Visas tekstas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. G., R. G., dėl pažeistų finansinių paslaugų vartotojo teisių gynimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51.

6Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties, užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka ir skirtos šeimos nario paskolai refinansuoti, kvalifikavimą kaip vartojimo sutarties, nesąžiningas vartojimo sutarties sąlygas, vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą teisėtumą, atsakingo skolinimo principą, aiškinimo ir taikymo.

72.

8Ieškovas prašė: 1) pripažinti vienašališką paskolos sutarties, sudarytos atsakovės (toliau – ir Kredito unija) ir ieškovo, nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę vykdyti šią sutartį; 2) pripažinti neteisėtu atsakovės vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655 ir įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) sumažinti ieškovo prievolę atsakovei patirtų 22 842,53 Eur nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti iš atsakovės ieškovui 22 842,53 Eur žalos atlyginimą; 4) atnaujinti praleistą terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte, reikalavimams pareikšti, jeigu teismas laikytų, kad terminas yra praleistas; 5) pakeisti nesąžiningą paskolos sutarties punktą dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio ir sumažinti delspinigius iki 0,02 proc.

93.

10Ieškovas nurodė, kad paskolos sutartimi atsakovė įsipareigojo suteikti jam 135 000 Lt (39 098,70 Eur) dydžio paskolą su 12 proc. palūkanų norma, nustatant, kad paskolos grąžinimo terminas 2021 m. liepos 20 d. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (priklausančio ieškovui ir jo sutuoktinei) hipoteka. Ieškovas nurodė, kad sutartį sudarė siekdamas padėti sūnui, kuris buvo skolingas atsakovei. Ieškovas pažymėjo, kad tiek jo sūnus, tiek jis buvo priverstas į Kredito uniją įnešti dideles pajinių įnašų sumas. Ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vertimas įnešti papildomą pajaus dalį, kai jo sūnus jau buvo įnešęs pajinį įnašą, turėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas atsakovės siekis pasipelnyti. Be to, ir palūkanas bei delspinigius atsakovė skaičiavo nuo visos 135 000 Lt (39 098,70 Eur) paskolos, nors, kaip minėta, dalį sumos sudarė pajiniai įnašai.

114.

12Ieškovo teigimu, paskolos sutartis turėtų būti laikoma vartojimo sutartimi, o ieškovas – vartotoju, t. y. silpnesniąja šalimi. Ieškovas nurodė, kad nuo 2013 m. birželio mėnesio jam tapo sunku mokėti įmokas, bet jis, nors ir su pertraukomis, toliau kiekvieną mėnesį mokėjo atsakovei dalines įmokas. 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad, jei nesumokės skolų iki 2015 m. gegužės 11 d., sutartis bus nutraukta, tai vėliau ir buvo padaryta. Ieškovo vertinimu, paskolos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nes atsakovė nesidomėjo ieškovo sunkia finansine padėtimi, nesielgė kaip profesionali kreditavimo paslaugų teikėja, nebendradarbiavo su ieškovu, neperskaičiavo mokėjimo grafiko (nors ieškovas to ir prašė). Ieškovas teigė, kad jis iš dalies būtent dėl atsakovės kaltės negalėjo tinkamai vykdyti prievolės, nes jeigu atsakovė būtų įvertinusi ieškovo kreditingumą tinkamai, tokios paskolos nebūtų suteikusi, todėl reikalaujama priteisti paskolos suma turėtų būti mažinama ieškovo patirtų nuostolių dėl kreditoriaus kaltės suma, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Jeigu teismas netaikytų minėtos nuostatos, tai, ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys. Atsakovei tinkamai įvertinus ieškovo mokumą ir neišdavus paskolos, ieškovas neturėtų pareigos mokėti nepagrįstai didelių palūkanų, todėl, anot ieškovo, jam kilo 22 842,53 Eur dydžio žala, kurią atsakovė privalo atlyginti.

135.

14Be to, ieškovas teigė, kad paskolos sutartyje nustatytas 0,2 proc. delspinigių dydis už kiekvieną praleistą dieną yra neprotingai didelis, sudarantis galimybę neteisėtai pelnytis ieškovo sąskaita, todėl delspinigių dydis turėtų būti mažinamas iki protingo 0,02 proc. dydžio, o atsakovė turi būti įpareigota perskaičiuoti delspinigius.

15II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

166.

17Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

187.

19Teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 24 d. ieškovas su Kredito unija sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui 135 000 Lt (39 098,70 Eur) dydžio paskolą su 12 proc. palūkanomis ir su 0,2 proc. dydžio delspinigiais už kiekvieną uždelstą dieną; paskolos grąžinimo terminas nustatytas 2021 m. liepos 20 d.; paskolos grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto, priklausančio ieškovui ir jo sutuoktinei, (buto) hipoteka ir ieškovo sūnaus laidavimu pagal 2012 m. gegužės 24 d. laidavimo sutartį.

208.

21Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2767-781/2017 Kredito unijai iškelta bankroto byla. Atsakovė paskolos sutartį nutraukė nuo 2015 m. gegužės 11 d. Notaras 2016 m. liepos 12 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl priverstinio 45 865,58 Eur dydžio skolos, kurią sudaro 37 069,54 Eur nesumokėta skola (kreditas), 8606,80 Eur palūkanos, 189,24 Eur delspinigiai, išieškojimo hipotekos kreditorės Kredito unijos naudai iš skolininko (ieškovo) ir subsidiariosios skolininkės (įkaito davėjos). Nurodytas vykdomasis įrašas antstolio 2016 m. liepos 19 d. patvarkymu priimtas vykdyti.

229.

23Teismas nurodė, kad ginčo paskolos sutartyje nurodyta, jog paskola suteikta refinansuoti; ieškovas šios aplinkybės neginčijo ir pažymėjo, jog ėmė paskolą siekdamas padėti sūnui, kuris susidūrė su finansiniais sunkumais vykdydamas savo įsipareigojimus atsakovei. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo R. G., kurio įsipareigojimams refinansuoti ir buvo sudaryta ginčo paskolos sutartis, 2008 m. rugsėjo 17 d. sudarė su atsakove paskolos sutartį dėl 80 000 Lt (23 169,60 Eur) dydžio paskolos; minėtoje sutartyje, be kita ko, nurodyta, kad jos panaudojimo tikslas – „būsto remontui, smulkiam verslui“.

