavimas praėjus 18 mėn. garantiniam terminui yra teisėtas; sugedusi indaplovė neteko tų savybių, kurių ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, ir neatlieka pagrindinės savo funkcijos, o apeliacinės instancijos teismas, pasakydamas, kad indaplovės gedimas nėra esminis, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims.

Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes, spręstina dėl daikto atitikties tinkamos kokybės reikalavimams. Nagrinėjant ginčą dėl indaplovės kokybės, svarbios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. kad: įgaliotas serviso centras UAB „Baltic Continent“ konstatavo indaplovės „Siemens“ gedimą – perlūžusius durelių pynės laidus ir pagrindinio elektroninio bloko gedimą; Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 3 d. sprendime nurodė, kad indaplovė yra netinkamos kokybės; prekė sugedo garantinio laikotarpio metu. Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, priteisė ieškovei iš atsakovės 451,81 Eur už netinkamos kokybės prekę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad indaplovės savybės jos pirkimo–pardavimo metu ir 18 mėn. nuo šios sutarties sudarymo atitiko šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, taigi pirkėjos (ieškovės) lūkesčiai turėti tinkamą daiktą nebuvo pažeisti 18 mėn.

CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nustatytas parduodamo daikto garantijos taikymo privalomumas pasireiškia ir tuo, kad pardavėjas neturi teisės riboti tokios garantijos apimties, t. y. jam neleidžiama pačiam sutrumpinti garantijos terminą – įstatymo įtvirtinama garantija, faktiškai būdama pagrindinė vartotojo teisių apsauga pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atveju, negali būti keičiama pardavėjo iniciatyva. Pabrėžtina, kad įstatyme įtvirtintos daikto kokybės garantijos terminas yra dveji metai nuo daikto perdavimo pirkėjui ir daiktas turi išlikti tinkamos kokybės visą šį laikotarpį.

Nagrinėjamu atveju šalys nesudarė rašytinės sutarties, kurioje būtų įtvirtintas kitoks prekės garantijos terminas, nei nustatytas įstatyme (CK 6.338 straipsnio 2 dalyje), todėl ginčo atveju prekei taikytina dvejų metų įstatyme įtvirtinta garantija. Pažymėtina, kad indaplovė tinkamai veikė tik 18 mėnesių – tai nustatė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Taigi prietaisas likus dar 6 mėnesiams iki jo garantijos pabaigos nebeatliko pagrindinės savo funkcijos. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovei perduota indaplovė buvo su defektu, kadangi daiktas 18 mėnesių veikė tinkamai ir kokybiškai. Kasacinis teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad nei 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų (toliau – Direktyva 1999/44/EB), nei ją įgyvendinančios CK nuostatos nereikalauja, jog daikto perdavimo metu jau būtų akivaizdus defektas, – pakanka, kad būtų priežastys tokiam defektui išryškėti ar atsirasti ateityje garantinio laikotarpio metu. Tai ypač aktualu kalbant apie kompleksinius ir technologiškai sudėtingesnius daiktus, kadangi jų trūkumams (kuriuos sukeliančios priežastys jau yra daikto perdavimo metu) išryškėti gali reikėti daugiau laiko, tačiau vėlesnis jų paaiškėjimas nepaneigia nei fakto, jog tai – trūkumas, nei to, kad daikto kokybė buvo netinkama. Kaip pažymėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), nors neatitikimas išaiškėjo prekę jau pateikus, prekės pateikimo momentu jis „embriono būsenos“ jau egzistavo (ESTT 2015 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Froukje Faber prieš Autobedrijf Hazet Ochten BV, C-497/13, 72 punktas). Nagrinėjamu atveju ginčo objektas nebėra tinkamas naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; neatitinka kokybinių rodiklių, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį, neatitinka pagrįstų vartotojos lūkesčių – prietaisas nebeveikia, todėl konstatuotina, kad prekės trūkumas svarbus.

CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpcija. Šią prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: daikto naudojimo ar saugojimo taisyklių pažeidimas, padarytas pirkėjo, yra pardavėjo atsakomybę šalinanti aplinkybė, kurią pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį įrodinėja pardavėjas.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad gedimas galėjo atsirasti dėl elektros iškrovos ar elektros įtampos svyravimų tinkle. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų, o bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovė indaplovę naudojo ar saugojo netinkamai, ar kad gedimai galėjo atsirasti dėl elektros iškrovos ar elektros įtampos svyravimų tinkle. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai eliminavo atsakovės pareigą atsakyti už netinkamos kokybės prekę.

13Dėl pirkėjo teisių gynimo, įsigijus netinkamos kokybės daiktą

Pagal 2013 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusias CK 6.363 straipsnio 4 ir 8 dalis, pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus; 4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas. Pirkėjas vietoj šio straipsnio 4–7 dalyse numatytų reikalavimų gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (2013 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.).

CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta pirkėjo (vartotojo) teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis, nei įprasta, sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis.

