Full text

Administracinė byla Nr. A858-806/2010

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo „BIGBANK AS“ atstovams advokatei Linai Darulienei, Laurai Gėrybaitei ir Edvardui Arnatkevičiui (Edvard Arnatkevič),

atsakovo Konkurencijos tarybos atstovams Justinai Paulauskaitei ir Elonui Šatui,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „General Financing“ atstovams Rūtai Valūnienei ir Andriui Vnukovskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „BIGBANK AS“ (pakeitęs pavadinimą iš „Balti Investeeringute Grupe Pank AS“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „BIGBANK AS“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Konkurencijos taryba 2009 m. sausio 22 d. nutarimu (Konkurencijos tarybos byla t. III, b. l. 163–171) (toliau – ir ginčijamas nutarimas) pripažino „Balti Investeeringute Grupi Pank AS“ (pavadinimas nuo 2009 m. sausio 23 d. pakeistas į „BIGBANKAS“ (t. I, b. l. 187) platintą reklamą „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ klaidinančia reklama. Konkurencijos Taryba minėtu nutarimu taip pat:

1. Įpareigojo „Balti Investeeringute Grupi Pank AS“ per 1 darbo dieną nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu šie veiksmai dar yra atliekami.

2. Įpareigojo „Balti Investeeringute Grupi Pank AS“ po Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ per 20 dienų paneigti klaidinantį reklaminį teiginį „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ (1 kartą per nacionaliniu mastu transliuojamą televizijos kanalą nuo 19 iki 23 valandos, ne mažesnės nei 20 sekundžių trukmės, perskaitant ir ekrane transliuojant juodom raidėm baltame fone žemiau nurodytą tekstą; 1 kartą per nacionaliniu mastu transliuojamą radijo stotį nuo 13 iki 19 valandos, ne mažesnės nei 20 sekundžių trukmės, perskaitant žemiau nurodytą tekstą; interneto svetainės www.BIGBANK.lt įžanginiame (pagrindiniame) puslapyje ne mažesnio kaip 1/4 A4 formato lapo ploto 14 dienų iš eilės žemiau nurodytą paneigimo tekstą: „Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2009 m. sausio 22 d. nutarimu konstatavo, kad 2007-2008 m. „BIGBANK“ platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra klaidinanti, kadangi „BIGBANK“ nėra greičiausiai vartojimo kreditą suteikiantis ūkio subjektas.“

3. Už klaidinančios reklamos naudojimą skyrė „Balti Investeeringute Grupi Pank AS“30 000 litų piniginę baudą.

4. Įpareigojo „Balti Investeeringute Grupi Pank AS“per 14 dienų nuo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodytų įpareigojimų įvykdymo informuoti Konkurencijos tarybą apie įvykdymą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas skundu (t. I, b. l. 2–27) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2009 m. sausio 22 d. atsakovo Konkurencijos tarybos nutarimą. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo ir skundo patikslinimo (t. I, b. l. 158–164).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vieną reklamos elementą „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“, kuris reklamose buvo naudojamas kaip registruotas figūrinis prekės ženklas ar žodžiu perskaitomas sakinys, prilygino visam reklamos klipui ir savo nutarime analizavo tik šį reklamos elementą, visiškai neanalizuodama viso reklamos turinio. Tiek vaizdinėje, tiek ir garsinėje pareiškėjo reklamoje visuomet buvo pabrėžiamas elementas, susidedantis iš žodžių „paprasta ir lengva“, ir tik pačioje reklamos klipo pabaigoje pasirodo figūrinis pareiškėjo prekės ženklas „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“. Pareiškėjas mano, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reklama skyrėsi tiek dėl skirtingų reklamos sklaidos būdų, tiek ir dėl skirtumų tarp vienu būdu skleistų skirtingų reklamos klipų, atsakovas privalėjo juos visus atskirai išnagrinėti ir tada spręsti dėl ginčijamo reklamos klipo elemento „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ klaidingumo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad reklama televizijoje, internete ir skystųjų kristalų monitorių ekranuose pasirodydavo pačioje reklamos pabaigoje ir jos vidutiniam vartotojui nebuvo įmanoma perskaityti dėl per smulkaus ginčijamo prekės ženklo žymens „greičiausias kelias iki pinigų“ raidžių dydžio. Atsakovas „vidutinio vartotojo“ sąvoką aiškino netinkamai. Pareiškėjas reklamavo finansines (vartojimo kredito suteikimo) paslaugas, todėl vidutinio vartotojo, kuris naudojasi ar gali naudotis vartojamojo kredito paslaugomis, dėmesingumas ir atidumas bei informuotumas reklamos atžvilgiu yra didesnis nei įprastinių ar kasdienių paslaugų reklamos atžvilgiu. Be to, atsižvelgiant į figūrinio prekių ženklo aiškiai dominuojantį žymenį „BIGBANK“, vidutinis vartotojas savo atmintyje neabejotinai užfiksuos dalį „bank“, kurią sies būtent su banko institucija.

Pareiškėjas nurodė, kad reklama, visų pirma, akcentavo lengvą ir paprastą vartojimo kredito išdavimą („Paprasta ir Lengva“), lengvą pirkimą („pirkti – lengva“), nesudėtingą idėjos įgyvendinimą („BIGBANK kreditas padės jums įgyvendinti jūsų idėjas“, „įgyvendinti idėją padės BIGBANK“), lengvą kreditą („imkite saulėtą kreditą“). Atsakovas klaidingai nusprendė, kad vieno vartotojo skundas preziumuoja „vidutinio vartotojo“ realų ar potencialų suklaidinimą, kadangi kalbant apie reklamos klaidingumą yra naudojamas „vidutinio vartotojo“ standartas, todėl vieno vartotojo skundas gali reikšti, kad šis vartotojas neatitinka vidutinio, protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo sąvokos. Atsakovas nepagrįstai pareiškėjo teikiamų paslaugų greitį lygino su bet kokiomis kitomis analogiškas paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, kurios neturi nei banko, nei finansinės įstaigos statuso. Be to, atsakovas nepagrįstai nelygino pareiškėjo kredito suteikimo procedūrų trukmės, bet sprendė, kad paslaugos greitis priklauso tik nuo disponavimo teisės pinigais atsiradimo. Siekiant objektyviai palyginti pareiškėjo ir jo konkurentų paslaugų greitį, reikėtų lyginti kredito suteikimo procedūros laiką, o ne laiką, per kurį pinigai pasiekia vartotoją, kadangi šis laiko tarpas nėra susijęs su pareiškėjo teikiamos paslaugos greičiu, bet priklauso nuo kito ūkio subjekto – banko, kuriame vartotojas turi sąskaitą – paslaugos greičio, už kurį pareiškėjas neatsako ir negali atsakyti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog grynųjų pinigų ir kredito išdavimo paslaugos yra tapačios, t. y. pareiškėjo teikiamą vartojimo kredito paslaugą sutapatino su kitų asmenų teikiama grynųjų pinigų išdavimo paslauga. Atsakovas, spręsdamas dėl reklaminio teiginio klaidinančio poveikio, nepagrįstai nesivadovavo Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 str. 6 d., nes reklaminis teiginys „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra metafora, t. y. perkeltinės prasmės teiginys, kuriame vartojami žodžiai „greičiausias kelias“ yra tik vaizdingas, perkeltine prasme vartojamas apibūdinimas, kuriuo pareiškėjas siekia atkreipti vartotojų dėmesį į banko, kaip greitai dirbančios ir savo nuolatinių klientų poreikius efektyviausiai patenkinančios institucijos, veiklą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai paskyrė jam maksimalią įstatyme nustatytą 30 000 litų baudą. Atsakovo nurodyta padaryto pažeidimo trukmė ar klaidinantis reklamos pobūdis nėra pagrindas nukrypti nuo baudos vidurkio. Atsakovas, skirdamas maksimalią baudą, nepagrįstai nurodė, kad jis atsižvelgia į didelį reklamos mastą, kadangi klaidinančia pripažino tik vieną reklamos elementą – garsinį ir prekės ženklą „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“. Be to, pareiškėjui nustatytas įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą savo turiniu taip pat yra piniginė sankcija, kadangi jis yra įpareigotas užsakyti ir pagaminti bei paskleisti per televiziją ir radiją ne mažesnės kaip 20 sekundžių trukmės pranešimą brangiausiu eterio laiku. Mano, kad atsakovo nustatytas įpareigojimas paneigti reklamą yra neproporcingas, baudžiamąjį, bet ne informacinį poveikį turinti priemonė, kurios taikymas pažeistų Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punkto tikslus, menkintų pareiškėjo reputaciją ir klaidintų vartotojus. Atsakovo nustatyto įpareigojimo turinys ir priemonės lemia, kad įpareigojimas paneigti reklamą virsta sankcija dėl tokio įpareigojimo įvykdymo sąnaudų, taip pat dėl tikėtinų tokio įpareigojimo pasekmių pareiškėjo įvaizdžiui ir reputacijai. Atsakovas įpareigojo pareiškėją paskelbti savo paslaugų, kurios bus teikiamos ateityje, vertinimą, nors atsakovas tyrė pareiškėjo reklamą ir jos teisingumą iki 2008 m. lapkričio 27 d. ir nustatė, kad pareiškėjo reklama neatitiko tikrovės reklamos skleidimo laikotarpiu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 113–123) atsakovas nurodė, kad vertindamas klaidinančią reklamą jis atsižvelgė į tai, kad vienas jos elementas – šūkis „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ – yra klaidinantis. Šis teiginys laikytinas išbaigtu, nereikalaujančiu jokių papildomų elementų ir savaime skleidžiančiu informaciją, kad pareiškėjas vartojimo kreditus teikia greičiau nei kiti ūkio subjektai. Teiginio klaidingumas atsispindėjo dėl jame naudojamo aukščiausio laipsnio būdvardžio „greičiausias“, suponuojančio, kad pareiškėjo paslauga teikiama greičiau nei visų kitų analogiškas paslaugas teikiančių ūkio subjektų. Todėl visiškai nesvarbu, kaip tai bando teigti pareiškėjas, kokią dalį šis teiginys užėmė visoje reklamoje – trumpa įsimintina frazė nešė vartotojui žinią apie pareiškėjo paslaugos išskirtinumą, ko iš esmės jis ir siekė. Priešingu atveju šio teiginio reklamoje apskritai nereikėtų, kadangi dar prieš tai esančioje reklamos dalyje minimas pareiškėjas ir jo teikiamos paslaugos pobūdis ir taip dar iki klaidinančio teiginio pasirodymo vartotojai gali identifikuoti reklamuojamą bendrovę bei jos paslaugas. Kadangi visose analizuotose reklamose pareiškėjo teiginį „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ buvo galima išgirsti arba perskaityti ir taip vienaip ar kitaip jis pasiekdavo vartotoją, dėl to visos reklamos buvo vertinamos kaip klaidinančios, galėjusios paveikti (ir paveikusios) vartotojų ekonominį elgesį.

