Visas tekstas

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovui K. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos kredito sprendimai“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą pagal vartojimo kredito sutartį asmeniui, neįrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo K. S. 2723,46 Eur skolos, 245,11 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. lapkričio 14 d. pradinė kreditorė AB „Snoras“ (toliau – ir BAB „Snoras“, Bankas) ir atsakovas sudarė vartojimo paskolos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteikta 8688,60 Eur (30 000 Lt) vartojimo paskola, ją atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. lapkričio 14 d. Atsakovas nesilaikė įsipareigojimų ir negrąžino Bankui 2723,46 Eur suteikto vartojimo kredito.

4. Bankas 2015 m. liepos 31 d. Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo–pardavimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovą naujai kreditorei UAB „Baltijos kredito sprendimai“, o ši savo teises 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido (pardavė) ieškovei.

5. Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad, nepaisant Sutartyje įrašytos paskolos sumos, Bankas tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų atsakovui – nesudarė galimybės naudotis visa paskola. Atsakovui nebuvo leista pasinaudoti 15 000 Lt paskolos dalimi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovo 2723,46 Eur skolos, 245,11 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (2968,87 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 67 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 2 dalimi ir Sutarties Bendrosios dalies 5.3 punktu, nusprendė, kad atsakovas tapo 8688,60 Eur (30 000 Lt) savininku nuo to momento, kai Bankas 2011 m. lapkričio 14 d. šią sumą pervedė į atsakovo sąskaitą. Nuo šio momento Bankas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Taigi atsakovas turėjo galimybę disponuoti šia suma savo nuožiūra nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. Dėl paskelbto Banko moratoriumo atsakovas negalėjo disponuoti jo sąskaitoje esančiomis lėšomis nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. sausio 16 d.

8. Iš ieškovės pateiktų atsakovo kredito sąskaitos 2011 m. lapkričio 14 d. – 2015 m. lapkričio 30 d. išrašų teismas nustatė, kad finansinės operacijos su šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis vyko nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Nurodytais laikotarpiais, kai negaliojo moratoriumo sąlygos, atsakovo sąskaitoje buvusios lėšos buvo naudojamos ne tik paimtai paskolai ir palūkanoms grąžinti, bet ir skolai pagal kredito kortelę padengti (pvz., 2012 m. kovo 2, 8 d.). Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad pirmą įmoką (lėšas į kredito sąskaitą) jis pervedė tik 2013 m. lapkričio 27 d.

9. Kadangi atsakovas nei šioje, nei kitose bylose neginčijo Sutarties CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu, teigdamas, kad jis negavo pinigų (jų dalies) pagal Sutartį, tai teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovui paskolos suma buvo perduota ir panaudota jo interesais, t. y. jo prievoliniams įsipareigojimams pagal šioje byloje nagrinėjamą Sutartį įvykdyti ir skoloms pagal kredito kortelę padengti.

10. Teismas iš dalies pritarė atsakovo teiginiams, kad paskolos grąžinimo grafikas faktiškai keitėsi dėl Banko veiksmų, moratoriumo ir bankroto. Tačiau teismas nurodė ir tai, kad paskolos grąžinimo grafikas keitėsi ir dėl to, jog atsakovas netinkamai (ne laiku) vykdė savo sutartines prievoles. Teismo vertinimu, pasibaigus paskelbtam moratoriumui, atsakovas privalėjo vykdyti Sutartį taip, kaip tai buvo nurodyta grafike, o jei pageidavo pakeisti grafiką, tai turėjo kreiptis į Banko bankroto administratorių. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas siekė pakeisti Sutartyje nustatytą paskolos mokėjimo tvarką ir sąlygas, todėl atsakovo teiginius, kad jis kreipėsi į Banką, bet su juo nebuvo bendraujama ir bendradarbiaujama, teismas pripažino deklaratyviais ir neįrodytais.

11. Teismas nustatė, kad kiekvieną mėnesį atsakovo įmoka paskirstoma taip, kad viena jos dalis skiriama grąžintinai paskolai, kita – mokėtinoms palūkanoms padengti. Nurodytų mokėjimų dydis kiekvieną mėnesį skiriasi, nes skolos grąžinimui šalys susitarė taikyti anuiteto metodą. Ieškovė teigė, kad atsakovo kredito sąskaitoje buvusios Banko paskolintos lėšos baigėsi 2013 m. birželio 25 d., kai buvo atliktas paskutinis nurašymas. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir kredito sąskaitos operacijų išrašas, kurio duomenimis, atsakovas tęsė Sutarties vykdymą nuo 2013 m. lapkričio 28 d., pervesdamas į kredito sąskaitą periodiškai tam tikrą sumą, ši pagal Sutarties sąlygas buvo paskirstoma iš pradžių palūkanoms, paskui – grąžintinos paskolos daliai, po to – kitoms mokėtinoms pagal Sutartį sumoms, galiausiai – delspinigiams.