2410.

25Teismas sprendė, kad paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o sūnaus R. G. paskolai refinansuoti, kuri buvo paimta taip pat ne vartojimo poreikiams tenkinti, o verslui plėtoti ir būstui remontuoti, todėl ginčo paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi.

2611.

27Teismas nurodė, kad sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis.

2812.

29Teismas nustatė, kad paskolos sutarties 5.11.1 punkte nustatyta, jog Kredito unija turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjusi paskolos gavėją ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų, ir reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolą prieš terminą, sumokėtų palūkanas, delspinigius ir kitas mokėti priklausančias sumas, jeigu paskolos gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį delsia sumokėti pagal sutartį mokėtinas įmokas ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo Kredito unijos rašytinio pareikalavimo dienos. Teismo vertinimu, šios paskolos sutarties nutraukimo sąlygos, atsižvelgiant į bendrą kredito grąžinimo terminą (9 metai), kas mėnesį mokamų įmokų dydį (nuo 2660,74 Lt (770,60 Eur) iki 1310,56 Lt (379,56 Eur)), nelaikytinos nesąžiningomis paskolos gavėjo atžvilgiu.

3013.

31Byloje nustatyta, kad 2015 m. sausio 8 d. raštu atsakovė informavo ieškovą apie susidariusią skolą (4064,58 Eur vėluojama paskolos dalis, 5519,33 Eur palūkanos, 543,70 Eur delspinigiai) ir reikalavo per 15 kalendorinių dienų ją sumokėti, nurodė, kad priešingu atveju nutrauks paskolos sutartį; be to, atsakovė nurodytu raštu prašė ieškovo pateikti dokumentus ir ataskaitą apie paskolos panaudojimą, taip pat dokumentus apie ieškovo finansinę padėtį. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas sumokėjo nurodytą pradelstą įsipareigojimą (arba bent jau jį gerokai sumažino) ir (ar) pateikė duomenis apie savo turtinę padėtį (ieškovas šios aplinkybės iš esmės ir neginčijo). Atsakovė 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu informavo ieškovą, jog jeigu pastarasis per 15 kalendorinių dienų nesumokės susidariusios skolos – 12 387,81 Eur (5193,88 Eur paskolos dalies, 6488,15 Eur palūkanų, 705,78 Eur delspinigių), paskolos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2015 m. gegužės 11 d.

3214.

33Teismas nustatė, kad ieškovas faktiškai jau nuo 2013 m. birželio mėn. mokėjo tik dalines įmokas (ir tai su pertraukomis), t. y. vykdė mokėjimus ne pagal sutartyje (jos priede) nurodytą grafiką; ieškovas neįrodė, jog atsakovė buvo leidusi ieškovui tam tikrą laiką nemokėti įmokų ir (arba) mokėti tik jų dalį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės suteiktas laikotarpis sutarties pažeidimams (faktiškai nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.) pašalinti atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis). Ieškovas elgėsi pasyviai, savo įsipareigojimus vykdė netinkamai (mokėjo tik dalines įmokas), neteikė atsakovei jos prašomų dokumentų apie savo turtinę padėtį ir pan.

3415.

35Teismas nurodė, kad ieškovas savo įsipareigojimus netinkamai vykdė gana ilgą laiką, kuris labai viršijo paskolos sutartimi nustatytą terminą, per kurį ieškovui neįvykdžius prievolės atsakovė įgyja teisę nutraukti sutartį. Sistemingas ieškovo (paskolos gavėjo) prievolių pažeidimas davė pagrindą paskolos davėjai nebesitikėti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi ateityje; be to, ieškovas nepateikė atsakovės reikalautų dokumentų, patvirtinančių ieškovo turtinę padėtį (paskolos sutarties 5.11.7 punktas). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai nutraukė ginčo paskolos sutartį, pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus.

3616.

37Ieškovas taip pat prašo sumažinti jo prievolę atsakovei patirtų 22 842,53 Eur nuostolių dydžiu, o nesant galimybės taikyti šio teisių gynimo būdo, priteisti iš atsakovės 22 842,53 Eur žalos atlyginimo. Šiuos nuostolius ieškovas grindžia tuo, kad atsakovė nebendradarbiavo su ieškovu, nesilaikė įstatymų, nebuvo sąžininga ir kitais neteisėtais veiksmais pati pažeidė prievolę, todėl ieškovas iš dalies dėl atsakovės kaltės negalėjo tinkamai vykdyti prievolės, nes jeigu atsakovė būtų tinkamai įvertinusi ieškovo kreditingumą, tokios paskolos nebūtų suteikusi.

3817.

39Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Byloje nustatyta, kad ieškovas, teikdamas prašymą dėl paskolos suteikimo, nurodė savo turtinę padėtį, t. y. gaunamas pajamas (savo ir sutuoktinės; kurios bendros, anot jo, sudarė 2700 Lt (781,97 Eur)), turimą turtą; atsakovė, prieš suteikdama paskolą, 2012 m. gegužės 21–23 d. atliko ieškovo mokumo įvertinimą (byloje yra pateikti tai patvirtinantys dokumentai) ir nustačiusi, jog ieškovas turės galimybę vykdyti savo priimamus įsipareigojimus, suteikė nurodytą paskolą. Teismas sprendė, kad atsakovė, suteikdama paskolą ieškovui, iš esmės įsitikino, įvertino, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, nes gaunamos pajamos (nurodytos paties ieškovo ir nepaneigtos atlikus patikrinimą) neviršijo planuojamų mokėti įmokų pagal ginčo paskolos sutartį, todėl visa rizika dėl prisiimamų įsipareigojimų tinkamo vykdymo teko ieškovui (paskolos gavėjui). Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovė, ieškovui pradėjus nemokėti įmokų (vėluoti jas mokėti), pakartotinai 2013 m. lapkričio 18 d. vertino ieškovo turtinę būklę, o 2015 m. sausio 8 d. pranešimu reikalavo iš ieškovo pateikti dokumentus apie jo finansinę padėtį, tačiau būtent ieškovas nebendradarbiavo su atsakove ir nurodytos informacijos nepateikė. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė nagrinėjamu atveju atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (neatsakingai paskolino ieškovui, neatlikusi ieškovo finansinės padėties patikrinimo, nebendradarbiavo su ieškovu ir pan.).

