Visas tekstas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovei V. L. dėl skolos, kylančios iš vartojimo kredito teisinių santykių, priteisimo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51.

6Kasacinėje byloje sprendžiama dėl šių teisės klausimų: 1) kam iš vartojimo kredito teisinių santykių šalių tenka įrodyti, kad skolininkas sudarant sutartį buvo (ne)mokus, t. y. iš esmės keliamas tinkamo pareigos įvertinti skolininko kreditingumą įgyvendinimo klausimas; 2) teismo pareigos savo iniciatyva vertinti vartojimo kredito sutarties sąlygų sąžiningumą, ypač kiek tai susiję su sutarties sąlygomis, kurios nustato pelno ir kompensacinių palūkanų mokėjimą.

72.

8Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,4finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės V. L. 2953,78 Eur negrąžintos paskolos, 985,78 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

93.

10Ieškinio reikalavimą kildino iš 2014 m. rugpjūčio 30 d. vartojimo kredito sutarties (toliau – ir Sutartis). Nurodė, kad atsakovė po pagrindinės Sutarties sudarymo papildomai pasiskolino dar 6 kartus, iš viso 3262,11 Eur sumą. Įskaitant atliktus papildymus, Sutartis turėjo būti vykdoma per 36 mėnesių laikotarpį. Iš viso tinkamai vykdydama Sutartį atsakovė turėjo sumokėti 7248,60 Eur (šią sumą sudaro 2953,78 Eur grąžintina kredito suma ir 4269,25 Eur mokėjimo palūkanų). Ieškovė nurodė, kad atsakovė yra atlikusi 16 įmokų, iš jų 15 įmokų buvo atlikta pagal grafiką, o paskutinę 15 Eur įmoką atliko 2016 m. sausio 22 d. ir daugiau nebemokėjo. Sutartis nustatė, kad visi mokėjimai įskaičiuotini pirmiausia didesne įmokos proporcine dalimi dengiant pelno palūkanas, o tik po to – negrąžintą kreditą. Taip atsakovė iš viso grąžino 308,33 Eur pagrindinės kredito sumos, 1811,37 Eur mokėjimo palūkanų ir 5,14 Eur kompensacinių palūkanų. 2016 m. sausio 22 d. atsakovė sumokėjo 15 Eur, šie padengė dalį palūkanų ir dalį vėlavimo palūkanų, todėl negrąžintos paskolos dalis liko nepakitusi. Atsakovė nuo 2016 m. sausio 22 d. daugiau įmokų nemokėjo, todėl pažeidė sutartį. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ieškovė 2016 m. kovo 20 d. nutraukė sutartį. Taigi, ieškinio sumą sudaro 2953,78 Eur negrąžintos paskolos, 673,45 Eur mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2016 sausio 23 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. ir 312,33 Eur kompensacinių palūkanų.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

124.

13Plungės apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė ieškovei iš atsakovės 2953,78 Eur negrąžintos paskolos, 985,78 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

145.

15Pagal Sutarties 3.1 punktą kredito gavėjas grąžina kredito sumą bei sumoka palūkanas griežtai laikydamasis Specialiojoje dalyje nustatyto kredito grąžinimo grafiko. Atsakovei prie Sutarties bei jos papildymų buvo sudaryti ir pateikti kredito grąžinimo grafikai, kuriuose nurodytos mokėtinos kredito ir palūkanų sumos, bei jų mokėjimo terminai. Sutarties 3.6 punktas nustato mokėjimų įskaitymo eiliškumą, pagal kurį pirmąja eile įskaitoma pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos, antrąja eile – palūkanos, trečiąja eile – kredito suma.

166.

17Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo piniginės prievolės ar ją įvykdo netinkamai. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Nagrinėjamos bylos atveju šalys buvo susitarusios ir dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą (Sutarties 4.4 punktas), ir dėl kompensacinių palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo (Sutarties 7.1 punktas).

187.

19Ieškovės ir atsakovės sudarytoje Sutartyje kompensacinės palūkanos įtvirtintos Sutarties 7.1 punkte, kuris nustato, kad, kredito gavėjui praleidus kredito ir (ar) palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelstą laiką, pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme bei šioje Sutartyje nustatytas taisykles. Kompensacinės palūkanos atsakovei skaičiuotos nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2016 m. gegužės 7 d., kada atsakovė pradelsdavo įmokų pagal nustatytą grafiką mokėjimo terminus, tačiau pagrindinė kompensacinių palūkanų suma susidarė nuo 2016 m. sausio 23 d., kai atsakovė visiškai nutraukė įmokų pagal Sutartį mokėjimą. 2016 m. sausio 23 d. iki Sutarties nutraukimo atsakovei buvo skaičiuojamos kompensacinės palūkanos tik nuo pradelstos įmokos sumos, taikant Sutartyje nustatytą bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – 99 procentus, 2016 m. kovo 20 d. nutraukus sutartį, kompensacinės palūkanos apskaičiuotos nuo visos mokėtinos sumos.