12. Teismas, palyginęs palūkanų mokėjimo grafiko duomenis apie šalių sutartą atsakovo kas mėnesį mokėtiną grąžintino kredito dalies ir palūkanų dydį su atsakovo kredito sąskaitos išrašais, nustatė, jog Bankas, pasibaigus moratoriumui, nurašė iš atsakovo sąskaitos už du mėnesius nesumokėtas kredito įmokas ir palūkanas, vėliau nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2013 m. birželio 25 d. kas mėnesį nurašydavo paskolos grąžinimo grafike nurodytą 197,69 (682,58 Lt) sumą, paskirstydamas ją kaip palūkanas ir dalį kredito įmokos. Nurašomų palūkanų dydis mažėjo, todėl nepagrįstu teismas pripažino teiginį, kad visą laiką nurašomos palūkanos buvo skaičiuojamos nuo 30 000 Lt sumos. Teismas nustatė ir tai, kad skiriasi Banko nurašomų palūkanų sumos nuo paskolos grąžinimo grafike nurodytos kiekvieną mėnesį grąžinamo kredito dalies ir palūkanų sumos, tačiau padarė išvadą, kad tai neleidžia spręsti, jog Bankas nepagrįstai nurašydavo didesnę palūkanų sumą, nei galėjo. Iš kredito sąskaitos operacijų išrašo teismas nustatė, jog Banko nurašomų palūkanų sumos būdavo ir didesnės, ir mažesnės, nei nurodyta Sutartyje. Pažymėta, kad palūkanų ir paskolos sumos grąžinimo proporcija galėjo keistis be atskiro atsakovo įspėjimo pagal Sutarties 6.3 punktą, kai atsakovas netinkamai vykdė Sutartį.

13. Teismas nustatė, kad iki 2015 m. rugsėjo 25 d. iš atsakovo kredito sąskaitos buvo nurašyta bendra 2983,67 Eur palūkanų suma; pagal grafiką atsakovo mokėtiną palūkanų sumą sudarytų 3223,80 Eur. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepermokėjo Sutartyje nustatytų palūkanų, juolab kad 2013 m. birželio 25 d. – 2013 m. lapkričio 28 d. laikotarpiu įmokos apskritai nebuvo mokamos. Teismas nustatė ir tai, kad, atsakovui įnešus lėšas į kredito sąskaitą nuo 2013 m. lapkričio 28 d., iš viso buvo padengta 5965,13 Eur paimto kredito. Dėl to teismas nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog po 2015 m. rugsėjo 25 d. atlikto paskutinio nurašymo iš atsakovo kredito sąskaitos liko nepadengta 2723,46 Eur kredito suma (8688,60 Eur – 5965,13 Eur).

14. Teismas atmetė atsakovo prašymą sumažinti Sutartyje nustatytą palūkanų normą taip, kad jam grąžintinų palūkanų suma atitiktų negrąžintą kredito sumą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 21 straipsnio 2 dalies nuostata, galiojusia Bankui ir atsakovui sudarant Sutartį, bei šiuo metu galiojančio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, teismas nekonstatavo, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog Sutartyje nustatyta 13 proc. metinių palūkanų norma yra akivaizdžiai per didelė. Įvertinęs tai, kad atsakovui paskola suteikta penkeriems metams, palūkanų norma neviršija 75 proc., o Sutarties sudarymo metu palūkanų norma buvo daug mažesnė nei maksimali įstatymo leistina palūkanų norma, teismas konstatavo, kad 13 proc. metinės palūkanos atitinka protingumo, sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, nepažeidžia paskolos davėjo bei paskolos gavėjo interesų pusiausvyros.

15. Teismas atmetė argumentą, kad atsakovui nebuvo tinkamai pranešta apie reikalavimo teisių perleidimą, nurodydamas, kad net tuo atveju, jei jis ir nežinojo apie reikalavimo teisių perleidimą, tai, gavęs šios bylos procesinius dokumentus, buvo tinkamai informuotas apie naują kreditorių. Byloje esantys duomenys apie reikalavimo perleidimą yra informatyvūs, todėl teismas nusprendė, kad atsakovas, kaip protingas asmuo, suvokė, jog reikalavimas yra perleistas.

16. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti reikalavimo perleidimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis. Bankas perleido UAB „Baltijos kredito sprendimai“ reikalavimo teisę 2015 m. liepos mėn., kai dar negaliojo Vartojimo kredito sutarties 221 straipsnio 1 dalies nuostata, todėl lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principas neleidžia daryti išvados, jog Bankas, perleisdamas trečiajam asmeniui reikalavimo teises į atsakovą, pažeidė imperatyvias teisės normas (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Pagal trečiojo asmens ir ieškovės reikalavimo perleidimo sutarties turinį teismas nusprendė, kad trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ perleido ieškovei ne teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartį, bet piniginį reikalavimą į atsakovą. Todėl šiuo atveju nebuvo pažeista Vartojimo kredito įstatymo 221 straipsnio 1 dalis.

17. Nustatęs, kad atsakovas neįvykdė prievolės laiku atsiskaityti pagal Sutartį, teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 245,11 Eur delspinigių, apskaičiuotų pritaikius 0,05 proc. delspinigių normą už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. (2723,76 Eur × 0,0005 × 180 d.)

18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19. Kolegija nurodė, kad pradinė kreditorė BAB „Snoras“ 2015 m. liepos 31d. pirkimo–pardavimo sutartimi Banko skolininkų skolų portfelį perleido naujajam kreditoriui (trečiajam asmeniui UAB „Baltijos kredito sprendimai“). Šio sandorio sudarymo metu Banko teisių perėmėjas (naujasis kreditorius) neprivalėjo būti įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Minėto sandorio teisėtumas nebuvo ginčijamas, nenustatyti šio sandorio prieštaravimai imperatyviosioms teisės normoms, iki 2018 m. rugsėjo 6 d. sandoris galiojo, todėl sukūrė šalims teises bei pareigas. Dėl to naujoji kreditorė UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kaip teisėta 2015 m. liepos 31 d. sandorio šalis, turėjo teisę perleisti savo reikalavimo teises kitam asmeniui, remdamasi bendrais įstatymo pagrindais (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), nes ji nebuvo vartojimo kredito davėja VKĮ 221 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi nėra pagrindo teismo iniciatyva pripažinti tokį sandorį negaliojančiu. Nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu padarė prieštaraujančią 2018 m. rugsėjo 6 d. sutarties turiniui išvadą, tačiau teisingai nusprendė, kad šis sandoris neprieštaravo VKĮ 221 straipsnio 1 daliai.

