1 Kokiomis aplinkybėmis vienas iš tėvų be kito iš tėvų sutikimo gali teisėtai išsivežti vaiką į užsienį?
Sprendžiant vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą, taikomos teisės normos, kuriomis reglamentuojama teisė spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, todėl ši teisė yra sudedamoji faktinės atsakomybės už vaiko globą dalis (Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch – BGB) 1631 straipsnio 1 dalis). Kaip ir rūpinimasis vaiko turtu, ši teisė priskiriama prie tėvų pareigų pagal Civilinio kodekso 1626 straipsnio 1 dalį.
Jeigu tik vienam iš tėvų suteiktos tėvų pareigos, taigi ir teisė spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, jam nereikalingas antrojo iš tėvų sutikimas sprendžiant, kur vaikas turėtų gyventi, kaip ir sprendžiant, ar vaiką reikėtų išvežti gyventi į kitą šalį.
Jeigu tėvų pareigos suteiktos abiem tėvams, jie kartu turi nuspręsti, ar vaiką reikėtų išvežti į kitą šalį. Taip yra todėl, kad remiantis Civilinio kodekso 1687 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu šis klausimas yra esminės svarbos, palyginti su, pavyzdžiui, trumpomis atostogomis kaimyninėje Europos šalyje, dėl kurio reikia gauti bendrą abiejų tėvų sutikimą.
Tačiau paprašius šeimos bylų teismas gali perduoti tėvų pareigas, taigi ir, pavyzdžiui, teisę spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, tik vienam iš tėvų, kai sprendžiami konkretūs klausimai (žr. Civilinio kodekso 1671 straipsnio 1 dalį). Šiuo atveju taip pat, net jei tėvai dalijasi tėvų pareigomis kitais klausimais, vienas iš tėvų gali savarankiškai ir be antrojo iš tėvų sutikimo nuspręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir, atitinkamai, dėl vaiko išvežimo į kitą šalį.
2 Kokiais atvejais, norint išsivežti vaiką į užsienį, reikia turėti kito iš tėvų sutikimą?
Antrojo iš tėvų sutikimas išvežti vaiką į užsienį yra reikalingas, jeigu tėvų pareigos (arba bent teisė spręsti dėl gyvenamosios vietos) suteiktos abiem tėvams (taip pat žr. atsakymą į 1 klausimą).
3 Kaip būtų galima teisėtai išsivežti vaiką į užsienį, jei kitas iš tėvų su tuo nesutinka, nors tai yra reikalinga?
Vaiko išvežimas gyventi į užsienį yra teisėtas, jeigu su vaiku norintis persikelti vienas iš tėvų gali savarankiškai priimti tokį sprendimą, nes, pavyzdžiui, jam vienam priklauso tėvų pareigos arba bent jau teisė spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos (taip pat žr. atsakymą į 1 klausimą).
Tačiau jeigu tėvų pareigomis besidalijančių tėvų nuomonė vaiko išvežimo į užsienį klausimu skiriasi ir jie negali dėl to susitarti, kiekvienas iš tėvų gali kreiptis į šeimos bylų teismą, kad jam būtų suteikta teisė priimti sprendimą dėl persikėlimo pagal Civilinio kodekso 1628 straipsnį. Tada teismas turi priimti sprendimą, jį pagrįsdamas geriausiais vaiko interesais ir atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, praktinius sumetimus ir susijusių asmenų teisėtus interesus (Civilinio kodekso 1697a straipsnis).
Be to, atskirai gyvenantis vienas iš tėvų taip pat gali pagal Civilinio kodekso 1671 straipsnio 1 dalį kreiptis į šeimos bylų teismą ir prašyti, kad tik jam vienam būtų nustatytos tėvų pareigos arba tėvų pareigos konkrečiu klausimu, pavyzdžiui, dėl teisės spręsti dėl gyvenamosios vietos. Teismas prašymą patenkins, jeigu kitas iš tėvų sutiks, nebent tam prieštaraus ne jaunesnis kaip 14 metų amžiaus vaikas, arba jeigu tikėtina, kad, (iš dalies) panaikinus bendras tėvų pareigas arba tėvų valdžią tam tikrais klausimais (iš dalies) perleidus pareiškėjui, bus tenkinami geriausi vaiko interesai. Jeigu teismas patenkina prašymą, vienas iš tėvų gali laisvai išspręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos.
4 Ar laikino vaiko išsivežimo atveju (pvz., atostogoms, dėl sveikatos priežiūros ir pan.) taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir nuolatinio vaiko išsivežimo atveju? Jei yra atitinkamos sutikimo formos, pateikite jas
Vienas iš tėvų, kuriam vienam tenka tėvų pareigos arba kuris turi išimtinę teisę spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, gali bet kada trumpiems laikotarpiams išsivežti vaiką į užsienį.
Tačiau bendras tėvų pareigas turintys tėvai iš esmės tokį sprendimą turi priimti kartu (Civilinio kodekso 1627 straipsnis). Jeigu bendras tėvų pareigas turintys tėvai gyvena atskirai, jie kartu turi nuspręsti, kad planuojama kelionė nėra kasdienis klausimas, o esminės svarbos klausimas (Civilinio kodekso 1687 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Tas iš tėvų, su kuriuo vaikas paprastai gyvena, turi teisę pats spręsti kasdienius klausimus (Civilinio kodekso 1687 straipsnio 1 dalies antras sakinys). Remiantis Civilinio kodekso 1687 straipsnio 1 dalies ketvirtu sakiniu, antrasis iš tėvų, pas kurį vaikas gyvena kito iš tėvų sutikimu arba teismo sprendimu, gali pats priimti sprendimą tik dėl klausimų, susijusių su faktine vaiko priežiūra, pavyzdžiui, ką vaikas valgys arba kada jis eis miegoti. Teisės aktuose konkrečiai nenurodyta, kurie klausimai yra esminės svarbos, o kurie – kasdienio pobūdžio arba susiję su faktine vaiko priežiūra. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybės. Iš esmės, ir vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas paprastai gyvena, ir vienas iš tėvų, turintis teisę bendrauti su vaiku, gali pats nuspręsti laikinai išsivežti vaiką į kelionę užsienyje, su sąlyga, kad keliaujama ne į vietoves, kuriose vaikui kyla ypatingas pavojus, pavyzdžiui, atokias vietoves arba ten, kur neužtikrinama pakankama medicininė priežiūra ar tvyro politinė įtampa. Tačiau vienas iš tėvų, turintis teisę bendrauti su vaiku, privalo iš anksto pranešti daugiausia vaiku besirūpinančiam kitam iš tėvų kelionės tikslą.
Tėvų pareigų neturintis vienas iš tėvų neturi teisės nuspręsti, kur vaikas turėtų gyventi. Tačiau bendraudamas su vaiku tas vienas iš tėvų pagal Civilinio kodekso 1687a straipsnį taip pat turi teisę pats priimti sprendimus dėl vaiko faktinės priežiūros klausimų.