Full text

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



2010 m. lapkričio 18 d.

Vilnius



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Andriui Kremensui,

atsakovo atstovui J. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – asociacija „Lietuvos advokatūra“, dėl nutarimo panaikinimo.



Teisėjų kolegija



n u s t a t ė:



I



Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2009 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. 2S-11 „Dėl reklaminių teiginių, susijusių su advokatų teikiamomis paslaugomis, atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) ir bylą nutraukti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu Taryba pripažino, jog reklaminiai teiginiai – „skyrybų advokatų paslaugos“, „geriausi skyrybų advokatai“, „geriausių skyrybų advokatų paslaugos“, „ypač kvalifikuotos ir pigios visos advokatų paslaugos“, „skyrybų centras – advokatai“, „pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“, „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“, „atstovavimas teisme“, „profesionalus atstovavimas teisme“, „<...> ir atstovavimas teisme“ – yra klaidinanti reklama ir įpareigojo pareiškėją per dvi darbo dienas nutraukti šių reklaminių teiginių naudojimą bei paskyrė 11 500 Lt baudą.

Teigė, kad nagrinėjant bylą Taryboje, nedalyvavo pareiškėjo atstovas, nebuvo suteikta teisė būti išklausytam, duoti paaiškinimus žodžiu. Nurodė, jog Bendrovės direktorius ruošėsi bylos nagrinėjimui, tačiau, susirgus jo globotinei, dalyvauti bylos nagrinėjime negalėjo. Akcentavo, kad atsakovui buvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir pridėta medicininės pažymos kopija.

Nurodė, kad Bendrovė, kaip specializuota teisinių paslaugų įmonė, buvo įsteigta 2005 m. gruodžio 19 d. Pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad pirmiau minėti teiginiai yra klaidinanti reklama, nes, jo manymu, ji pasireiškia kaip apgaulingas tvirtinimas, kad komercinis subjektas turi licenciją. Pabrėžė, kad Bendrovė pirmiau minėtais teiginiais netvirtino, kad ji, kaip juridinis asmuo, turi teisę teikti advokato paslaugas. Teigė, kad Bendrovės klientams advokato paslaugas teikia advokatai, su kuriais yra sudarytos atitinkamos sutartys. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad pirmiau minėti teiginiai yra klaidinanti reklama.

Laikėsi pozicijos, kad teiginys „pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“ yra teisingas, nes nėra žinoma daugiau atvejų, kad santuoka abipusiu sutarimu būtų nutraukta per tokį trumpą laiką. Vertindamas teiginio „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“ klaidingumą, nukreipė į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK), kuriame numatytas skubus ir neskubus išlaikymo priteisimas: tuo atveju, jei pasirenkamas skubus alimentų priteisimo būdas, šalies pažeistos teisės apginamos per 3 dienas. Nurodė, kad Bendrovė bendradarbiauja su advokatais ir samdo juos teisinėms paslaugoms, taip pat ir pareiškėjo klientų atstovavimui teisme, teikti, todėl teiginiai „atstovavimas teisme“, „profesionalus atstovavimas teisme“, ,,<...> ir atstovavimas teisme“ negali būti laikomi klaidinančiais.

Manė, kad atsakovas, skirdamas baudą, nesilaikė baudos skyrimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnyje, nes buvo paskirta maksimalaus dydžio bauda, nepaisant to, jog toks pažeidimas buvo konstatuotas pirmą kartą, o žala vartotojams nebuvo padaryta. Teigė, kad Taryba supainiojo sunkinančias aplinkybes su teisės pažeidimo sudėties elementais, nes reikalaujamos informacijos nepateikimas, pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalį, laikytinas teisės pažeidimu, bet ne sunkinančia aplinkybe.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad tyrimo ir viešo posėdžio metu S. V. nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti jo įgalinimus atstovauti pareiškėjui, todėl nebuvo pagrindo tenkinti jo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Pabrėžė, jog Bendrovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji turi teisę teikti reklamuojamas paslaugas, t. y. teikti advokatų paslaugas. Pažymėjo, kad Bendrovė neturi teisės verstis advokato veikla, ir vertino, jog dėl to jos skleidžiami reklaminiai teiginiai yra klaidingi.