20. Kolegija nusprendė, kad, 2011 m. lapkričio 14 d. pervedęs pagal vartojimo paskolą į atsakovo sąskaitą 8688,60 Eur (30 000 Lt), Bankas įvykdė savo prievolę suteikti paskolą, o atsakovas nuo lėšų įskaitymo momento įgijo galimybę disponuoti šiomis lėšomis. Kadangi paskola atsakovui buvo suteikta iki Banko veiklos apribojimo (moratoriumo), tai atsakovas buvo įgijęs galimybę laisvai disponuoti šiomis lėšomis (tiek savo, kaip paskolos gavėjo, teisėms įgyvendinti, tiek toje pačioje Vartojimo paskolos sutartyje nustatytoms palūkanoms ir paskolos mokėjimams atlikti). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas neginčijo Sutarties CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu, neteikė į bylą įrodymų, kad dėl Banko neįvykdytos prievolės jis būtų įtrauktas į jo kreditorių sąrašą. Tokias pretenzijas jis pareiškė tik gavęs ieškovės ieškinį (praėjus daugiau kaip dešimt metų nuo sutarties sudarymo). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas jam suteikta Banko paskola galėjo naudotis ir ja naudojosi, o pirmąją įmoką atliko tik 2013 m. lapkričio 27 d., nors pagal Sutartį mokėjimus turėjo vykdyti nuo 2011 m. gruodžio 25 d. Taigi atsakovui atsirado pareiga grąžinti ne dalį, bet visą paskolą (paskolos sumą ir palūkanas).

21. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nei Sutarties sudarymo metu, nei dabar palūkanas reglamentuojančios Sutarties normos neprieštarauja VKĮ 21 straipsnio nuostatoms; atsakovas gavo Sutartyje nustatytą sumą ir galėjo ja laisvai disponuoti, tačiau savo įsipareigojimų laiku nevykdė ar vykdė ne iki galo; atsakovas patvirtino, kad, sudarant sutartį, jam buvo sudarytos sąlygos susipažinti su Sutarties projektu; prisiimtos pagal Sutartį prievolės neprieštarauja jo ir jo šeimos interesams, taikytiniems teisės aktams, sandorio sąlygoms; atsakovas nepateikė įrodymų, kad dėl pasikeitusių aplinkybių ar kitų priežasčių jis kreipėsi į Banką, o šis atsisakė suteikti prašomą informaciją ar atlikti kitus veiksmus. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad Bankas būtų pažeidęs bendradarbiavimo pareigą. Tokios teismo nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo taikyti VKĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sumažinti Sutartimi nustatytas palūkanas.

22. Pagal Sutarties 7.1–7.3 punktus atsakovas įsipareigojo sumokėti Bankui Sutarties specialiojoje dalyje – Banko kainyne nurodytus papildomus, su Sutartimi susijusius mokesčius, todėl Bankas turėjo teisę apskaičiuoti su Sutarties tvarkymu susijusį papildomą mokestį. Pagal Sutarties specialiosios dalies 2.13 punktą, iš visų paskolos gavėjo įmokų pagal Sutartį sumų pirmiausia padengiamos mokėtinos palūkanos, po to – grąžintina paskolos suma, po to – kitos mokėtinos pagal Sutartį sumos, galiausiai – priskaičiuoti delspinigiai. Kadangi atsakovas nurodytu laikotarpiu nevykdė prievolės Bankui, tai šis įgijo teisę paskirstyti įmokas, kartu ir išieškoti delspinigius Sutarties specialiosios dalies 2.13 punkte nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovo naudai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino VKĮ 221 straipsnio 1 dalies normą, pagal kurią vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal galiojančią vartojimo kredito sutartį tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Šios normos turinys leidžia pripažinti, kad joje nustatyti privalomas kriterijus (būti įrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą) teisių ir pareigų perėmėjui, o ne jas perleidžiančiam asmeniui, todėl teismas VKĮ 221 straipsnio 1 dalį turėjo aiškinti kaip visuomet įpareigojančią vertinti, ar teisių ir pareigų perėmėjas atitinka įstatymo reikalavimą. Sprendžiant, ar VKĮ 221 straipsnio 1 dalis taikytina ieškovei, neturi teisinės reikšmės tai, kad, trečiajam asmeniui perimant iš Banko teises ir pareigas pagal su atsakovu sudarytą sutartį, dar negaliojo VKĮ 221 straipsnio 1 dalies draudimas ir trečiasis asmuo nebuvo kredito davėjas. Bankas trečiajam asmeniui perleido ne tik piniginį reikalavimą, bet ir teises bei pareigas pagal galiojančią su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį, taigi ir ieškovei buvo perleistas ne tik piniginis reikalavimas, bet ir teisės bei pareigos pagal šią sutartį. Teismas nepagrįstai šios normos netaikė, remdamasis tik argumentu, kad trečiasis asmuo nebuvo kredito davėjas.

23.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino VKĮ 221 straipsnio 1 dalyje vartojamos perleidimo sąvokos turinį. Ši norma aiškintina kaip taikytina sandoriams, kai teisės ir pareigos pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis perleidžiamos tiek vieną, tiek ir daugiau kartų. Tokį aiškinimą lemia VKĮ tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis (užtikrinti vartojimo kredito gavėjų apsaugą). Šių normų aiškinimas negali sudaryti prielaidų piktnaudžiauti teise ir galutiniam (tikrajam) teisių bei pareigų perėmėjui išvengti VKĮ reikalavimų, kurie yra reikšmingi vartotojų apsaugai ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo įgyvendinimui. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad trečiasis asmuo, buvusi tarpinė bendrovė, taip pat yra likviduojamas.