208.

21Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

229.

23Kolegija nurodė, kad, įvertinus šalių pasirašytos kredito sutarties turinį ir ieškovės pateiktus paaiškinimus dėl atsakovės kredito įmokų paskirstymo, nustatyta, jog visos įmokos paskirstytos vadovaujantis CK 6.54 straipsniu ir pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.6 punktą: visi kredito gavėjo mokėjimai yra įskaitomi tokiu eiliškumu: i) pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos, ii) palūkanos, iii) kredito suma. Priverstinio skolos išieškojimo atveju pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos yra įskaitomos po to, kai yra visiškai grąžintos palūkanos ir kredito suma. Šios įmokų paskirstymo sąlygos yra aiškios, teisingos ir nedviprasmiškos, todėl atsakovė, pasirašydama kredito sutartį, turėjo aiškiai žinoti ir suprasti įmokų paskirstymo tvarką.

2410.

25Sutartis su atsakove buvo sudaryta prisijungimo būdu, kaip tai įtvirtina CK 6.160 straipsnio 2 dalis. Tai reiškia, kad visas sutarties sąlygas rengia paslaugas teikiantis subjektas, o vartotojas, norintis tomis paslaugomis naudotis, šią sutartį sudaro atskirai nederindamas kiekvienos sutarties sąlygos. Tokią sutarties rūšį yra nustatęs įstatymo leidėjas, todėl prisijungimo būdu sudarytos sutarties negalima vertinti kaip savaime ribojančios ar nesąžiningos. Savo valią ir norą būti saistomam sutarties vartotojas laisva valia išreiškia tas sutarties sąlygas priimdamas, prie jų prisijungdamas. Pažymėtina, kad, sudarydama Sutartį, be kitos informacijos, atsakovė kaip kredito gavėja taip pat patvirtino, kad įdėmiai ir atidžiai perskaitė svetainėje https://www.vivus.lt paskelbtą standartinę informaciją apie vartojimo kreditą iki sutarties sudarymo momento, kad sutinka ir leidžia kredito davėjui sutarties Bendrųjų sąlygų 9 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis tvarkyti asmens duomenis, įdėmiai ir atidžiai perskaitė sutarties sąlygas, jas suprato, o atlikdama sutartyje nurodytus veiksmus aiškiai pareiškė, jog su sutarties sąlygomis sutiko laisva valia, suprato savo pareigas ir įsipareigojo jas vykdyti, jog šie patvirtinimai yra tikslūs, teisingi ir išsamūs. Tai buvo esminės sudarytos Sutarties sąlygos (Sutarties 1–5 punktai).

2611.

27Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).

2812.

29Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.

3013.

31Pagal šalių pasirašytos Sutarties sąlygas negalima pritarti atsakovės argumentams, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos tik netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kadangi šalys, sudarydamos Sutartį, Bendrųjų sąlygų 7.1 punkte susitarė dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo praleidus kredito ar palūkanų mokėjimo terminą, o ne dėl delspinigių mokėjimo, todėl atsakovės reikalavimas taikyti 0,05 proc. dydžio delspinigius kaip netesybų formą yra nepagrįstas.

3214.

33Teisėjų kolegija nurodė, kad dėl atsakovės nemokumo būklės Sutarties sudarymo metu įrodymus turėjo pateikti pati atsakovė. Kolegija pažymėjo, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga.

3415.

35Atsakovė siekė įrodyti, jog tuo metu, kai jai buvo suteikta vartojimo paskola, ji buvo nemoki, tačiau ieškovė tai neigė. Atsakovė, siekdama įrodyti savo teiginius apie nemokumą, galėjo remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis), tačiau nepagrįstai stengėsi įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei, nors pati turi įrodyti savo atsikirtimų pagrindą. Todėl atsakovės argumentai, kad duomenis dėl jos mokumo vertinimo kreditų teikimo laikotarpiu turėjo pateikti ieškovė, laikytini nepagrįstais.

36III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3716.

38Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą bei grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Plungės apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3916.1.

40Atsakovės teigimu, teismai nepagrįstai ex officio (pagal pareigas) nevertino Sutarties sąlygų, ypač tų, kurios įtvirtina palūkanų mokėjimo tvarką, sąžiningumo. Vartotojų teisių gynimas yra viešasis interesas, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese. Teismo pareiga vykdyti sąžiningumo kontrolę turi būti įgyvendinama nepaisant to, kokioje teisminėje procedūroje priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs sprendimas.

4116.2.