4018.

41Teismas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo (tiek pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tiek bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais) atmetė, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (neteisėtų veiksmų). Teismas nurodė, kad, atmetęs ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, dėl išvestinio reikalavimo atnaujinti terminą kreditoriaus reikalavimui pareikšti Kredito unijos bankroto byloje nesprendžia.

4219.

43Teismas nurodė, kad pagrindinė ieškovo skola (negrąžinta paskola) atsakovei šiuo metu yra 37 069,56 Eur, o apskaičiuoti delspinigiai sudaro 109,87 Eur. Taigi apskaičiuoti delspinigiai sudaro labai nedidelę dalį pagrindinės skolos. Kita vertus, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad, ieškovui mokant tik dalines įmokas ir susidarius pradelstiems įsipareigojimams, ieškovo mokamos dalinės įmokos iš esmės buvo įskaitomos kaip palūkanų ir delspinigių dengimas. Iš ieškovo pateiktos paskolos apyvartos suvestinės matyti, kad ieškovas nuo sutarties sudarymo (2012 m. gegužės 24 d.) iki 2016 m. gruodžio 20 d. iš viso yra sumokėjęs pagal ginčo paskolos sutartį 13 512,25 Eur įmokų, iš kurių 2029,14 Eur nukreipta dengti pagrindinę skolą, 8849,44 Eur – palūkanoms, o 2633,67 Eur – delspinigiams. Pažymėtina, kad pats ieškovas pripažino, jog jis jau nuo 2013 m. birželio mėn. mokėjo tik dalines įmokas (ir tai su pertraukomis), t. y. netinkamai vykdė savo įsipareigojimus beveik 4 metus, skaičiuojant iki šio ieškinio pateikimo (2017 m. vasario 2 d.), arba beveik 2 metus, skaičiuojant iki sutarties nutraukimo (2015 m. gegužės 11 d.). Teismas pažymėjo, kad ginčo sutartis nelaikytina vartojimo. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju 0,2 proc. delspinigių dydis nėra per didelis, nesąžiningas ar akivaizdžiai prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams.

4420.

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4621.

47Kolegija nurodė, kad paskolos sutartyje nurodyta, jog paskola suteikta refinansuoti; ieškovas šios aplinkybės neginčijo ir pažymėjo, jog ėmė paskolą siekdamas padėti sūnui, kuris susidūrė su finansiniais sunkumais vykdydamas savo įsipareigojimus atsakovei. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo R. G., kurio įsipareigojimams refinansuoti ir buvo sudaryta ginčo paskolos sutartis, 2008 m. rugsėjo 17 d. sudarė su atsakove paskolos sutartį dėl 80 000 Lt (23 169,60 Eur) dydžio paskolos; minėtoje sutartyje, be kita ko, nurodyta, kad jos naudojimo tikslas – „būsto remontui, smulkiam verslui“. Taigi paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o sūnaus R. G. paskolai refinansuoti, kuri buvo paimta taip pat ne vartojimo poreikiams tenkinti, o verslui plėtoti ir būstui remontuoti. Tai, kad trečiasis asmuo paskolą buvo paėmęs būtent verslo tikslais, 2017 m. liepos 26 d. teismo posėdžio metu patvirtino tiek pats ieškovas, tiek ir jo sutuoktinė (trečiasis asmuo).

4822.

49Kolegija sprendė, kad paskolos sutartyje nurodytas būsto remontas buvo arba tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens verslu, arba sudarė tik nereikšmingą dalį lyginant su verslu, t. y. nebuvo vyraujantis. Kadangi ieškovui suteikta paskola buvo skirta išimtinai refinansavimo tikslais, tai akivaizdu, kad 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties pagrindu gautos lėšos buvo skirtos tam pačiam tikslui kaip ir suteiktos lėšos pagal 2008 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartį, t. y. verslui finansuoti.

5023.

51Kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 47 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi paskolos sutarties sudarymo metu) atsakovė galėjo skolinti ieškovui tik tuo atveju, jei ieškovas tampa kredito unijos narys ir jo pajinis įnašas sudaro net mažiau nei 1/10 siekiamos gauti paskolos sumos, ir atmetė ieškovo argumentus, kad jis nepagrįstai buvo verčiamas įsigyti didelį pajinį įnašą.

5224.

53Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai. Prieš sudarydama paskolos sutartį atsakovė atliko ieškovo finansinės būklės vertinimą ir nustatė, kad ieškovo finansinė situacija yra pakankamai gera paskolai gauti. Faktą, kad, suteikiant paskolą, buvo atsižvelgta į ieškovo amžių, patvirtina itin trumpas paskolos grąžinimo terminas (tik 9 metai).

54III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5525.

56Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti

57Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5825.1.

59Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią sutartis yra pripažintina vartojimo sutartimi, jeigu ji atitinka šiuo esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012). Teismai nustatė, kad paskolos sutartis yra sudaryta fizinio asmens ir verslininkės, ieškovui siekiant tenkinti savo šeimos poreikius, t. y. padėti sūnui įvykdyti įsipareigojimus atsakovei. Teismai, kvalifikuodami tarp atsakovės ir ieškovo susiklosčiusius teisinius santykius, turėjo vertinti, ar ieškovo sūnaus skolos atsakovei dengimas laikomas verslu ar profesine veikla, ar asmeniniu šeimos poreikiu tenkinimu. Teismai to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas paskolą naudojo ne su jo verslu ar profesija susijusiais tikslais, o siekdamas padėti savo sūnui išbristi iš skolų ir apsaugoti jį nuo bankroto (šeimos poreikiams tenkinti), į tai, kad ieškovas yra fizinis asmuo, teikęs prašymą būtent dėl vartojimo paskolos suteikimo ir jos užtikrinimui įkeitęs vienintelį savo gyvenamąjį būstą, o atsakovė yra verslininkė, paskolos sutartis atitinka visus vartojimo sutarties požymius.