23.3. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Lietuvos banko gairių 28.2–28.4 punktuose, aiškinant VKĮ 221 straipsnio 1 dalį, be kita ko, nurodyta, kad šis apribojimas taikomas galiojančioms vartojimo kredito sutartims, neatsižvelgiant į tai, ar yra pasibaigęs finansinių įsipareigojimų (mokėjimų) pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymo terminas. Taigi tol, kol galioja vartojimo kredito sutartis, teises, pareigas ir atsakomybę pagal šią sutartį vartojimo kredito davėjas gali perleisti tik tokiam subjektui arba pakeisti vartojimo kredito sutarties šalį (vartojimo kredito davėją) tik tokiu subjektu, kuris įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Asmeniui, neįrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį gali būti perleistos tik tuo atveju, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta). Net tuo atveju, kai teismo sprendimu priteisiama skola pagal vartojimo kredito sutartį, kuri nėra nutraukta, skolos perdavimas išieškoti turi būti vykdomas laikantis VKĮ 221 straipsnio reikalavimų, t. y. skolos išieškojimas gali būti perleistas tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Nors nagrinėjamoje byloje vartojimo kredito sutartis nebuvo nutraukta, o apeliacinės instancijos teismas, inter alia (be kita ko), pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog 2018 m. rugsėjo 6 d. sutartimi perleistas vien tik piniginis reikalavimas (o ne teisių ir pareigų visuma,), jis nesirėmė Lietuvos banko gairių 28.4 punktu ir neįvertino, kad 2018 m. rugsėjo 6 d. sutarties dalis dėl teisių ir pareigų perleidimo į atsakovo Sutartį prieštaravo imperatyviam VKĮ 221 straipsnio 1 dalies reikalavimui. Ieškovė neturėjo teisės perimti reikalavimo į atsakovą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas, nes iš neteisėtų veiksmų ir sandorių negali kilti teisių.

23.4. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs, kad trečiasis asmuo turėjo teisę perleisti savo teises bendrais įstatymo pagrindais (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), neatsižvelgė į tai, kad VKĮ yra specialusis įstatymas CK 6.101 straipsnio atžvilgiu. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad skolininko teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradinio kreditoriaus atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Šiuo atveju atsakovo teisinė padėtis dėl įvykdytų pirkimo–pardavimo sandorių neabejotinai tapo blogesnė už buvusią iki tol, nes atsakovas nebuvo tinkamai informuojamas apie paskolos panaudojimą, lėšų likutį, Sutarties banko sąskaitos išrašą gavo tik bylos nagrinėjimo metu, nurašomos palūkanos, įmokos, kiti mokesčiai neatitiko Sutarties grafiko, o ieškovė negalėjo paaiškinti neatitikimų.

23.5. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes teismai ex officio (pagal pareigas) turi vertinti sudarytos vartojimo kredito sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties ir jos sąlygų atitikties sąžiningumo reikalavimui klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, kt.), taip pat ex officio privalo vertinti, ar tinkamai įvykdyta verslininko informavimo pareiga vartojimo kredito teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Bylą nagrinėję teismai nekvalifikavo Sutarties kaip vartojimo sutarties, atitinkamai neįvykdė pareigos ex officio vertinti jos sąlygas dėl palūkanų dydžio ir bendros kredito kainos sąžiningumo aspektu, dėl pareigos tinkamai informuoti atsakovą apie minėtų Sutarties sąlygų turinį ir jų vykdymui reikšmingas aplinkybes.

23.6. Apeliacinės instancijos teismas, nemažindamas vartojimo kredito kainos, netinkamai aiškino ir taikė VKĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes neatliko visapusiško įstatyme ir kasacinio teismo nutartyse nurodytų aplinkybių vertinimo. Teismai netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), nes kaip įrodinėtinas atsakovui priskyrė aplinkybes, kurias iš tiesų turėjo įrodyti ieškovė, išimtinai analizavo tik atsakovo veiksmus, nevertino Sutarties šalių sutartinių santykių pobūdžio (verslininkas – vartotojas), kredito davėjo veiksmų tinkamumo sudarant Sutartį ir kitų reikšmingų aplinkybių.

23.7. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 270, 320, 331 straipsnių reikalavimų, nes pasisakė ne dėl visų reikšmingų bylai apeliacinio skundo argumentų. Atsakovas prašė teismo mažinti palūkanas ir dėl to teikė argumentus, tačiau iš esmės nė vienas teismas dėl jų nepasisakė.

24. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, pradinei kreditorei BAB „Snoras“ 2015 m. liepos 31d. sutartimi perleidžiant Banko skolininkų skolų portfelį naujajam kreditoriui (trečiajam asmeniui UAB „Baltijos kredito sprendimai “), įstatymas nereikalavo, kad naujasis kreditorius būtų įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Lex retro non agit principas neleidžia daryti išvados, kad BAB bankas „Snoras“, perleisdamas reikalavimo teises į atsakovą, pažeidė imperatyvias teisės normas. Tai reiškia, kad naujoji kreditorė UAB „Baltijos kredito sprendimai “, kaip teisėta 2015 m. liepos 31 d. sandorio šalis, turėjo teisę perleisti savo reikalavimo teises ar jų dalį kitam asmeniui remdamasi bendrais įstatymo pagrindais (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), nes ji nebuvo vartojimo kredito davėja VKĮ 221 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, reikalavimo teisės pagal Sutartį perleidimo metu Sutarties terminas jau buvo suėjęs (paskolos grąžinimo terminas 2016 m. lapkričio 14 d.), o pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, laikoma, kad sutartis baigia galioti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas pratęsti Sutarties vykdymo terminą. Šiuo atveju BAB „Snoras“ savo įsipareigojimus atsakovui buvo įvykdžiusi. Trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir ieškovės sudaryta 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistos teisės, bet ne pareigos. Šiuo atveju nebuvo pažeista VKĮ 221 straipsnio 1 dalis. Atkreiptas dėmesys į tai, kad atsakovas neginčijo trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir ieškovės sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu trečiasis asmuo įgijo teisę reikalauti iš atsakovo įvykdyti prievoles.

