KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 3 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Rojaus vartai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. L. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Rojaus vartai“ dėl skolos, nuostolių, palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. R. L. ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Rojaus vartai“ 400 Eur likusios nepanaudotos slaugos kainos dalį, 200 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:
1.1. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. balandžio 29 d. tarp gyventojo V. P., mokėtojos R. L. ir specializuotų senelių globos namų VšĮ „Rojaus vartai“ buvo sudaryta Lėšų administravimo sutartis. Šalys susitarė dėl lėšų administravimo teikiant ilgalaikę (trumpalaikę) priežiūrą, globos (dienos globos), slaugos institucijoje ir (ar) gyventojo namuose, kineziterapijos, ergoterapijos paslaugas pagal suderintas paslaugas ir kainas. Taip pat sutarties 2.1. punkte numatyta, kad kalendorinio mėnesio kaina – 800 Eur, paros kaina – 27 Eur. Pagal VšĮ „Rojaus vartai“ pateiktą 2020 m. balandžio 20 d. sąskaitą faktūrą mokėtoja R. L. 2020 m. balandžio 22 d. sumokėjo VšĮ „Rojaus vartai“ 800 Eur už globos paslaugas už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 29 d. iki 2020 m. gegužės 28 d., t. y. už 30 mėnesio kalendorinių dienų. (duomenys neskelbtini) VšĮ „Rojaus vartai“ gyventojas V. P. mirė senelių globos namuose. Faktiškai mirusysis V. P. VšĮ „Rojaus vartai“ senelių globos namuose išbuvo (duomenys neskelbtini) dienų, taigi už kalendorinį mėnesį liko nepanaudotas sumokėtas 400 Eur slaugos mokestis.
1.2. Sutarties 2.6. punkte nurodyta, kad, jei sutartis nutraukiama gyventojo (mokėtojo) iniciatyva (arba gyventojui mirus), likusi pinigų suma negrąžinama ir kaip labdara administratoriui registruojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Ieškovė telefoninio pokalbio metu bendraudama su atsakovės atstovu E. J.-K. kategoriškai atsisakė likusią nepanaudotą sumą užskaityti kaip labdarą (paramą) VšĮ „Rojaus vartai“ senelių globos namams, tad nepanaudotos slaugos pajamos privalo būti grąžintos. Ieškovė tiek žodžiu, tiek raštu po tėvo mirties kreipėsi į atsakovės atstovą, įstaigos administracijai pateikė ir užregistravo prašymą dėl piniginių lėšų grąžinimo, taip pat 2020 m. liepos 20 d. pateikė VšĮ „Rojaus vartai“ rašytinį pakartotinį prašymą dėl nepanaudotų lėšų grąžinimo į mokėtojos banko sąskaitą, tačiau nepanaudotos lėšos nebuvo grąžintos. 2020 m. rugsėjo 18 d. atsakovė ir atsakovės atstovė pakartotinai pateikė atsakovei pretenziją dėl likusios nepanaudotos slaugos kainos grąžinimo, tačiau atsakovė į pateiktą pretenziją nereagavo, atsakymo nepateikė.
1.3. Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovės pretenzijos parengimo ir konsultacijų suteikimo išlaidų atlyginimą – 200 Eur (šios išlaidos susijusios su išlaidų išieškojimu ne teismo tvarka) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu už akių tenkino dalį ieškinio: priteisė iš atsakovės VšĮ „Rojaus vartai“ ieškovei R. R. L. 395 Eur nepanaudotos slaugos kainos dalį, 200 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. lapkričio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 656,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Teismas pažymėjo, jog ieškovė yra fizinis asmuo, su atsakove sudarė standartinės formos Lėšų administravimo sutartį, t. y. paslaugų teikimo sutartį asmeniniams poreikiams. Atsakovė teigė, jog VšĮ „Rojaus vartai“ yra ne pelno siekianti organizacija, todėl šiuo atveju netaikytinos vartojimo santykius reglamentuojančios nuostatos, o sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Atsakovė, kaip viešoji įstaiga, vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, tai pagrindžia su asmenimis sudaromos lėšų administravimo sutartys, jose susitariama dėl lėšų administravimo teikiant ilgalaikę (trumpalaikę) priežiūrą, globos, slaugos institucijoje ir (ar) gyventojo namuose, kineziterapijos, ergoterapijos paslaugas pagal suderintas paslaugas ir jų kainas. Sutartimi susitariama dėl paslaugų kainos už mėnesį, parą, valandą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje šalių sudaryta sutartis atitinka vartojimo sutarčių sampratą ir požymius.