6025.2.

61Teismai, nustatę, kad paskola ieškovo sūnui buvo suteikta būsto remontui ir smulkiajam verslui, tačiau nevertindami to, kuris iš sudarytos paskolos sutarties tikslų buvo vyraujantis, ir spręsdami, kad ieškovo sūnaus ir atsakovės sudaryta sutartis nėra vartojimo sutartis, pažeidė CK 6.2283 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teisės normos, reglamentuojančios vartotojų teisių apsaugą, taip pat taikomos atvejais, kai fizinis asmuo sudaro sutartį dvigubo naudojimo tikslais, t. y. vartojimo ir verslo tikslais, tačiau, atsižvelgiant į visas su sutartimi susijusias aplinkybes, verslo tikslai nevyrauja. Tą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika, pagal kurią tais atvejais, kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, privalo įvertinti ir nuspręsti, ar nagrinėjama sutartimi buvo siekiama patenkinti atitinkamo asmens poreikius, kurie nėra visiškai nereikšmingai susiję su jo veikla arba profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Johann Gruber prieš Bay Wa AG, C-464/01). Bylos nagrinėjimo metu ieškovo sūnus nurodė, kad paskolą panaudojo buto įrengimo ir pagerinimo darbams atlikti, kitiems šeimos poreikiams tenkinti. Byloje nėra įrodymų, kad paskola buvo panaudota verslo tikslais. Be to, sutartyje nesant nurodyto konkretaus paskolos naudojimo tikslo, sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į įkeisto turto pobūdį bei naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Atsižvelgiant į tai, kad vyraujantis pradinės sutarties tikslas buvo susijęs su šeimos poreikiais – būsto, kuriame sūnus gyveno, remontui, t. y. verslo tikslas nebuvo vyraujantys, nėra pagrindo jos nelaikyti vartojimo sutartimi. Taigi, net jeigu teismai būtų laikę, kad su ieškovu sudarytos paskolos sutarties tikslas turi būti nustatomas pagal su ieškovo sūnumi sudarytos paskolos sutarties (pradinės) tikslą, ginčo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo.

6225.3.

63Teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė, sudarydama su ieškovu paskolos sutartį, nepažeidė atsakingo skolinimo pareigos (CK 6.886 straipsnio 2 dalis, FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų (2011 m. rugsėjo 1 d. redakcijos, galiojusios paskolos suteikimo metu) (toliau – ir Nuostatai) 7.1 punktas nustato, kad kredito įstaigos, prieš priimdamos sprendimą suteikti kreditą, visokeriopai įvertina kredito gavėjo gebėjimą grąžinti kreditą ir sumokėti visas su juo susijusias įmokas. Pagal Nuostatų 16 punktą kredito gavėjo pagal visus įsipareigojimus vidutinės kredito grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų sumą iš kredito trukmės, dydis turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. asmens (namų ūkio) pajamų, kurias kredito įstaiga pripažįsta tvariomis. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir prieš suteikdamas kreditą turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2014). Taigi, įstatymas nustato pareigą kredito įstaigai skolinti atsakingai, t. y. tik tuo atveju, kai kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia pagrįstai tikėtis, kad jis sugebės vykdyti įsipareigojimus, ir tik tuo atveju, kai galima pagrįstai tikėtis, kad klientas šiuos įsipareigojimus galės vykdyti iki pat prievolės vykdymo termino pabaigos. Atsakovė iš turimų duomenų apie ieškovo ir jo sutuoktinės turtinę padėtį ir amžių turėjo ir galėjo numatyti, kad ieškovas nebus pajėgus vykdyti paskolos sutartį visą jos vykdymo laikotarpį, todėl neturėjo sudaryti paskolos sutarties joje nustatytomis sąlygomis:

6425.3.1.

65Pirma, teismai netikrino, ar atsakovė, įvertinusi ieškovo turtinę padėtį, pagrįstai konstatavo esant ją pakankamai gerą paskolai gauti. Byloje nustatyta, kad prieš išduodama paskolą atsakovė turėjo visus duomenis, iš kurių galėjo nustatyti, kad ieškovo šeimos vidutinės kasmėnesinės pajamos (pensija ir darbo užmokestis) sudarė apie 3245 Lt (939,82 Eur). Atsakovė nurodė, kad vieno mėnesio paskolos su palūkanomis įmoka vidutiniškai siekė net 1944 Lt, arba 563,02 Eur (apie 60 proc.). Taigi, gaunant nurodytas pajamas ir sumokėjus kasmėnesinę paskolos įmoką, būtiniausiems poreikiams tenkinti ieškovui ir jo sutuoktinei būtų likę tik 1301 Lt (377 Eur). Akivaizdu, kad šio dydžio suma yra nepakankama išgyventi dviem garbaus amžiaus asmenims.

6625.3.2.

67Antra, išduodama paskolą atsakovė negalėjo pagrįstai tikėtis, kad ieškovo ir jo sutuoktinės pajamos bus pakankamos paskolos įmokoms dengti visą paskolos sutarties vykdymo laikotarpį. Ieškovui paskolos sutarties sudarymo metu buvo 62 metai, o jo sutuoktinei – 60 metų. Paskolos grąžinimo termino pabaigoje (2021 m. liepos 20 d.) ieškovui bus 71 metai, o jo sutuoktinei – 69 metai. Akivaizdu, kad pajamas iš pensijų gaunantys asmenys neturi galimybių kiekvieną mėnesį iki 2021 m. mokėti nuo 380 Eur iki 770 Eur svyruojančias kasmėnesines įmokas.

6825.4.

