1 Įrodinėjimo pareiga
Šalis turi pareigą įrodyti savo reikalavimus arba prieštaravimus pagrindžiančius faktus. Pareiškėjas turi pagrįsti savo teiginius, o atsakovas – savo prieštaravimus.
1.1 Kokios yra įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės?
Įrodymus teikia bylos šalys ir kitos suinteresuotosios šalys. Jeigu bylos šalis arba kita suinteresuotoji šalis negali pateikti tam tikrų įrodymų ir šiuo tikslu pateikia pagrįstą prašymą, teismas gali reikalauti pateikti įrodymus.
1.2 Ar yra normų, atleidžiančių nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus? Kokiais atvejais? Ar galima tam tikrą teisinę prielaidą paneigti pateikiant įrodymus?
Jeigu teismas pripažįsta, kad faktas yra visuotinai žinomas, jo įrodinėti nereikia.
Viename civiliniame ginče priimtame įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų faktų nereikia dar kartą įrodinėti kituose civiliniuose ginčuose, kuriuose dalyvauja tos pačios šalys.
Baudžiamojoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas teismui, kuris nagrinėja asmens, dėl kurio buvo priimtas baudžiamasis nuosprendis, civilinės atsakomybės klausimus, tačiau privaloma yra tik ta nuosprendžio dalis, kurioje sprendžiamas nusikalstamos veikos padarymo ar nepadarymo ir atitinkamo asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką klausimas.
Įstatyme nustatytų faktų įrodinėti nereikia. Tokias prielaidas galima paneigti taikant įprastą procedūrą.
Šalis neturi įrodyti faktų, kurių Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka kita šalis neginčija.
1.3 Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?
Teismas vertina įrodymus jam priimtina tvarka, remdamasis išsamiai, visapusiškai ir objektyviai teismo patikrintais įrodymais, pagal teismo metodus, grindžiamus logikos principais, mokslinėmis išvadomis ir iš kasdienės patirties kylančiais dėsniais. Savo sprendime teismas turi paaiškinti, kodėl konkrečiam įrodymui buvo suteikta pirmenybė ir kodėl teismas vienus faktus laiko įrodytais, o kitus – neįrodytais. Jokie įrodymai neturi išankstinės įrodomosios galios teismui.
2 Įrodymų rinkimas
2.1 Ar įrodymai visuomet renkami šalies prašymu, ar tam tikrais atvejais teisėjas įrodymus gali rinkti ir savo iniciatyva?
Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad šalys privalo pateikti įrodymus, tačiau kodekse taip pat numatyti tam tikri atvejai, kai teismas savo iniciatyva gali reikalauti pateikti įrodymus (pvz., kai nagrinėjama byla susijusi su vaiko interesais). Jeigu teismas mano, kad dėl tam tikrų faktų, kuriais viena šalis pagrindžia savo reikalavimus arba prieštaravimus, nebuvo pateikti jokie įrodymai, šalys apie tai informuojamos, ir prireikus teismas nustato terminą tokiems įrodymams pateikti.
2.2 Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patenkinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?
Bylos šalys pateikia teismui rašytinius ir daiktinius įrodymus. Kai šalis remiasi žodiniais įrodymais, teismas į teismo posėdį kviečia šalių nurodytus liudytojus ir išklauso jų parodymus. Teismas įrodymus prideda prie bylos medžiagos.
2.3 Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?
Teismas priima tik įstatymuose nurodytus ir bylai reikšmingus įrodymus. Teismas gali atsisakyti priimti įrodymus, pateiktus likus mažiau nei 14 dienų iki bylos nagrinėjimo, išskyrus atvejus, kai teisėjas nustato naują terminą įrodymams pateikti. Nagrinėjant bylą įrodymai gali būti pateikiami remiantis pagrįstu ginčo šalies arba trečiosios šalies prašymu, jeigu dėl tokio prašymo nebus delsiama nagrinėti bylą arba jeigu teismas sutinka, kad esama pagrįstų priežasčių, dėl kurių įrodymai nebuvo pateikti laiku, arba kad įrodymai yra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu.
