2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2017 m. Taikinamojo tarpininkavimo įstatymas. Įstatyme išdėstytos visapusiškos teisės aktų sistemos nuostatos, kuriomis skatinama ginčus spręsti taikinamojo tarpininkavimo, o ne teismo proceso būdu. Esminis įstatymo tikslas – skatinti taikinamąjį tarpininkavimą kaip perspektyvią, veiksmingą ir ekonomišką teismo proceso alternatyvą, taip sumažinant teisines išlaidas, pagreitinant ginčų sprendimą ir sumažinant su teismo procesu dažnai susijusį stresą ir priešiškumą.
Įstatyme:
- išdėstyti bendrieji kvalifikuotų tarpininkų vykdomo taikinamojo tarpininkavimo principai (6–8 straipsniai);
- numatyta priimti kvalifikuotų tarpininkų vykdomo taikinamojo tarpininkavimo praktikos kodeksą (9 straipsnis);
- numatyta, kad šalių bendravimas taikinamojo tarpininkavimo metu turi būti konfidencialus (10 straipsnis);
- numatyta, kad ateityje galbūt bus sukurta Taikinamojo tarpininkavimo taryba, kuri prižiūrėtų sektoriaus raidą (12 straipsnis);
- advokatams nustatyta prievolė patarti ginčų šalims apsvarstyti taikinamojo tarpininkavimo galimybę kaip priemonę ginčams išspręsti (14 ir 15 straipsniai);
- numatyta, kad teismas savo iniciatyva arba šalių iniciatyva gali paraginti šalis apsvarstyti taikinamojo tarpininkavimo galimybę kaip priemonę ginčui išspręsti (16 straipsnis);
- numatytas taikinamojo tarpininkavimo poveikis senaties terminams (18 straipsnis);
- numatyta, kad jeigu teismas, priteisdamas įstatymo 16 straipsnyje nurodytas proceso išlaidas, mano, kad tai teisinga, jis atsižvelgia į nepagrįstą proceso šalies atsisakymą naudotis taikinamuoju tarpininkavimu arba nesinaudojimą juo, arba į nepagrįstą šalies atsisakymą dalyvauti taikinamajame tarpininkavime arba nedalyvavimą jame, jeigu dalyvauti jame pagal 16 straipsnį paragina teismas (20 ir 21 straipsniai).
Įstatymo taikymo sritis apima visus civilinius procesus, kurie gali būti pradėti teisme, išskyrus tam tikras įstatymo 3 straipsnyje numatytas išimtis.