Pažymėjo, kad skiriant baudą buvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas skleidė pagal savo pobūdį klaidinančią reklamą, kuri galėjo suklaidinti reklamos vartotojus ir paveikti jų ekonominį elgesį. Nurodė, jog taip pat buvo atsižvelgta į reklamos skleidimo mastą, pažeidimo trukmę, sunkinančias aplinkybes, t. y. kliudymą vykdyti tyrimą, ir pažeidimo tąsą – klaidinančios reklamos skleidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija „Lietuvos advokatūra“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.



II.



Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. balandžio 8 d. Bendrovės direktorius S. V. pateikė prašymą atidėti Tarybos posėdį dėl jo globotinės ligos, kartu pateikė ir minėtą aplinkybę patvirtinančią medicininę pažymą, tačiau kaip matyti iš Tarybos 2009 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolo, jo prašymas nebuvo patenkintas, o byla buvo išnagrinėta pareiškėjo atstovui nedalyvaujant. Rėmėsi Tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 42 punktu ir nurodė, jog šalys neginčija, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Tarybos posėdžio datą ir laiką, o iš Tarybos tyrimo bylos matyti, kad nebuvo pateiktas joks dokumentas, iš kurio būtų galima spręsti apie S. V. įgaliojimus atstovauti Bendrovės Skyrybų centrui Taryboje. Padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl teisės būti išklausytam ir duoti paaiškinimus pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rėmėsi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 ir 7 dalimis, 5 straipsniu ir pažymėjo, kad Bendrovės Skyrybų centras teikia teisines paslaugas. Akcentavo, jog pareiškėjo skelbti teiginiai apie teikiamas advokatų paslaugas ir alimentų priteisimą yra tiesiogiai susiję su jo vykdoma veikla ir skatina naudotis jo teikiamomis paslaugomis, todėl laikytini reklama, kaip tai apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Nukreipė į Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 7 straipsnio 4 punktą ir nurodė, kad pareiškėjas skelbė reklaminius teiginius „skyrybų advokatų paslaugos“, „geriausi skyrybų advokatai“, „geriausių skyrybos advokatų paslaugos“, „ypač kvalifikuotos ir pigios visos advokatų paslaugos“, „skyrybų centras – advokatai“. Pažymėjo, kad tą aplinkybę, jog Bendrovė neturi teisės verstis advokato veikla, raštu patvirtino asociacija „Lietuvos advokatūra“. Pažymėjo, jog sprendžiant, ar tam tikra reklama yra klaidinanti, užtenka nustatyti asmens suklaidinimo galimybę, ir vertino, kad iš pirmiau minėtų reklaminių teiginių vartotojas pagrįstai gali spręsti, kad advokato paslaugas jam teiks pats pareiškėjas. Atkreipė dėmesį į tai, jog Bendrovės skleisti reklaminiai teiginiai neatskleidžia to, kad ji atlieka tarpininko paslaugas, o advokatai yra samdomi pagal sutartis.

Nukreipė į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir konstatavo, kad Bendrovės Skyrybų centras nepateikė skleistus reklaminius teiginius pagrindžiančių įrodymų, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, jog Bendrovės Skyrybų centro reklamoje naudojami teiginiai „pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“ ir „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“ yra klaidinantys, kadangi Bendrovės Skyrybų centras savo reklamoje naudoja teiginius, kurie nurodo teikiamų paslaugų rezultatą ir apibrėžia šios paslaugos suteikimą laike, nors paslaugos suteikimo rezultatas per tam tikrą laiką nepriklauso nuo paslaugos teikėjo, t. y. Bendrovės Skyrybų centro valios ir veiksmų.

Pažymėjo, kad santuokos nutraukimo ir išlaikymo priteisimo klausimai yra priskirtini teismo kompetencijai ir sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka bei per jame nustatytus terminus. Nurodė, jog atsižvelgiant tai, kad civilinis procesas remiasi teisėjo vadovavimo procesui principu, kuriuo vadovaudamasis teismas gali nustatyti dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems proceso dalyviams terminus procesiniams veiksmams atlikti, Bendrovė negali garantuoti ar nustatyti, kad santuokos nutraukimo ar išlaikymo priteisimo procesas truks konkretų laikotarpį, ar, kaip Bendrovė nurodė reklamoje, – rezultatas bus pasiektas skubiai. Padarė išvadą, kad Bendrovės Skyrybų centras, reklamose naudodamas teiginius „pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“ ir „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“, pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.