Atsakovas „vidutinio vartotojo“ sąvoką aiškino tinkamai, vadovaudamasi LR reklamos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 17 dalimis. Pareiškėjas, teigdamas „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“, neišskyrė jokių finansinių institucijų, tarp kurių, reikėtų suprasti, pareiškėjas greičiausiai teikia paslaugas, todėl vartotojai visiškai pagrįstai galėjo suprasti, kad pareiškėjas greičiausiai teikia paskolas tarp visų analogiško pobūdžio paslaugas teikiančių ūkio subjektų nepriklausomai nuo jų juridinio statuso. Kalbėdamas apie skleidžiamą reklamą interneto svetainėse pareiškėjas užsimena tik apie reklamą su užrašu „Imkite saulėtą kreditą“, greta kurios buvo pateikiamas ir šūkis „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“, todėl vartotojas visiškai pagrįstai gali suprasti, kad greičiausiai kreditą galima gauti būtent pareiškėjo bendrovėje. Visos šios reklamos vartotojus skatino kreiptis į pareiškėjo įmonę dėl kredito suteikimo ne tik dėl procedūrų lengvumo ir paprastumo, bet ir dėl to, kad bendrovė „BIGBANK“ yra „greičiausias kelias iki pinigų“.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis nepagrįstai lygino pareiškėjo teikiamų paslaugų greitį su kitomis įmonėmis, kurios neturi banko ar finansinės įstaigos statuso, kadangi negali būti atskirai lyginamos bankų ir kitų finansinių įstaigų teikiamos tokio paties pobūdžio paslaugos bei jų suteikimo greitis. Kadangi vartotojams gali būti nesvarbus paskolos suteikimo būdas (išdavimas grynaisiais pinigais ar pervedimas į sąskaitą), svarbiausia įgyti realią galimybę disponuoti pinigais. Pareiškėjo platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra neteisinga, kadangi per tyrimą jis nepateikė įrodymų, kad teikiama finansinė paslauga suteikiama greičiau, palyginus su kitų greitųjų vartojimo paskolas išduodančių ūkio subjektų analogiškomis paslaugomis, o tokį įspūdį galėjo susidaryti reklamą išgirdęs vartotojas.