2.2. Šiuo atveju tarp ieškovės, atsakovės ir mirusiojo V. P. buvo sudaryta sutartis dėl globos, susijusi su kliento asmeniu, ir po V. P. mirties paslaugas teikti tapo neįmanoma ir beprasmiška. Pagal CK 6.720 straipsnio 5 dalį, jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena sutarties šalis neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai teikėjo turėtas išlaidas ir, jei pagal paslaugų teikimo sutartį klientas sumokėjo už paslaugas avansu, nutraukęs sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, jis turi teisę pareikalauti, kad paslaugos teikėjas jam grąžintų sumokėtą paslaugų kainos dalį, proporcingą dar nesuteiktoms paslaugoms. Teismas padarė išvadą, jog sutartyje įtvirtintas 2.6 punktas pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl laikytinas nesąžiningu. Taigi atsakovė nepagrįstai atsisakė grąžinti likusią nepanaudotą socialinės globos, slaugos kainą.
2.3. Teismas pažymėjo, jog ginčo sutarties 2.1 punkte numatyta paslaugų kaina – 800 Eur – už mėnesį, 27 Eur – už parą, 4 Eur – už valandą. Atsižvelgiant į tai, jog globos namų gyventojas V. P. globos namuose kalendorinio mėnesio neišgyveno, skaičiuojant paslaugų teikimo kainą taikytinas paros įkainis. Tarp šalių nėra ginčo, jog V. P. VšĮ „Rojaus vartai“ gyveno nuo 2020 m. balandžio 29 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) parų, todėl paslaugų kaina sudaro 405 Eur (27 Eur už parą x 15 parų). Kadangi ieškovė avansu sumokėjo 800 Eur, jai grąžintina 395 Eur nepanaudotos socialinės priežiūros, globos, slaugos kainos.
2.4. Ieškovė pateikė 2020 m. rugsėjo 18 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, jog ji sumokėjo 200 Eur už pretenzijų parengimą ir konsultacijas. Pretenzijų parengimo kaina laikytina ieškovės nuostoliais ir priteistina ieškovei iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą už akių ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
3.1. Atsakovė nesutinka su tarp šalių sudarytos sutarties kvalifikavimu kaip vartojimo sutarties. Atsakovė nėra verslininkė. Atsakovės forma yra viešoji įstaiga, tai akivaizdu ne tik iš jos pavadinimo, bet ir iš byloje pateiktų įstatų. Atsakovė nėra pelno siekiantis juridinis asmuo ir bet kokį gautų lėšų perviršį panaudoja įstaigos veiklos tikslams įgyvendinti, o ne asmeniniams interesams tenkinti.
3.2. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog paslaugų gavėjas nagrinėjamu atveju buvo ne pati ieškovė, o jos tėtis V. P.. Ieškovė prašė priteisti skolą kaip mokėtoja už paslaugas, o ne kaip paslaugų gavėja, taigi ir dėl šios priežasties negalėjo būti taikomos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios vartojimo teisinius santykius.
3.3. Pirmosios instancijos teismas sutarties 2.6 punktą pripažino nesąžiningu vadovaudamasis tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau iš esmės niekaip nemotyvuodamas ir nesilaikydamas sutarčių sąlygų sąžiningumo vertinimo taisyklių.
3.4. Ieškovė pati nurodė, jog sutarties 2.6. punkto sąlyga buvo aptarta individualiai – teigė, kad paklausė, kas bus, jeigu sumokėta pinigų suma bus neišnaudota. Taigi ši sutarties sąlyga ieškovei buvo žinoma, ir ji tuo domėjosi.