Vertino, kad vartotojas, susipažinęs su Bendrovės Skyrybų centro skelbtais reklaminiais teiginiais „atstovavimas teisme“, „profesionalus atstovavimas teisme“ bei „<...> ir atstovavimas teisme“, pagrįstai gali tikėtis, kad Bendrovėje jam bus suteiktos atstovavimo teisme paslaugos. Rėmėsi CPK 56 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės Skyrybų centras nepateikė įrodymų, jog turi teisę verstis advokato veikla, t. y. turi teisę teikti atstovavimo civilinėse bylose paslaugas, Bendrovės skelbti reklaminiai teiginiai „atstovavimas teisme“, „profesionalus atstovavimas teisme“ bei „<...> ir atstovavimas teisme“ yra klaidinantys ir pažeidžiantys Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.

Nukreipė į Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalį ir pažymėjo, kad Taryba, nustatydama baudos dydį, vadovavosi tuo, jog Bendrovės Skyrybų centro reklama pagal savo pobūdį buvo klaidinanti reklama, kuri galėjo suklaidinti reklamos vartotojus ir paveikti jų ekonominį elgesį. Be to, buvo atsižvelgta į ilgą pažeidimo trukmę: reklama buvo platinama mažiausiai nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2009 m. kovo 13 d., vidutinį reklamos skleidimo mastą: reklama buvo skleista reklaminėmis skrajutėmis ir spaudoje. Nurodė, kad nustatant baudos dydį, taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad Bendrovė, neteikdama Tarybos reikalaujamos informacijos, kliudė vykdyti tyrimą, be to, skleisdama klaidinančią reklamą, tęsė pažeidimą. Rėmėsi Reklamos įstatymo 22 straipsnio 12 dalimi ir atkreipė dėmesį į tai, jog iš Tarybos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepateikė atsakovo prašomos reikalingos tyrimui medžiagos. Pažymėjo, kad Taryba, nustatydama baudos dydį, atsižvelgė į Bendrovės Skyrybų centro 2007 m. pajamas ir apskaičiuotą 41 600 Lt baudą sumažino iki 11 500 Lt.



III.



Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Mano, kad Taryba, prieš atsisakydama atidėti posėdį, galėjo Bendrovės direktoriaus paprašyti pateikti dokumentus, kurie patvirtintų, jog jis yra įgaliotas atstovauti Bendrovei, ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas Tarybos posėdžio neatidėjimo aspektą vertino formaliai.

2. Bendrovei nepagrįstai buvo inkriminuoti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies bei Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimai, nes tokiu atveju būtina nustatyti, kad Bendrovės skleistuose reklaminiuose teiginiuose yra apgaulingas tvirtinimas, jog jai yra suteikta atitinkama licencija (leidimas), tačiau nei viename iš šių teiginių nėra nurodoma, kad Bendrovė turi licenciją (leidimą) teikti advokato paslaugas. Be to, advokatų profesinė veikla nėra licencijuojama: advokatas turi teisę verstis tokia veikla, jeigu yra įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą ir turi teisės verstis advokato veikla liudijimą (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 17 str. 1 ir 3 d.), todėl pareiškėjas negalėjo apgaulingai to tvirtinti.

3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr. A444-931/2005, A756-1436/2008) ir netaikė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies, kuri numato vidutinio vartotojo kriterijų (analogiškai ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d.), nes vidutinis vartotojas gali ir turi suvokti, kad jam advokato paslaugas teiks ne juridinis, o fizinis asmuo – advokatas, taigi ne Bendrovė, o konkretus advokatas.

4. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad reklaminiai teiginiai „pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“, „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“ yra klaidinantys, nes pareiškėjas nepateikė jų pagrindžiančių įrodymų, nevertino į bylą pateikto Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2406-585/2008 dėl santuokos nutraukimo, iš kurio matyti, kad santuoka abipusiu sutuoktinių sutikimu buvo nutraukta per 3 dienas nuo pareiškimo pateikimo teismui.

5. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų, pateiktų dėl teiginių „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“, „atstovavimas teisme“, „profesionalus atstovavimas teisme“ ir „<...> ir atstovavimas teisme“ teisingumo.