Konkurencijos taryba nurodė, kad pareiškėjo naudotas šūkis skatina vartotojus kreiptis į pareiškėjo bendrovę dėl kredito suteikimo ir tikėtis jį gauti greičiau nei kitose įmonėse ar bankuose, todėl tai negali būti vertinama kaip perkeltinė prasmė. Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį maksimali bauda ūkio subjektui už klaidinančią reklamą laikytina 120 000 litų. Remiantis Lietuvos teismų praktika dėl klaidinančios reklamos vieno vartotojo skundas yra laikomas pakankamu įrodymu, kad reklama klaidina ar gali suklaidinti vartotojus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis byloje Nr. A756-1436/2008 ir kt.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 102–106) rėmėsi atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais. Taip pat nurodė, kad vartotojams negali būti apsunkinta našta, aiškinantis reklama pateikiamos informacijos teisingumą, išsamumą, detales. Atsakovas nurodė visus pareiškėjo reklamos sklaidos būdus. Pareiškėjo teikiamos paslaugos gali būti palyginamos su kitų finansų įstaigų teikiamomis paslaugomis, nes skolinimosi finansinė paslauga nėra licencijuojama. Atsakovas pareiškėjo teikiamų paslaugų greitį lygino išimtinai su kitų finansų įstaigų analogiškų paslaugų greičiu. Pats pareiškėjas pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių jo kredito suteikimo procedūros yra ilgesnės. Pareiškėjas buvo prevenciškai įspėtas atsakovo, tačiau tai nesustabdė klaidinančios reklamos naudojimo. Būtina pradėti laikytis įsigaliosiančia direktyva nustatytų griežtesnių vartojimo kredito sutarčių reklamos reikalavimų. Internete paskelbta pareiškėjo reklama keičiasi, todėl skunde pridedamuose reklamos pavyzdžiuose neatsispindi kintamas reklamos efektas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 15 d. sprendimu (t. II, b. l. 59–66) pareiškėjo skundo netenkino. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad siekiant nustatyti, ar reklamos metu pateikta informacija yra klaidinanti reklama, būtina nustatyti: 1. ar pateikta informacija yra reklama pagal Reklamos įstatymą, 2. ar reklama klaidina ar gali suklaidinti reklamos vartotojus ir asmenis, kuriems ji yra skirta ir kuriuos pasiekia, ir 3. ar klaidinanti reklama gali paveikti vartotojo ekonominį elgesį. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį reklama yra laikoma bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine ir ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Kadangi pareiškėjo skleidžiama informacija skatino vartotojus kreiptis į šią bendrovę dėl vartojimo paskolų suteikimo, o tai yra pagrindinė pareiškėjo veikla, darytina išvada, kad ši informacija laikytina reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad kadangi objektyviųjų reklaminio teiginio požymių konstatavimas sietinas su „vidutinio vartotojo“ terminu, šios sąvokos turinio išaiškinimas nagrinėjamu atveju yra būtinas vertinant reklamos teisingumą. Reklamos įstatyme vartojama „vidutinio vartotojo“ sąvoka yra suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Taigi vidutinis vartotojas, išgirdęs ar pamatęs apie reklamos davėjo (pareiškėjo) skleidžiamą reklamą apie jo teikiamas paslaugas, jų būdą, paslaugos suteikimo greitį, turi pagrindą suprasti ir tikėti, kad reklamos davėjas (pareiškėjas) laikosi įstatymuose numatytų draudimų dėl klaidinančios reklamos neteikimo ir vartotojas turi pagrįstą pagrindą tikėti, kad skleidžiama reklama yra teisinga ir neklaidinanti, o paslaugos yra tokios, kaip teigiama ir nurodoma reklamoje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad paskolos suteikimo greitis vartotojui yra viena iš savybių, kuri teikia konkurencinį pranašumą prieš bankų ir kitų rinkos dalyvių teikiamas analogiškas paslaugas. Kuo greičiau ir paprasčiau vartotojas gali gauti paskolą, tuo teikiama paslauga yra patrauklesnė. Dėl to nagrinėjamu atveju paskolos suteikimo greitis yra viena svarbiausių šios paslaugos savybių ir gali turėti esminę įtaką vartotojui apsisprendžiant, į kurią finansinę instituciją kreiptis. Pareiškėjo skleidžiamose reklamose akcentuojamas lengvumas ir paprastumas šioje bendrovėje gauti paskolą su šūkiu „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“. Išgirdęs šį teiginį, vartotojas gali tikėtis, kad dėl procedūrų paprastumo kreditą jis gaus greičiau nei kitose panašias paslaugas teikiančiose institucijose. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl reklamos vartotojai šiam teiginiui galėjo suteikti perkeltinę reikšmę. Vidutinis vartotojas, matydamas konkrečių finansinių paslaugų reklamą, kurioje pateikiamos objektyviai patikrinamos reklamuojamų paslaugų savybės (šiuo atveju – paslaugų greitis), tai supras tiesiogiai kaip komercinę informaciją, skatinančią įsigyti finansinių paslaugų iš konkretaus paslaugų teikėjo. Minėtas pareiškėjo reklaminis teiginys skatina vartotojus kreiptis į pareiškėjo bendrovę dėl kredito suteikimo ir tikėtis jį gauti greičiau nei kitose įmonėse ar bankuose, todėl jis negali būti vertinamas kaip perkeltinės prasmės. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vidutinis vartotojas, išgirdęs pareiškėjo skleidžiamą reklamą su teiginiu „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“, visiškai pagrįstai gali tikėtis, jog šioje bendrovėje kreditą jis gaus greičiau nei kitose analogiškas paslaugas teikiančiose bendrovėse.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali būti atskirai lyginamos bankų ir kitų finansinių įstaigų teikiamos tokio paties pobūdžio paslaugos bei jų suteikimo greitis, nes vartotojo požiūriu šios paslaugos gali būti pakeičiamos viena kita ir vartotojui gali būti ne taip svarbu, ar paskolą teikia bankas, ar uždaroji akcinė bendrovė, jeigu tai yra ta pati greitojo vartojimo kredito paslauga, todėl laikytina, kad pareiškėjas veikia greitojo vartojimo kredito rinkoje. Todėl pareiškėjas, kaip reklamos davėjas, jos naudojimo metu privalėjo turėti reklamoje teigiamų teiginių teisingumo įrodymus. Kadangi pareiškėjas reklamoje pavartojo objektyviai patikrinamą aukščiausiojo laipsnio būdvardį, vadinasi, privalėjo turėti įrodymų, kad jo parduodama prekė ar teikiama paslauga vienintelė ir turi reklamuojamą savybę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjas veikia vartojimo kreditų suteikimo rinkoje, kurios svarbiausias privalumas tas, kad vartotojai gali greitai ir paprastai gauti vartojimo kreditą. Pareiškėjo skleistose reklamose akcentuojamas greičiausias kelias iki pinigų, o ne iki paprasto konstatavimo, kad paskola klientui yra suteikiama ir yra vykdomas pinigų pervedimas į vartotojo atsiskaitomąją sąskaitą banke. Šį teiginį sustiprina pareiškėjo skleista reklama per televiziją ir skystųjų kristalų monitorius, kuriuose taip pat buvo įvairiais būdais pabrėžiamas grynųjų pinigų išdavimas klientui. Visa tai leido vartotojams manyti, kad „BIGBANK“ greičiausiai suteikia paskolą, t. y. pinigus,kadangi, kaip minėta, vartotojams gali būti nesvarbus paskolos suteikimo būdas (išdavimas grynaisiais pinigais ar pervedimas į sąskaitą), svarbiausia įgyti realią galimybę disponuoti pinigais. Būtent šiuo atžvilgiu atsakovas ir vertino paslaugos suteikimo greitumą (nuo kliento noro išreiškimo gauti paskolą iki galimybės realiai disponuoti gautais pinigais įgijimo), todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nėra greičiausiai vartojimo kreditą suteikiantis ūkio subjektas. Teismas pažymėjo, kad paslaugos suteikimo greitumas turi būti vertinamas nuo kliento noro išreiškimo gauti paskolą iki galimybės realiai disponuoti gautais pinigais įgijimo. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad faktinis paslaugos suteikimo greitis truko 56 min. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad trumpiausias laiko tarpas nuo paraiškos pateikimo iki pareiškėjo atlikto pavedimo klientui truko 1 valandą 45 minutes, o ilgiausias – 24 valandas 17 minučių. Tyrimo metu palyginus pareiškėjo pateiktus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis su pareiškėjo duomenimis, matyti, kad pareiškėjo bendrovėjevartotojas įgijo galimybę disponuoti jam suteikta paskola gerokai vėliau. Be to, kaip matyti pagal vartotojo pateiktą vartojimo kredito sutartį ir jose įtvirtintas kredito išmokėjimo sąlygas, „Kredito davėjas perveda kredito sumą kredito gavėjui per dvi darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos“. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtino, kad jo paslauga yra teikiama greičiausiai, todėl jis pažeidė teisingumo kriterijų, nes reklamuojama teikiama kreditų išdavimo paskola nėra greičiausia palyginti su kitais rinkoje veikiančiais subjektais. Vadinasi, pareiškėjo reklaminiai teiginiai yra klaidingi, kadangi neatitinka vartotojams reklamuojama paslaugos savybė ir realiai egzistuojanti paslaugos savybė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad vertinant reklaminių teiginių atitiktį Reklamos įstatymo nuostatoms svarbu yra įvertinti reklamos davėjo elgseną konkurencinėje erdvėje. Neteisingi reklamos teiginiai leidžia reklamos davėjui aktyviau skverbtis į rinką išvengiant papildomų sąnaudų, būtinų esant sąžiningam konkurencinės rinkos dalyvio elgesiui. Dėl to tokia reklamos davėjo pasirinkta elgsena rinkoje veikia ir vieną esminių laisvosios rinkos elementų – sąžiningą konkurenciją. Laikytina, kad pareiškėjo skleidžiama reklama ne tik gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį, tačiau ir realiai jį paveikė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjoplatinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra neteisinga, kadangi jis neteikia greičiausiai vartojimo kredito paslaugų, kaip tokį įspūdį galėjo susidaryti reklamą išgirdęs vartotojas. Dėl savo klaidinančio pobūdžio skleista reklama suklaidino ir paveikė vartotojų ekonominį elgesį, t. y. jų sprendimus ar veiksmus, susijusius su kredito paėmimu šioje bendrovėje, ir galėjo pakenkti kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nustatytas terminas paneigti reklaminį teiginį yra pakankamas, kadangi reklaminiam teiginiui paneigti pareiškėjas turi pagaminti (užsakyti) teiginį, kurio turinys ir tekstas nėra sudėtingas, todėl jam suteikiama pakankamai laiko atsakovo pareigojimui įvykdyti. Teismas padarė išvada, kad toks įpareigojimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes vartotojai turi būti informuojami, kodėl reklaminiame teiginyje nurodyta informacija yra klaidinga ir kaip konkrečiai reklamuojama paslauga neatitinka realiai teikiamos paslaugos, tai yra pripažinus, kad pareiškėjo platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra klaidinanti, ją paneigiant turi būti vartotojui nurodoma ir paaiškinama, kuo platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ buvo klaidinga, t. y. kad pareiškėjas nėra greičiausiai vartotojų kreditus suteikiantis ūkinis subjektas. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjas klaidinančią reklamą teikė nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d. ir reklama teikiama iki šiol, pareiškėjas šios aplinkybės nepaneigė. Kadangi pareiškėjo skleidžiama reklama pagal savo pobūdį buvo klaidinanti, t. y. galėjo suklaidinti ir suklaidino reklamos vartotojus, paveikė jų ekonominį elgesį, todėl, atsižvelgdamas į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę, mastą ir kitas su pažeidimo padarymu susijusias aplinkybes, teismas mano, kad pareiškėjui skirta 30 000 litų yra pagrįsta ir proporcinga padarytam pažeidimui, taip pat atitinka Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 ir 7 dalies nuostatas.