69Atsakovė, sudarydama paskolos sutartį su ieškovu, ne tik pažeidė visus sąžiningo skolinimo principus, bet ir privertė ieškovą investuoti į jos 21 600 Lt (6255,79 Eur) vertės pajų, nors paskolos sutarties tikslas buvo refinansavimas. Atsakovė, turėdama visus duomenis apie ieškovo, jo sūnaus ir visos šeimos turtinę padėtį, žinodama, kad ieškovo sūnus į Kredito uniją jau yra įnešęs 11 800 Lt (3417,52 Eur) vertės pajų, suvokdama, kad sudarius refinansavimo paskolos sutartį ieškovo sūnaus sutartiniai santykiai su atsakove pasibaigs, o jiems pasibaigus pajinis įnašas turės būti grąžintas ieškovės sūnui, šios aplinkybės nei ieškovui, nei jos sūnui neatskleidė ir ne tik neteisėtai sau pasiliko ieškovo sūnaus įneštą pajų, bet ir pareikalavo beveik dvigubai didesnės investicijos iš ieškovo. Atsakovė, kaip verslo subjektas, teikianti paskolas, privalo skolinti sąžiningai ir veikti ne tik savo, bet ir iš jos besiskolinančių ir į ją investuojančių asmenų interesais. Taigi, atsakovė turėjo pareigą informuoti ieškovą ir jo sūnų apie reikalavimo teisę į ieškovo sūnaus sumokėtą pajų, pasiūlyti šį pajų įskaityti kaip ieškovo investiciją į Kredito uniją arba jį grąžinti ieškovo sūnui. Ieškovo šeima, gavusi papildomų lėšų, būtų galėjusi bent iš dalies sumažinti savo įsipareigojimus atsakovei. Šios aplinkybės tik dar kartą pagrindžia atsakovės nesąžiningumą.

7025.5.

71Teismai, spręsdami, ar paskolos sutarties specialiosios dalies 2.15 punkte nustatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai yra neprotingai dideli, turėjo vadovautis CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią sutarties nuostatos, įtvirtinančios neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą, yra laikomos nesąžiningomis. Teismų praktikoje 0,2 proc. už kiekvieną praleistą dieną dydžio delspinigiai pripažįstami aiškiai per didelėmis netesybomis, todėl dažnai toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovas pagal paskolos sutartį jau yra sumokėjęs bent 2633,67 Eur delspinigių. Taigi, vien ta aplinkybė, kad likusių nesumokėtų delspinigių suma (109,87 Eur) yra nedidelė, palyginti su likusios ieškovo skolos suma (37 069,56 Eur), nereiškia, kad 0,2 proc. dydžio už kiekvieną praleistą dieną delspinigiai nėra neprotingai dideli.

7226.

73Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7426.1.

75Teismai nustatė, kad paskolos sutarties pagrindu gautą paskolą ieškovas naudojo ne asmeniniams vartojimo poreikiams, o tam, kad įvykdytų savo sūnaus prievoles pagal paskolos sutartį. Taigi paskolos sutartis kvalifikuotina būtent pagal pradinės paskolos sutarties paskirtį. Pirmosios instancijos teisme ieškovas ir jo sutuoktinė nurodė ir patvirtino, kad pradinė paskolos sutartis buvo sudaryta verslo tikslais. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių faktinį pradinės paskolos lėšų panaudojimą. Kadangi teismai nustatė, kad pradinė paskolos sutartis sudaryta išimtinai verslo tikslais, tai kasaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl sutarties dvigubo naudojimo tikslais. Be to, pagal Teisingumo Teismą sudarius sutartį dvigubo naudojimo vartotojo apsaugą reglamentuojančiomis nuostatomis bus galima remtis tik tuo atveju, jeigu verslo (komerciniai) ar profesiniai tikslai yra nereikšmingi (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Johann Gruber prieš Bay Wa AG, C-464/01).

7626.2.

77Prieš paskolos sutarties sudarymą atsakovė atliko visas procedūras, reikalingas ieškovo finansinei padėčiai ir mokumui įvertinti. Atsakovė rėmėsi paties ieškovo ir jo sutuoktinės pateiktais duomenimis apie gaunamas pajamas, kurios buvo diversifikuotos (darbo užmokestis, nuomos pajamos, pensija) ir sudarė net 4050 Lt (1172,96 Eur) per mėnesį, o mėnesinių įmokų dydis buvo nuo 2660,74 Lt (770,60 Eur) iki 1310,56 Lt (379,56 Eur), o vidutinės įmokos sudarė apie 1944,28 Lt (563,10 Eur). Kadangi ieškovas buvo nurodęs, kad kitų finansinių įsipareigojimų neturi, vadinasi, ieškovui ir jo sutuoktinei vidutiniškai turėjo likti apie 610 Eur, kas laikytina pakankama suma pragyventi. Be to, paskola buvo suteikta trumpam terminui (9 metams), o mėnesinės įmokos pagal paskolos sutartį buvo paskirstytos taip, kad palaipsniui mažėtų.

7826.3.

79Pagal KUĮ 47 straipsnio 1 dalį asmuo, siekiantis gauti paskolą iš kredito unijos, privalo būti kredito unijos narys, o jo pajinis įnašas sudaryti ne mažiau kaip 1/10 paskolos sumos. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas sudaryti paskolos sutartį, turėjo įstatyme nustatytą pareigą įnešti pajinį įnašą. Ieškovas pats kreipėsi į Kredito uniją su pasiūlymu refinansuoti trečiojo asmens įsipareigojimus ir, gavęs Kredito unijos sprendimą, kokiomis sąlygomis tai būtų priimtina, laisva valia sudarė paskolos sutartį, sutikdamas su visomis sąlygomis. Pajinis įnašas ar jo dalis kredito unijos nariui grąžinama, jeigu to reikalauja pats kredito unijos narys, o grąžintina pajinio įnašo suma priklauso nuo kredito unijos finansinės veiklos rezultatų (KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 18 straipsnio 1 dalis).

8026.4.