42Ieškovės parengtų Bendrųjų Sutarties sąlygų 7.1 punktas nustato, jog kredito gavėjui praleidus palūkanų ar (ir) kredito mokėjimo terminą 4.1 punkte nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles. Sutarties 4.1 punktas nustato, jog už naudojimąsi kreditu kredito davėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška pateikiama šios sutarties specialiose sąlygose. Ieškovės teigimu, šios sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

4316.3.

44Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vertindamas, ar sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012). Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. sprendime Nr. 241-114 „Dėl UAB „4finance“ inspektavimo rezultatų“ nustatyta, kad taikomos vartojimo kredito sutarties taisyklės yra akivaizdžiai painios, nukreipiančios į kitus šaltinius ir vartojimo kredito gavėjui visiškai nesuprantamos. Pagal tokias taisykles net ir apdairus asmuo negali įvertinti jam tenkančios finansinės naštos.

4516.4.

46Kompensacinės palūkanos neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto 0,05 proc. pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydžio. Ši norma turėtų būti taikoma ne tik netesyboms, bet ir bet kokiems kitiems kompensaciniams mokesčiams.

4716.5.

48Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo pareigą pagrįsti, kad ieškovė tinkamai įvertino atsakovės kreditingumą, perkėlė pačiai atsakovei. Ieškovė savo teiginiams pagrįsti dėl atsakovės mokumo jokių įrodymų nepateikė ir nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus atliko ar kokius duomenis vertino tikrindama atsakovės mokumą.

4916.6.

50Sutartyje ieškovės vienašališkai nustatytos netesybų sąlygos yra neaiškios, klaidinančios, todėl aiškintinos atsakovės naudai.

5117.

52Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

5317.1.

54Šalių Sutartį sudaro standartinės vartojimo kredito sąlygos, t. y. bendrosios sąlygos, ir specialiosios vartojimo kredito sąlygos, taikytos individualiai pagal vartojimo kredito gavėją. Pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms. Standartinės, t. y. bendros, sąlygos paprastai taikomos visiems vartojimo kredito gavėjams, sudarantiems vartojimo kredito sutartį su tuo pačiu vartojimo kredito davėju, o vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, juos identifikuojantys duomenys, kredito grąžinimo įmokos dydžiai, galutinė grąžinamo kredito suma, mokėjimo terminai ir kt. Sutarties specialiosios sąlygos, patvirtintos ieškovės ir atsakovės, yra individualiai ieškovės ir atsakovės aptartos, suderintos ir patvirtintos bei priimtos vykdyti. Taigi, ieškovė turėjo teisėtą lūkestį, kad šalių sudaryta Sutartis bus vykdoma sąžiningai.

5517.2.

56Kadangi šalių sudaryta Sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutartinių santykių praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes, pabrėžtina, kad atsakovė sudarytą su ieškove sutartį vykdė, ir tik vėliau dėl ieškovei nežinomų priežasčių vienašališkai atsisakė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kita aplinkybė – šalių santykiai iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties. Šalys jau nuo 2011 m. vasario 27 d. dienos tęsė sutartinius santykius, atsakovė nuolat naudojosi ieškovės teikiamais vartojimo kreditais, vykdė įsipareigojimus, tarp šalių buvo palaikomi lojalūs santykiai. Todėl, atsakovei nevykdant vėlesnių įsipareigojimų, ieškovė siūlė atsakovei sudaryti mokėjimo grafikus, tačiau atsakovė vengė derybų ir nesutiko pakeisti mokėjimo sąlygų.

5717.3.

58Kai sutarčiai sudaryti yra naudojamos standartinės sutartys ar standartinės sutarčių sąlygos, jas naudojanti šalis privalo atskleisti informaciją, kad sutartis sudaroma pagal iš anksto parengtas standartines sutarties sąlygas, ir sudaryti galimybę tinkamai kitai šaliai su šiomis sąlygomis susipažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2008). Ieškovė šią pareigą įvykdė, atsakovei buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, esant abejonių dėl sutarties sąlygų – konsultuotis su nepriklausomais teisės ir finansų patarėjais. Standartinės sutarties sąlygos buvo pateiktos kaip sutarties priedas prie Specialiųjų sutarties sąlygų ir atsakovei pateiktos iki sutarties sudarymo.

5917.4.

60Šalių sudarytose vartojimo kredito sutartyse, jų specialiosiose dalyse, yra aiškiai ir nedviprasmiškai pateikti duomenys apie patvarioje laikmenoje fiksuotus konkrečių atsakovės mokėtinų įmokų dydžius, mokamas palūkanas, mokėjimo terminus, bendrą mokamą sumą. Šiuo atveju atsakovė, sumokėdama ieškovei 2124,85 Eur sumą, nors ieškovė atsakovei suteikė 3262,11 Eur kreditą, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad yra visiškai atsiskaičiusi. Atsakovė, žinodama, kad yra atsakinga už Sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, o sistemingai ir toliau nevykdė savo prievolių, todėl teiginiai, kad atsakovė yra silpnesnioji sutarties šalis, neturi būti vertinami. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad jei iš turimų įrodymų matyti, jog skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

6117.5.

62Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Mokėjimo (pelno) palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų atliekamos funkcijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).

6317.6.

64Atsakovė, teigdama, kad vartojimo kredito suteikimo metu buvo nemoki, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės argumentai, kad duomenis dėl jos mokumo vertinimo kreditų teikimo laikotarpiu turėjo pateikti ieškovė, laikytini nepagrįstais. Atsakovė, teigdama, kad yra nemoki, privalėjo tą įrodyti pateikdama teismui tai patvirtinančius įrodymus.

65Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

66IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

67Dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo ir teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu

6818.

69Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

7019.

71Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys). Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas nustato ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalys.

7220.

73Nors CK 6.2283 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus 6.2284 straipsnį, netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų, tačiau tai nekeičia šių sutarčių kaip vartojimo sutarčių kvalifikavimo, jeigu jos atitinka CK 6.2281 straipsnyje ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse nurodytas sąlygas.

7421.

75Atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampratą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).

7622.

77CK 8.886 straipsnio 1 dalis įtvirtina vartojimo kredito sutarties sampratą, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Prie kitų įstatymų, reglamentuojančių su vartojimo kreditu susijusius santykius, priskirtinas Vartojimo kredito įstatymas, kuriuo buvo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB).

7823.

79Pagal aktualią bylai Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalį vartojimo kredito gavėju (vartotoju) laikomas fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Pagal minėto straipsnio 13 dalį vartojimo kredito davėju laikomas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus. Taigi, vartojimo kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.

8024.

81Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi, teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.

8225.

83Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

8426.

85Kasacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 yra labai išsamiai ir aiškiai apibendrinęs visą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.2284 straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija, pritardama šioje kasacinio teismo nutartyje išdėstytai CK 6.2284 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo praktikai, jos visos nekartodama akcentuoja esminius aspektus, kurie aktualūs nagrinėjamai bylai.

8627.

87CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.2284 straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

8828.

89Pažymėtina, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį galima tik tokių sąlygų sąžiningumo kontrolė, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

9029.

91Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

9230.

93Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

9431.

95Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

9632.

97ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

9833.

99Taigi, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas.

10034.

101Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 50 punktas).

10235.

103CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.2284 straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

10436.

105Svarbu pabrėžti, jog pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, jog ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espanol de Crédito SA prieš Joaquin Calderón Camino, C-618/10, 65 punktas).

10637.

107Vertinant CK 6.2284 straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka Direktyvos 93/13/EEB normas. Direktyva 93/13/EEB priskirtina minimalaus derinimo direktyvoms, o nurodyta nuostata užtikrinama didesnė vartotojų apsauga. Kaip yra pažymėjęs ESTT, valstybėms narėms negali būti trukdoma visoje direktyva reguliuojamoje srityje palikti galioti ar priimti griežtesnių nei pačioje direktyvoje nustatytų taisyklių, su sąlyga, kad jomis siekiama užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą (ESTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), C‑484/08, 40 punktas).

10838.

109Kita vertus, CK 6.2284 straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai). Taigi, minėta norma įtvirtina dvejopas skirtingas teisines pasekmes. Todėl kyla klausimas dėl šių pasekmių konkurencijos (ne)buvimo, t. y. kokiu atveju kurios teisinės pasekmės turi būt taikomos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesąžiningos sąlygos pasekmes, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, siekiant efektyviai apginti vartotojo teises gali pakakti tik pritaikyti contra proferentem taisyklę. Dėl neskaidrios sąlygos nesąžiningumo pasekmių visų pirma turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. jeigu sąlygos neskaidrumas lemia tai, kad vartotojas neturi galimybės susipažinti su sutarties sąlyga iki sutarties sudarymo, tokiu atveju būtų pagrindas tokią sąlygą laikyti nesąžininga ir taikyti nesąžiningos sąlygos pasekmes. Tai būtų ypač aktualu, jei, pvz., sąlygos neskaidrumas kyla dėl to, kad vartotojui nebuvo suteikta esminė su sutartimi susijusi informacija.

11039.

111Nagrinėjamos bylos atveju bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo aptartos kasacinio teismo praktikos, netinkamai aiškino ir taikė vartojimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, nes nekvalifikavo ieškovės ir atsakovės sudarytos vartojimo kredito sutarties kaip vartojimo sutarties ir atitinkamai nevykdė pareigos ex officio vertinti šalių sudarytos sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, dėl to galėjo būti nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

112Dėl verslininko informavimo pareigos vartojimo kredito teisiniuose santykiuose ir šios pareigos pažeidimo teisinių pasekmių

11340.