24.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.2284 straipsnį, vertino ir analizavo Sutarties sąlygų aiškumą bei atsakovo gebėjimą suprasti Sutarties sąlygų esmę, teisės aktuose įtvirtintą skaidrumo reikalavimą. Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sutarties sąlygos yra aiškios, atskleistos ir sąžiningos, taigi šiuo atveju atsakovo teisės nebuvo pažeistos. Nei Sutarties sudarymo metu, nei dabar palūkanas reglamentuojančios Sutarties normos neprieštarauja VKĮ 21 straipsnio nuostatoms ir šio straipsnio 1, 2 dalyse nurodytiems kriterijams. Atsakovas gavo Sutartyje nustatytą pinigų sumą ir galėjo ja laisvai disponuoti, o BAB „Snoras“ atsakovo sąskaitą galėjo naudoti ir jo prievolėms pagal Sutartį dengti. Atsakovas savo įsipareigojimus vykdė ne laiku ir ne visa apimtimi. Be to, atsakovas buvo tinkamai supažindintas su sutarties sąlygomis, jis neteikė įrodymų, jog bankas būtų pažeidęs bendradarbiavimo pareigą.

24.3. Teismai nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo sumažinti palūkanas. BAB „Snoras“ suteikė visą paskolą dar iki moratoriumo paskelbimo, atsakovas turėjo galimybę ja pasinaudoti, todėl palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo visos paskolos sumos, vadovaujantis Sutarties specialiosios dalies 2.5 punktu, bendrosios dalies 6.4 punktu. Teismai pagrįstai nurodė ir tai, kad atsakovui suteikta paskola galėjo būti naudojama ir jo prievoliniams įsipareigojimams pagal Sutartį įvykdyti, ir skoloms pagal kredito kortelę padengti. Kadangi atsakovas nevykdė savo prievolės Bankui, tai Bankas įgijo teisę paskirstyti įmokas, kartu ir išieškoti delspinigius Sutarties specialiosios dalies 2.13 punkte nustatyta tvarka. Pažymėta, kad bankroto bylos Bankui iškėlimas neatleidžia Banko skolininkų nuo sutartinių prievolių vykdymo, tai neįtvirtinta nei įstatyme, nei sutartyje.

24.4. Nagrinėjamoje byloje yra konstatuoti visi teisiškai reikšmingi faktai materialiosioms teisės normoms taikyti ir ginčui išspręsti. Teismai išsamiai vertino abiejų šalių pateiktus paaiškinimus, įrodymus ir pagal įrodymų visumą priėmė sprendimą, kuriame nurodė, kokiomis materialiosios ir proceso teisės normomis vadovavosi. Taigi iš teismo sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remiantis priimtas teismo sprendimas. Tai, kad teismas neišskyrė atskiros kiekvieno skundo argumento struktūrinės dalies, nereiškia, jog atitinkamas argumentas nebuvo nagrinėtas. Dėl to nėra pagrindo byloje pripažinti atsakovo įvardytą įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisių ir pareigų vartojimo kredito teisiniuose santykiuose perleidimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

25. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė VKĮ 221 straipsnio 1 dalies normą ieškovei, nes ieškovė nėra įrašyta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, todėl ji negalėjo perimti iš trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartį.

26. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.

27. Nagrinėjamoje byloje perleistos teisės ir pareigos, kylančios iš vartojimo kredito teisinių santykių, todėl aktualios šiuos santykius reglamentuojančios teisės normos. CK 6.886 straipsnio, reglamentuojančio vartojimo kredito sutarties sampratą, 3 dalyje nustatyta, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Prie kitų įstatymų, reglamentuojančių su vartojimo kreditu susijusius santykius, priskirtinas Vartojimo kredito įstatymas, kuriuo buvo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Tiek, kiek sutartinių vartojimo kredito santykių nereglamentuoja VKĮ, taikomos bendrosios sutarčių teisės ir kitos CK nuostatos, taip pat Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas ir kiti teisės aktai, skirti vartotojų apsaugai.

28. Direktyvos 2008/48/EB 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jei kreditoriaus teisės pagal kredito sutartį arba pati sutartis yra perleidžiamos trečiajai šaliai, vartotojas turi teisę pasinaudoti prieš teisių perėmėją bet kokia gynybos, kuria jis galėjo naudotis prieš pirminį kreditorių, priemone, taip pat ir tarpusavio reikalavimų įskaitymo teise, kai tai leidžiama atitinkamoje valstybėje narėje. Taigi Direktyvos 2008/48/EB nuostatose tiek, kiek tai susiję su reikalavimo perleidimo teisiniais santykiais, įtvirtinta taisyklė, kuria iš esmės siekiama užtikrinti, kad dėl kreditoriaus teisių pagal kredito sutartį perleidimo vartotojas neturėtų atsidurti mažiau palankioje padėtyje, t. y. vartotojas išlaiko teisę prieš perėmėją naudotis tokiomis pat gynybos priemonėmis, kaip ir pagrindinio kreditoriaus atžvilgiu.

29. Nacionalinėje teisėje iki 2016 m. vasario 1 d. VKĮ nebuvo detalizuojama teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarka, tokia tvarka nebuvo nustatyta ir pradiniam kreditoriui (kredito davėjui) perleidžiant teises ir pareigas pagal su atsakovu sudarytą vartojimo paskolos sutartį. Pažymėtina, kad kredito davėjas vartojimo kredito sutartiniuose santykiuose yra asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais dėl komercinės veiklos teikia arba įsipareigoja teikti vartojimo kreditus (CK 6.886 straipsnio 4 dalis). VKĮ 2 straipsnio 13 punkte pateikta vartojimo kredito davėjo sąvoka – tai asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus.