3.5. Nors Civilinio kodekso 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paslaugos gavėjas gali reikalauti jam grąžinti pinigus už nesuteiktas paslaugas, o sutarties 2.6 punkte numatyta, kad atsakovė negrąžina likusios sumokėtos sumos dalies paslaugų gavėjui mirus anksčiau laiko, tai dar nereiškia, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga. Atsakovės atstovas išsamiai paaiškino, kad, prieš paslaugų gavėjui atsikraustant gyventi į atsakovės suteikiamas patalpas, jos turi būti paruošiamos, tam įdedama daug darbo ir išlaidų, būtent dėl šios priežasties ir yra numatyta tokia sąlyga. Paslaugų gavėjui mirus, atsakovei vėl iš naujo reikia paruošti patalpas ir įdėti daug darbo, lėšų. Taigi nuostata sutartyje įtvirtinta ne tam, kad atsakovė pasipelnytų iš paslaugų gavėjo, o tam, kad nepatirtų nuostolių dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių.
3.6. Atsakovė laikosi pozicijos, jog sutarties 2.6 punkto nuostata yra aiški, buvo individualiai aptarta su ieškove, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepablogino ieškovės padėties, todėl nebuvo jokio pagrindo šios sutarties sąlygos pripažinti nesąžininga.
3.7. Pagal Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą, ieškovės patirtos išlaidos konsultacijoms ir pretenzijų parengimui galėtų būti priskirtos prie bylinėjimosi išlaidų, tačiau ieškovė neprašė 200 Eur sumos priteisti kaip bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovė negalėjo prašyti priteisti nurodytų išlaidų kaip žalos atlyginimo, šis ieškovės reikalavimas turėjo būti atmestas.
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
4.1. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalių sudaryta 2020 m. balandžio 29 d. Lėšų administravimo sutartis atitinka vartojimo sutarčių sampratą ir požymius. Sutartis buvo trišalė sutartis, mokėtojas buvo ieškovė, paslaugų gavėjas – jos tėtis V. P., paslaugos teikėja – atsakovė. Teisės aktai nenumato draudimo trečiajam asmeniui sumokėti už paslaugos gavėją; tai nekeičia sutarties esmės. Pinigai priklausė ieškovei, jie buvo sumokėti iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos, todėl ieškovė pagristai pareiškė reikalavimą, kad jai būtų grąžinta nepanaudotų pinigų dalis.
4.2. Ieškovė iš atsakovės darbuotojų gavo aiškų atsakymą, kad nepanaudoti pinigai bus grąžinti, ir ieškovei net nekilo klausimų, kad gali būti kitaip. Be to, reikia įvertinti ir ieškovės būklę sutarties pasirašymo metu: ieškovė buvo streso būsenos, nes atsakovės įstaigoje apgyvendino sunkios sveikatos būklės savo tėvą, jam buvo neseniai (duomenys neskelbtini), reikalinga priežiūra ir slauga. Ieškovė pasitikėjo atsakove kaip viešąja įstaiga, kuri teikia ilgalaikę priežiūrą, globą, slaugą, atsakovės darbuotojų žodinis paaiškinimas dėl likusių lėšų grąžinimo jai abejonių nesukėlė.
4.3. Ieškovė ieškinyje nurodė lėšų grąžinimo teisinį pagrindą – Civilinio kodekso 6.723 straipsnio 1 dalį. Tarp atsakovės ir mirusiojo V. P. buvo sudaryta sutartis, susijusi su kliento asmeniu, po mirusiojo mirties teikti paslaugas neįmanoma, taigi yra pagrindas grąžinti ieškovės sumokėtą nepanaudotą slaugos kainos dalį.
4.4. Šalių sudarytą sutartį vertinant vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aspektu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota sutarčių aiškinimo praktika, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, darytina išvada, jog sutarties sąlygose įtvirtinta nuostata (2.6. punktas) pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl laikytina nesąžininga.
4.5. Atsakovės paslaugos teikiamos seniems ir ligotiems asmenims, tokie žmonės paprastai nevaikšto, guli funkcinėse lovose, šalia jų būna spintelės maistui ir vaistams, todėl, jei įstaigoje apgyvendintas asmuo miršta, į jo vietą, išvalius ir išdezinfekavus patalpą, guldomas kitas ligonis. Priešingai, nei teigia atsakovė, tai nereikalauja didelių investicijų, darbo ar piniginių lėšų.
