Visas tekstas

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 31 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Anitos Sereikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. V. patikslintą ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“ (buvusi atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“), dėl būsto kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, kredito sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, įpareigojimo vykdyti sutartį, reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. V. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame prašo: 1) pripažinti vienašališkai atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus atliktą 2007 m. rugpjūčio 8 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/08/08 LA nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių vykdyti 2007 m. rugpjūčio 8 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/08/08 LA; 2) pripažinti pilna apimtimi 2007 m. rugpjūčio 8 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/08/08 LA Specialiosios dalies 13.1.p. neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; 3) pripažinti negaliojančia tarp atsakovų „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2019 m. spalio 2 d. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodo, kad su Nordea Bank Finland Plc (dabar – „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrius) (toliau – bankas) 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/08/08 LA (toliau – kredito sutartis), kuria bankas ieškovo vartojimo reikmėms (būsto įsigijimui) suteikė 55 072,46 Eur kreditą, kurio numatomas grąžinimo terminas – 2047 m. liepos 25 d. Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovo turtas - butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini). 2019 m. gegužės 28 d. reikalavimu mokėti skolą bankas ieškovą informavo, kad ieškovo įsiskolinimas bankui 2019 m. gegužės 28 d. sudaro 552,72 Eur. Taip pat, ieškovas buvo informuotas, kad iki 2019 m. liepos 1 d. nesumokėjus skolos, bankas 2019 m. liepos 1 d. priims sprendimą dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo. 2019 m. rugpjūčio 7 d. bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį su ieškovu. 2019 m. spalio 4 d. ieškovui buvo įteiktas banko pranešimas dėl reikalavimo teisės pagal kredito sutartį perleidimo. Minėtu pranešimu bankas informavo ieškovą, kad bankas ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2019 m. spalio 2 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria bankas perleido UAB „Būsto paskolų draudimas“ reikalavimo teises pagal kredito sutartį. Ieškovas pripažįsta, kad jam susidūrus su finansinėmis problemomis, jis pradelsė atsakovui sumokėti įmokas ir susidarė skola. Tačiau ieškovas 2019 m. pradžioje išvyko dirbti į užsienio valstybę, kad galėtų grąžinti skolas ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus kreditoriams. Nurodo, kad bankas apie vienašališką sutarties nutraukimą neinformavo ieškovo nei elektroninės bankininkystės paskyroje, nei telefonu, nei elektroniniu paštu. Atsižvelgiant į tai, jog pradelstas įsiskolinimas nebuvo didelis, o kredito gavėjas jau gavo pakankamas pajamas, ieškovas teikė bankui pasiūlymus dėl sutarties vykdymo atnaujinimo, bankas sutarties neatnaujino. Pradelstas įsiskolinimas, dėl kurio nutraukta sutartis sudarė vos 2 proc. bendros suteiktos kredito sumos. Kredito sutartis buvo sudaryta ilgam laikotarpiui, jos įvykdymo terminas 40 metų, o iki vienašališko sutarties nutraukimo ji buvo vykdoma tinkamai daugiau, nei 12 metų. Finansinės problemos, trukdžiusios ieškovui tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, buvo laikinos, ir šiuo metu jau yra išspręstos. Nuostoliai, kuriuos patyrė bankas dėl sutarties pažeidimo, palyginus su ieškovo patiriamais nuostoliais dėl vienašališko sutarties nutraukimo, nelaikytini dideliais. Taigi sutarties nutraukimas yra neproporcingai pasekmė, o ieškovo (vartotojo) padarytas sutarties pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir sudaryti pagrindą vienašališkam sutarties nutraukimui.