30. Nuo 2016 m. vasario 1 d. VKĮ buvo papildytas 221 straipsniu (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui; 2 dalyje – teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarką nustato priežiūros institucija (Lietuvos bankas). Nuo 2018 m. birželio 15 d. VKĮ 221 straipsnio 1 dalis (2018 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XIII-1241 redakcija) pakeista, nustačius, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui.

31. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad tuo metu, kai pradinis kreditorius (BAB „Snoras“) 2015 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Banko skolininkų skolų portfelį perleido naujajam kreditoriui trečiajam asmeniui UAB „Baltijos kredito sprendimai“, VKĮ nebuvo nustatyta reikalavimas teises ir pareigas perduoti tik įrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą kredito davėjui. Kadangi minėto sandorio teisėtumas nebuvo ginčijamas, nenustatyti šio sandorio prieštaravimai imperatyvioms teisės normoms, iki 2018 m. rugsėjo 6 d. sandoris ir turėjo įstatymo galią jo šalims (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis), tai apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kaip teisėta 2015 m. liepos 31 d. sandorio šalis, turėjo teisę perleisti savo reikalavimo teises ar jų dalį kitam asmeniui, remdamasi bendrais įstatymo pagrindais (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), nes ji nebuvo vartojimo kredito davėja VKĮ 221 straipsnio 1 dalies prasme.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vartojimo kredito įstatymo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti ir vartojimo kredito gavėjų teisių apsaugą, ir vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kreditų tarpininkų veiklos priežiūrą. Būtent siekis kontroliuoti vartojimo kredito davėjų ir tarpininkų bei tarpusavio skolinimosi platformų operatorių veiklą ir taip geriau užtikrinti kredito gavėjų teises lėmė VKĮ nuostatų papildymą, be kita ko, ir VKĮ 221 straipsniu, pagal kurį teisės ir pareigos pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis gali būti perleistos tik asmeniui, kuris atitinka keliamus nepriekaištingos reputacijos, patikimumo ir kitus kriterijus ir kurį Priežiūros institucija yra įrašiusi į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Laikantis sisteminio VKĮ 221 straipsnio 1 dalies aiškinimo, šioje normoje įtvirtinti reikalavimai taikytini ir tokioms sutartims, kuriomis teisės ir pareigos pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis perleidžiamos ne vieną, o keletą kartų. Tačiau nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ta aplinkybė, kad, trečiajam asmeniui perimant iš pradinio kreditoriaus (banko) teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartį, dar nebuvo VKĮ 221 straipsnyje nustatyto įpareigojimo perleisti teises ir pareigas tik į viešąjį sąrašą įrašytam vartojimo kredito davėjui, todėl trečiajam asmeniui tenkančių pareigų apimtis negali būti didesnė, nei teko pradinei kreditorei pagal pirmojo perleidimo sandorio metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

33. Kartu pažymėtina, kad pagal savo esmę teisių ir pareigų pagal sandorį perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Dėl to net ir tuo atveju, jei teisės ir pareigos pagal vartojimo paskolos sutartį buvo perleistos asmenims, neįrašytiems į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, nes tokio reikalavimo tuo metu galioję teisės aktai nenustatė, teisių ir pareigų apimtis vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu nesikeičia, t. y. toks skolininkas išlaiko teisę prieš perėmėją naudotis tokiomis pat gynybos priemonėmis, kaip ir pagrindinio kreditoriaus atžvilgiu.

34. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.101 straipsnio, VKĮ 221 straipsnio 1 dalies normas byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams vertinti, tinkamai vadovavosi lex retro non agit principu, todėl neturėjo pagrindo savo iniciatyva pripažinti tokių sandorių niekiniais ir negaliojančiais.

Dėl teismo pareigos savo iniciatyva vertinti vartojimo kredito sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu

35. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 6.188 straipsnio 2, 4, 6 dalis (dabar 6.2284 straipsnio 2, 4, 6 dalys), ex officio (savo iniciatyva) nevertino šalių vartojimo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, sutarties sąlygų dėl palūkanų dydžio ir bendros kredito kainos jų sąžiningumo aspektu, taip pat banko pareigos informuoti apie sutarties vykdymui reikšmingas aplinkybes.

36. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose.

37. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutartyje nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad palūkanų mokėjimas pagal paskolos sutartį yra šios kategorijos sutartims būdinga sąlyga, sudarant sutartį su banku – įprasta, todėl kiekvienam apdairiam ir rūpestingam asmeniui lengvai suvokiama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-823/2021 ir jos 21 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma ar kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis).

39. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1253 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 1 d.) nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip du šimtai penkiasdešimt procentų. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

40. Nagrinėjamu atveju AB bankas „Snoras“ ir atsakovas sudarė vartojimo paskolos sutartį, kuria 30 000 Lt (8688,60 Eur) vartojimo paskola suteikta kredito gavėjui (atsakovui) naudoti savo nuožiūra, atitinkamai kredito gavėjas įsipareigojo gautą sumą vartojimo paskolos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka grąžinti ir mokėti palūkanas (Sutarties 2.1, 2.2, 2.4, 2.6, 2.10 punktai).