4.6. Ieškovė ieškinyje suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovės pretenzijos parengimo ir konsultacijų suteikimo išlaidų, kurios yra susijusios su tiesioginių išlaidų išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimą (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino tuo pagrindu, kad 200 Eur pretenzijos parengimo kaina laikytina ieškovės nuostoliais ir priteistina ieškovei iš atsakovės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
7. Byloje nustatyta, kad 2020 m. balandžio 29 d. tarp gyventojo V. P., mokėtojos R. R. L. ir specializuotų senelių globos namų VšĮ „Rojaus vartai“ buvo sudaryta Lėšų administravimo sutartis Nr. 20/04-29-VP. Sutarties objektas – lėšų administravimas teikiant ilgalaikę (trumpalaikę) priežiūrą, globos (dienos globos), slaugos institucijoje ir (ar) gyventojo namuose, kineziterapijos, ergoterapijos paslaugas pagal suderintas paslaugas ir kainas. Sutarties 2.1 punkte numatyta, kad kalendorinio mėnesio kaina – 800 Eur, paros kaina – 27 Eur, valandos kaina – 4 Eur. Sutarties 2.6 punkte nurodyta, kad, jei sutartis nutraukiama gyventojo (mokėtojo) iniciatyva (arba gyventojui mirus), likusi pinigų suma negrąžinama ir kaip labdara (parama) administratorei registruojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje pagal šią sutartį.
8. VšĮ „Rojaus vartai“ 2020 m. balandžio 20 d. išrašytos sąskaitos faktūros RVA Nr. 0000315 pagrindu mokėtoja R. R. L. 2020 m. balandžio 22 d. sumokėjo VšĮ „Rojaus vartai“ 800 Eur už V. P. globos paslaugas už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 29 d. iki 2020 m. gegužės 28 d., t. y. už 30 kalendorinių dienų.
9. (duomenys neskelbtini) V. P. mirė. Senelių globos namuose V. P. išgyveno (duomenys neskelbtini) dienų – nuo (duomenys neskelbtini).
10. Ieškovė nurodė, kad telefonu bendraudama su atsakovės atstovu direktoriumi E. J.-K. ji atsisakė likusią nepanaudotą sumos dalį palikti kaip labdarą (paramą) VšĮ „Rojaus vartai“ senelių globos namams; 2020 m. liepos 20 d. ir 2020 m. rugsėjo 18 d. pateikė atsakovei pakartotinius prašymus dėl likusios nepanaudotos socialinės priežiūros, globos, slaugos kainos grąžinimo.
11. Byloje kilo ginčas dėl likusios nepanaudotos 400 Eur dalies socialinės priežiūros, globos, slaugos kainos grąžinimo, mirus senelių globos namų gyventojui V. P.. Ieškovė prašė grąžinti 400 Eur dydžio nepanaudotos įmokos dalį, nes V. P. globos namuose faktiškai išgyveno (duomenys neskelbtini) dienų, o ieškovė Roma R. L. sumokėjo už paslaugas už 30 kalendorinių dienų. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, motyvuodama tuo, jog šalys 2.6 punkte susitarė, kad, jei sutartis nutraukiama gyventojo (mokėtojo) iniciatyva (arba gyventojui mirus), likusi pinigų suma negrąžinama.
12. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių sudarytą sutartį įvertino kaip vartojimo paslaugų sutartį. Kolegija sutinka su tokiu tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimu.
13. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnyje numatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą teikti klientui tam tikras nematerialus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Įvertinus ginčo sutarties turinį, darytina išvada, jog šia sutartimi šalys iš esmės susitarė dėl globos, slaugos paslaugų suteikimo už tam tikrą fiksuotą mokestį, taigi sutarties dalyką sudaro atlygintinų paslaugų teikimas.
14. Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą sutartį taip pat kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis ir kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).
15. Paslaugų teikimo vartotojams sutartis, atitinkanti nurodytus vartojimo sutarties požymius, priskirtina vartojimo sutarčių kategorijai. Kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis (CK 6.716 straipsnio 4 dalis).
16. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tiek ieškovė, sudarydama sutartį, tiek paslaugų gavėjas V. P. veikė kaip fiziniai asmenys, sutartis sudaryta asmeniniams poreikiams tenkinti. Dėl šių vartojimo sutarties sąlygų egzistavimo nagrinėjamu atveju abejonių nėra. Atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog neegzistuoja trečioji vartojimo sutarčių sąlyga, nes VšĮ „Rojaus vartai“ nėra verslininkė, veikia kaip ne pelno siekianti organizacija, kuri bet kokį gautų lėšų perviršį panaudoja įstaigos veiklos tikslams įgyvendinti, o ne asmeniniams interesams tenkinti.
17. Atsakovės teisinė forma – viešoji įstaiga. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad viešoji įstaiga turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, savo rizika plėtojama asmens veikla, siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu–pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002, puslapis 23). Aiškinant ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos.
18. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju atsakovė, kaip viešoji įstaiga, vykdo ir ūkinę komercinę veiklą: teikia ilgalaikės (trumpalaikės) priežiūros, globos slaugos paslaugas institucijoje ir (ar) gyventojo namuose, kineziterapijos, ergoterapijos, paslaugas pagal suderintas paslaugas ir jų kainas. Sutartyje aiškiai įvardyta paslaugų kaina. Taigi atsakovės vykdoma veikla vertintina kaip ūkinė komercinė veikla – ji atitinka tiek tęstinumo, tiek savarankiškumo, tiek atlyginimo požymius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė egzistuojant visas vartojimo sutarties sąlygas ir sutartį kvalifikavo kaip vartojimo paslaugų sutartį. Pažymėtina, jog atsakovės teisinė forma ir jos sąlygoti veiklos ypatumai savaime nereiškia, jog atsakovės vykdoma veikla, neatsižvelgiant į konkrečios veiklos pobūdį, turi būti vertinama kaip nekomercinė veikla. Kaip jau minėta, įstatymas suteikia atsakovei galimybę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla.
19. Konstatavus, jog šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, teismas ex officio (pagal pareigas) turi atlikti sutarties nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).
20. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
21. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
22. Nagrinėjamu atveju atsakovė laikosi pozicijos, jog sutarties 2.6 punktas, kuriame numatyta, kad nepanaudota už paslaugas sumokėtos sumos dalis, gyventojui mirus, lieka atsakovei, buvo aptartas individualiai. Nurodo, jog ieškovė posėdžio metu parodė, kad paklausė, kas bus, jeigu sumokėta pinigų suma bus nepanaudota, taigi sutarties sąlyga ieškovei buvo žinoma, ir ji tuo domėjosi. Be to, ieškovė pripažino, kad sutartį skaitė. Kolegijos vertinimu, atsakovė pernelyg siauriai aiškina sutarties sąlygos individualaus aptarimo jos sąžiningumo įvertinimo aspektu požymį.
23. Individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).
24. Standartines sutarčių sąlygas reglamentuoja CK 6.185 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Analogiška CK 6.185 straipsnio 1 daliai taisyklė įtvirtinta Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų ir 1994 m. paskelbtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.19 straipsnio 2 dalyje.
25. Šio teisinio reguliavimo kontekste išskirtini keturi požymiai, būdingi standartinėms sutarčių sąlygoms: 1) sutartinis šių sąlygų pobūdis (jas ketinama įtraukti į sutartį); 2) išankstinis parengimas; 3) vienašališkas įtvirtinimas; 4) bendras pobūdis, kadangi jas numatoma pakartotinai naudoti keliose sutartyse. Tuo tarpu individualiai neaptartomis laikomos sutarčių sąlygos, iš esmės tenkinančios trečiąjį požymį, t. y. jos yra vienašališkai įtvirtintos. Bendro nevienkartinio naudojimo požymis nėra būtinas, pirmasis požymis lieka savaime akivaizdus, o antrasis požymis yra išankstinė sąlyga trečiajam: vienašališkai įtvirtinama tai, kas buvo parengta iš anksto.