III.

Pareiškėjas „BIGBANK AS“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 69–90) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo, kad, nepatenkinus prašymo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismas pakeistų pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatydamas 30 dienų Konkurencijos tarybos nutarimo įvykdymo terminą. Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytus klaidinančios reklamos požymius, nes aiškinant klaidinančios reklamos turinį būtina atsižvelgti į pareiškėjo nurodytų Europos Sąjungos direktyvų (84/450/EEB, 2006/114/EB, 2005/29/EB) turinį. Nei vienoje iš šių direktyvų nėra nurodyta, kad reklama yra klaidinanti, jei joje yra naudojamas aukščiausio laipsnio būdvardis ir kai ūkio subjektas to teiginio teisingumo negali įrodyti visomis prasmėmis, kokiomis tik gali būti suprantamas reklaminis teiginys. ES šalių praktika rodo, kad klaidinančios reklamos draudimas yra taikomas, kai egzistuoja reali tikimybė, jog dauguma vartotojų supranta reklamą kaip klaidinančią, tuo tarpu Konkurencijos taryba nagrinėjo bylą pagal vieno vartotojo skundą.

2. Pareiškėjo teikiamos vartojamojo kredito paslaugos rinkoje išsiskiria ne greičiu, o kredito teikimo procedūrų paprastumu, lengvumu, įvairių procedūrų optimizavimu, kadangi pareiškėjas vykdo licencijuotą specializuotą bankinę veiklą ir teikia kreditavimo paslaugą, skirtingai nuo kitų bankų, kurie teikia ir kitas paslaugas, tokias kaip valiutų keitimas ir kt. Net 61 proc. respondentų pateiktoje apklausoje nesitiki, kad bankas suteiks vartotojų kreditus taip greitai, kaip ir kitos vartojimo kreditus teikiančios įstaigos. Pareiškėjo reklama ir kiti duomenys akcentavo lengvą ir paprastą vartojimo kredito išdavimą, lengvą pirkimą, nesudėtingą idėjos įgyvendinimą, saulėtą (lengvą) kreditą, tačiau ne paslaugos greitį. Be to, kiekvienas vartotojas supranta ar turi suprasti, kad paskolos suteikimo sąlygos priklauso ne nuo galimybės greičiau nei įprasta įforminti paskolos sutartį. Pareiškėjo reklamos klipuose buvo skatinama daugiau informacijos sužinoti paskambinus telefonu arba aplankius interneto tinklapį; pareiškėjas aiškiai nurodo, kad sprendimas dėl paskolos priimamas per 24 valandas.

3. Pareiškėjas nurodo, kad vartotojų elgesį, pasirenkant vartojimo kredito išdavimo paslaugos teikėją, lemia kiti kriterijai nei paskolos suteikimo greitis, tai pagrindžia byloje pateiktos ginčijamos reklamos vertinimo ataskaitos. Greitis yra vienas iš svarbiausių kriterijų. Kiti kriterijai (mažiausios vartojimo kredito palūkanos, lengvesnė, greitesnė ir paprastesnė kredito gavimo procedūra ir pan.) yra svarbiausi.

4. Kiekvienas protingas, vidutinis vartojimo paskolų paslaugos vartotojas supranta pareiškėjo ir konkurentų reklamas taip, kad jose pateikiami teiginiai gali turėti ir beveik visada turi perkeltinę reikšmę, jog gali būti naudojamos metaforos. Pareiškėjas pateikia Lietuvoje ir Europos Sąjungoje veikiančių bendrovių reklamose pateikiamų šūkių pavyzdžių. Šiais pavyzdžiai pareiškėjas pagrindžia, kad pasaulyje reklamos priežiūros institucijos nedraudžia abstrakčių reklaminių teiginių, kuriuose naudojamo aukščiausio laipsnio būdvardžiai. Tokius šūkius vartotojai supranta perkeltinės prasmės reklaminius teiginius. Lietuvių kalbos instituto specialisto išvadoje nurodoma, kad šūkis „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ lietuvių kalboje gali būti suprantamas tik perkeltine reikšme. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas yra klaidingas, nes remiantis juo kiekviena reklama turėtų būti suprantama tik tiesiogine prasme, kas prieštarautų protingumo kriterijui. Nagrinėjamas šūkis, ilgą laiką naudojamas kitose šalyse, nebuvo laikomas klaidinančiu vartotojus. Lietuvoje gyvenantys vartotojai nėra kvailesni už vidutinį Estijos ar Suomijos vartotoją, todėl nėra prielaidų teigti, kad Lietuvoje vartotojai galėtų suteikti naudojamam prekės ženklui kitokią reikšmę nei kitų valstybių gyventojai. Lietuvos klaidinančios reklamos priežiūrą vykdančios institucijos klaidinančią reklamą vertina formaliau ir griežčiau. Direktyva 2005/29/EB nedraudžia įprastos ir teisėtos reklamos praktikos naudoti perdėtus (išpūstus) teiginius arba teiginius, kurių nereikia suprasti tiesiogine prasme.

5. Vartotojui yra svarbu, kokios teisinės formos institucija teikia kredito paslaugą, todėl negali būti kartu lyginamos bankų ir kitų finansų įstaigų teikiamos to paties pobūdžio paslaugos. Vidutinis vartotojas pareiškėjo šūkį sieja su bankine institucija, todėl, atsižvelgdamas į semantinį ir teisinį žodžio „bankas“ vartojimą, vartotojas nesitiki, kad pareiškėjas greičiausiai suteiks kreditą. Tokius pareiškėjo teiginius patvirtina ir ataskaitoje pateikti duomenys. Reklamoje naudojamas šūkis parodo pareiškėjo, kaip finansinės institucijos, teisinį statusą ir tokio statuso svarbą, pareiškėjas tokią žinią pateikia vartotojams, kad pastarieji nebūtų klaidinami, jog vartojamojo kredito paslauga bus teikiama ne bankinės institucijos. Bankų veiklai yra nustatyti specialūs reikalavimai. Vartoti žodį „bankas“ savo pavadinime, reklamoje ir kt. Išimtinę teisę turi tik pagal Bankų įstatymą veikiantys asmenys, todėl pareiškėjas negali būti tapatinamas su kitomis finansinėmis institucijomis ar jo paslaugos lyginamos. Vartotojai paprastai didesnę reikšmę teikia prekių ženklo pradžiai, todėl ir nagrinėjamu atveju didesnis dėmesys yra skiriamas žodžiui „BIGBANK“, kuris yra šūkio pradžioje.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino vieną pareiškėjo reklamos elementą su pareiškėjo reklama (reklamos klipu), taip pat neanalizavo viso reklamos turinio. Reklama yra suprantama ir aiškinama kaip visuma priemonių, todėl ją reikia analizuoti kaip visumą. Pareiškėjas neturi pareigos įrodinėti aukščiausiojo laipsnio būdvardžio naudojimą perkeltine, nes perkeltinės prasmės įrodinėjimas prieštarautų protingumo kriterijui.