114Minėta, vartojimo kredito teisinius santykius ES teisėje reguliuoja Direktyva 2008/48/EB, taikoma nuo 2010 m. gegužės 12 d. Lietuvoje šios direktyvos nuostatos įgyvendintos Vartojimo kredito įstatyme. Ši direktyva, atsižvelgiant į jos 22 straipsnio 1 dalį ir direktyvos konstatuojamosios dalies 7 ir 9 punktus, yra maksimalaus suderinimo direktyva.

11541.

116Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga pateikti visą reikalingą informaciją siekiant apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kokia konkreti informacija turi būti nurodyta nustatytos formos standartinėje informacijoje.

11742.

118Kasacinio teismo praktikoje nėra nagrinėtas Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintos kredito davėjo informavimo pareigos tinkamo vykdymo klausimas. Tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 25 punkte nurodytą ESTT praktiką dėl ES valstybių narių nacionalinių teisės aktų, kuriais įgyvendinama konkreti direktyva, aiškinimo, aiškinant Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintos vartojimo kredito davėjo informavimo pareigos tinkamo vykdymo apimtį ir būdus, taip pat nevykdymo teisines pasekmes, turi būti atsižvelgiama į Direktyvos 2008/48/EB nuostatas ir ESTT praktiką aiškinant šias nuostatas.

11943.

120Direktyvos 2008/48/EB konstatuojamosios dalies 19 punkte paaiškinama, jog siekiant, kad vartotojai galėtų priimti sprendimus turėdami visą reikiamą informaciją apie faktus, prieš sudarydami kredito sutartis jie turėtų gauti pakankamai informacijos apie kredito sąlygas ir kainą bei apie savo įsipareigojimus; šią informaciją jie gali pasiimti ir apsvarstyti. Konstatuojamosios dalies 24 punkte nurodoma, kad vartotojui reikia suteikti išsamią informaciją prieš jam sudarant kredito sutartį neatsižvelgiant į tai, ar parduodant kreditą dalyvauja kredito tarpininkas.

12144.

122Tam, kad informavimo pareiga būtų tinkamai įgyvendinta, Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (perkeltoje iš Direktyvos 5 straipsnio 2 dalies) yra įtvirtinta, kokia standartinė informacija turi būti pateikta prieš sudarant vartojimo kredito sutartį (Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1–19 punktai). Kaip minėta, ši informacija vartotojui turi būti pateikta per protingą terminą, kuris būtų pakankamas susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo. Tam tikrų vartojimo kredito sutarčių specifika lemia specialiuosius reikalavimus pateikiamos informacijos turiniui. Šie reikalavimai nustatyti Vartojimo kredito įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

12345.

124Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad informacijos atskleidimo pareiga vartojimo kredito teisiniuose santykiuose turi esminę reikšmę. Būtent tinkamai ir laiku suteikta vartotojui informacija visų pirma užtikrina vartojimo kredito rinkos skaidrumą ir leidžia vartotojui palyginti teikiamų kreditų pasiūlą, antra, suteikia galimybę vartotojui priimti informacija paremtą sprendimą – įvertinti įsipareigojimų apimtį ir nuspręsti pirkti tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius.

12546.

126Kaip yra nurodęs ESTT, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, turi patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą jo paskolos kainą. Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leistų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir, antra, ar aplinkybė, kad kredito sutartyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį, laikoma esmine (ESTT 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Ruxandra Paula Andriciuc ir kt. prieš Banca Rom?neasc? SA, C-186/16, 47 punktas).

12747.

128Ne visa pagal Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalį suteiktina informacija turi vienodą reikšmę. Teisės doktrinoje išskiriama, kad esmine informacija laikytina ta, kuri apima visą kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanos, visi kiti mokesčiai ir pan.), bendros kredito kainos metinę normą, kredito grąžinimo terminus, kredito rūšį, sutarties atsisakymo ir nutraukimo sąlygas (Reich, N., ir kiti. European Consumer Law, Intersentia, 2014, p. 214–215). Neesminės informacijos nepateikimas negali sukelti tokių neigiamų padarinių vartotojui kaip esminės.

12948.

130Esminės informacijos, būtinos atskleisti vartojimo kredito gavėjui, pobūdį savo praktikoje yra aptaręs ir ESTT. Aiškindamas sąvoką „pagrindinis sutarties dalykas“, ESTT nurodė, kad „pagrindinį sutarties dalyką“ sudarančiomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės pagal šią sutartį teikiamos paslaugos, kurios apibrėžia šią sutartį. Tačiau „pagrindinio sutarties dalyko“ sąvoka negali apimti sąlygų, kurios papildo pačią sutartinių santykių esmę apibrėžiančias sąlygas (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje K?sler ir K?slerné R?bai, EU:C:2014:282, 49–51 punktai).