41. Atsižvelgiant į sutarties sudarymo laiką, Banko ir atsakovo sudarytai sutarčiai taikytinos iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio, reglamentavusio vartojimo sutarčių ypatumus, normos. Šiuo metu vartojimo sutarčių ypatumus reglamentuoja CK 6.2284 straipsnio normos. Kadangi tiek galiojusio CK 6.188 straipsnio, tiek šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio nuostatos iš esmės savo turiniu yra labai panašios, tiek, kiek nesikeitė teisinis reguliavimas (normos turinys), aiškinant ir taikant CK 6.188 straipsnio normas, toliau vadovaujamasi kasacinio teismo formuojama CK 6.2284 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo praktika.

42. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

43. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019, 35 punktas ir kt.).

44. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatytas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos, sąrašas. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. CK 6.2284 straipsnio 6 dalis nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai.

45. CK 6.2284 straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse (atitinkamai CK 6.188 straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse) nustatyta kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistema. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu.

46. Nagrinėjamoje byloje taikytino iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Analogiška nuostata nustatyta ir CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje. Taigi bendroji taisyklė yra tai, kad nėra vertinamas minėtų sąlygų sąžiningumas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 sprendimo byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13, 61 punktą).

47. ESTT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad sąlygų, susijusių su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nesąžiningumas gali būti nevertinamas, jeigu nacionaliniam teismui, išanalizavusiam konkretų atvejį, atrodo, jog pardavėjas ar tiekėjas jas surašė aiškiai ir suprantamai (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje K?sler ir K?slerné R?bai, C- 26/13, 41 punktą; 2015 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Maria Bucura prieš SC Bancpost SA, C- 348/14, 50 punktą).

48. Pagal vartojimo kredito sutartį mokėjimo palūkanas apibrėžiančios sutarties sąlygos, minėta, yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Tai reiškia, kad mokėjimo palūkanos yra ne kas kita, o sutarties kaina. Sutarties kainą nustatančios sąlygos neabejotinai laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sąlygomis. Kredito sutartyse nurodytos mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką nustatančios sąlygos priskiriamos prie pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančių sąlygų (ESTT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 64–67 punktai).

49. Pagrindine informacija, kurią būtina atskleisti vartojimo kredito gavėjui, laikoma ir bendra vartojimo kredito kainos metinė norma. Kaip savo praktikoje nurodė ESTT, bendros kredito kainos vartotojui sąvoka apibrėžta ypač plačiai, t. y. kad visa vartotojui tenkančių mokesčių ar išlaidų, susijusių su jo mokėjimais tiek paskolos davėjui, tiek tretiesiems asmenims, suma būtų aiškiai nurodoma vartojimo kredito sutartyse, nes tokiu procedūriniu reikalavimu prisidedama prie šia direktyva siekiamo pagrindinio tikslo užtikrinti skaidrumą (ESTT 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13, 48 punktas). Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra vartojimo kredito kaina taip priskirtina prie esminių sutarties sąlygų.

50. Savo esme analogiškos praktikos laikosi ir kasacinis teismas, kuris yra konstatavęs, jog sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 58 punktas).

51. Šalių sudarytos vartojimo paskolos sutarties Bendrosios dalies 1.1 punkte nustatytas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo būdas, kai paskolos gavėjas Bankui moka lygias įmokas palūkanų fiksavimo laikotarpiu, nustatytu specialiojoje dalyje, kurias sudaro grąžinama paskolos dalis ir apskaičiuotų palūkanų dalis (anuiteto metodas); 6.1 punkte nurodyta, kad paskolos palūkanų norma yra fiksuota; palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną kalendorinę dieną nuo išmokėtos ir negrąžintos paskolos sumos ir mokamos specialiojoje dalyje nurodytais terminais (Bendrosios dalies 6.4 punktas); Bendrosios dalies 9.1 punkte atsakovas įsipareigojo užtikrinti, kad sąskaitoje mokėjimo dienomis būtų pakankamas lėšų likutis mokėtinoms sumoms sumokėti; Bankas neprivalo informuoti paskolos gavėjo apie tai, kad sąskaitos ar kitų paskolos gavėjo sąskaitų likučio nepakanka mokėtinoms sumoms sumokėti; 9.3 punkte nurodyta, kad Bankas mokėtinas sumas mokėjimo dieną nurašo iš sąskaitos be atskiro įspėjimo. Sutarties Specialiosios dalies 2.4 punkte nustatyta bendra paskolos suma (30 000 Lt); 2.5 punkte – 13 proc. metų palūkanų norma; pagal 2.9 punktą nuo šios sumos apskaičiuotos palūkanos ir bendra paskolos gavėjo mokama suma sudarė 40 964,06 Lt, atitinkamai pagal 2.10 punktą nustatyta bendra paskolos gavėjo paskolos kainos metinė norma – 13,8 proc.

52. Minėtos sutarties sąlygos, kurios patenka į pagrindinį sutarties dalyką, atsižvelgus į ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, nagrinėjamos bylos atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas galėjo nesuprasti šių sąlygų prasmės ar netinkamai įvertinti iš šių sąlygų kylančias jam galimai reikšmingas ekonomines pasekmes.

53. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis VKĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostata, galiojusia atsakovui sudarant su pradine kreditore vartojimo paskolos sutartį, konstatavo, kad sutartyje nustatyta 13 proc. metinių palūkanų norma nėra akivaizdžiai per didelė. Tai, kad atsakovui vartojimo paskola suteikta penkeriems metams, palūkanų norma neviršija 75 proc., o sutarties sudarymo metu palūkanų norma buvo gerokai mažesnė nei maksimali įstatymo leistina palūkanų norma, nesudarė pagrindo išvadai, kad 13 proc. metinės palūkanos neatitinka protingumo, sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia paskolos davėjo bei paskolos gavėjo interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad nuskaitomų palūkanų dydis mažėjo, jis buvo skaičiuojamas nuo likusios negrąžintos kredito dalies. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Bankas būtų nepagrįstai nurašęs didesnę palūkanų sumą, nei galėjo nurašyti, be to, ištyręs ieškovės į bylą pateiktus kredito sąskaitos išrašų duomenis, nustatė, kad iki 2015 m. rugsėjo 25 d. iš atsakovo kredito sąskaitos buvo nurašyta bendra 2983,67 Eur palūkanų suma. Pagal šalių sudarytą grafiką atsakovo mokėtina už penkerius metus palūkanų suma būtų 3223,80 Eur, ir teismas padarė išvadą, jog atsakovas nėra permokėjęs sutartyje nustatytų palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl mokėtinos pagal sutartį kainos ir palūkanų dydžio atitikties VKĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