26. Vertinant sutarties sąlygos sąžiningumą neturi būti apsiribojama vien tipinių (standartinių) sutarčių sąlygų kontrole, įstatyme vartojama sąvoka „individualiai neaptarta sutarties sąlyga“ yra platesnė nei sąvoka „standartinė sutarties sąlyga“ ir apima visas sutarčių sąlygas, kurios buvo vienašališkai įtvirtintos, nesant tarp sutarties šalių tinkamų derybų, net jei jos panaudotos tik vienoje sutartyje. Taigi į CK 6.2284 straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos.
27. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Šią nuostatą į nacionalinę teisę perkelia CK 6.2284 straipsnio 4 dalis.
28. Nagrinėjamu atveju sutarties sąlygas vienašališkai parengė atsakovė. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, ši aplinkybė reiškia, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu verslininkas neįrodo priešingai. Taigi pareiga įrodyti, kad tarp sutarties šalių vyko derybos dėl Lėšų administravimo sutarties sąlygos (-ų), nagrinėjamos bylos atveju tenka atsakovei.
29. Tai, kad ieškovė susipažino su sutarties sąlygomis (perskaitė tekstą) ir, kaip nurodo atsakovė, domėjosi konkrečia sutarties sąlyga – 2.6. punktu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atsakovė įrodė, kad Lėšų administravimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos.
30. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar vartojimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos, turi būti nustatyta, ar vartotojas galėjo daryti įtaką tokių sąlygų turiniui (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalis ir ją įgyvendinančio CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).
31. Bendrųjų principų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference, DCFR) II.-1:110 straipsnyje, reglamentuojančiame individualiai neaptartas sąlygas, įtvirtinta, kad vienos šalies pateikta sąlyga nėra individualiai aptarta, jei kita šalis negalėjo turėti įtakos jos turiniui, visų pirma dėl to, kad ji buvo parengta iš anksto, nesvarbu, ar ji yra standartinių sąlygų dalis. Minėto straipsnio komentare nurodoma, kad sutarties šalis gali daryti įtaką sutarties sąlygai, jei tarp šalių vyksta derybos, kurios suteikia realią galimybę pakeisti sutarties sąlygą. Taigi esminis kriterijus yra tas, ar įvyko tikros ir reikšmingos derybos. Tokios derybos reikalauja ne paprasto pokalbio apie sutarties sąlygą, bet turi suteikti realią galimybę jai daryti įtaką. Vadinasi, tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą.
32. Ieškovė nurodo, jog sutarties sudarymo metu iš atsakovės darbuotojų gavo aiškų atsakymą, kad nepanaudoti pinigai bus grąžinti, ir ieškovei net nekilo klausimų, kad gali būti kitaip. Teigia pasitikėjusi atsakove kaip viešąja įstaiga, kuri teikia ilgalaikę priežiūrą, globą, slaugą, atsakovės darbuotojų žodinis paaiškinimas dėl likusių lėšų grąžinimo jai abejonių nesukėlė. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, ieškovė po tėvo mirties kreipėsi į atsakovę dėl nepanaudotų lėšų grąžinimo. Šios aplinkybės leidžia daryti prielaidą, jog ieškovės netenkino konkrečios sutarties sąlygos turinys, tačiau sąlyga sutartyje pakeista nebuvo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog vartotojas galėjo daryti įtaką Lėšų administravimo sutarties sąlygų turiniui, taigi įrodinėjimo tikslas sąlygos individualaus aptarimo aspektu nėra pasiektas. Konstatuotina, jog Lėšų administravimo sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, taigi teismas ex officio (pagal pareigas) turi nuspręsti dėl šios sutarties sąlygų sąžiningumo.
33. CK 6.2284 straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.2284 straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.
34. CK 6.2284 straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
35. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas).
36. Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).
37. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, jos taikytinos tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini) C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini) C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).