3. Atsakovas „Luminor bank AS“ Lietuvos skyrius atsiliepime į patikslintą ieškinį prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad ieškovas 2019 m. gegužės mėn. vėlavo mokėti įmokas jau nuo 2019 m. vasario mėn. Ieškovui siųstame pranešime buvo ne tik detaliai nurodytos ieškovo įsiskolinimo sumos, bet ir preciziškai paaiškinta, kad ieškovas turėtų atvykti į banką pasitarti bei kartu rasti abiem pusėms priimtinus sprendimus. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad banko 2019 m. gegužės 28 d. pranešimą atsiėmė ne jis pats, o jo motina, nesuponuoja sutartinių įsipareigojimų nevykdymo nuo 2019 m. vasario mėn. pateisinimo, kadangi ieškovui nuo 2007 m. buvo žinomos kredito sutarties sąlygos, o taip pat ieškovo motina yra artima ieškovo giminaitė, todėl darytina išvada, kad ieškovas turėjo visas galimybes būti informuotu. Atsakovas nurodo, kad ieškovui neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų per suteiktą terminą po 2019 m. gegužės 28 d. pranešimo išsiuntimo, t. y. iki 2019 m. liepos 1 d., bankas 2019 m. liepos 4 d. pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą informavo ieškovą, kad nesumokėjus nuo 2019 m. vasario mėn. susidariusios 697,20 Eur skolos iki 2019 m. rugpjūčio 7 d., bankas bus priverstas vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Banko duomenimis 2019 m. liepos 4 d. pranešimas ieškovui nebuvo įteiktas. Atsakovas teigia, jog pats ieškovas pažeidė kredito sutartį, pažeidimas yra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovas nuolat pažeidinėjo sutartį bei nereagavo į banko pranešimus. Pažymi, kad bankas maksimaliai rūpinosi bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareiga, ko negalima pasakyti apie ieškovą.

4. Atsakovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodo, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ nesutinka su pareikštu patikslintu ieškiniu, prašo jį atmesti. Pažymi, jog būsto kreditas 2007 m. rugpjūčio 9 d. buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“ pagal draudimo polisą Nr. BPD 036491, būsto kredito draudimo sutartis buvo sudaryta pagal Būsto kreditų draudimo taisykles Nr. 004, naudos gavėju nurodant banką. Bankas 2019 m. rugsėjo 5 d. Pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos, t. y. dėl 42 781,78 Eur draudimo išmokos gavimo. 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu dėl draudimo išmokos mokėjimo UAB „Būsto paskolų draudimas“ priėmė sprendimą dėl 42 781,78 Eur draudimo išmokos mokėjimo, kurią išmokėjo 2019 m. rugsėjo 24 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai: 1) pripažino tarp ieškovo M. V. ir atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarytos Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/08/08 LA vienašališką nutraukimą nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, ir įpareigojo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių vykdyti 2007 m. rugpjūčio 8 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/08/08 LA; 2) pripažino tarp ieškovo M. V. ir atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarytos Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/08/08 LA specialiosios dalies 13.1 punktą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; 3) pripažino negaliojančia tarp atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2019 m. spalio 2 d. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį; 4) pripažinus 2019 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, panaikino 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo; 5) panaikinus 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių įpareigojo vykdyti restituciją natūra ir grąžinti UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėtą draudimo išmoką, viso 42 781,78 Eur.

6. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, jog bankas akcentavo, kad sutartis nutraukta, sandoris užbaigtas 2019 m. rugsėjo 18 d., gavus UAB „Būsto paskolų draudimo“ išmoką, sprendė, kad bankas nebuvo sąžiningas ieškovo atžvilgiu, nes išmoka bankui buvo išmokėta 2019 m. rugsėjo 24 d. Teismas taip pat vertino, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas pažeidė sutarties mokėjimų grafike nurodytus įmokų sumokėjimo terminus, ir toks pažeidimas sudarė pakankamą pagrindą bankui inicijuoti vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimo procedūrą remiantis įstatymo normomis. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, jog bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas buvo pasyvus ir (ar) nedėjo pastangų sutartinių santykių išsaugojimui / stabilizavimui ir, kad 697,20 Eur sumai pradelstas mokėjimas yra pažeidimas, dėl kurio būtų proporcinga ir adekvatu taikyti pačią griežčiausią sutartinę atsakomybę – ilgalaikės, iki 2047 m. liepos 25 d. turėjusios trukti būsto kreditavimo sutarties nutraukimą nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. Teismas vertino, kad kreditavimo šalims tinkamai bendradarbiaujant jos turėjo ir galėjo išnaudoti objektyviai įmanomas galimybes ir tinkamas priemones išsaugoti sutartinius santykius.

7. Spręsdamas klausimą dėl kredito sutarties pažeidimo kaip esminio, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kredito sutartis (prievolių pagal ją tinkamas įvykdymas) buvo apdrausta UAB „Būsto paskolų draudimas“, bankas pagal draudimo sutartį yra naudos gavėjas, todėl šiuo aspektu banko turtiniai interesai buvo patikimai užtikrinti.