Vartotojas disponuoja CK 6.363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų, o ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (ieškovo – vartotojo) pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos ir arba taiko užsakovo (ieškovo – vartotojo) pasirinktą, nurodytame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti, arba parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo (ieškovo – vartotojo) teisių gynimo būdą. CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) pagal šiose normose nustatytas sąlygas suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

Vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindas vartotojui nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Pasinaudojimas tokiu teisių gynimo būdu nėra besąlygiškai siejamas su nepavykusiu trūkumų šalinimu arba galimybės pašalinti trūkumus nebuvimu. Tačiau, esant šalių ginčui, tokio vartotojo teisių gynimo būdo taikymas turi būti įvertinamas proporcingumo aspektu: ar jis nesukeltų kitai šaliai neadekvačių teisinių padarinių, ar jis yra protingas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014).

Tai, ar galiojančio vartotojų teisių apsaugą užtikrinančio teisinio reglamentavimo kontekste kuris nors iš pasirinktų vartotojo teisių gynimo būdų, išdėstytų CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse, suderinamas su proporcingumo principu, sprendžia teismas, vadovaudamasis vartotojo teisių apsaugą užtikrinančiomis teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013).

Atsižvelgiant į šios nutarties 28–30 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad CK 6.363 straipsnis neįtvirtina vartotojo teisių gynimo būdų hierarchijos; vartotojas yra laisvas pasirinkti vieną iš CK 6.363 straipsnio 4 ir 8 dalyje įtvirtintų gynimo būdų, kiek tai neprieštarauja proporcingumo principui. Kaip minėta šios nutarties 23–24 punktuose, nustatyta, kad ieškovės parduotas prietaisas – netinkamos kokybės, prekės trūkumas žymus. Konstatavus, kad indaplovės trūkumas svarbus, vertintina, ar jis yra tiek svarbus, jog šiuo atveju sudarytų pagrindą taikyti vartotojos pasirinktą teisių gynimo būdą, įtvirtintą CK 6.363 straipsnio 8 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi garantinio serviso UAB „Baltic Continent“ išvadomis, kuriose pažymėta, kad diagnozuoti indaplovės gedimai yra per protingą laikotarpį pataisomi. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad ieškovė nesutiko pasinaudoti nemokamu garantiniu indaplovės remontu, nors teismo posėdžio metu UAB „Baltic Continent“ vadovas nurodė, jog indaplovės defektus būtų galima pataisyti per trumpą laiką, o remonto išlaidos neviršytų 50 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas indaplovės trūkumo svarbą, atsižvelgė į galimybę jį pašalinti per protingą laiką ir protingomis sąnaudomis. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo nurodyti kriterijai svarbūs sprendžiant, ar pasirinktas teisės gynimo būdas yra proporcingas, tačiau negalima sutikti, kad vien tik trumpas indaplovės taisymo laikotarpis ir nedidelė jo kaina savaime atimtų iš ieškovės galimybę apginti savo kaip pirkėjos teises pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį, įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Be kita ko, be žodinio garantinės priežiūros įmonės vadovo liudijimo, byloje nenustatyta jokių kitų įrodymų, kad indaplovės taisymas kainuotų tik 50 Eur, o jo nurodytas trumpas remonto laikas taip pat nėra konkretizuotas. Priešingai šiam liudytojo teiginiui, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos išvadoje nurodė, kad prietaiso gedimas yra esminis prekės kokybės pažeidimas.

Atsižvelgiant į teismų nustatytas aplinkybes, vertintina, kad šiuo atveju indaplovės gedimas yra reikšmingas – sugedo viena iš pagrindinių jos dalių, ji neteko tų savybių, kurių ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, todėl nebegali būti naudojama pagal paskirtį. Prekės taisymas negalėjo būti įgyvendintas nesukeliant didelių nepatogumų vartotojai, nes turi būti atsižvelgiama ne tik į remonto laiką ir kainą, bet ir į prekės, kuri vartotojai buvo reikalinga, paskirtį. Todėl konstatuotina, kad ieškovės pasirinkta teisių gynimo priemonė, vertinant indaplovės trūkumo rimtumą, yra proporcinga; ieškovė turėjo teisę reikalauti nutraukti 2013 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl indaplovės ir grąžinti už ją sumokėtus pinigus.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

14Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo pareigas prekės garantiniu laikotarpiu ir vartotojų teisių gynimo būdus, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims, nepagrįstai sprendė, jog atsakovei nekyla civilinė atsakomybė dėl netinkamos kokybės parduoto buitinės technikos prietaiso. Todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas dėl minėtų pažeidimų ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme atsakovė sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį. Tenkinus kasacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistina 15 Eur šių išlaidų atlyginimo. Duomenų apie kasaciniame teisme patirtas atstovavimo išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš atsakovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti.

18Palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą.

19Priteisti iš atsakovės UAB „Merlonda“ (j. a. k. 123274958) ieškovei R. M. (a. k. ( - ) 15 (penkiolikos) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.