Liudytojų parodymai, pagrįsti nenustatytais informacijos šaltiniais, arba asmenų, kurie nebuvo apklausti, suteikta informacija, negali būti panaudoti kaip įrodymai.
2.4 Kokios būna įrodinėjimo priemonės?
Ginčo šalies arba suinteresuotosios trečiosios šalies pastabos, kuriose pateikiama informacija dėl faktų, pagrindžiančių jų reikalavimus ar prieštaravimus, laikomos įrodymais, jei jos patvirtinamos kitomis teisme įvertintomis ir leistomis įrodinėjimo priemonėmis;
liudytojų ir ekspertų parodymai;
rašytiniais įrodymai – dokumentai arba kiti tekstai, kuriuose pateikta informacija dėl bylai reikšmingų faktų: laiškai, skaičiai ir kiti rašytiniai simboliai arba dokumentai, sukurti naudojant kitas technines priemones ir atitinkamą įrašymo įrangą (garso ir vaizdo kasetės, laikmenos ir t. t.);
- daiktiniai įrodymai;
- eksperto išvados;
- eksperto nuomonė;
- valdžios institucijų išvados.
2.5 Kaip gaunami liudytojų parodymai? Ar ekspertų įrodymai gaunami kita tvarka? Kokia tvarka teikiami rašytiniai įrodymai ir eksperto išvados (nuomonės)?
Esminio skirtumo nėra: ekspertų ir kitų liudytojų parodymai yra įrodymai, o rašytiniai ekspertų pareiškimai taip pat laikomi įrodymais. Į teismą kviečiamas liudytojas arba ekspertas privalo atvykti ir duoti teisingus parodymus dėl jiems žinomų aplinkybių arba savo vardu pateikti nešališką nuomonę dėl savo ištirtų mokslinių, techninių, meninių ar kitų faktų.
2.6 Ar tam tikros įrodinėjimo priemonės yra svaresnės už kitas?
Jokie įrodymai neturi išankstinės įrodomosios galios teismui, tačiau savo sprendime teismas turi paaiškinti, kodėl konkrečiam įrodymui buvo suteikta pirmenybė ir kodėl teismas vienus faktus laiko įrodytais, o kitus – neįrodytais.
2.7 Ar tam tikri faktai turi būti įrodyti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis?
Taip. Faktai, kurie pagal įstatymus gali būti įrodyti tik tam tikrais įrodinėjimo būdais, negali būti įrodinėjami kitais įrodinėjimo būdais.
Teismas faktus leidžia įrodinėti tik įstatyme nustatytais įrodinėjimo būdais.
2.8 Ar įstatyme nustatyta liudytojų pareiga duoti parodymus?
Į teismą iškviestas liudytojas negali atsisakyti duoti parodymų, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus.
2.9 Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?
Toliau nurodyti asmenys negali duoti parodymų:
- bylos šalies tiesiosios linijos giminaičiai, pirmojo ir antrojo laipsnio šoninės linijos giminaičiai, sutuoktiniai, pirmojo laipsnio santuokos giminaičiai ir šalių šeimos nariai;
- šalių globėjai, turto administratoriai ir visi asmenys, kuriems paskirta šalių globa arba turto administravimas;
- asmenys, kurie su viena iš šalių bylinėjasi nagrinėjant kitą teisinį ginčą.
2.10 Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?
Ne jaunesnis kaip 14 metų liudytojas, kuris atsisakė duoti parodymus dėl, teismo manymu, nepagrįstų priežasčių arba kuris tyčia duoda melagingus parodymus, atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Jeigu teismo arba teisėjo šaukimą gavęs liudytojas neatvyksta į teismo posėdį, teismas turi teisę paskirti iki 60 EUR baudą arba priverstinai atvesdinti liudytoją į teismą.
2.11 Ar yra asmenų, iš kurių negali būti gaunami įrodymai?
Dvasininkai dėl faktų, kuriuos sužinojo per išpažintis, ir asmenys, kuriems dėl profesijos arba einamų pareigų neleidžiama atskleisti patikėtos tam tikros informacijos, negali duoti parodymų dėl tokios informacijos;
- nepilnamečiai negali duoti parodymų dėl faktų, sudarančių tėvams, seneliams, broliams arba seserims nepalankius įrodymus;
- asmenys, kurie dėl fizinių arba psichinių trūkumų negali tinkamai suprasti bylai reikšmingų aplinkybių, negali duoti parodymų;
- parodymų nereikalaujama iš jaunesnių nei septynerių metų vaikų.