7. Pareiškėjas neprivalo įrodyti savo teikiamos paslaugos greitumo, nes pareiškėjas nesieja savo teikiamos paslaugos su greičiu, tik su paprastumu ir lengvumu, individualizuotu kliento poreikiu tenkinimu, todėl nėra svarbus ar įrodinėtinas laikotarpis, per kurį klientas gauna realią galimybę disponuoti pinigais. Jei vis dėlto paslaugos suteikimo greitis būtų vertinamas, tai turėtų būti vertinamas tik nuo pareiškėjo priklausančių kredito suteikimo procedūrų atlikimo laikas.

8. Vienas gautas vartotojo skundas gali reikšti, kad šis vartotojas neatitinka vidutinio, protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo sampratos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik pareiškėjo konkurento ir vieno vartotojo skundais. Vartotojai nesuprato reklamos kaip pažado greičiausiai rinkoje išmokėti pinigus ir todėl nebuvo suklaidinti, pareiškėjas remiasi byloje pateiktais atliktais sociologiniais vertinimais. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuris reklamos klipas konkrečiai suklaidino vartotoją.

9. Pareiškėjui Konkurencijos tarybos skirti įpareigojimai, pripažinus pareiškėjo reklamą klaidinančia, turės būti įvykdyti nedelsiant, o tai nepaliks laiko pareiškėjui tinkamai pasirengti tokioms priemonėms. Ginčijamos reklamos šūkis yra pareiškėjo registruoto prekių ženklo dalis, šis šūkis yra naudojamas gausiai pareiškėjo veikloje, todėl šio šūkio keitimas sukels sunkias pasekmes, todėl terminas įpareigojimams įvykdyti turėtų būti ne trumpesnis kaip 30 dienų.

10. Konkurencijos tarybos nustatytas įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą virsta sankcija dėl tokio įpareigojimo įvykdymo kaštų, taip pat dėl tikėtinų tokio įpareigojimo pasekmių pareiškėjo įvaizdžiui ir reputacijai. Pareiškėjas negali būti įpareigotas paneigti teiginį, kurio reklamoje nebuvo. Konkurencijos tarybos skirtas įpareigojimas yra neproporcinga priemonė.

11. Nėra faktinio ir teisinio pagrindo nukrypti nuo baudos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo baudos vidurkio. Nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta. Pareiškėjui skirtina bauda neturėtų viršyti 15 000 litų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 132–136) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek Europos Sąjungos šalių teisinėje praktikoje pripažįstama, kad reklama klaidinanti, jei ji gali suklaidinti vartotoją dėl paslaugų kokybės. Daugumoje ES šalių yra griežtas reglamentavimas dėl klaidinančios reklamos draudimo, taip pat ir dėl aukščiausiojo laipsnio būdvardžio naudojimo produkto (paslaugos) savybėms nusakyti. Lietuvoje nėra draudžiamas aukščiausio laipsnio būdvardžių naudojimas reklamoje, tačiau taikomi tam tikri papildomi reikalavimai. Pareiškėjas nesilaikė tokių reikalavimų ir nepagrindė įrodymais, kad reklamuojama paslauga turi reklamuojamą savybę.

2. Kreditavimo paslauga nėra licencijuojama, todėl pareiškėjo paslaugos gali būti palyginamos su kitų finansų įstaigų. Vartotojo požiūriu pareiškėjo ir kitų finansų įmonių teikiamos vartojimo kredito paslaugos gali būti pakeičiamos viena kita.

3. Vartojimo kredito suteikimo greitis, remiantis byloje pateiktais įrodymais, yra vienas iš svarbiausių kriterijų, renkantis vartojimo kredito paslaugą. Vartotojų elgesys paveikiamas, pateikiant klaidinančią informaciją apie vieną iš svarbiausių kriterijų renkantis vartojimo kredito paslaugą.

4. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų ar argumentų, kad vartotojai reklamą galėjo suprasti perkeltine prasme. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai gali būti naudojami reklamoje, kai yra apibendrinama arba pateikiamas tik subjektyviai suvokiamų dalykų vertinimas ir pan. Tačiau tais atvejais, kai kalbama apie objektyviai patikrinamas paslaugų savybes, aukščiausiojo laipsnio būdvardžio naudojimo leistinumas priklauso nuo to, ar ūkio subjektas gali pagrįsti reklamuojamos paslaugos savybių išskirtinumą iš kitų ūkio subjektų. Pareiškėjo reklaminiame teiginyje yra konkreti nuoroda į konkrečias paslaugos savybes. Kitose ES šalyse klaidinančios reklamos draudimai taikomi griežčiau.

5. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad vartotojui yra svarbu, kokios teisinės formos institucija teikia vartojimo kredito paslaugą, yra nepagrįsti. Vartojimo kredito paslaugos teikimui nėra keliami specialūs reikalavimai. Vartotojas neprivalo žinoti, kuo skiriasi kredito įstaiga nuo finansų įmonės ir pan.

6. Paslaugos suteikimo greitis turi būti vertinamas nuo noro išreiškimo iki galimybės realiai disponuoti gautais pinigais įgijimo. Tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Pareiškėjui skirta bauda yra pagrįsta, pareiškėjas neatsižvelgė į prevencinį Konkurencijos tarybos įspėjimą ir nenutraukė klaidinančios reklamos naudojimo. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, trukmę, baudą neturi būti mažinama. Klaidinanti reklama privalo būti paneigta.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 150–159) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Reklaminiai teiginiai su aukščiausio laipsnio būdvardžiu yra skirstomi į objektyvius (faktinius) ir subjektyvius (išpūstus, perdėtus). Objektyvių teiginių tikslas yra susijęs su prekės ar paslaugos konkrečiomis kokybės ir eksploatacijos vertybėmis, kurios gali būti pamatuojamos priimtinais standartais ar testais. Tokie faktą konstatuojantys teiginiai gali būti įrodyti ar paneigti, todėl reklamos davėjas privalo turėti jų pagrindimą. Pareiškėjo naudojamas reklaminis teiginys yra tokio pobūdžio, būdvardžiu „greičiausias“ norima pasakyti, kad tai yra daugiau nei „greitas“. Nagrinėtą reklamą pripažinus klaidinančia pagal Lietuvos teisės aktus, nereiškia, kad ji laikytina savaime klaidinančia ir kitose valstybėse. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad reklaminis teiginys yra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl yra neteisingas.

2. Pareiškėjo reklamoje naudotas teiginys laikytinas išbaigtu, nereikalaujančiu jokių papildomų elementų ir savaime skleidžiančiu informaciją, kad „BIGBANK“ vartojimo kreditus teikia greičiau nei kiti ūkio subjektai. Vaizdinėse reklamose šį greitumo įspūdį sustiprindavo ir kiti reklamos elementai. Vidutinis vartotojas, išgirdęs ginčijamą reklamą, visiškai pagrįstai gali tikėtis, jog šioje bendrovėje kreditą jis gaus greičiau nei kitose analogiškas paslaugas teikiančiose bendrovėse.

3. Pareiškėjas kartu su kitomis įmonėmis (ne bankais), teikiančiomis vartojimo kreditus, veikia vartojimo kreditų suteikimo rinkoje, kurios svarbiausias privalumas yra tai, kad vartotojai gali greitai ir paprastai gauti vartojimo kreditą. Tokiu atveju vartotojams yra svarbiausia įgyti galimybę disponuoti pinigais, todėl negali būti atskirai lyginamos bankų ir kitų finansinių įstaigų teikiamos to paties pobūdžio paslaugos bei jų suteikimo greitis, kadangi šios paslaugos vartotojo atžvilgiu yra tinkamas pakaitalas viena kitas ir vartotojui nesvarbu, ar kreditą suteikia bankas, ar uždaroji akcinė bendrovė. Vidutinis vartotojas, pamatęs pareiškėjo reklamą, nebūtinai šią bendrovę išskiria kaip bankinę instituciją, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Pareiškėjo teiginiai dėl bankų ir kitų finansinių įstaigų nepalyginamumo yra nepagrįsti. Pareiškėjo skleistose reklamose akcentuojamas greičiausias kelias iki pinigų, o ne iki paprasto konstatavimo, kad paskola klientui yra suteikiama ir yra vykdomas pinigų pervedimas į vartotojo atsiskaitomąją sąskaitą banke. Vartotojams gali būti nesvarbus paskolos suteikimo būdas, svarbiausia įgyti realią galimybę disponuoti pinigais. Paskolos suteikimo greitis yra viena svarbiausių vartojimo kredito suteikimo paslaugos savybių ir gali turėti esminę įtaką vartotojui apsisprendžiant, į kurią finansinę instituciją kreiptis, tai pagrindžia byloje pateikti įrodymai. Pareiškėjas nevartotų ginčijamo reklaminio teiginio, jeigu jis nebūtų svarbus pareiškėjui.