38. Vertinant sutarties 2.6 punktą sąžiningumo aspektu, pažymėtina, jog jame aptariama situacija, kai sutartis nutraukiama gyventojo (mokėtojo) iniciatyva (arba gyventojui mirus). Iš esmės sutarties sąlygoje tos pačios pasekmės siejamos su dviem skirtingais sutarties pasibaigimo pagrindais – sutarties nutraukimas gyventojo (mokėtojo) iniciatyva ir sutarties pasibaigimas gyventojui mirus. Sutarties vienašališko nutraukimo kliento iniciatyva pasekmės yra aptartos Civilinio kodekso 6.721 straipsnio 1 dalyje, kurioje imperatyviai numatyta, jog klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Civilinio kodekso 6.723 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, klientui mirus, paslaugų sutartis nenutrūksta, išskyrus atvejus, kai paslaugų teikimo sutartis buvo susijusi tik su to kliento asmeniu arba jei paslaugų teikimas po kliento mirties tampa neįmanomas ar beprasmiškas. Sutartis šiuo pagrindu pasibaigia nuo to momento, kai paslaugų teikėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie kliento mirtį. Civilinio kodekso 6.720 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog, jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi iš esmės Civilinio kodekso straipsniuose, reglamentuojančiuose vienašalio sutarties nutraukimo kliento iniciatyva pasekmes ir pasekmes, kai sutarties neįmanoma vykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, numatytas proporcingo atlyginimo už suteiktą paslaugų dalį principas.
39. Kolegija pažymi, jog Civilinio kodekso 6.721 straipsnio 1 dalis suformuluota kaip imperatyvas – vienašališko paslaugų sutarties nutraukimo kliento iniciatyva padariniai nustatyti imperatyviai. CK 6.157 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu kolegija konstatuoja, jog sutarties 2.6 punkto dalis, kuria numatyta, jog, jei sutartis nutraukiama gyventojo (mokėtojo) iniciatyva, likusi nepanaudota pinigų suma negrąžinama ir registruojama kaip parama (labdara) administratorei, numato klientui neproporcingas turtines pasekmes, prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai, dėl to pripažintina negaliojančia.
40. Civilinio kodekso 6.720 straipsnio 5 dalis nėra suformuluota imperatyviai, taigi sąlygos dalis, jog nepanaudota pinigų suma negrąžinama ir registruojama kaip parama administratorei gyventojo mirties atveju, įvertintina šalių teisių ir pareigų pusiausvyros aspektu. Kolegijos vertinimu, šia sąlyga klientui, kuriam paslaugos nebeįmanoma suteikti dėl objektyvių aplinkybių, sukeliamos neproporcingos neigiamos turtinės pasekmės. Neatmestina, jog gali susiklostyti situacija, kai klientui tik pradėjus teikti paslaugą jos teikti toliau nebeįmanoma. Taigi ginčo sutarties sąlyga sukuriama situacija, kai kliento už paslaugas sumokėta suma nepriklauso nuo suteiktų paslaugų apimties ir kiekio, o tai iš esmės neatitinka atlygintinų paslaugų sutarties esmės. Tai, jog sutartyje numatyta, kad likusi nepanaudota pinigų suma registruojama kaip parama, nepaneigia fakto, jog paslaugų gavėjas, taikant sąlygą, patiria neproporcingus turtinius praradimus. Be to, akcentuotina tai, jog paramai būdingi savanoriškumo ir neatlygintinumo principai (Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnis). Konstatavus, jog atsakovė neįrodė, jog vartotoja galėjo daryti įtaką sąlygos turiniui, nurodyta sąlyga iš esmės paneigiami paramos teikimo principai. Atsakovė laikėsi pozicijos, jog, prieš paslaugų gavėjui atsikraustant gyventi į atsakovės suteikiamas patalpas, jos turi būti paruošiamos, tam įdedama daug darbo ir išlaidų, būtent dėl šios priežasties ir yra numatyta tokia sąlyga. Paslaugų gavėjui mirus, atsakovei vėl iš naujo reikia paruošti patalpas ir įdėti daug darbo, lėšų. Kolegija pažymi, jog atsakovė neįrodė šių nurodytų išlaidų realumo, taigi nepagrindė sąlygos įtvirtinimo sutartyje būtinybės. Be to, nurodytos išlaidos, jei atsakovė jas patiria teikdama paslaugas, gali būti įtrauktos į teiktinų paslaugų kainą arba dėl jų atskirai susitarta sutartyje. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.720 straipsnio 5 dalis suteikia šalims teisę susitarti ir sutartyje numatyti kitokias atlyginimo už paslaugas, kai paslaugų nebeįmanoma teikti dėl objektyvių priežasčių, sąlygas, tačiau bet kokiu atveju šalių susitarimo sąlygos turėtų nepaneigti atlygintinų paslaugų teikimo sutarties esmės, bendrųjų atlyginimo už suteiktas paslaugas principų, neiškreipti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, nesukurti vienai iš šalių neproporcingų turtinių pasekmių. Nurodytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, jog sutarties 2.6 punkto dalis, numatanti, jog gyventojui mirus administratorei lieka visa nepanaudota lėšų dalis, iškreipia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sukuria vartotojui neproporcingas turtines pasekmes, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, taigi ši punkto dalis pripažintina nesąžininga ir negaliojančia.