6. Nurodo, kad tiesioginiam Bendrovės konkurentui Taryba už analogišką Reklamos įstatymo pažeidimą paskyrė daug mažesnę baudą, o tai reiškia, jog Taryba taiko dvigubus standartus ir pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino to, jog Bendrovei paskirtos baudos dydis buvo neteisingai nustatytas, nes nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma ne Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis, o šio straipsnio 12 dalis.

7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su Tarybos argumentu, kad informacijos nepateikimas laikytinas sunkinančia aplinkybe (Reklamos įstatymo 22 str. 3 d., Konkurencijos įstatymo 41 str. 3 d.), ir nesutinka, jog pareiškėjas trukdė Tarybai atlikti tyrimą. Be to, Taryba plečiamai aiškino Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 dalį, nes sunkinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad buvo tęsiamas pažeidimas, skleidžiant reklamą, nors Bendrovė nebuvo įpareigota nutraukti ginčo reklaminių teiginių sklaidą.

8. Teigia, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjo šališka teisėjų kolegija, nes viena iš jos narių buvo teisėja L. A., kuri anksčiau yra susidūrusi su Bendrovės direktoriumi jai nepalankiomis aplinkybėmis ir kuri nagrinėjamu atveju turėjo nusišalinti.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas pabrėžia, kad nei tyrimo, nei Tarybos posėdžio metu S. V. nepateikė jokio dokumento, kuris patvirtintų jo įgaliojimus atstovauti Bendrovei. Be to, jis nepateikė ir tos aplinkybės, jog jis yra globėjas, įrodymų. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo skleisti reklaminiai teiginiai turėjo būti vertinami vidutinio vartotojo požiūriu, nes Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nėra įtvirtintos prezumpcijos, taigi tokiu atveju Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalis nėra taikoma. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 punktą, kadangi jame įtvirtintas draudimas neturi būti siejamas išimtinai su licencijos turėjimu, nes jis draudžia veiksmus, kai ūkio subjektas apgaulingai tvirtina, kad jo veikla yra patvirtinta ar jai yra pritarta kokios nors kompetentingos institucijos. Be to, pagal Advokatūros įstatymo 17 straipsnį, advokato veikla galima verstis tik turint teisės verstis advokato veikla liudijimą. Akcentuoja, kad pareiškėjas, manydamas, kad byla bus nagrinėjama šališkos teisėjų kolegijos, galėjo pareikšti nušalinimą, tačiau to nepadarė, be to, iš pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo daryti išvados, kad jo nurodoma teisėja iš tiesų galėtų būti šališka šioje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija „Lietuvos advokatūra“ nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą.



Teisėjų kolegija



k o n s t a t u o j a:

IV.



Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas viešai – spaudoje ir skrajutėmis (tyrimo bylos Nr. 08/09/2/5/07/11/089 medžiaga, b. l. 3-7, 10, 37-39, 47) – skleidė atitinkamą reklaminę informaciją (Reklamos įstatymo 2 str. 7 d.), t. y. teiginius: „skyrybų advokatų paslaugos“, „geriausi skyrybų advokatai“, „geriausių skyrybų advokatų paslaugos“, „ypač kvalifikuotos ir pigios visos advokatų paslaugos“, „skyrybų centras – advokatai“, „pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“, „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“, „atstovavimas teisme“, „profesionalus atstovavimas teisme“, „<...> ir atstovavimas teisme“, t. y. kad Bendrovė yra reklamos davėjas (Reklamos įstatymo 2 str. 8 d.), taip pat ir dėl to, jog minėti reklaminiai teiginiai buvo skelbiami atitinkamą laikotarpį, t. y. mažiausiai nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2009 m. kovo 13 d., – ginčas iš esmės kilo dėl to, jog atsakovas minėtus teiginius pripažino klaidinančia reklama.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis apibrėžia, kad klaidinanti reklama yra reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

Bendrovės skleisti reklaminiai teiginiai išskirtini į dvi grupes, t. y. teiginiai „skyrybų advokatų paslaugos“, „geriausi skyrybų advokatai“, „geriausių skyrybų advokatų paslaugos“, „ypač kvalifikuotos ir pigios visos advokatų paslaugos“, „skyrybų centras – advokatai“, „atstovavimas teisme“, „profesionalus atstovavimas teisme“ ir „<...> ir atstovavimas teisme“, priskirtini tai grupei teiginių, kurie, pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 punktą, atitinka klaidinančios reklamos prezumpciją, ir teiginių („pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“ ir „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“), kurie vertintini remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, grupę.

Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalis fizinio asmens teisę verstis advokato veikla sieja su atitinkamui įrašu Lietuvos praktikuojančių advokatų sąraše bei teisės verstis advokato veikla liudijimo turėjimu. Taigi akivaizdu, kad Bendrovė, būdama juridiniu asmeniu, negali teikti advokato paslaugų. Pagal Advokatūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalis, advokatai gali steigti privatųjį juridinį asmenį, kurio teisinė forma yra advokatų profesinė bendrija, tačiau jos dalyviu gali būti tik advokatas. Bendrovės teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė, o ne advokatų teisinė bendrija. Galiausiai Advokatūros įstatymo 42 straipsnis nustato advokato veiklos reklamavimo draudimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo elgesys, be kita ko, vertintinas kaip galintis pakenkti kitų asmenų, o konkrečiai advokatų ir jų profesinių bendrijų, galimybėms konkuruoti, kas, kaip minėta, pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, laikytina klaidinančia reklama.

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 punkte numatyta, kad klaidinančia komercine veikla, kurios nereikia įrodinėti, laikomas apgaulingas tvirtinimas, kad komercinės veiklos subjektui (įskaitant jo vykdomą komercinę veiklą) yra suteikta licencija (leidimas). Reklamos sklaida neabejotinai yra komercinė veikla (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 4 d.). Bendrovės skleisti pirmosios grupės reklaminiai teiginiai referuoja į tai, kad bus teikiamos advokato paslaugos, t. y. tiek juose expressis verbis vartojant sąvoką „advokatas“, tiek nurodant teisminio atstovavimo institutą (CPK 56 str.). Kaip minėta, siekiant vykdyti tokią veiklą, inter alia yra reikalingas teisės verstis advokato veikla liudijimas, kuris Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 punkto prasme laikytinas licencija (leidimu). Taigi Bendrovė, reklamuodama advokato paslaugas, vykdė klaidinančią komercinę veiklą.

Be kita ko, pareiškėjas teigia, kad vidutinis vartotojas turi suvokti, jog Bendrovė teikia tarpininkavimo paslaugas. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas vienas iš kriterijų, t. y. išsamumas, į kurį atsižvelgiama sprendžiant ar reklama yra klaidinanti. Laikoma, kad reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju būtent ta aplinkybė, kad Bendrovė nenurodė tarpininkaujanti tarp jos klientų ir advokatų, teikiančių teisines paslaugas, ir laikytina jos skleistos informacijos išsamumo trūkumu, taigi atitinkamai klaidinančia reklama. Tačiau nustačius klaidinančios reklamos prezumpciją, Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatytas vidutinio vartotojo kriterijus nėra taikomas, kadangi a priori yra preziumuojama, kad tam tikra informacija yra klaidinanti reklama, t. y. nėra vertinamas jos galimas poveikis vartotojui.

Antroji Bendrovės skleistų reklaminių teiginių grupė vertintina atsižvelgiant į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad laikoma, jog reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė reklaminių teiginių „pasaulio skyrybų čempionai – skyrybos per 3 dienas“ ir „skubus alimentų priteisimas iš skolininko“ teisingumą patvirtinančių įrodymų (į bylą pateiktas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2406-585/2008 dėl santuokos nutraukimo tokiu įrodymu nelaikytinas), o ir negalėjo jų pateikti, nes laikotarpis, per kurį bus priimtas atitinkamas teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ar išlaikymo priteisimo, nepriklauso tik nuo Bendrovės samdomų advokatų veiksmų ir valios, juo labiau – nuo Bendrovės veiksmų ir valios. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju taikytinas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatytas vidutinio vartotojo kriterijus, ir vertina, kad nėra pagrindo teigti, jog vidutinis vartotojas, nagrinėjamu atveju – tai asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, minėtus reklaminius teiginius vertins kritiškai, t. y. atitinkamų CPK nuostatų kontekste.