2.12 Kokį vaidmenį atlieka teisėjas ir šalys apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytoją galima apklausti per vaizdo konferenciją ar naudojant kitas technologijas?
Į teismą liudyti iškviestas asmuo turi atvykti ir duoti teisingus parodymus dėl bet kokių jiems žinomų faktų. Liudytojas turi atsakyti į teismo ir šalių užduotus klausimus. Teismas gali apklausti liudytoją jo gyvenamojoje vietoje, jeigu šaukimą gavęs liudytojas negali atvykti į teismą dėl ligos, senyvo amžiaus arba kitų pateisinamų priežasčių. Liudytojas teisme taip pat gali būti apklausiamas naudojant vaizdo konferencijos priemones, atsižvelgiant į jo buvimo vietą, arba specialioje šiam tikslui pritaikytoje patalpoje.
3 Įrodymų vertinimas
3.1 Ar teismui priimant sprendimą taikomi apribojimai, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtai?
Ginčo šalys gali ginčyti rašytinių įrodymų tikrumą.
Rašytinių įrodymų negali ginčyti asmuo, kuris pats pasirašė tokius įrodymus. Toks asmuo įrodymus gali ginčyti pareikšdamas atskirą ieškinį, jeigu jis dokumentą pasirašė per prievartą, dėl grasinimo arba apgaulės. Šalis taip pat gali pateikti pagrįstą prašymą dėl rašytinių įrodymų klastojimo. Nustatęs, kad įrodymai buvo suklastoti, teismas atmeta įrodymus ir apie klastojimą informuoja prokurorą. Siekdamas išnagrinėti prašymą dėl rašytinių įrodymų klastojimo, teismas gali reikalauti eksperto išvados tuo klausimu arba prašyti pateikti kitus įrodymus. Nustatęs, kad šalis ginčą dėl rašytinių įrodymų klastojimo pradėjo nepagrįstai, teismas gali skirti jai baudą.
Civilinio proceso kodekse reikalaujama, kad į teismą kaip liudytojas iškviestas asmuo atvyktų ir duotų teisingus parodymus dėl bet kokių jam žinomų faktų. Jeigu šalis nori tam tikras aplinkybes įrodyti liudytojo parodymais, ji savo prašyme dėl liudytojų apklausos, kurį teikia teismui, turi nurodyti, kuriuos svarbius bylos aspektus liudytojas galėtų patvirtinti.
3.2 Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu bylos šalis?
Ginčo šalies arba trečiosios šalies pastabos, kuriose pateikiama informacijos dėl faktų, pagrindžiančių jų reikalavimus ar prieštaravimus, laikomos įrodymais, jei jos patvirtinamos kitomis teisme įvertintomis ir leistomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu viena šalis pripažįsta faktus, kuriais kita šalis grindžia savo reikalavimus arba gynybą, teismas gali pripažinti šiuos faktus įrodytais, jeigu neabejoja, kad toks pripažinimas nebuvo išgautas klasta, prievarta, grasinimais ar apgavyste arba norint nuslėpti tiesą.
4 Ar ši valstybė narė pagal Reglamento dėl įrodymų rinkimo 2 straipsnio 1 dalį nurodė kitas institucijas, kompetentingas rinkti įrodymus teismo proceso civilinėse ar komercinėse bylose tikslais pagal šį reglamentą? Jei taip, kokiose bylose jos yra kompetentingos rinkti įrodymus? Ar jos gali prašyti tik surinkti įrodymus, ar taip pat padėti rinkti įrodymus remiantis kitos valstybės narės prašymu? Taip pat žr. pranešimą pagal Reglamento dėl įrodymų rinkimo 2 straipsnio 1 dalį
Jokios kitos institucijos, išskyrus teismus, nenurodytos.