41. Pripažinus visą sutarties 2.6 punktą negaliojančiu ab initio (nuo pradžių), dėl atsiskaitymo už faktiškai suteiktas paslaugas spręstina pagal Civilinio kodekso nuostatas. Kaip jau minėta, Civilinio kodekso 6.720 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog, jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaičiavo ir priteisė ieškovei iš atsakovės nepanaudotą slaugos išlaidų dalį – 395 Eur.
42. Pasisakydama dėl atsakovės argumento, jog paslaugų gavėjas nagrinėjamu atveju buvo ne pati ieškovė, o jos tėtis V. P., taigi negalėjo būti taikomos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios vartojimo teisinius santykius, kolegija pažymi, jog sudaryta sutartis buvo trišalė, ieškovė, kaip mokėtoja, pasirašė sutartį, sumokėjo už paslaugas pagal sutartį, be to, sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, taigi teismas privalo ex officio (pagal pareigas) atlikti sutarties sąlygų kontrolę sąžiningumo aspektu.
43. Atsakovė taip pat ginčija teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės VšĮ „Rojaus vartai“ priteista 200 Eur pretenzijos parengimo ir konsultacijų išlaidų, kurios yra susijusios su tiesioginių išlaidų išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimo. Teismas priteisdamas šias išlaidas rėmėsi CK 6.249 straipsniu. Atsakovės nuomone, ieškovės išlaidos, patirtos parengiant pretenzijas, galėtų būti priskirtos prie bylinėjimosi išlaidų pagal Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą, tačiau ieškovė neprašė 200 Eur sumos priteisti kaip bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovė negalėjo prašyti nurodytas išlaidas priteisti kaip žalos atlyginimą, šis ieškovės reikalavimas turėjo būti atmestas.
44. Kolegija pažymi, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 88 straipsnyje nustatyta, jog išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos sprendimo teisme. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
45. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovės patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos, išieškant skolą neteismine tvarka, turint omenyje, kad ikiteisminis ginčo sprendimas šios kategorijos ginčui nėra privalomas, nepriskirtinos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė taikydamas CK 6.249 straipsnį, o ne bylinėjimosi išlaidų paskirstymą procese reglamentuojančias CPK normas.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, pagrindo jį naikinti ar keisti nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Papildomai pažymėtina, jog, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutarties 2.6 punktą įvertino kaip nesąžiningą, tačiau atskirai dėl šio punkto negaliojimo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių papildytinas, nurodant, jog šalių sudarytos sutarties 2.6 punktas pripažintinas negaliojančiu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
47. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas. Ieškovė pateikė įrodymus, jog apeliacinėje instancijoje patyrė 350 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Nurodytos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, taigi, atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistina visa apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 350 Eur (CPK 98 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Papildomai nurodyti, jog 2020 m. balandžio 29 d. tarp gyventojo V. P., mokėtojos R. R. L. ir specializuotų senelių globos namų viešosios įstaigos „Rojaus vartai“ sudarytos Lėšų administravimo sutarties Nr. 20/04-29-VP 2.6 punktas pripažintinas negaliojančiu ab initio (nuo pradžių).
Priteisti ieškovei R. R. L. iš atsakovės viešosios įstaigos „Rojaus vartai“ 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Teisėjai Aurimas Brazdeikis
Giedrė Seselskytė
Milda Skersienė