Pareiškėjas teigia, kad jam buvo paskirta per didelė bauda, nors toks pažeidimas buvo konstatuotas pirmą kartą, vartotojams žala nebuvo padaryta, be to, Bendrovės konkurentui už analogišką pažeidimą buvo paskirta mažesnė bauda. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, kaip už analogišką teisės pažeidimą buvo nubaustas Bendrovės konkurentas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl ši aplinkybė, vertinant, ar pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo paskirta proporcingo dydžio bauda, nebus analizuojama.

Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 30 000 Lt, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120 000 Lt, tačiau to paties straipsnio 12 dalyje numatyta, jog už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 proc. reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto.

Nutarimu pareiškėjui, atsižvelgus į tai, kad buvo skleidžiama klaidinanti reklama, į ilgą pažeidimo trukmę bei vidutinį jos skleidimo mastą, į pareiškėjo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. į tai, jog Bendrovė, neteikdama Tarybai reikalaujamos informacijos, kliudė vykdyti tyrimą bei skleisdamą klaidinančią reklamą tęsė pažeidimą, buvo paskirta 11 500 Lt bauda, kurios dydis neviršijo 3 proc. Bendrovės pajamų 2007 m. (metinė pelno mokesčio deklaracija; tyrimo bylos Nr. 08/09/2/5/07/11/089 medžiaga, b. l. 162-166).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (Reklamos įstatymo 22 str. 10 d.) nagrinėjamu atveju nustatyta nebuvo, tačiau buvo nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės: Bendrovė kliudė Tarybai vykdyti tyrimą ir tęsė pažeidimą. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 straipsnyje išvardijamos atsakomybę sunkinančios aplinkybės: 1) reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą; 2) tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti; 3) reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala; 4) pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju Taryba pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas kliudė atlikti tyrimą, nes kaip matyti iš susirašinėjimo tarp Tarybos ir Bendrovės, pareiškėjas nebendradarbiavo ir neteikė jokios prašomos informacijos (tyrimo bylos Nr. 08/09/2/5/07/11/089 medžiaga, b. l. 16-17, 127, 128, 129, 141, 142, 172, 173, 175), tačiau nepagrįstai kaip pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę nurodė tai, kad jis tęsė pažeidimą, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog jis buvo įpareigotas jį nutraukti, be to, tik Nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė atitinkamą Reklamos įstatymo pažeidimą. Vis dėlto teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad nustatytos pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės bei kitų Nutarime nurodytų aplinkybių (Reklamos įstatymo 22 str. 7 d.) pakanka, idant būtų galima pateisinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį. Kartu pažymėtina, jog tai, kad Taryba atitinkamų pareiškėjo veiksmų nekvalifikavo kaip pažeidimo pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalį, neapsunkino jo padėties ir nepažeidė jo teisių ir teisėtų interesų, todėl vertinant, ar Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, ši aplinkybė nėra reikšminga.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeista jo Konkurencijos įstatymo 34 straipsnyje įtvirtinta teisė teisė būti išklausytam, duoti paaiškinimus ir susipažinti su tyrimo medžiaga, nes S. V. negalėjo dalyvauti Tarybos posėdyje, o jo prašymas jį atidėti buvo nepagrįstai atmestas (Tarybos 2009 m. balandžio 10 d. bylų nagrinėjimo posėdžio protokolas Nr. 4S-20, b. l. 38-40). Tarybos teisė nagrinėti bylą proceso šalims nedalyvaujant numatyta Reglamento 86 punkte, kuris inter alia numato, jog nesant proceso šalių, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog joms buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus ir susipažinti su tyrimo išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neginčija to, kad buvo tinkamai informuotas apie Tarybos posėdį, o tą aplinkybę, jog Bendrovei buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus ir susipažinti su tyrimo išvadomis, patvirtina tyrimo bylos Nr. 08/09/2/5/07/11/089 medžiaga (b. l. 16-17, 127, 128, 141, 142, 172, 173, 175). Taigi nagrinėjamu atveju buvo visos Reglamento 86 punkto nurodytos aplinkybės, suteikusios teisę Tarybai bylą nagrinėti Bendrovės atstovui nedalyvaujant.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris nors iš dalies ir grindžiamas kitais motyvais, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :



Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.





Teisėjai Anatolijus Baranovas





Artūras Drigotas





Vaida Urmonaitė-Maculevičienė