8. Teismas, vertindamas ieškovo atliktus mokėjimus kaip mokėjimus pagal sutartį, jeigu ji nebūtų nutraukta (ieškovo kasmėnesinė kredito su palūkanomis įmoka bankui vidutiniškai sudarydavo apie 116 Eur), darė išvadą, jog po sutarties nutraukimo ieškovas sumokėjo tiek, kad tai nepažeistų kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo pagal grafiką laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad bankas dėl ieškovo nuo 2019 m. vasario 25 d. padarytų sutarties pažeidimų būtų patyręs esminių praradimų. Teismas pažymėjo, jog pagrindo vertinti, kad nagrinėjamu atveju banko, kaip dėl sutarties pažeidimo nukentėjusios šalies, interesai dėl aptarto pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, kad jis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti esminį sutarties pažeidimą bei eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių išsaugojimo galimybę. Teismas konstatavo, jog ieškovas įrodė, kad kredito sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Pažymėjo, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip kraštutinę priemonę.

10. Teismas įvertinęs kredito sutarties 13.1 punkto sąlygos turinį sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad ši sutarties sąlyga, suteikianti kreditoriui (bankui) teisę kur kas paprastesne nei įstatymuose nustatyta tvarka reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, o kitai šaliai (kredito gavėjams ieškovui) tokios teisės neturint, yra nesąžininga vartotojo (ieškovo) atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

11. Atsakovas „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą, atmesti ieškovo M. V. patikslintą ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad po kredito sutarties nutraukimo ieškovas keletą kartų kreipėsi į banką dėl kredito sutarties atnaujinimo, tačiau bankas kredito sutartį atsisakė atnaujinti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš tikrųjų jau po kredito sutarties nutraukimo ir bylą nagrinėjant teisme, daugiau kaip po metų laiko, ieškovas pradėjo teikti bankui identiškus prašymus dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo. Bankas, atsakydamas į tokius prašymus, paaiškino, jog negali atnaujinti kreditavimo sutarties.

11.2. Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad byloje nustatyta, jog įsiskolinimą ieškovas yra padengęs, kiekvieną mėnesį į savo sąskaitą banke moka įmokos sumas, be to ieškovas 2021 m. rugpjūčio 25 d. yra pervedęs į banko sąskaitą 3 180 Eur, kurių pakaktų padengti įsiskolinimą bankui. Šią išvadą atsakovas laiko nepagrįsta, nes, visų pirma, reikalavimo teisės į ieškovą po kreditavimo sutarties nutraukimo perėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir, antra, bankas neturi pagrindo ieškovo pervedamų piniginių lėšų traktuoti kaip skolos pagal kredito sutartį mažinimo. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu bankui ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ pareikalavus pagrįsti įmokėtų į sąskaitą lėšų kilmę, ieškovas to nepadarė, tokiu būdu neįrodė, kad šios lėšos taip pat nėra skolintos.

11.3. Teismas nepagrįstai daro išvadą, jog bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas buvo pasyvus ir (ar) nedėjo pastangų sutartinių santykių išsaugojimui / stabilizavimui ir, kad 697,20 Eur sumai pradelstas mokėjimas yra pažeidimas, dėl kurio būtų proporcinga ir adekvatu taikyti pačią griežčiausią sutartinę atsakomybę – ilgalaikės, iki 2047 m. liepos 25 d. turėjusios trukti kreditavimo sutarties nutraukimą. Atsakovo vertinimu, ieškovas nemokėjo kredito įmokų vos ne dvigubai ilgiau nei nurodytas leidžiamas terminas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme (toliau tekste – SNTSKĮ). Vertinant, ar galima nutraukti kredito sutartį, pažymėtina, jog ieškovas nesikreipė į banką, kreditavimo sutarties nutraukimo momentui pagal VSDFV duomenis jis neturėjo pajamų darbovietės ir pajamų Lietuvoje, jis nebendradarbiavo su banku iki kredito sutarties nutraukimo. Kredito sutartis buvo sudaryta 2007 m. ir jos sąlygos iki pat nutraukimo nesikeitė, vadinasi, ieškovui buvo žinoma tiek kredito įmokos mokėjimo diena, tiek kitos sutarties sąlygos. Atsakovas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, kadangi su ieškovu buvo neįmanoma susisiekti telefonu, o pats ieškovas jungėsi prie interneto banko ir galėjo matyti įmokų bei skolos dydį.