13149.

132ESTT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad vartotojui bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra labai svarbi kaip bendra kredito kaina, pateikiama kaip procentinis dydis, apskaičiuotas taikant vienodą matematinę formulę (žr. ESTT 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo RN prieš Home Credit Slovakia a.s., C-290/19, 29 punktą ir jame nurodytą ESTT praktiką).

13350.

134Pagal vartojimo kredito sutartį mokėjimo palūkanas apibrėžiančios sutarties sąlygos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Tai reiškia, kad mokėjimo palūkanos yra ne kas kita, o sutarties kaina. Sutarties kainą nustatančios sąlygos neabejotinai laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sąlygomis. Kredito sutartyse nurodytos mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką nustatančios sąlygos taip pat priskiriamos prie pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančių sąlygų (ESTT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 64–67 punktai).

13551.

136Tačiau ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į aiškų Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies h ir i punktų tekstą, reikia konstatuoti, jog Direktyva 2008/48/EB nenustato pareigos įtraukti į kredito sutartį tokį išrašą, kuris pateikiamas kaip amortizavimo lentelė. Direktyvoje 2008/48/EB nenurodyta pareigos kredito sutartyje kokia nors forma nurodyti mokėjimų, kuriuos turi atlikti vartotojas, suskirstymą, kiek tai susiję su kapitalo grąžinimu, jei dėl šių mokėjimų jis amortizuojasi, palūkanomis ir pagal šią sutartį mokėtinais kitais mokesčiais (ESTT 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje TE prieš Pohotovos? s. r. o., C-331/18, 45, 48 punktai). Tačiau tokios amortizavimo lentelės pateikimas yra galimas ir, akivaizdu, prisideda prie didesnio sutarties sąlygos skaidrumo užtikrinimo.

13752.

138Sutarties sąlygos, apibrėžiančios vartojimo kredito sumą, taip pat laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sutarties sąlygomis. Pagrindinei vartojimo kredito gavėjui būtinai atskleisti informacijai priskirtina ir bendra vartojimo kredito kainos metinė norma. Kaip nurodė ESTT, bendros kredito kainos vartotojui sąvoka apibrėžta ypač plačiai, t. y. kad visa vartotojui tenkančių mokesčių ar išlaidų, susijusių su jo mokėjimais tiek paskolos davėjui, tiek tretiesiems asmenims, suma būtų aiškiai nurodoma vartojimo kredito sutartyse, nes tokiu procedūriniu reikalavimu prisidedama prie šia direktyva siekiamo pagrindinio tikslo užtikrinti skaidrumą (ESTT 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13, 48 punktas). Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra vartojimo kredito kaina taip priskirtina prie esminių sutarties sąlygų.

13953.

140Direktyvos 5 straipsnio 1 dalis nustato privalomą formą standartinei informacijai pateikti. Ji turi būti popieriuje arba patvariojoje laikmenoje. ESTT sprendimuose yra atskleidęs patvariosios laikmenos sampratą nurodydamas, kad tai priemonė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su ja būtų galima susipažinti ateityje, informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri suteikia galimybę saugomą informaciją atgaminti nepakeistą. Ši laikmena, analogiškai popierinei laikmenai, turi užtikrinti vartotojui, kad jis turės šioje nuostatoje nurodytą informaciją, kad prireikus galėtų įgyvendinti savo teises. Šiuo klausimu svarbi yra vartotojui suteikta galimybė išsaugoti jam asmeniškai skirtą informaciją, garantija, kad jos turinys nebus pakeistas ir ji bus prieinama reikiamą laiką bei galimybė atgaminti nepakitusią informaciją (ESTT 2012 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Content Services Ltd prieš Bundesarbeitskammer, C-49/11, 42–44 punktai; 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Home Credit Slovakia a.s. prieš Kl?ra B?róov?, C-42/15, 35 punktas).

14154.

142ESTT yra pažymėjęs, kad, kalbant apie Direktyvos 2008/48/EB 5 ir 8 straipsniuose įtvirtintos kreditoriaus informavimo pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimą, direktyvoje šiuo klausimu nėra jokios nuostatos, todėl šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodymas turi būti nustatomas pagal valstybių narių nacionalinę teisę su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus teisės situacijoms, ir kad dėl jų pagal ES teisės sistemą suteiktų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, C-449/13). ESTT paminėtoje byloje taip pat yra nurodęs, kad Direktyva 2008/48/EB suteiktų teisių veiksmingumas užtikrinamas nacionalinėje teisėje įtvirtinta taisykle, pagal kurią paprastai kreditorius teisme turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė tokias ikisutartines pareigas.