81Atsižvelgiant į tai, kad negrąžinta 37 069,56 Eur paskolos, o delspinigiai sudaro tik 109,87 Eur, kad šiuo metu delspinigiai toliau nėra skaičiuojami, nes 2016 m. liepos 12 d. buvo atliktas notaro vykdomasis įrašas, kad paskolos sutartis buvo sudaryta verslo, o ne vartojimo tikslais, kad ieškovas, sudarydamas paskolos sutartį, sutiko su 0,2 proc. delspinigių dydžiu ir dėl to atsakovei jokių prieštaravimų nereiškė, ieškovas savo įsipareigojimus netinkamai vykdė beveik 4 metus, darytina išvada, jog ieškovo reikalavimas delspinigių dydį sumažinti 10 kartų (t. y. 0,02 proc.) yra nepagrįstas.

82Teisėjų kolegija

konstatuoja:

83IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

84Dėl paskolos sutarties, užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka ir skirtos šeimos nario paskolai refinansuoti, kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties

8527.

86Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties, netaikė vartotojų apsaugą įtvirtinančių teisės normų. Byloje taikytinas ginčijamos paskolos sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose.

8728.

88Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

8929.

90Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ieškovas 2012 m. gegužės 24 d. su atsakove sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovui suteikė 135 000 Lt (39 098,70 Eur) dydžio paskolą su 12 proc. palūkanų norma (ir su 0,2 proc. dydžio delspinigiais už kiekvieną uždelstą dieną); paskolos grąžinimo terminas nustatytas 2021 m. liepos 20 d.; paskolos grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto, priklausančio ieškovui ir jo sutuoktinei, – buto hipoteka ir ieškovo sūnaus laidavimu pagal 2012 m. gegužės 24 d. laidavimo sutartį Nr. 12-00176-1.

9130.

92Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas).

9331.

94Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.188 straipsnis (dabar – CK 6.2284 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Tai lemia būtinybę šio straipsnio nuostatas aiškinti ir taikyti Direktyvos 93/13/EEB nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Teisingumo Teismo sprendimus.

9532.

96Teisingumo Teismas Direktyvos 93/13/EEB nuostatų aiškinimo kontekste yra konstatavęs, kad vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms <...> sutartims“, pardavėjų ar tiekėjų sudaromoms su vartotojais, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose (Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties byloje Dumitru Tarc?u ir Ileana Tarc?u prieš Banca Comercial? Intesa Sanpaolo Rom?nia SA ir kt., C‑74/15, 21 punktas).

9733.

98Sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 2 straipsnio b punktą, yra objektyvaus pobūdžio. Ginčą dėl sutarties nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą ir, be kita ko, šios sutarties sąlygas, turi patikrinti, ar paskolos gavėjas gali būti laikomas vartotoju, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą. Tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes, galinčias atskleisti, kokiu tikslu prekė ar paslauga įgyta (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo byloje Hora?iu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C‑110/14, 21–23 punktus).

9934.

100Sutarties dalykas neturi reikšmės nustatant šios direktyvos taikymo sritį. Taigi, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13/EEB, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia vykdydami savo profesinę veiklą (minėtos nutarties Tarc?u 22, 23 punktai).

10135.

102Teismų nustatyta, kad ieškovas yra fizinis asmuo, o kreditorius (kredito unija) – verslininkas, ginčo dėl to nėra. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino, kokiu tikslu buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog pirminė paskolos sutartis buvo sudaryta ieškovo sūnaus verslui plėtoti ir būsto remontui, taip pat į tai, kad ginčo paskola ieškovui buvo suteikta ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, o pirminei paskolai refinansuoti, konstatavo, kad refinansavimo paskolos sutartis nekvalifikuotina kaip vartojimo.

10336.

104Ieškovas kasaciniame skunde rėmėsi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią tais atvejais, kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, privalo įvertinti ir nuspręsti, ar nagrinėjama sutartimi buvo siekiama patenkinti atitinkamo asmens poreikius, kurie nėra visiškai nereikšmingai susiję su jo veikla arba profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Johann Gruber prieš Bay Wa AG, C‑464/01).

10537.

106Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esminis klausimas, sprendžiant paskolos sutarties kvalifikavimo klausimą, visų pirma yra tai, ar sutartį kvalifikuojant kaip vartojimo sutartį turi reikšmės aplinkybė, kokiam tikslui buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis. Ir tik atsakius į šį klausimą teigiamai, gali būti aktualu tirti ir vertinti, ar pirminės paskolos sutarties tikslas yra dvigubo naudojimo tikslas.

10738.

108Teisėjų kolegija pažymi, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvą 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (Direktyva 85/577/EEB panaikinta priėmus 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių), konstatavo, kad garantija, kurią suteikia fizinis asmuo ne verslo ar profesijos tikslais, bet garantuodamas paskolos, sudarytos kito asmens verslo ar profesijos tikslais, grąžinimą, nepatenka į Direktyvos 85/577/EEB reguliavimo sferą (Teisingumo Teismo 1998 m. kovo 17 d. sprendimas byloje Bayerische Hypotheken – und Wechelsbank AG prieš Edgar Dietzinger, C-45/96, 23 punktas). Taigi tais atvejais, kai garantuojama verslo paskola, asmuo, suteikęs tokią garantiją, negali būti laikomas vartotoju.

10939.

110Tačiau vėlesnėje Teisingumo Teismo praktikoje jau aiškinant Direktyvos 93/13/EEB nuostatas vartotoju pripažintas fizinis asmuo, užtikrinantis įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė verslininkas (t. y. komercinė bendrovė) bankui, įvykdymą (pirmiau minėta nutartis Tarc?u). Remiantis Teisingumo TeismoTeismo išaiškinimais, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13/EEB, apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos arba profesijos tikslais. Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta šioje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (žr. sprendimo byloje Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, 30, 31 punktus ir sprendimo byloje Šiba, C‑537/13, 21, 22 punktus). Ši apsauga ypač svarbi banko su vartotoju sudarytos hipotekos ar laidavimo sutarties atveju. Iš tiesų tokia sutartis grindžiama asmeniniu laiduotojo įsipareigojimu sumokėti trečiojo asmens prisiimtą skolą. Taip įsipareigojęs asmuo prisiima didelės apimties pareigas, dėl kurių jo paties turtui atsiranda finansinė rizika, kurią dažnai sunku apibrėžti (minėtos nutarties Tarc?u 23, 24, 25 punktai).

11140.