11.4. Nėra pagrindo sutikti su teismo argumentu, kad sprendžiant klausimą dėl sutarties pažeidimo kaip esminio, svarbu, kad kredito sutartis (prievolių pagal ją tinkamas įvykdymas) buvo apdrausta UAB „Būsto paskolų draudimas“, bankas pagal draudimo sutartį yra naudos gavėjas, ir todėl šiuo aspektu banko turtiniai interesai buvo patikimai užtikrinti. Atsakovas pažymi, jog siekdamas apginti kitų sąžiningų klientų interesus, kad banko įsipareigojimai jų atžvilgiu būtų tinkamai vykdomi, draudžiasi savo atsakomybę. Būtų neadekvatu, jeigu bankas nuolat patirtų finansinius nuostolius, nes klientai chaotiškai mokėtų įmokas ne pagal sutarčių grafiką. Įstatymo nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.

11.5. Atsakovas nesutinka, kad ieškovas yra išsprendęs finansinių sunkumų klausimą. Ieškovo į bylą pateikti duomenys neleidžia teigti, kad jis yra pajėgus vykdyti įsipareigojimus bankui. Ieškovui buvo siūloma refinansuotis kitose finansų įstaigose, bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovas paaiškino, jog kitos įstaigos atsisakė refinansuoti nutrauktą paskolą, tačiau įrodymų, jog jis apskritai kreipėsi į kitas finansų įstaigas, ieškovas nepateikė. Aplinkybė, kad į bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo pabaigą ieškovas pradėjo pervedinėti į savo sąskaitą neaiškios kilmės pinigines lėšas, nesudaro pagrindo bankui vertinti ieškovą kaip patikimą klientą. Be to, kredito sutarties nutraukimo momentui, vėlavimo mokėti terminas buvo itin ženklus ir atsakovas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, jog sutartis bus vykdoma ateityje.

11.6. Atsakovas nesutinka su kredito sutarties nutraukimo pripažinimu neteisėtu, todėl nesutinka ir su 2019 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimu negaliojančia ir restitucijos taikymu.

12. Ieškovas M. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo 2021 m. gruodžio 21 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovas į banką dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo kreipėsi tik praėjus metams laiko po bylos iškėlimo, tačiau tai tikrovės neatitinkantis argumentas, nes ieškovas byloje paaiškino, kad 2019 m. rugsėjo 18 d. sulaukęs skambučio iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ sužinojo apie sutarties nutraukimą, ir iš karto kreipėsi į banką, nuvyko į banko padalinį, norėjo padengti visą skolos sumą, tačiau banko darbuotojas ieškovui nurodė kreiptis į atsakingą asmenį, kuris yra atsakingas už nutrauktas kredito sutartis. Ieškovui susisiekus su atsakingu asmeniu, šis informavo, kad skolos padengti nėra galimybės, nes reikalavimo teisė jau yra perleista UAB „Būsto paskolų draudimas” ir ieškovas nėra skolingas bankui, todėl visus skolos dengimo klausimus ieškovas turi derinti su naujuoju kreditoriumi (2021 m. rugsėjo 6 d. posėdžio įrašo 39:00 min. ir 2021 m. lapkričio 25 d. posėdžio garso įrašas 10:00 min.). Atsakovai šių aplinkybių neginčijo.

12.2. Apeliantas turėdamas ieškovo telefono numerį (nurodytas kredito sutartyje), kuris nuo kredito sutarties sudarymo dienos, iki šios dienos nėra pasikeitęs, nebandė susisiekti su ieškovu telefonu, nei skambučiu, nei trumpąją žinute. Kaip apeliantas posėdžio metu nurodė, jų įmonėje nėra taikoma tokia praktika kontaktuoti telefonu, todėl susisiekti telefonu ir nebuvo bandoma, tačiau apeliaciniame skunde yra pateikiamos priešingos aplinkybės, kad ieškovo nebuvo įmanoma pasiekti telefonu. Taip pat apeliantas teigia, kad ieškovas su informacija galėjo susipažinti elektroninėje bankininkystėje, tačiau ieškovas ja nesinaudojo ir pirmą kartą bandė prisijungti, atkuriant ar sukuriant slaptažodžius tik 2019 m. (2021 m. spalio 20 d. garso įrašas 9:00 ir 2021 m. lapkričio 25 d. garso įrašas 10:00), o tai pagrindžia apelianto pateiktas išrašas apie prisijungimą, tačiau ieškovas jokios informacijos nepasiekė bandydamas atkurti/sukurti prisijungimo duomenis.