14355.

144Šią ESTT poziciją atitinka Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 9 dalis, kurioje įtvirtinta, jog kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui.

14556.

146Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos kredito praktikoje pripažįstami tokie paskolos amortizavimo metodai kaip anuiteto ir linijinis. Linijinis paskolos grąžinimo metodas yra toks, kai paskolos gavėjas kiekvieną mėnesį moka fiksuotą paskolos dalį ir kintančią palūkanų dalį, kuri apskaičiuojama nuo kredito likučio. Tokiu būdu mokėjimo pradžioje mokamos didžiausios įmokos, kurios palaipsniui mažėja. Anuitetas apskaičiuojamas taip, kad kiekvieną mėnesį paskolos gavėjas mokėtų tą pačią sumą, kuri paprastai būna mažesnė nei linijinio būdo atveju, visą paskolos grąžinimo laiką, tačiau mokant šiuo metodu faktiškai sumokama didesnė palūkanų suma nei mokant linijiniu metodu ir paprastai iš pradžių didesnę kredito gavėjo mokamos įmokos dalį sudaro palūkanos. Tačiau galimi ir kitokie kredito grąžinimo metodai. Vartojimo kredito įstatymas nenustato ribojimo renkantis kredito grąžinimo būdus. Kiekvienas metodas pats savaime nėra nesąžiningas, jeigu jis yra tinkamai atskleistas vartojimo kredito gavėjui.

14757.

148Direktyvos 93/13/EEB 2 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Identiška taisyklė įtvirtinta CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje, kuri nustato, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Todėl nustačius, kad sutarties sąlygos yra sutarties dalyką apibrėžiančios sąlygos, reikia visų pirma nustatyti, ar šios sąlygos yra skaidrios, t. y. aiškios ir suprantamos.

14958.

150Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Kaip minėta šios nutarties 36 punkte, CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos, jų neatitiktis skaidrumo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygų nesąžiningumą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šių sutarties sąlygų vartojimo kredito sutartis toliau negalėtų galioti. Todėl visa sutartis (įskaitant ir jos pakeitimus) turėtų būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija.

15159.

152Nagrinėjamoje byloje teismai visiškai netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, ar ieškovė tinkamai įvykdė Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas informavimo pareigas, ar sutarties sąlygos buvo aiškios ir suprantamos Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio prasme, ar nėra pagrindo vertinti šios nutarties 58 punkte nurodytas sutarties sąlygas kaip neskaidrias ir nesąžiningas. Kaip jau minėta pirmiau, būtent ieškovei tenka tinkamo atsakovės informavimo pareigos įvykdymo įrodinėjimo našta.

153Dėl kreditoriaus pareigos vertinti skolininko kreditingumą ir šios pareigos tinkamo vykdymo įrodinėjimo naštos, jos pažeidimo pasekmių

15460.

155Vartojimo kredito įstatymo (vartojimo kredito atsakovei išdavimo metu galiojusi redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga atnaujinti turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertinti jo mokumą prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą, jeigu po vartojimo kredito sutarties sudarymo jos šalys susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą.

15661.

157Įstatymas nedetalizuoja, kokia forma toks patikrinimas atliekamas, kokie duomenys turi būti pateikiami, ar tokiam vertinimui yra pakankama vartojimo kredito gavėjo deklaracija apie savo finansinę padėtį, ar turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys vartojimo kredito gavėjo pateiktus duomenis. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalį ir 22 straipsnį vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta priežiūros institucija.

15862.

159Priežiūros institucijos funkcijas pagal Vartojimo kredito įstatymą vykdo Lietuvos bankas. Vartojimo kredito sutarties sudarymo ir jos keitimų metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. Nr. 03-62 nutarimu patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai. Įgyvendinant šiuos nuostatus Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. Nr. 241-69 sprendimu buvo patvirtintos Vartojimo kredito gairės.

16063.

161ESTT, aiškindamas Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kurios įgyvendintos Vartojimo kredito įstatyme, yra pažymėjęs, kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai ir kad jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Taip šia pareiga siekiama nustatyti kreditorių atsakomybę ir išvengti paskolų teikimo nemokiems vartotojams. Direktyvoje 2008/48/EB nenurodyta išsami informacija, kuria remdamasis kreditorius turi įvertinti vartotojo kreditingumą. Joje taip pat nenurodyta, ar tokia informacija turi būti patikrinta ir kaip tai turėtų būti daroma. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui kaip tik suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. ESTT pabrėžė, kad kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. Tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvirtinančiais dokumentais, tačiau neatmestina, kad kreditorius gali atsižvelgti į iš anksto žinomą galimą gauti informaciją apie į paskolą pretenduojančio asmens finansinę padėtį. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai ((ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, C-449/13, 37 punktas).