112Atsakydamas į klausimą, ar fizinis asmuo, užtikrinantis įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį bankui prisiėmė komercinė bendrovė, įvykdymą, gali būti laikomas „vartotoju“, Teismas išaiškino, kad hipotekos ar laidavimo sutartis, jei dėl jos dalyko ją galima laikyti pagrindinę sutartį, pagal kurią atsirado skola, papildančia sutartimi, susitariančių šalių požiūriu, yra atskira sutartis, nes ją sudarė ne pagrindinės sutarties šalys, bet kiti asmenys. Taigi, atsižvelgiant į hipotekos ar laidavimo sutarties šalis, reikia įvertinti, koks jų statusas. Teismas sprendė, kad Direktyva 93/13/EEB gali būti taikoma hipotekos ar laidavimo sutarčiai, sudarytai fizinio asmens su kredito įstaiga siekiant užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė komercinė bendrovė šiai įstaigai, įvykdymą, jei šis fizinis asmuo veikė siekdamas tikslų, kurie nesusiję su profesine veikla, ir jo su minėta bendrove nesieja jokie funkcinio pobūdžio ryšiai (minėtos nutarties Tarc?u 26, 30 punktai).

11341.

114Savo esme analogiškos pozicijos Teisingumo Teismas laikėsi ir vėlesnėje savo praktikoje (Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Pavel Dumitra? ir Mioara Dumitra? prieš BRD Groupe Société Générale – sucursala Satu Mare, C‑534/15). Taip pat Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „vartotojas“ apima ir fizinį asmenį, kuris dėl novacijos sudarė sutartį su komercine kredito įstaiga ir įsipareigojo grąžinti kreditus, pirmiau suteiktus vienai komercinei bendrovei, kad ji galėtų vykdyti savo veiklą, kai šis fizinis asmuo su minėta bendrove nėra akivaizdžiai susijęs, bet ėmėsi tokių veiksmų ne dėl savo profesinės veiklos, o dėl ryšių, jį siejančių su asmeniu, kontroliavusiu minėtą bendrovę, ir su asmeniu, pasirašiusiu su pirminėmis kredito sutartimis susijusias sutartis (laidavimo, nekilnojamojo turto įkeitimo (hipotekos) sutartis) (Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Michael Tibor Bachman prieš FAER IFN SA, C‑535/16).

11542.

116Atsižvelgdamas į tai, kad šios nutarties 39–41 punktuose nurodyta Teisingumo Teismo praktika yra vėlesnė ir susijusi su šioje nagrinėjamoje byloje aktualiomis Direktyvos 93/13/EEB nuostatomis, kasacinis teismas vadovaujasi nurodyta Teisingumo Teismo praktika. Atsižvelgdamas į šią praktiką, kasacinis teismas konstatuoja, kad refinansavimo paskolos sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties nepriklauso nuo aplinkybės, ar pati refinansuojama paskola (pirminė paskola) yra sudaryta vartojimo tikslais. Todėl tais atvejais, kai paskolos sutartis sudaroma kitos paskolos refinansavimo tikslais, kvalifikuojant refinansavimo paskolos sutartį kaip vartojimo, būtina vertinti ne kokiu tikslu buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, o kokiu tikslu veikė asmuo, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį. Vertinant šį tikslą turi reikšmės aplinkybė, ar asmuo refinansavimo paskolos sutartį sudarė turėdamas funkcinių ryšių su verslu (ūkine komercine veikla), kuriam finansuoti buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, ar tokią sutartį sudarė ne dėl savo profesinės veiklos, bet dėl ryšių, siejančių su asmeniu, sudariusiu pirminę paskolos sutartį. Refinansavimo paskolos tikslas nustatomas pagal aplinkybes, buvusias sutarties sudarymo metu.

11743.

118Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad ieškovas būtų susijęs funkciniais ryšiais su verslu, kuriam finansuoti buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis. Pirminė paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo sūnaus (kito asmens nei ieškovas) ir Kredito unijos. Ieškovas, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį, šia sutartimi nesiekė verslo tikslų, bet siekė išspręsti šeimos (suprantant ją plačiąja prasme) skolinių įsipareigojimų situaciją. Toks refinansavimo sutarties tikslas atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus ir nurodytą Teisingumo Teismo praktiką bei kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėtų būti priskirtas verslo tikslams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje paskolos refinansavimo tikslais sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, todėl turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino paskolos refinansavimo sutarties tikslo ir paskirties, aplinkybių, dėl kurių ši sutartis buvo sudaryta, dėl to klaidingai kvalifikavo tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius.

119Dėl paskolos sutarties sąlygos, nustatančios delspinigių dydį, vertinimo sąžiningumo aspektu

12044.

121Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

12245.

123Taigi, nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.188 straipsnio 4 dalį (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 4 dalis) individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

12446.

125Minėta, jog CK 6.188 straipsnio 2 dalis (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis) nustatė, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (CK 6.2284 straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

12647.

127Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį (CK 6.2284 straipsnio 5 dalis), ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

12848.

129CK 6.188 straipsnio 6 ir 7 dalys (CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys) nustatė teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.188 straipsnio 6 dalis nustatė, kad kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

130CK 6.188 straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

13149.

132Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio. Iš tiesų ši sutartis iš esmės turi išlikti be jokio kito pakeitimo nei atsirandantieji dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas (Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10).

13350.

134Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad galimybė modifikuoti vartojimo sutartis neprisidėtų prie Direktyva 93/13/EEB siekiamų tikslų užtikrinimo, skatintų pardavėjus ir paslaugų tiekėjus ir toliau naudoti tokias nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais, tačiau pabrėžė, kad tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje yra dispozityvi nuostata, kuria gali būti pakeista nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, ir pagal nacionalinės teisės nuostatas nesąžiningą sąlygą galima pakeisti tokia dispozityvia sąlyga, šis pakeitimas galimas siekiant išsaugoti sutartį (Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje ?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 76–85 punktai).

13551.

136Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktą (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas) preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

13752.