12.3. Apeliaciniame skunde formaliai nurodomi argumentai dėl atsisakymo atnaujinti kredito sutartį, tačiau argumentų pagrindimui nepateikiama jokių įrodymų bei apskaičiavimų, nors atsakovas turi pareigą įrodyti aplinkybes, kurias teigia esančias. Nors apeliantas tvirtina, kad negalimas kredito sutarties atnaujinimas, nes UAB „Būsto paskolų draudimas“ neatnaujins kredito draudimo apsaugos buvusiomis sąlygomis, tačiau įstatymas nenumato tokio imperatyvo, kad kredito sutartis privalomai būtų apdrausta kredito draudimu. UAB „Būsto paskolų draudimas“ nesudaro naujų draudimo sutarčių, tačiau jau sudarytų sutarčių vykdymą tęsia, todėl teismui sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu bei tuo pagrindu pripažintus 2019 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, panaikinus 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo bei pritaikius restituciją, šalys grįžta į buvusią padėti iki negaliojančių sandorių sudarymo.

12.4. Apeliantas tvirtina, kad ieškovo atlikti mokėjimai į apelianto banke esančią sąskaitą negali būti traktuojami, kaip skolos mažinimas, tačiau posėdžio metu apeliantas nurodė, kad ieškovo įnešamas lėšas į banko sąskaitą traktuoja, kaip skolos mažinimą (2021 m. rugsėjo 6 d. posėdžio garso įrašas 18:30 min.). Taip pat, neteisingai nurodo, kad ieškovas nepagrindė lėšų kilmės, nes ieškovas pateikė sąskaitų išrašus iš kurių yra matyti, kad ieškovo lėšos yra sutaupytos.

12.5. Akivaizdu, kad bankas nenorėjo tęsti kredito sutarties vykdymo, nes kredito sutarties galiojimo terminu tikėtina gavo didžiąją naudą, kurią turėjo gauti per visą sutarties galiojimo terminą. Todėl bankas akivaizdžiai liko nesuinteresuotas kredito sutarties tęsimu, galimai bankui kredito sutartis tapo ekonomiškai nenaudinga, pasikeitus ekonominei situacijai dėl minusiniu tapusio „Euribor“ ir bankas norėjo atisakyti nuo sutarties vykdymo. Atsakovas kintamų palūkanų normas taikė nesilaikydamas šalių sudarytos sutarties sąlygų, palūkanų keitimo diena buvo taikoma ne šalių sudarytos sutarties pagrindu, tačiau apelianto vidiniais dokumentais nustatyta tvarka su kuria ieškovas nebuvo supažindintas, o sutartyje buvo nurodyta kita diena (2021 m. lapkričio 30 d. posėdžio garso įrašas 8:00 min.).

12.6. Apeliantas skunde nurodo, kad jis nesutinka su kredito sutarties nutraukimo pripažinimu neteisėtu, todėl nesutinka ir su reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimu negaliojančia ir restitucijos taikymu, tačiau papildomų argumentų nepateikia, kodėl teismo sprendimas nepagrįstas ar neteisėtas. Kadangi apeliantas neteisėtai nutraukė kreditavimo sutartį, todėl neteisėto nutraukimo pagrindu sudaryti sandoriai (sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo bei reikalavimo tesės perleidimo sutartis) negali būti teisėti ir galiojantys.

13. Atsakovė UAB „Intrum Lietuva“ (buvusi atsakovė UAB „Būsto paskolų draudimas“) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti bei M. V. patikslintą ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, jog pritaria apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo patikslintas ieškinys dėl vienašališko atsakovo atlikto būsto kreditavimo sutarties nutraukimimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir kitų su tuo susijusių teisinių paskekmių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių

16. Byloje nustatyta, kad ieškovas M. V. ir Nordea Bank Finland Plc (šiuo metu – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, toliau – ir bankas) 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/08/08 LA, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 55 072,46 Eur dydžio kreditas nekilnojamajam turtui – butui su rūsiu įsigyti. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2047 m. liepos 25 d. Prievolių pagal būsto kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas už kredito lėšas perkamo nekilnojamojo turto hipoteka ir ieškovo su UAB „Būsto paskolų draudimas“ (šiuo metu UAB „Intrum Lietuva“) sudaryta būsto kredito draudimo sutartimi.