16264.

163Todėl ESTT yra išaiškinęs, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos (ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, C-449/13, 39 punktas).

16465.

165Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ESTT pateikiamą Direktyvos 2008/48/EB nuostatų aiškinimą, išaiškina, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Be to, kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui.

16666.

167Pažymėtina, kad vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkama teisines pasekmes. Pagal Vartojimo kredito įstatymo (kreditų suteikimo metu galiojusios redakcijos) 8 straipsnio 6 dalį, kai vartojimo kredito davėjui netinkamai įvertinus vartojimo kredito gavėjo mokumą ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos ar netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą, vartojimo kredito gavėjui netaikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais.

16867.

169Bylai aktualios 2012 m. sausio 1 d. Vartojimo kredito įstatymo redakcijos (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1684) 21 straipsnis nustatė reikalavimus bendrai vartojimo kredito kainai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka to paties straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atitinkamai 3 dalis įtvirtino, kad priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

17068.

171Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė negu Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta norma, pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 17 punktas).

17269.

173Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintas bendros vartojimo kredito kainos kontrolės institutas atskiras nuo sutarčių sąlygų kontrolės taikant nesąžiningų sąlygų institutą, nes skiriasi šių dviejų institutų taikymo pagrindai ir pasekmės. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę ne pripažinti nesąžiningą sutarties sąlygą negaliojančia, o sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šie du institutai gali būti taikomi greta, t. y. vartojimo kredito sutarties sąlygą įvertinus pagal CK 6.2284 straipsnyje nustatytus nesąžiningų sąlygų kriterijus, po to, jei reikia arba tiek, kiek netaikoma pagal CK 6.2284 straipsnį (pvz., jei tai yra pagrindinį dalyką apibrėžianti sąlyga ir ji yra aiški ir suprantama), taikomas Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnis.

17470.

175Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje (nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje) įtvirtintos teisinės pasekmės. Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį.

17671.

177Nors tik nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog, be netesybų ir mokesčių pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikymo, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjui papildomai netaikomos ir palūkanos, tačiau toks įstatymo pasikeitimas nedraudžia mažinti vartojimo kredito kainos pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki šio Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo sudarytoms sutartims.

17872.

179Nagrinėjamoje byloje teismai, atsakovei nurodžius, kad jau vartojimo kredito suteikimo metu ji buvo nemoki, nepatikslino ieškovės pareigos pagrįsti tai, jog ji tinkamai įvykdė pareigą įvertinti atsakovės kreditingumą prieš suteikiant jai kreditą ar keičiant kredito sumą. Teismai nepagrįstai šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei, o tai lėmė įrodinėjimo taisyklių pažeidimą, dėl to galėjo būti nepagrįstai netaikytos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalies ir 21 straipsnio 3 dalies normos. Šios aplinkybės galėjo lemti neteisingo teismo sprendimo priėmimą.

180Dėl netesybų pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas sampratos aiškinimo ir taikymo

18173.

182Ieškovė šioje byloje taip pat prašė priteisti kompensacines palūkanas (313,33 Eur), kurių dydis pagal Sutarties 7.1 ir 4.1 punktų sąlygas lygus 99 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Byloje kyla klausimas, ar šioms palūkanoms taikoma Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, kuri nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.). Šioje nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos normoje taip pat įtvirtinta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, ši norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

18374.

184Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.

18575.

186Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme.

18776.

188CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 87–88 punktai). Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos Sutarties 7.1 punkte nustatytas kompensacinių palūkanų dydis yra daugiau nei 5 kartus didesnis nei Vartojimo kredito įstatyme nustatytas maksimalus dydis. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti sprendžiama dėl Sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1 punkte nustatytos sąlygos sąžiningumo ar niekinio jos pobūdžio pagal CK 1.80 straipsnį.

18977.

190Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies normą, neatsižvelgė į šioje normoje nustatytus ribojimus, dėl to galėjo būti neteisingai apskaičiuota atsakovei netesybų suma.

191Dėl bylos procesinės baigties

19278.

193Kadangi bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtintos pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo sutartis ir vertinti vartojimo sutarties sąlygas jų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu aspektu, dėl to neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą, netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo 5, 8 ir 11 straipsnių normas, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini.

19479.

195Kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, o pats nustatyti faktinių aplinkybių neturi teisės. Teismų padaryti proceso teisės normų pažeidimai vertintini kaip esminiai, dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

196Dėl bylinėjimosi išlaidų

19780.

198Kasacinis teismas turėjo 10,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu, taip pat dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

199Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

Nutarė

200Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Plungės apylinkės teismui.

201Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.