138Sąvoka „neproporcingai didelė vartotojo atsakomybė“ yra vadinamoji atviroji norma, vertybinis kriterijus. Teismui vertinant, koks netesybų dydis laikomas neproporcingai didele vartotojo atsakomybe, ši norma turi būti aiškinama remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šiuos principus bei netesybų dydį aiškinančia teismų praktika bei atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes (CK 6.188 straipsnio 5 dalis (CK 6.2284 straipsnio 5 dalis)).

13953.

140Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš nesąžiningų sąlygų vertinimo kriterijų yra sąžiningumo principas (CK 1.88 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šį principą Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nacionalinis teismas, vertindamas, ar sutarties sąlyga neprieštarauja sąžiningumo principui, turi patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11).

14154.

142Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra pasisakyta, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas).

14355.

144Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas).

14556.

146Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais išaiškinimais bei atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, kai net verslo sutartyse 0,2 procento delpsinigių dydis yra laikomas per dideliu, taip pat atsižvelgdama į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, bei į tai, kad Kredito unija nėra pateikusi įrodymų, jog, atsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, delspinigių dydis galėtų būti laikomas įprastu šiems santykiams, daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su tokio dydžio delspinigiais, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.

14757.

148Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties sąlyga dėl 0,2 proc. delspinigių yra nesąžininga ir negalioja nuo sutarties sudarymo momento. 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties sąlygą dėl 0,2 proc. delspinigių pripažinus negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, apskaičiuotų ir ieškovo sumokėtų delspinigių suma priteistina ieškovui iš atsakovės, o apskaičiuotų ir ieškovo nesumokėtų delspinigių išieškojimas naikintinas. Tai, kokio dydžio yra nurodytos delspinigių sumos, yra fakto klausimas. Kadangi kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovo reikalavimai pripažinti neteisėtu atsakovės vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655 ir atnaujinti praleistą terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte, reikalavimams pareikšti, jeigu šis terminas yra praleistas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatytų nurodytas delspinigių sumas ir išspręstų šiuos ieškinio reikalavimus.

149Dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo

15058.

151Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryški“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitiktis“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias naudoti nesąžiningas sąlygas (Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68 punktas; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo byloje Banco Popular Espa?ol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaqu?n Valldeperas Tortosa, Mar?a ?ngeles Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

15259.

153Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, Teisingumo Teismas nurodytame 2013 m. kovo 14 d. sprendime byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes (Teisingumo Teismo sprendimo Aziz 73 punktas).

15460.

155Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta tam, kad būtų išvengta stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 56 punktas).

15661.

157Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad, vienašalį sutarties nutraukimą vertinant pagal įstatyme įtvirtintus sutarties nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), atsakovė teisėtai nutraukė paskolos sutartį, nes nuolatinis prievoles pažeidžiantis ieškovo elgesys suteikė pagrindą atsakovei nesitikėti, kad paskolos sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu, paliktinos nepakeistos.

158Dėl atsakingo skolinimo principo įgyvendinimo

15962.

160Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2002 m. rugsėjo 10 d. įstatymo Nr. IX-1068 redakcija, galiojusi paskolos suteikimo metu) įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

16163.

162Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų (2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 03-175 redakcija, galiojusi paskolos suteikimo metu) 16 punkte nustatyta, kad kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus, dydis turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. asmens (namų ūkio) pajamų, kurias kredito įstaiga pripažįsta tvariomis, išskyrus 17 punkte nurodytą išimtį. Pagal nuostatų 17 punktą didesnis nei 16 punkte nustatytas dydis gali būti taikomas laikinai (protingą terminą), kai kredito gavėjui suteikiamas kreditas, skirtas kitam būstui įsigyti, kurį įsigydamas kredito gavėjas siekia pakeisti gyvenimo sąlygas. Tokiu atveju kredito įstaiga privalo įsitikinti, kad iki kredito grąžinimo įmokų mokėjimo pradžios klientas įvykdys įsipareigojimus pagal anksčiau sudarytas kredito sutartis. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Nuostatų 17 punkte nurodyta išimtis netaikytina.

16364.

164Aiškinant atsakingo skolinimo principą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad priimant sprendimą skolinti nebūtų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014).

16565.

166Civilinės atsakomybės pagrindas gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, jis atlieka neteisėtus veiksmus. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2014).

16766.

168Kadangi ir bankai, ir kredito unijos yra finansų įstaigos, kurioms taikomas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, tai nutarties 64–65 punktuose nurodyti išaiškinimai taikytini ir nagrinėjamu atveju.

16967.

170Kasaciniame skunde teigiama, kad Kredito unija pažeidė Nuostatų 16 punktą, t. y. kad kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus, dydis turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. asmens (namų ūkio) pajamų, kurias kredito įstaiga pripažįsta tvariomis, taip tap teigiama, kad šis dydis sudarė apie 60 proc. Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad šis dydis sudarė apie 48 proc. Pažymėtina, kad argumentai dėl Nuostatų 16 punkto pažeidimo buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė ir nenustatė fakto, kokio dydžio buvo vidutinės įmokos pagal Nuostatų 16 punktą dydis. Nenustačius šio dydžio, kasacinis teismas negali vertinti, ar atsakovė pažeidė atsakingo skolinimo principą ir rūpestingumo pareigą, atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo vartojimo teisiniai santykiai, o jeigu pažeidė, ar nagrinėjamu atveju yra kitos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.

17168.

172Kadangi kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą naikintina ir ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatytų, koks buvo vidutinės įmokos pagal Nuostatų 16 punktą dydis, taip pat spręstų, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti atsakovei civilinei atsakomybę.

17369.

174Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus, neturi reikšmės bylos rezultatui ar vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

175Dėl bylinėjimosi išlaidų

17670.

177Kadangi dalis bylos perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

178Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

179Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo J. G. reikalavimus pripažinti vienašališką 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties, sudarytos ieškovo J. G. ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę bankrutavusią kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdyti šią sutartį, palikti nepakeistą.

180Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo J. G. reikalavimus pakeisti nesąžiningą paskolos sutarties sąlygą dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio, panaikinti ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – 2012 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties, sudarytos ieškovo J. G. ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, sąlygą dėl 0,2 proc. delspinigių pripažinti nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

181Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nutarties dalį panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

182Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.