17. Ieškovas nuo 2019 m. vasario mėnesio netinkamai vykdė įsipareigojimą mokėti bankui kas mėnesį kredito ir palūkanų įmokas, todėl ieškovo įsiskolinimas bankui 2019 m. gegužės 28 d. sudarė 552,72 Eur. Bankas 2019 m. gegužės 28 d. raštu ragino kredito gavėją (ieškovą) iki 2019 m. liepos 1 d. sumokėti skolą, įspėdamas apie banko teisę nutraukti sutartį. Šis pranešimas buvo įteiktas ieškovo motinai.

18. Kadangi iki 2019 m. liepos 1 d. ieškovas įsiskolinimo nepadengė, bankas 2019 m. liepos 4 d. pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą informavo ieškovą, kad nesumokėjus skolos, kuri tuo metu buvo 697,20 Eur, iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį. Ieškovas įsiskolinimo nepadengė. Šis pranešimas adresatui įteiktas nebuvo.

19. Bankas 2019 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimą“ dėl draudimo išmokos mokėjimo. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2019 m. rugsėjo 18 d. priėmė sprendimą išmokėti išmoką. 2019 m. rugsėjo 24 d. bankas gavo draudimo išmoką – 42 741,73 Eur kredito dalį ir 40,05 Eur kredito palūkanas.

20. Ieškovas 2019 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu ab initio vienašališką atsakovo atliktą būsto kreditavimo sutarties nutraukimimą bei jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti būsto kreditavimo sutartį. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas pažeidė kredito sutartį, kuris yra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, į banko pranešimus sumokėti skolą nereagavo, todėl būsto kreditavimo sutartis buvo nutraukta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Dėl Kreditavimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga

21. Bankas, vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį vadovaudamasis Sutarties 13.1 punktu, taip pat ir CK 6.217 straipsnyje, 6.874 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.

22. Šioje byloje sprendžiant ginčą turi būti taikomi Sutarties sudarymo metu galioję CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis, reglamentavę vartojimo sutarties santykius, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), o šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

23. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovo ir banko sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Sprendžiant klausimą ar vartojimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos, pagal Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 6.188 straipsnio nuostatas turi būti vertinama ar sąlygos, kurios pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir vartotojo teises ir interesus, buvo individualiai aptartos, ar sąlygos pagal normoje išvardintus kriterijus nėra preziumuojamos nesąžiningomis (CK 6.188 straipsnio 2 dalis), ar tinkamai įvertinta sutartyje nurodytų paslaugų prigimtis, sutarties sudarymo metu buvusios ir jos sudarymui turėjusias įtakos visos aplinkybes, sąlygų tarpusavio ryšys, ar sutarties rašytinės sąlygos yra aiškiai ir suprantamai išreikštos (CK 6.188 straipsnio 5 dalis).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sutarties 13.1 punkto sąlyga, reglamentuojanti banko teisę prieš terminą išsireikalauti visą kreditą ir nutraukti Sutartį, iš esmės yra nesąžininga.

25. Sutarties 13.1 punkte šalys susitarė, kad, jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012).

27. Nors nagrinėjamu atveju ginčijama Sutarties nuostata iš esmės atitinka CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatytas kredito gavėjo pareigas – grąžinti gautą kreditą bei mokėti palūkanas, tačiau įvertinus tai, kad šalių sudaryta Sutartis buvo ilgalaikė (40 m.), galutinis kredito grąžinimo terminas 2047 m. liepos 25 d., kurią kredito gavėjas tinkamai vykdė daugiau kaip 11 metų (iki 2019 m. varasio mėn.), teisėjų kolegija pritaria pirmosos intansijos teismo vertinimui, kad Sutarties sąlyga, nustatanti vienašališką sutarties nutraukimą prieš terminą, yra nesąžininga, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, įvertinusi Sutarties 13.1 punkto sąlygos turinį bei atsižvelgdama į formuojamą kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017), teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutarties 13.1 punkto sąlyga, suteikianti kreditoriui bankui teisę paprastesne nei įstatyme nustatyta tvarka nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, o kitai šaliai (kredito gavėjui ieškovui) tokios teisės neturint, yra nesąžininga vartotojo (ieškovo) atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis). Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, jog minėtos ginčo Sutarties 13.1 punkto sąlygą pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta nesąžininga, todėl negaliojančia ab initio. Apelianto skunde nurodyti argumentai, kad nutraukdamas Sutartį, jis nesivadovavo išimtinai Sutarties 13.1 punkto sąlyga, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria aukščiau nurodyta Sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga ir negaliojanti, yra neteisėta ar nepagrįsta. Teismo pareiga atlikti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę turi būti vykdoma, nepaisant to, ar atsakovas faktiškai taikė sutarties sąlygas, reglamentuojančias vienašališką jos nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020).