4. Net ir vieno vartotojo skundas gali būti pakankamu įrodymu, jog reklama klaidina ar gali suklaidinti vartotojus. Siekiant nustatyti, ar reklama yra klaidinanti, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo galimybę, o ne konkretų suklaidinimo faktą, todėl nepriklausomai nuo to, ar dėl reklamos neteisingų teiginių vartotojai buvo realiai suklaidinti, ar tik egzistavo potenciali tokio suklaidinimo galimybė, reklama gali būti pripažinta klaidinančia. Be to, vartotojai gali net nežinoti, kad kiti ūkio subjektai analogiško pobūdžio paslaugas gali suteikti greičiau nei pareiškėjas, nes tai realiai galima išsiaiškinti tik kreipiantis į kitus ūkio subjektus dėl paskolos suteikimo. Pareiškėjo pateikta vartotojų apklausa ne tik nepaneigė, bet tik patvirtino vartotojų suklaidinimo galimybę.

5. Vartotojų suklaidinimo galimybė yra laikytina svarbesnė nei ūkio subjekto galimi patirti finansiniai nuostoliai dėl įpareigojimų įvykdymo. Be to, vykstant teisminiams ginčams pareiškėjas gali iš anksto pasiruošti tinkamam Konkurencijos tarybos nutarimo įgyvendinimui. Pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl įpareigojimo paneigti klaidinančią reklamą yra vartotojų interesų apsauga.

6. Didžiausia bauda ūkio subjektui už klaidinančią reklamą, atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, gali siekti 120 000 litų, bet ne 30 000 litų, kaip teigia pareiškėjas. Pareiškėjo reklama turėjo realų klaidinantį poveikį, todėl baudos dydis yra teisingas. Klaidinančios reklamos skleidimas pagrįstai buvo įvertintas kaip ilgos trukmės. Konkurencijos taryba atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, jo mastą, trukmę, į Reklamos įstatyme numatytus reikalavimus skiriamai baudai ir pagrįstai skyrė 30 000 litų baudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Konkurencijos tarybos nutarimo (Konkurencijos tarybos byla t. III, b. l. 163–171), kuriuo pareiškėjo „BIGBANK AS“ reklama pripažinta klaidinančia dėl reklamoje pavartoto teiginio „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“, bei dėl pareiškėjui Konkurencijos tarybos skirtų įpareigojimų apimties ir pobūdžio.

Kadangi pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija ir dėl to, kad jo skleista reklama buvo pripažinta klaidinančia, ir dėl ginčijamame atsakovo nutarime nustatytų įpareigojimų, teisėjų kolegija šiuos aspektus įvertins atskirai.

Dėl reklamos pripažinimo klaidinančia


Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Vis dėlto ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą. Nustatant tai, ar reklama yra klaidinanti, pirmiausiai būtina išsiaiškinti, ar tiriamas objektas (teiginys „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“) iš tiesų yra reklama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmiau minėtas reklamos teiginys yra reklama, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo reklamos teiginys „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ su papildomais reklamos įspūdį sustiprinančiais elementais yra reklama. Atitinkamai, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju ginčijamą pareiškėjo reklamos teiginį „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ vertina kaip išbaigtą reklamą, tirtiną Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų požiūriu bei vertintiną neatsiribojant nuo su reklamos teiginiu tiesiogiai susijusių papildomų reklamos įspūdį sustiprinančių vaizdo ir kitų elementų.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, t. y. reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, būtina atsižvelgti į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A556-997/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. A1-931/2005).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalis).Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaipvartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tokia vidutinio vartotojo samprata atitinka Europos Sąjungos teismų ir Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr., pvz., 1998 m. liepos 16 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II -02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį byloje Nr. A556-997/2008). Pažymėtina, kad „vidutinio vartotojo“ samprata nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose ar teismų praktikoje nėra tapatinama ar siejama su „daugumos vartotojų“ samprata, todėl Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reklamą vertino vidutinio vartotojo sampratos atžvilgiu. Be to, Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą dėl klaidinančios reklamos, vadovaudamasi objektyviais duomenimis, yra kompetentinga spręsti, ar reklama yra klaidinanti ir įvertinti ją vidutinio vartotojo požiūriu. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis), todėl net ir vartotojo ar konkuruojančio ūkio subjekto skundo nebuvimas nebūtų pagrindas pripažinti, kad dėl tokio skundo nebuvimo Konkurencijos tarybos vykdytas tyrimas buvo neteisėtas, svarbu tai, ar tyrimas yra motyvuotai pradėtas, atliktas remiantis objektyviais duomenimis, leidžiančiais pagrįstai konstatuoti pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą. Nagrinėjamu atveju pažeidimo buvimo faktą pagrindžia ne tik objektyvus Konkurencijos tarybos tyrimas, bet ir tyrimą inicijavusių ūkio subjektų ir vartotojo skundai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reklama pirmiausiai vertintina reklamos teisingumo kriterijaus atžvilgiu, pagal kurį reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįstišių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamųteiginiųteisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad reklamos teiginių teisingumo pagrindimas turi būti vykdomas aiškiai apibrėžtos rinkos, kurioje reklamuojasi ūkio subjektas, kontekste. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju reklamuojasi kaip ūkio subjektas, veikiantis vartojimo kredito paslaugų rinkoje, todėl jo teisinis statusas vartotojo atžvilgiu neturi reikšmės: reklamą vertinant vidutinio vartotojo atžvilgiu, bylai aktuali rinka, kurioje veikia pareiškėjas, yra apibrėžtina kaip vartojimo kredito teikimo rinka. Vidutinio vartotojo požiūriu nėra svarbu, kokia institucija teikia vartojimo kreditą – bankas ar kitos formos ūkio subjektas, kadangi vartojimo kredito teikimas visų įmonių (tiek bankų, tiek kitų ūkio subjektų) yra vertintinas prekės rinkos apibrėžimo atžvilgiu, nes iš esmės tiek bankai, tiek kiti ūkio subjektai išduoda vartojimo kreditus, kurie nesiskiria tiek, kad negalėtų būti pakaitalais vieni kitiems. Byloje nagrinėjamu atveju vartotojas pinigus gauna, o ne juos patiki ūkio subjektui (pvz., indėlio forma), todėl tam tikros teisinės formos, nulemiančios papildomas saugumo garantijas, turėjimas esminės reikšmės neturi. Be to, nėra pagrindo išskirti „greitojo vartojimo kredito rinkos“, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, kadangi rinkos apibrėžimo atžvilgiu pats vartojimo kredito kaip teikiamos paslaugos turinys nulemia greitį, todėl, kaip minėta, rinka turi būti apibrėžiama kaip vartojimo kredito teikimo rinka.