54. Nors bylą nagrinėję teismai detaliai nenagrinėjo sutarties sąlygų dėl palūkanų dydžio ir bendros kredito kainos skaidrumo aspektu bei jų nekvalifikavo kaip sudarančių pagrindinį sutarties dalyką, pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad, priešingai nei teigia atsakovas, šios sąlygos yra aiškiai ir suprantamai išreikštos, todėl bylą nagrinėję teismai neturėjo pareigos vertinti minėtų sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalis, 7 dalis (CK 6.188 straipsnio 2 dalis, 5 dalis, taip pat žr. šios nutarties 46, 47 punktuose nurodytą ESTT praktiką). Taigi CK 6.2284 straipsnyje įtvirtintos vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės instituto normos nebuvo pažeistos.

55. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad sutarties sąlygų neskaidrumą galėjo lemti aplinkybė, jog Bankas neatskleidė informacijos apie atliekamą jo veiklos tyrimą ir galimą moratoriumą. Šiuos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nenustatyta, kad Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) galėjo paveikti paskesnį sutarties vykdymą, t. y. kad vykdant sutartį atsirado šalių teisių ir pareigų neatitiktis. Be to, atsakovas, prašydamas atmesti ieškovės reikalavimą, nurodė, jog dėl Banko moratoriumo jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis visa paskola. Tačiau byloje teismų nustatyta, kad pagal šalių sudarytos sutarties 5.1 punktą paskolos lėšos pervestos į atsakovo sąskaitą 2011 m. lapkričio 14 d. Pagal šios nutarties 51 punkte nurodytas šalių sutarties Bendrosios dalies 9.1, 9.3 punkto nuostatas atsakovas įsipareigojo užtikrinti, kad šioje sąskaitoje mokėjimo dienomis būtų pakankamas lėšų likutis mokėtinoms sumoms sumokėti. Byloje nustatyta ir tai, kad atsakovas leido sąskaitoje esančias lėšas (suteiktos vartojimo paskolos dalį) naudoti ne tik palūkanoms nuskaityti, paskolos įmokoms, kurias Bankas pagal sutarties sąlygas pats nurašydavo, grąžinti, bet ir skolai pagal kreditinę kortelę padengti ir pirmąją įmoką atsakovas atliko tik 2013 m. lapkričio 27 d., nors šalių pasirašytoje sutartyje buvo nustatytas sutarties vykdymo grafikas, kurio jis turėjo laikytis (CK 6.189 straipsnis).

56. Teismai pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad, pasibaigus paskelbtam moratoriumui, atsakovas privalėjo vykdyti sutartį arba kreiptis dėl grafiko pakeitimo. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovas siekė pakeisti sutartyje numatytą paskolos mokėjimo tvarką ir sąlygas. Atsakovo teiginiai apie tai, kad jis kreipėsi į Banką, bet su juo nebuvo bendraujama ir bendradarbiaujama, teismų pripažinti deklaratyviais ir neįrodytais (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Bylos duomenimis, pretenzijas dėl savo teisių suvaržymo naudotis paskolos dalimi, dėl paskolos kainos ir palūkanų atsakovas pareiškė tik gavęs ieškinį, tačiau neįrodinėjo (neteikė savo paskaičiavimų) dėl palūkanų dydžio netinkamo paskaičiavimo.

57. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę perleisti reikalavimo teises, taip pat teisių ir pareigų perleidimą vartojimo kredito teisiniuose santykiuose, vartojimo kredito vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimą sąžiningumo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, kasaciniame teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

60. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

61. Ieškovė 2022 m. vasario 21 d. pateikė prašymą priteisti jos kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus bei nurodė, kad ieškovės atstovas apie byloje numatytus procesinius veiksmus (paskirtą teismo posėdį, sprendimo paskelbimo datą) sužinojo tik 2022 m. sausio 26 d.; tik šią dieną ieškovės atstovai buvo prijungti prie bylos EPP, todėl laiku negalėjo pateikti prašymo atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

62. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Byla kasaciniame teisme iš esmės buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka 2022 m. sausio 26 d. teismo posėdyje. Apie šį teismo posėdį ieškovė ir jos atstovai buvo tinkamai informuoti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 133 straipsnio 3 dalis). Be to, priešingai nei nurodo ieškovė, jos atstovas advokatas K. Karpickis nagrinėjamoje byloje per EPP sistemą 2021 m. liepos 23 d. pateikė atsiliepimą į atsakovo K. S. kasacinį skundą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šis ieškovės atstovas į bylą yra įstojęs 2021 m. rugpjūčio 2 d. Taigi ieškovės nurodomos aplinkybės nepagrindžia, kad jai ir jos atstovams nebuvo žinoma apie teismo posėdį, sprendimo paskelbimo datą ir dėl to jie negalėjo pateikti išlaidas patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija padaro išvadą, kad, ieškovei iki teismo posėdžio nepateikus įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, šių išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

63. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,43 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, jų atlyginimas valstybei turėtų būti priteisiamas iš atsakovo. Tačiau ši suma yra mažesnė nei minimali 5 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Artūras Driukas

Algirdas Taminskas