28. Kita vertus pažymėtina, net ir pripažinus, kad pirmosios instncijos teismas pagrįstai tenkino nurodytą ieškovo reikalavimą, tai per se (savaime) nereiškia, jog kiti jo reikalavimai – pripažinti vienašališką Sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti sutartį – turėtų būti tenkinami. Pripažinus, kad minėta Sutarties sąlyga negalioja, šalys, Sutartį nutraukdamos prieš terminą, privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje numatytų reikalavimų. Be to, kadangi kreditavimo sutartis buvo sudaryta nekilnojamajam turtui – butui įsigyti, šiems santykiams reglamentuoti skirtas specialusis įstatymas – Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (toliau – ir SNTSKĮ).

Dėl esminio sutarties pažeidimo ir šalių pareigos išsaugoti sutartį

29. SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio. Nustatę, kad kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali, tik kai yra visos šios sąlygos: 1) kredito gavėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje ne mažiau kaip du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; 2) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo ar netinkamai juos vykdo ilgiau kaip 90 dienų arba kredito sutarties šalių sutartą ilgesnį laikotarpį; 3) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdo ar netinkamai juos įvykdo per šioje dalyje nustatytą papildomą terminą; 4) buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.

30. CK 6.217

straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui.

31. Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2019 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Kartu pažymėtina, kad nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2019 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

32. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas Civiliniame kodekse įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018).

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atotrūkis tarp pažadėtojo ir faktiškai atlikto įvykdymų yra minimalus, o sutartį pažeidusi šalis (ieškovas) nebuvo pasyvi ir dėjo pakankamas pastangas sutartinių santykių išsaugojimui / stabilizavimui. Tokį sprendimą teismas grindė tuo, kad bankas 2007 m. rugpjūčio 8 d. 40 metų (iki 2047 m. liepos 25 d.) ieškovui suteikė 55 072,46 Eur kreditą butui įsigyti, taigi, Sutartis yra ilgalaikė; pagal Sutartį ieškovas įsipareigojo mokėti einamąsias įmokas pagal sudarytą grafiką ir šią Sutartį tinkamai vykdė beveik 12 metų (grąžino 12 330,73 Eur paskolos dalį iš 55 072,46 Eur); banko pranešimai dėl susidariusios skolos bei sutarties nutraukimo ieškovui asmeniškai įteikti nebuvo; ieškovas 2019 m. rugsėjo 18 d. iš UAB „Būsto paskolų draudimo“ telefonu sužinojęs apie sutarties nutraukimą, iš karto kreipėsi į banką, prašydamas atnaujinti sutartį, o tuo metu paskolos suma pagal Reikalavimo perleidimo sutartį dar nebuvo sumokėta (mokėjimas atliktas 2019 m. rugsėjo 24 d.), t. y. sandoros dar nebuvo užbaigtas; Sutartis (prievolių pagal ją tinkamas įvykdymas) buvo apdrausta UAB „Būsto paskolų draudimas“, pagal kurią bankas yra naudos gavėjas, t. y. jos turtiniai interesai buvo patikimai užtikrinti; po Sutarties nutraukimo ieškovas pagal Sutartį atliko mokėjimus į banko kreditinę sąskaitą, dirba ir jo gaunamos pajamos yra pakankamos vykdyti mėnesinius mokėjimus pagal Sutartį, t. y. ieškovas turi finansines galimybes vykdyti sutartį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu byloje esančių įrodymų viseto vertinimu bei padarytomis išvadomis.

35. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad jis kaip kredito įstaiga pagrįstai tikėjosi, jog prievolės, kylančios iš Sutarties, bus vykdomos laiku, banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas. Tačiau nagrinėjamu atveju įvertintina ir tai, kad negrąžinto ilgalaikio būsto kredito suma 2019 m. liepos 4 d. buvo 42 741,73 Eur, ieškovas daugiau kaip vienuolika metų tinkamai vykdė Sutartį ir per šį laikotarpį grąžino 12 330,73 Eur paskolos dalį (paskolos suma 55 072,46 Eur), pradelstų prievolių suma – 697,20 Eur sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį, t. y. 1,6 proc. viso negrąžinto kredito sumos, be to paskola buvo užtikrinta įkeitimu bei banko naudai apdrausta, o bankui inicijavus Sutarties nutraukimą, ieškovas dėjo protingas ir pakankamas pastangas sutartinių santykių išsaugojimui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybess ir byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš Sutarties, taip pat, kad bankas pagrįstai galėjo tikėtis, jog ieškovas mokėjimų pagal Sutartį nevykdys ir ateityje. Dėl išdėstyto, ieškovo padaryti sutarties pažeidimai, vėluojant atlikti įmokas, atsižvelgiant į pradelstų mokėjimų sumą ir vėlavimo laikotarpį, pažeidėjo kaltę bei jo dėtas pastangas išsaugoti Sutartį ir galimybes užtikrinti prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, bankui neišnaudojus visų objektyviai įmanomų galimybių užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai, nevertintini kaip sudarantys pakankamą pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį,

36. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog ieškovas nebendradarbiavo su banku, nepranešė apie finansinius sunkumus, neprašė atidėti įmokų mokėjimo, ir kt. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ji pagal Sutartį informavo ieškovą apie susidariusią skolą bei Starties nutraukimą. Remiantis šalių sudarytos Sutarties Bendrosios dalies 15 punktu, vienas iš šalių susisiekimo būdų pagal šį punktą – registruotos pašto siuntos siuntimas paskutiniu šalies nurodytu adresu. Bankas būtent šiuo būdu informavo ieškovą apie skolą bei būsimą sutarties nutraukimą, ir šis būdas yra teisėtas bei atitinka šalių sutartį. Be to, ieškovas kredito sutarties bendrųjų sąlygų 14 punkte įsipareigojo informuoti atsakovą apie pasikeitusį adresą. Ieškovas, išvykęs į užsienį bei nepranešęs atsakovui apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ar nenurodęs kito adreso, kuriuo bankas galėtų su juo susisiekti, netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Kita vertus nagrinėjamu atveju privalo būti įvertinta ir specialiame įstatyme (SNTSKĮ) nustatytų sąlygų kredito sutarties nutraukimui egzistavimas. SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali tik tuomet, kai buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankas neišnaudojo visų objektyviai įmanomų galimybių, siekiant užtikrinti, kad ieškovo įsipareigojimai pagal Sutartį būtų toliau vykdomi. Sutiktina su ieškovu, kad bankas nebandė susisiekti su juo Sutartyje nurodytu telefonu, nors jam buvo žinoma, kad pranešimas apie Sutarties nutraukimą adresatui įteiktas nebuvo, ir apsiribojo tik pranešimų apie nevykdomus įsipareigojimus ir sutarties nutraukimą išsiuntimu, nesiaiškino paskolos nemokėjimo priežasčių. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovas 2019 m. dėl sunkios finansinės padėties išvyko dirbti į užsienį (Norvegiją), todėl nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas Sutarties nevykdė tyčia. Ieškovui dedant pastangas išsaugoti sutartį, bankas su tuo nesutiko formaliais pagrindais, pakankamai neįsitikinęs ar ieškovas galės vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, savo sprendimą iš esmės argumentuojant tuo, kad reikalavimo teisės, gavus UAB „Būsto paskolų draudimo“ išmoką, perėjo draudikui, bei siūlant ieškovui nutrauktą paskolą refinansuoti kitose finansų įstaigose. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik ieškovas, bet ir bankas turėjo bedradarbiauti, tačiau ieškovui siekiant išsaugoti Sutartį, bankas neišnaudojo visų objektyviai įmanomų galimybių užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai (SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

37. Kaip jau buvo minėta, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, atsižvegtina ir į tai ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Teisėjų kolegija pažymi, jog Sutartis buvo užtikrinta perkamo buto hipoteka, paskola banko naudai apdrausta, todėl atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį ir naujajam kreditoriui galimai pradėjus išieškojimą iš ieškovo gyvenamojo būsto, esant tik 697,20 Eur pradelstų mokėjimų sumai, kai ieškovas iš esmės įvykdė, nors ir pavėluotai, įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį ir turi finansines galimybes toliau vykdyti sutartį bei aktyviais veiksmais siekia ją išsaugoti, patirtų neproporcingai didelių nuostolių (pvz. gali netekti įkeisto gyvenamojo būsto).

38. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė, tinkamai nustatė nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias vienašališką būsto kredito sutarties nutraukimą, todėl, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

41. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1080 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus ieškovui M. V. 1080 Eur (tūkstantį aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius Bartninkas

Edvardas Paliokas

Anita Sereikienė