Pažymėtina, kad reklamos teisingumas nagrinėjamu atveju yra vertinamas dėl specifinio reklamos teiginio „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ aspekto – reklamoje panaudoto aukščiausio laipsnio būdvardžio. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisė savaime nedraudžia aukščiausio laipsnio būdvardžio naudojimo reklamoje. Vis dėlto atskirtini objektyvūs (objektyviai patikrinami, pagrįsti faktiniais prekės ar paslaugos parametrais) ir subjektyvūs (nuo konkrečių faktinių prekių ar paslaugų kokybės rodiklių ar vertinimų nepriklausomi) reklamos teiginiai, išreikšti kaip aukščiausio laipsnio būdvardžiai. Būtent tokių reklamos teiginių savybių kvalifikavimas padeda vertinti reklamą jos teisingumo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reklamoje pateikiamas duomuo „greičiausias“ („BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“) vertintinas kaip objektyviai patikrinamas paslaugos rodiklis, nes šį rodiklį galima praktiškai patikrinti ir jis nėra sietinas išskirtinai su subjektyvia vartotojo nuomone. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reklamos teiginyje esantis būdvardis „greičiausias“ gali būti įvertinamas apskaičiuojant vartojimo kredito suteikimo greitį vartotojui vartojimo kredito teikimo rinkoje ir palyginti šį greitį su kitų toje pačioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų vartojimo kredito išdavimo greičiu. Todėl jis negali būti traktuojamas kaip išpūsta metafora, kuriai apskritai netaikytinas teisingumo kriterijus.

Aiškinant Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą darytina išvada, kad jame įtvirtinta reklamos davėjo pareiga pagrįsti (jo naudojimo metu) reklamos teiginio „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų” atitikimą tikrovei. Priešingu atveju reklamos davėjo atsakomybė nėra paneigiama, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju vis dėlto būtina išsiaiškinti, ar reklamoje pateikiami teiginiai tikrai neteisingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A556-997/2008). Vadovaujantis nurodytu Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu galima aiškiai identifikuoti įrodinėjimo pareigą, nustatytą ūkio subjektui, pagrįsti skleidžiamos reklamos teiginį objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija sutinka su Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vartojimo kredito greitis turi būti apibrėžiamas kaip vartojimo kredito išdavimas nuo vartotojo valios išreiškimo, siekiant gauti vartojimo kreditą, iki realios galimybės disponuoti vartojimo kreditu, kadangi vidutinis vartotojas „greičiausią kelią iki pinigų“ neturi vertinti su išlygomis, kad pavedimas užtrunka dėl techninių aplinkybių, ar kad yra kitų nuo vartojimo kreditą išduodančios įmonės nepriklausančių aplinkybių, kliudančių praktiškai disponuoti suteiktu vartojimo kreditu. Ir byloje pateikti sociologiniai tyrimai (t. II, b. l. 22–52; t. I, b. l. 165–172), ir vartotojo skundas (Konkurencijos tarybos byla t. I, b. l. 1–2) atskleidžia, kad vartotojai vartojimo kredito suteikimo greitį sieja su galimybe disponuoti vartojimo kreditu. Kitoks aiškinimas nebūtų racionalus, nes vartotojui taikant „veikiančio, siekiant tikslų, nesusijusių su asmens verslu ar profesija” standartą (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 15 punktas;2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) 3 straipsnio a punktas), būtų neprotinga reikalauti iš vartotojo visapusiškai suvokti vartojimo kredito suteikimo etapus bei galimas technines kliūtis, kylančias suteikiant vartojimo kreditą.

Pripažinus, jog vartojimo kredito suteikimo greitis yra objektyviai patikrinamas kriterijus, būtina išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjo teikto vartojimo kredito savybės (t. y. greitis) atitiko reklamos teiginyje numatyto aukščiausiojo laipsnio būdvardžio „greičiausias“ savybę, t. y. ar rinkoje „BIGBANK AS“ vartojimo kreditas iš tiesų buvo teikiamas greičiausiai, ar pareiškėjas tokią paslaugos savybę įrodė. Tai, kad kiti ūkio subjektai vartojimo kreditus išduoda greičiau ar panašiu greičiu kaip ir „BIGBANK AS“ patvirtina Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, kuriuose galima palyginti pareiškėjo ir UAB „General Financing“ suteikiamų vartojimo kreditų greitį (Konkurencijos tarybos byla t. I, b. l. 16–17; 81–82). Be to nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į realią atsitiktinai parinktų vartojimo kreditų suteikimo „BIGBANK AS“ praktiką, kuri atskleidžia, kad trumpiausias laiko tarpas, per kurį buvo atliekamas pavedimas, buvo 1 valanda 45 minutės, o ilgiausias – 24 valandos 17 minučių (Konkurencijos tarybos byla t. I, b. l. 92–127), o tai nepaneigia fakto, kad „BIGBANK AS“ nėra greičiausiai vartojimo kreditą rinkoje teikiantis ūkio subjektas, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiga įrodyti, kad reklama nėra klaidinanti, kyla būtent ūkio subjektui, t. y. pareiškėjui. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokiu būdu vartotojas gauna vartojimo kreditą – pavedimu ar grynaisiais pinigais – svarbus yra momentas, kai jis faktiškai gali disponuoti šiomis lėšomis. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija vertina, kad „BIGBANK AS“ neįrodė, jog Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo laikotarpiu buvo greičiausiai vartojimo kreditą teikiantis ūkio subjektas, kaip tai nurodyta reklamoje.

Įvertinus ginčijamą reklamą teisingumo kriterijaus požiūriu, būtina nustatyti, ar reklamos teiginys, kurio teisingumas nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis, klaidina (gali klaidinti) ir gali paveikti vidutinio vartotojo lūkesčius, t. y. ar pateikta reklama gali paveikti vartotojo ekonominį elgesį. Analizuojant, ar reklamos teiginyje „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ pavartotas aukščiausiojo laipsnio būdvardis klaidina ar gali klaidinti vidutinį vartotoją, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju aukščiausiojo laipsnio būdvardis „greičiausias“ yra paveikiantis (galintis paveikti) vartotojų ekonominį elgesį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas, byloje pateikti įrodymai, inter alia gautas vartotojo skundas (Konkurencijos tarybos byla t. I, b. l. 1–2), surašytas vartotojo, kuris kreipėsi dėl vartojimo kredito išdavimo į „BIGBANK AS“ dėl ginčijamoje reklamoje akcentuoto vartojimo kredito suteikimo greičio, tačiau vėliau įsitikino, kad kiti vartojimo kreditą suteikiantys ūkio subjektai tai daro greičiau; sociologinis „TNS Gallup“ (t. I, b. l. 165–172) tyrimas, atskleidęs, kad vartotojams, pažiūrėjusiems pareiškėjo reklamos klipą labiausiai įstrigo tai, kad „galima greitai gauti pinigų pinigų/kreditą“; UAB „Reklamos tyrimai“ sociologinis tyrimas (t. II, b. l. 22–52), atskleidęs, kad reikšminga potencialių vartojimo kredito vartotojų dalis tirtas „BIGBANK AS“ reklamas suvokė kaip žinutę, jog pareiškėjas vartojimo kreditą suteikia greičiau negu konkurentai arba ypač greitai; lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-09-9 (t. II, b. l. 6–7), kurioje nurodyta, jog ginčijamą šūkį „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ lietuvių kalboje galima suvokti dvejopai: kad „BIGBANK AS“ yra pats greičiausias būdas gauti pinigų ir kad „BIGBANK AS“ yra labai greitas būdas, greitesnis nei paprastai, gauti pinigų, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad reklamos teiginys „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra klaidinantis ar gali klaidinti vidutinį vartotoją bei gali paveikti vidutinio vartotojo lūkesčius. Šiuo atveju pabrėžtina ir tai, kad vidutinio vartotojo ekonominis elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę (jos pakuotė, prekės ženklas, bendro pobūdžio informacija apie prekės savybes, prekės kaina), neanalizuojant kiekvienos detalės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. A1-931/2005), todėl ir nagrinėjamu atveju vartotojas susidaro įspūdį iš visos reklamos, bet ne atskirų jos dalių (pavyzdžiui, didžiosiomis raidėmis parašyto pareiškėjo pavadinimo, akcentuojamo žodžio „BANK“ ar kt.). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nuolat teigė, kad jo reklamoje buvo akcentuojamas „lengvas ir paprastas vartojimo kredito išdavimas“, „lengvas pirkimas“, „nesudėtingas idėjos įgyvendinimas“ ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie teiginiai taip pat rodo, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog greitis nagrinėjamu atveju yra svarbus, nes jis yra vienas pagrindinių „paprastumo“ ir „lengvumo“ elementų, vertinant juos vidutinio vartotojo atžvilgiu. Pažymėtina, kad negalima kiekvienu atveju nepagrįstai formalizuoti tam tikrų teiginių vien tuo pagrindu, kad jie lingvistiškai nesutampa su esminiu klaidinančios reklamos teiginio elementu, nors iš esmės jį apima (nagrinėjamu atveju bendras turinio elementas yra paslaugos teikimo greitis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad klaidinančios reklamos samprata (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis) apima alternatyvias klaidinančios reklamos pasekmes: 1. klaidinanti reklama dėl savo klaidinančio poveikio gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį; 2. klaidinanti reklama dėl klaidinančio poveikio pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba įvertino ne tik poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui elementą, bet ir, kaip tinkamai konstatavo pirmosios instancijos teismas, poveikio konkurencijai elementą, kadangi reklama darė (ar galėjo daryti) poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, t. y. šiuo atveju skatino juos kreiptis į ūkio subjektą (pareiškėją), kuris vartojimo kreditą teikė (tariamai) greičiau nei kiti, o greičio kriterijui esant svarbiam ir paveikiančiam (galinčiam paveikti) vartotojų ekonominį elgesį (kas yra įrodyta ir nepaneigta byloje), toks vartotojų pasirinkimas nepagrįstai apribojo toje pačioje vartojimo kredito teikimo rinkoje veikiančių kitų ūkio subjektų galimybes konkuruoti. Pažymėtina ir tai, kad šiuo aspektu pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir bylos faktinėms aplinkybėms pritaikė atitinkamas teisės normas, todėl šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl Konkurencijos tarybos įpareigojimų


Pareiškėjas įvairias aspektais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo palikti atsakovo pareiškėjui nustatyti įpareigojimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą nėra sankcija. Tokia priemonė nėra numatyta Reklamos įstatymo šeštajame skirsnyje, nustatančiame atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimus taikymo pagrindus ir tvarką. Tai yra Konkurencijos tarybos vykdomos reklamos kontrolės priemonė (Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punktas), taikoma siekiant užkirsti kelią vartotojų klaidinimui ar sumažinti neigiamus klaidinančius reklamos padarinius. Dėl to, sprendžiant tokios priemonės taikymo klausimą pagrindinis kriterijus yra vartotojų interesų apsauga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis byloje Nr. A756-1436/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-930/2005). Nagrinėjamu atveju yra svarbu įgyvendinti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą vartotojų teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas, nes nepaneigus pareiškėjo vykdytos reklamos, vartotojų sąmonėje liktų klaidinga informacija apie „BIGBANK AS“ teikiamo vartojimo kredito paslaugos turinį. Teisėjų kolegija Konkurencijos tarybos skirtus įpareigojimus vertina kaip proporcingus, be to, atsižvelgtina į tai, kad vartotojų teisių apsaugos užtikrinimas, kuris susijęs su žymios visuomenės dalies narių teisėmis, nagrinėjamos bylos kontekste laikytinas svarbesniu teisiniu gėriu nei „BIGBANK AS“ galimi nuostoliai, tikėtinai kilsiantys įgyvendinant Konkurencijos tarybos nutarimą. Priešingu atveju, Konkurencijos tarybos nustatytu būdu nepaneigus klaidinančios „BIGBANK AS“ reklamos, vartotojų patirta žala būtų didesnė nei galimi pareiškėjo nuostoliai, tikėtinai kilsiantys paneigiant klaidinančią reklamą ir įgyvendinant kitus Konkurencijos tarybos įpareigojimus. Nagrinėjamu atveju teikiama vartojimo kredito paslauga yra orientuota į pakankamai didelę visuomenės dalį, todėl visuomenės narių (vartotojų, kurie tikėtinai gali naudotis vartojimo kreditais) teisės turi būti tinkamai apsaugotos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už klaidinančios ir neleidžiamos reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 30 000 litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120 000 litų. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalis nustato sunkinančias aplinkybes: reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą; reklaminės veiklos subjektas tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti; reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala; pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo Reklamos įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vertina, ar ginčijama pareiškėjo „BIGBANK AS“ reklama reklamos vartotojams ar kitiems asmenims padarė žalą. Pabrėžtina tai, kad vartotojams padarytos žalos realumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į įvairius kriterijus, baigtinio sąrašo nėra. Pareiškėjo reklama padarytos žalos realumą įrodo tai, kad į Konkurencijos tarybą dėl klaidinančios reklamos skundu kreipėsi vartotojas (Konkurencijos tarybos byla t. I, b. l. 1–2). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. A502-1884/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, atsižvelgtina ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui, esamas vartotojo skundas), bet ir įvertinus reklama daromą poveikį, kuris yra susijęs su potencialia didele daromos žalos vartotojams tikimybe. Todėl daromos žalos realumas apima ir įrodytus aiškiai tikėtinus žalos atvejus. Nagrinėjamu atveju tikimybę dėl padarytos žalos pagrindžia objektyvi Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo medžiaga, kuri nėra paneigta byloje, taip pat kiti papildomi įrodymai – byloje pateikti sociologiniai UAB „Reklamos tyrimai“ (t. II, b. l. 22–52) ir „TNS Gallup“ (t. I, b. l. 165–172) tyrimai, kuriuose aiškiai atsispindi, jog didelei daliai vartotojų vartojimo kredito išdavimo greitis yra svarbus veiksnys. Dėl nurodytos sunkinančios aplinkybės buvimo, teisėjų kolegija Konkurencijos tarybos skirtą 30 tūkstančių litų dydžio baudą vertina kaip pagrįstą.

Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui Konkurencijos tarybos skirtų įpareigojimų, paneigiant klaidinančią reklamą, turinį, konstatuoja, kad Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytas įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą įvairiose komunikacijos priemonėse (nacionalinio transliuotojo bei radijo eteriuose ir pareiškėjo interneto svetainėje) yra keistinas, atsižvelgiant į teismo posėdžio metu pareikštus „BIGBANK AS“ atstovo argumentus, susijusius su klaidinančios reklamos paneigimo teksto neatitikimu realiai situacijai. Paneigimo tekstas „Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2009 m. sausio 22 d. nutarimu konstatavo, kad 2007-2008 m. „BIGBANK“ platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra klaidinanti, kadangi „BIGBANK“ nėra greičiausiai vartojimo kreditą suteikiantis ūkio subjektas“ turi būti pakeistas, atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos tarybos tyrimas apėmė klaidinančios reklamos skelbimo laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d., todėl klaidinančios reklamos paneigimo tekstas keistinas nurodant, kad „BIGBANK“ ne „nėra“, bet „nebuvo“ greičiausiai kreditą suteikiantis ūkio subjektas, ir išdėstytinas taip: „Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2009 m. sausio 22 d. nutarimu konstatavo, kad 2007-2008 m. „BIGBANK“ platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra klaidinanti, kadangi „BIGBANK“ nebuvo greičiausiai vartojimo kreditą suteikiantis ūkio subjektas.“

Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija, įvertinusi ir išanalizavusi faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl įpareigojimų turinio vertina kaip keistiną, o likusią sprendimo dalį kaip teisėtą ir pagrįstą, todėl pareiškėjo „BIGBANK AS“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo „BIGBANK AS“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 dalį pakeisti ir išdėstyti taip: „Pareiškėjo „BIGBANK AS“ skundą tenkinti iš dalies. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2009 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 2S-3 „Dėl reklaminio teiginio „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą pakeisti, vietoj nurodyto klaidinančios reklamos paneigimo teksto „Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2009 m. sausio 22 d. nutarimu konstatavo, kad 2007-2008 m. „BIGBANK“ platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra klaidinanti, kadangi „BIGBANK“ nėra greičiausiai vartojimo kreditą suteikiantis ūkio subjektas“ įrašant tokį tekstą: „Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2009 m. sausio 22 d. nutarimu konstatavo, kad 2007-2008 m. „BIGBANK“ platinta reklama „BIGBANK greičiausias kelias iki pinigų“ yra klaidinanti, kadangi „BIGBANK“ nebuvo greičiausiai vartojimo kreditą suteikiantis ūkio subjektas.“

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė