Kita medžiaga

Unfair Commercial Practices Directive, Chapter 1, Article 2, (c)

Pages 5-7 contain a summary of the European Court of Justice, Judgement of the Court (Tenth Chamber) of 20 July 2017 (Request for a preliminary ruling from the Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas — Lithuania) — UAB ‘Gelvora’ v Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Operative part of the judgement:

Directive 2005/29/EC of the European Parliament and of the Council of 11 May 2005 concerning unfair business-to-consumer (B2C) commercial practices in the internal market and amending Council Directive 84/450/EEC, Directives 97/7/EC, 98/27/EC and 2002/65/EC of the European Parliament and of the Council and Regulation (EC) No 2006/2004 of the European Parliament and of the Council (‘Unfair Commercial Practices Directive’) must be interpreted as meaning that the legal relationship between a debt collection agency and the debtor, who has defaulted under a consumer credit agreement and whose debt has been assigned to that agency, falls within the material scope of the Directive. The practices in which that agency engages in order to recover that debt fall within the concept of ‘product’ within the meaning of Article 2(c) of that Directive. In that regard, the fact that the existence of the debt was confirmed by a Court decision, and that that decision was passed to a bailiff for enforcement, is without consequence.

3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų apžvalga

3.1.2017 m. liepos 13 d. prejudicinis spre ndimas byloje

UAB „Vakarų Baltijos laivų statykla" prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (C-151/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas dėl 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (toliau - ir Direktyva 2003/96), 14 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „vakarų Baltijos laivų statykla" ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - Valstybinė mokesčių inspekcija) ginčą dėl sprendimo atsisakyti grąžinti akcizą.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Akcizas - įstatymų leidėjo numatytų prekių vartojimui nustatytas mokestis, Europos Sąjungos lygmeniu harmonizuotas tiek, kiek jis taikomas atitinkamiems energetikos, apdoroto tabako produktams, elektros energijai, alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams. Šiuo tikslu bendrosios taisyklės dėl akcizų yra įtvirtintos 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvoje 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančioje Direktyvą 92/12/EEB, o specialias nuostatas dėl šių produktų nustato struktūrinės direktyvos, įskaitant minėtą Direktyvą 2003/96, bei tarifų suderinimo direktyvos.

Lietuvoje prekes, kurios yra akcizų objektas, bei jų apmokestinimą akcizais, taip pat šių prekių kontrolės ir gabenimo ypatumus nustato Akcizų įstatymas, be kita ko, į nacionalinę teisę perkeliantis minėtų Europos Sąjungos aktų nuostatas. Šiame įstatyme rasime daug nuorodų į kitus nacionalinius aktus, reglamentuojančius atskirus aspektus, be kita ko, susijusius su akcizais apmokestinamų prekių tiekimu, judėjimu, ženklinimu, apmokestinimo išimčių taikymu, ūkio subjektų kontrole ir kt. Tai lemia, kad klausimai, susiję su akcizais ir iš jų kylančius santykius reglamentuojančių normų taikymu yra kompleksiniai, sudėtingi, o nacionalinio reglamentavimo ryšys su Europos Sąjungos teise implikuoja ir nacionalinių institucijų, įskaitant administracinius teismus, pareigą užtikrinti Sąjungos teisės viršenybę bei jos veiksmingumą1, todėl aptariamuose mokestiniuose santykiuose aktualia tampa ir Teisingumo Teismo praktika, įskaitant ir apžvelgiamą sprendimą.

Kaip minėta, apžvelgiamas sprendimas yra susijęs su Direktyva 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punkto, įtvirtinančio, kad, „<...> nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės savo pačių nustatytomis sąlygomis, siekdamos užtikrinti teisingą tokių išimčių taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui, atleidžia nuo apmokestinimo <...> energetikos produktus, tiekiamus kaip laivų degalai navigacijos Bendrijos vandenyse tikslais (įskaitant žvejybą), išskyrus privačius pramoginius laivus <...>", aiškinimu.

Primintina, kad aiškindamas bendrai Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog joje nustatytas išsamus privalomas atleidimo nuo apmokestinimo atvejų sąrašas, kuriuo valstybės narės turi vadovautis apmokestindamos energinius produktus ir elektros energiją2. Atskleisdamas aptariamos direktyvos nuostatos turinį, Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad atleidimas nuo vienodo akcizo taikomas bet kokiai navigacijos komerciniais tikslais operacijai ir negalima daryti jokio skirtumo, priklausančio nuo navigacijos tikslo. Pačioje nuostatoje nėra nurodoma jokio skirtumo, priklausančio nuo navigacijos tikslo, nes šia direktyva siekiama panaudoti konkurencijos iškraipymus neatsižvelgiant į komercinės navigacijos rūšį3. Taigi atleidžiant nuo akcizo už sunaudotas mineralines alyvas laivo Sąjungos vandenyse kelionės tikslas nėra svarbus, kai kalbama apie navigaciją, kuri yra už atlygį teikiama paslauga4.

Aptariama apmokestinimo išimtis konkrečiai numatyta Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o pagal pagrindinėje byloje, kurioje priimtas apžvelgiamas sprendimas, aktualiu ginčo laikotarpiu (2013 m.) galiojusias nuostatas nustatytą teisinį reguliavimą siekiant pasinaudoti aptartomis degalų tiekimo apmokestinimo išimtimis, šis tiekimas turėjo būti atliekamas, be kita ko, Vyriausybės 2002 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 792 patvirtintose Atsargų laivams ir orlaiviams bei degalų, skirtų naudoti orlaivių gamybai, remontui, bandymams, eksploatavimui ir aptarnavimui, tiekimo taisyklėse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Konkrečiai pagrindinėje byloje pareiškėjo teisė i minėtą neapmokestinimą mokesčių administratoriaus buvo paneigta, nes jis nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų, numatytų minėtose taisyklėse, o būtent - turėti leidimą [licenciją) vykdyti šį tiekimą, neišrašytas ir nepateiktas atsargų į laivą pakrovimo važtaraštis bei nesurašyta atitinkamo turinio PVM sąskaita faktūra.

Nors minėtais nacionalinėje teisėje nustatytais reikalavimais buvo siekdama uždrausti kelią mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui bei užtikrinti efektyvią apmokestini-no išimčių taikymo kontrolę, apžvelgiamame sprendime Teisingumo Teismas iš esmės sprendė, kad, kai yra tenkinamos minėtoje Direktyvos 2003/96 nuostatoje nustatytos esminės neapmokestinimo sąlygos, asmens teisė pasinaudoti apmokestinimo išimtimi nedali būti paneigta vien dėl to, kad šis asmuo nesilaikė (neatitiko) nacionalinėje teisėje nustatytų, tokių kaip minėtų, formalių reikalavimų.

Taigi, šiuo sprendimu Teisingumo Teismas dar sykį patvirtino, kad Direktyvos 1003/96 14 straipsnio 1 dalyje yra numatyti atleidimo nuo akcizo atvejai yra privalomi valstybėms narėms, o besąlyginio pareigos atleisti nuo

apmokestinimo pobūdžio niekaip negali paneigti diskrecija, valstybėms narėms suteikiama jau minėtame Direktyvos 1003/96 14 straipsnio 1 dalies pirma sakinio dalimi.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Pagrindinėje byloje buvo nustatyta, kad UAB „Vakarų Baltijos laivų statykla" Estijos įmonės užsakymu pastatė kroviniams gabenti skirtą jūrinį laivą. Įmonė įsigijo 80 600 litrų degalų, supylė juos tiesiai į laivo, dėl kurio kilo ginčas, kuro bakus ir sumokėjo už juos akcizą. Dalis šių degalų buvo sunaudota laivo bandymams prieš pristatant jį užsakovui. Priėmimo-perdavimo protokolu UAB „Vakarų Baltijos laivų statykla" perdavė užsakovui nuosavybės teisę, visas teises ir interesus į laivą, dėl kurio kilo ginčas, taip pat jame buvusią įrangą ir atsargas, įskaitant 73 030 litrų per iki pristatymo atliktus laivo bandymus nesunaudotų degalų. Gavęs šį laivą, užsakovas organizavo jo plaukimą be krovinio iš Klaipėdos uosto į Štralzundo uostą (Vokietija). Ten į laivą buvo pakrautas jo pirmasis komercinis krovinys, kurį laivas už atlygį nugabeno į Santanderio uostą (Ispanija).

UAB „Vakarų Baltijos laivų statykla" pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą grąžinti akcizą, sumokėtą už į minėto laivo kuro bakus supiltus degalus, kuriuos užsakovas išgabeno iš Lietuvos teritorijos. Tačiau mokesčių administratorius atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nurodžiusi, kad patiekdama nurodytus degalus užsakovui UAB „Vakarų Baltijos laivų statykla" nesurašė nacionalinėje teisėje numatytos formos ir turinio apskaitos dokumentų ir neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos vykdyti degalų tiekimą laivams.

Ginčui dėl tokio mokesčių administratoriaus sprendimo pasiekus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, šis nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas išaiškinti, ar Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas degalams, panaudotiems nuplukdyti laivui be krovinio iš vienos (šiuo atveju laivo statybos vietos) valstybės narės uosto į kitos valstybės narės uostą, kad ten į laivą būtų pakrautos prekės, kurias paskui reikia nugabenti į trečios valstybės narės uostą.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pirmiausia nurodė, kad iš Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotės matyti, jog šioje nuostatoje numatytam atleidimui nuo mokesčio keliama sąlyga, kad energetikos produktai būtų naudojami kaip degalai navigacijai Sąjungos vandenyse. Dėl šioje nuostatoje numatytos sąvokos „navigacija" ši Sąjungos teisminė institucija pažymėjo, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas bet kokiai komercinės navigacijos operacijai, neatsižvelgiant į šios navigacijos tikslą. Todėl, taikant nurodytą atleidimą nuo mokesčio laivo vykdomos kelionės Sąjungos vandenyse tikslas nėra svarbus, kai kalbama apie navigaciją, apimančią už užmokestį teikiamą paslaugą, t. y. pagal minėtą sąvoką „navigacija" reikalaujama, kad paslaugų už atlygį teikimas būtų neatsiejamas nuo laivo judėjimo. Atitinkamai, navigacijos operacijų, tiesiogiai neskirtų teikti paslaugoms už atlygį, negalima prilyginti laivo naudojimui komerciniais tikslais, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ir ją taikant, todėl joms netaikomas minėtas atleidimas nuo mokesčio.

Dėl pagrindinės bylos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad laivo plaukimas iš Klaipėdos uosto į Štralzundo uostą buvo pirmas būtinas ir neišvengiamas navigacijos komerciniais tikslais etapas, nes vienintelis šio plaukimo tikslas buvo pakrauti prekes į laivą pastarajame uoste, kad vėliau jos būtų nugabentos į Santanderio uostą, ir kad be nurodyto plaukimo šios prekių gabenimo paslaugos nebūtų įmanoma suteikti. Atitinkamai buvo konstatuota, kad aptariamą plaukimą reikia laikyti navigacijos operacija, tiesiogiai skirta paslaugoms už atlygį teikti, nagrinėjamu atveju - prekėms gabenti, todėl degalai, sunaudoti tam, kad laivas galėtų įvykdyti šį plaukimą, buvo panaudoti „navigacijai", kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat siekė sužinoti, ar Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas, kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktą, pagal kurį neleidžiama pasinaudoti šioje nuostatoje numatytu atleidimu nuo mokesčio tuo pagrindu, kad energetikos produktai į laivą patiekti nesilaikant šiame akte numatytų formalių reikalavimų, nors šis tiekimas tenkina visas aptariamoje nuostatoje numatytas atleidimo taikymo sąlygas.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ir Direktyvos 2003/96 struktūra, ir jos tikslas yra grindžiami principu, jog energetikos produktai apmokestinami pagal faktinį jų panaudojimą. Atleidimo nuo mokesčio pareigos besąlyginio pobūdžio niekaip negali paneigti diskrecija, valstybėms narėms suteikiama pagal įvadinę frazę, vartojamą minėto 14 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybės narės atleidžia nuo mokesčio „savo pačių nustatytomis sąlygomis, siekdamos užtikrinti teisingą ir aiškų tokių išimčių taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam sukčiavimui mokesčių srityje, mokesčių vengimui arba piktnaudžiavimui". Be to, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad naudodamosi įgaliojimais nustatyti atleidimo nuo mokesčio, numatyto Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalyje, sąlygas valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisinės sistemos dalimi esančių bendrųjų teisės principų, tarp kurių yra, be kita ko, proporcingumo principas.

Taigi, nacionalinių institucijų atsisakymas atleisti nuo akcizo energetikos produktus tik dėl to, kad neįvykdytos tam tikros sąlygos, kurių šiam atleidimui taikyti reikia laikytis pagal nacionalinę teisę, netikrinant remiantis pateiktais įrodymais, ar esminiai reikalavimai naudoti šiuos energetikos produktus tikslais, suteikiančiais teisę į atleidimą nuo mokesčio, yra įvykdyti, viršija tai, kas būtina užtikrinti šio atleidimo nuo mokesčio teisingą ir aiškų taikymą ir užkirsti kelią sukčiavimui mokesčių srityje, mokesčių vengimui arba piktnaudžiavimui. Tai reiškia, kad nacionalinės teisės aktas, pagal kurį Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto atleidimo nuo mokesčio taikymas susietas su sąlyga, kad suinteresuotasis degalų tiekėjas turėtų licenciją, suteikiančią jam teisę tiekti degalus laivams, ir laikytųsi tam tikrų formalumų, prieštarauja šios direktyvos bendrai struktūrai ir tikslui, nes pagal jį teisė į šį atleidimą susieta su reikalavimu laikytis formalių sąlygų, nesusijusių su atitinkamų energetinių produktų faktiniu panaudojimu. Taip pat šios sąlygos visai nebūtinos užtikrinant šio atleidimo nuo mokesčio teisingą ir aiškų taikymą ir užkertant kelią sukčiavimui mokesčių srityje, mokesčių rengimui arba piktnaudžiavimui.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė:

1. 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą 14 straipsnio 1 dalies : punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas degalams, panaudotiems nuplukdyti laivui be krovinio iš vienos (šiuo atveju laivo statybos vietos) valstybės narės uosto į kitos valstybės narės uostą, kad ten į laivą būtų pakrautos prekės, kurias paskui reikia nugabenti į trečios valstybės narės uostą.

2. Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurį neleidžiama pasinaudoti šioje nuostatoje numatytu atleidimu nuo mokesčio tuo pagrindu, kad energetikos produktai į laivą patiekti nesilaikant šiame akte numatytų formalių reikalavimų, nors šis tiekimas tenkina visas aptariamoje nuostatoje numatytas atleidimo taikymo sąlygas.

3.2.2017 m. liepos 20 d. prejudicinis sprendimas byloje UAB„Gelvora" prieš Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (C357/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (toliau - ir Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (OL L 149, 2005, p. 22) išaiškinimo (1 punktas). Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant UAB „Gelvora" ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau - Tarnyba) ginčą dėl Tarnybos nutarimo, kuriuo minėtai bendrovei skirta bauda už nesąžiningą komercinę veiklą.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Europos Sąjunga siekia remti vartotojų interesus ir užtikrinti aukšto lygio apsaugą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 169 straipsnis). Nesąžininga komercinė veikla, įskaitant nesąžiningą reklamą, tiesiogiai pažeidžia vartotojų ekonominius interesus, tuo pačiu netiesiogiai - ir teisėtus konkurentų ekonominius interesus. Todėl sąžiningos komercinės veiklos plėtra prisideda ne tik prie aukšto lygio vartotojų ekonominių interesų apsaugos, bet ir prie vidaus rinkos sklandaus veikimo.

Valstybių narių įstatymus dėl nesąžiningos komercinės veiklos suderinanti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva nustato vieningą bendrą nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimą. Siekiant sustiprinti vartotojo pasitikėjimą, bendrasis draudimas turėtų būti vienodai taikomas nesąžiningai komercinei veiklai, pasitaikančiai bet kokių prekybininko ir vartotojo nesutartinių santykių srityje arba sudarius sutartį bei jos vykdymo metu. Ši direktyva skirta komercinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų.

Platus rinkoje siūlomų paslaugų ir produktų spektras lemia, jog tam tikrais atvejais dėl vartotojų įtraukimo į tiesiogiai su jais nesusijusius teisinius santykius kyla klausimų, ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje įtvirtintas bendras nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimas taikomas konkrečiai ūkio subjekto vykdomai veiklai, pavyzdžiui, skolos išieškojimo pagal vartojimo kredito sutartį veiklai. Nei Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva, nei ją įgyvendinantis Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas nenustato, kokia konkrečiai komercine veikla besiverčiantiems ūkio subjektams taikomas nesąžiningos komercinės veiklos draudimas. Todėl apžvelgiamas prejudicinis sprendimas yra aktualus ir svarbus, kadangi jame pateikiamas išaiškinimas, ar skolų išieškojimo veikla patenka į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį, taip pat akcentuojamas aptariamos direktyvos taikymo sričiai nustatyti svarbus komercinės veiklos kriterijus.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Pagrindinėje byloje UAB „Gelvora", privati skolų išieškojimo bendrovė, su bankais sudarė reikalavimų perleidimo sutartis ir pagal jas įgijo reikalavimo teises, atsiradusias iš reikalavimus perleidusių bankų su vartotojais sudarytų vartojimo kredito sutarčių. Remdamasi reikalavimų perleidimo sutartimis, UAB „Gelvora" ėmėsi išieškojimo iš skolininkų veiksmų, kai kuriais atvejais tuo pat metu antstoliai vykdė priverstinio išieškojimo procedūras pagal galutinius teismo sprendimus.Tokiomis aplinkybėmis keturi vartotojai padavė Tarnybai skundą dėl UAB „Gelvora".

Tarnyba pripažino, kad UAB „Gelvora" pažeidė nacionalinės teisės nuostatas, susijusias su komercinės veiklos, laikomos nesąžininga, draudimu. Tarnyba konstatavo, kad UAB „Gelvora" vykdant prekybos veiklą pažeista Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis („Nesąžininga komercinė veikla draudžiama") ir jai skyrė 3 475,44 EUR baudą. UAB „Gelvora" Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriame prašė panaikinti Tarnybos nutarimą. 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu teismas atmetė UAB „Gelvora" skundą kaip nepagrįstą. Teismas, be kita ko, pripažino, kad skolininkų ir UAB „Gelvora" santykiai buvo vartojimo santykiai, ir nusprendė, kad ši bendrovė buvo komercinės veiklos subjektas, teikiantis vartotojams produktą ar paslaugą - skolų administravimą. UAB „Gelvora" dėl tokio sprendimo padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Prejudicinį sprendimą priimti paprašęs teismas savo klausimais iš esmės siekė išsiaiškinti, ar privačios skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai patenka į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį ir, jeigu taip, ar veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą, patenka į sąvoką „produktas", kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar atsakymas būtų toks pats, net jeigu skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

Dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo skolų išieškojimo bendrovėms

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punkte vartojant ypač plačią formuluotę „komercinė veikla", ji apibrėžta kaip „bet kuris prekybininko [komercinės veiklos subjekto] atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams". Kita vertus, pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, siejamą su 13 konstatuojamąja dalimi, ši direktyva taikoma nesąžiningai komercinei veiklai, kurią įmonė vykdo, net ir nesant jokių sutartinių santykių, prieš sudarant sutartį ar ją sudarius arba sutarties sudarymo metu ar ją vykdant. Taigi žodžių junginys „tiesiogiai susijęs su produkto <...> pardavimu" apima visus veiksmus, kurių imamasi ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos vykdymo, ir, be Įeita ko, veiksmus, kurių imamasi siekiant, kad už produktą būtų sumokėta.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad UAB „Gelvora" perleisti reikalavimai atsirado teikiant paslaugą, t. y. suteikiant kreditą, ir už tai atlyginama grąžinant kreditą įmokomis, taikant iš anksto nustatytą palūkanų normą.Taigi skolų išieškojimo paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali būti laikomos „produktu", kaip jis suprantamas pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio c punktą. Be to, šios išvados nepaneigia prejudiciniuose Mausimuose nurodyta aplinkybė, kad išieškojimo veiksmų imasi juridinis asmuo, įgijęs reikalavimo teisę į vartotojo skolą, pirminiam kreditoriui perleidus šią teisę, ir šio vartotojo atžvilgiu veikiantis kaip komercinės veiklos subjektas. Nors skolų išieškojimo bendrovė, kaip antai UAB „Gelvora", neteikia vartotojui pačios vartojimo kredito paslaugos, jos vykdoma veikla, t. y. jai perleistų skolų išieškojimas, patenka į „komercinės veiklos", kuri gali būti nesąžininga, sąvoką, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, nes veiksmai, kurių ji imasi, gali turėti įtakos vartotojo sprendimui dėl mokėjimo už produktą.

Byloje pažymėta, kad, viena vertus, vartotojo skolos išieškojimo sąlygos gali būti tokios svarbios, kad gali turėti lemiamą įtaką vartotojo sprendimui sudaryti kredito sutartį, ypač kai veiksmai, kurių imamasi išieškant skolą, yra tokių formų, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Kita vertus, atmetus galimybę taikyti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, kiek tai susiję su kredito grąžinimo veiksmais reikalavimų perleidimo atveju, gali būti pakenkta pagal šią direktyvą vartotojams suteiktos apsaugos veiksmingumui, nes komercinės veiklos subjektai galėtų mėginti atskirti išieškojimo etapą, kad nebūtų taikomos minėtoje direktyvoje įtvirtintos apsaugos nuostatos. Galiausiai dėl tos pačios priežasties aplinkybė, kad teismo sprendimu buvo patvirtinta, jog skola turi būti sumokėta, ir kad skolų išieškojimo bendrovė, vykstant šiai vykdymo procedūrai, ėmėsi savarankiškų išieškojimo veiksmų, neturi jokios

įtakos teikiamam atsakymui. Be to, kad, ėmusis tokių veiksmų tuo metu, kai antstolis oficialiai atlieka vykdymo procedūrą, vartotojas gali būti suklaidintas dėl jo atžvilgiu vykdomos procedūros pobūdžio, siekiant užtikrinti pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą vartotojui garantuojamos apsaugos veiksmingumą, reikia, jog komercinės veiklos subjektui, nusprendusiam veikti savarankiškai, kad išieškotų skolas, būtų taikomos šios direktyvos nuostatos dėl veiksmų, kurių jis imasi savo iniciatyva vykstant priverstinio vykdymo procedūrai.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendė:

2005 m. gegužės 11d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/ EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 turi būti aiškinama taip, kad į jos materialinę taikymo sritį patenka skolų išieškojimo bendrovės ir įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdančio skolininko, kurio skola buvo perleista šiai bendrovei, teisiniai santykiai. Į sąvoką „produktas", kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, patenka veikla, kurią tokia bendrovė vykdo siekdama išieškoti skolą. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad skola buvo patvirtinta teismo sprendimu ir šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui.

3.3. 2017 m. spalio 25 d. prejudicinis sprendimas byloje

MajidShiri (C-201/6)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas iš esmės dėl 2013 m. birželio d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau - reglamentas „Dublinas III"),

1. straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Atvirų sienų ir laisvo judėjimo erdvėje reikia turėti bendrą visai Europos Sąjungai požiūrį į prieglobstį. Europos Sąjungos valstybės narės prisiėmė bendrą atsakomybę prieglobsčio prašytojus priimti orumo nežeminančiomis sąlygomis, užtikrinant, kad su jais būtų elgiamasi sąžiningai, o jų bylos būtų nagrinėjamos laikantis vienodų standartų, kad nepriklausomai nuo to, kur prieglobsčio prašytojas pateikia savo prašymą, rezultatas būtų panašus. Atsižvelgiant į precedento neturėjusių migrantų srautus 2015 m., kurių vis daugiau plūsta į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių, Europos Sąjunga turi turėti tvirtą krizinį perkėlimo mechanizmą ir galėti struktūriškai ir veiksmingai spręsti problemas, kurias gali sukelti krizė prieglobsčio srityje. Toks mechanizmas turėtų būti skubiai aktyvuotas bet kurios krizę patiriančios valstybės narės atžvilgiu, jei krizės mastas daro didelį spaudimą net gerai parengtoms ir veikiančioms prieglobsčio sistemoms, drauge atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės dydį.

Reglamente „Dublinas III" nustatyta, kuri Europos Sąjungos šalis yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Tai užtikrina prašytojams geresnę apsaugą, kol bus nustatytas jų statusas. Reglamentu taip pat sukurta nauja sistema, skirta išankstiniam problemų nacionalinėse prieglobsčio ar priėmimo sistemose nustatymui ir kovai su jų priežastimis, kol jos nesukėlė didelės krizės. Nors „Dublinas III" reglamentas taikomas tik specifinių krizės situacijų atitinkamoje valstybėje narėje atveju ir iš esmės yra laikino pobūdžio, tačiau, turint omenyje tai, kad situacija Artimuosiuose Rytuose negerėja, o ir prašymai dėl tarptautinės apsaugos suteikimo gali būti teikiami ne tik krizės metu, atsakingos valstybės nustatymas išlieka aktualus ne tik pabėgėlių krizės, tačiau ir įprastu metu.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Reglamentu „Dublinas III" padaryta keletas ankstesnės reglamentu „Dublinas II" nustatytos tvarkos pakeitimų. Šio teisės akto 19 konstatuojamojoje dalyje pažymėtas vienas iš žymesnių ES teisės aktų leidėjo padarytų pakeitimų siekiant individualiems prašytojams suteikti didesnę apsaugą. Taigi reglamentas „Dublinas III" labai skiriasi nuo ankstesnio reglamento „Dublinas II". Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl reglamentu „Dublinas III" padarytų pakeitimų (trečia taisyklių dėl valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių prašytojo pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų redakcija) Teisingumo Teismo senesnė praktika dėl reglamento „Dublinas II" aiškinimo tapo nebeaktuali - toks požiūris patvirtintas didžiosios kolegijos sprendimuose bylose Ghezelbash, C63/15 k Karim, C155/15.

2017 metais LVAT išnagrinėjo beveik trigubai daugiau prieglobsčio bylų nei 2016 metais. Tokiomis aplinkybėmis svarbu užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos atsižvelgtų į reglamento „Dublinas III" nuostatas ir į aktualius Teisingumo Teismo išaiškinimus.

Teisingumo Teismas apžvelgiamame sprendime išaiškino, kad pagal reglamentą „Dublinas III" nustatyto šešių mėnesių termino, per kurį tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti perduotas atsakingai valstybei narei, kuri sutiko jį perimti, galiojimo pasibaigimas lemia atsakomybės automatinį perėjimą prašančiajai valstybei narei ir pareiškėjas gali tuo remtis.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Pareiškėjas pagrindinėje byloje M. Shiri į valstybių narių teritoriją pateko per Bulgariją. 2015 m. vasario 19 d. šioje valstybėje narėje jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. Vėliau, 2015 m. kovo 7 d., jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Austrijoje. 2015 m. kovo 9 d. tarnyba paprašė Bulgarijos valdžios institucijų atsiimti M. Shiri. 2015 m. kovo 23 d. Bulgarijos valdžios institucijos sutiko patenkinti šį prašymą atsiimti M. Shiri. 2015 m. liepos 2 d. tarnyba M. Shiri tarptautinės apsaugos prašymą pripažino nepriimtinu, taip pat nurodė išsiųsti jį iš šalies ir konstatavo, kad jį galima perduoti Bulgarijai. M. Shiri apskundė šį sprendimą Austrijos Federaliniam administraciniam teismui ir paprašė sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą. Nenagrinėdamas pastarojo prašymo, minėtas teismas 2015 m. liepos 20 d. panaikino minėtą sprendimą remdamasis tuo, kad dėl M. Shiri pažeidžiamumo, kurį lėmė jo sveikatos būklė, tarnyba turėjo išnagrinėti galimybę pasinaudoti reglamento „Dublinas III" 17 straipsnio 1 dalyje numatyta teise. Panaikinus minėtą sprendimą, naujame, 2015 m. rugsėjo 3 d. priimtame, sprendime tarnyba pripažino M. Shiri pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, nurodė jį išsiųsti iš šalies ir konstatavo, kad jį galima perduoti Bulgarijai. Dėl šio sprendimo M. Shiri vėl pateikė skundą. Papildomose pastabose M. Shiri teigė, kad, praėjus reglamento „Dublinas III" 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytam šešių mėnesių perdavimo terminui (pasibaigusiu papildomų pastabų pateikimo dieną), Austrijos Respublika tapo už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybe nare. 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Federalinis administracinis teismas atmetė skundą, nepriimdamas sprendimo dėl prašymo sustabdyti sprendimo vykdymą. Dėl M. Shiri 2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškime, kuriame išdėstomos papildomos pastabos, išplėtoto argumento, jog pasibaigė reglamento „Dublinas III" 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas šešių mėnesių terminas, jis nusprendė, kad panaikinus 2015 m. liepos 2 d. tarnybos sprendimą ir grąžinus jai bylą nagrinėti iš naujo pradėtas skaičiuoti naujas šešių mėnesių terminas nuo to momento, kai M. Shiri perdavimas vėl tapo įmanomas, būtent - nuo septintos dienos po to, kai buvo gautas jo pateiktas skundas, tai yra nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. Todėl Federalinis administracinis teismas nusprendė, kad atsakomybė už M. Shiri pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą vėl teko Bulgarijos Respublikai ir per tą laiką neperėjo Austrijos Respublikai. Kasacinį skundą gavęs teismas mano, kad, prieš nusprendžiant dėl galimo M. Shiri taikytino perdavimo termino pasibaigimo, reikia patikrinti, ar tarptautinės apsaugos prašytojas gali pareikšti, jog praėjus šešių mėnesių perdavimo terminui atsakomybė už jo prašymo nagrinėjimą perėjo prašančiajai valstybei narei, ir ar vien šio termino pasibaigimo pakanka tam, kad pereitų atsakomybė.

Dėl atsakomybės automatinio perėjimo prašančiajai valstybei narei, kai sueina šešių mėnesių terminas

Antruoju klausimu, kurį Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar reglamento „Dublinas III" 29 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad jeigu per šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyje apibrėžtą šešių mėnesių terminą perdavimas neįvykdomas, atsakomybė automatiškai pereina prašančiajai valstybei narei, ir nebūtina, kad atsakinga valstybė narė atsisakytų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba jį atsiimti.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento „Dublinas III" 29 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog atitinkamas asmuo perduodamas kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo to momento, kai kita valstybė narė patenkina prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas. Iš šio reglamento 27 straipsnio 3 dalies c punkto matyti, jog kai nacionalinėje teisėje numatyta, kad atitinkamam asmeniui suteikiama galimybė prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas, tas teismas turi priimti sprendimą per pagrįstą terminą ir, jei prašymas atmetamas, išdėstyti sprendimą pagrindžiančius motyvus. Minėto reglamento 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvykdomas, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Teisingumo Teismo nuomone, iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje numatytas automatinis atsakomybės perėjimas prašančiajai valstybei narei ir nereikalaujama jokios atsakingos valstybės narės reakcijos.

Iš tiesų, nors šio reglamento 8 straipsnyje atsakinga valstybė narė įpareigojama sudaryti sąlygas kuo greičiau perduoti prašytoją, jokia šio reglamento nuostata nesuteikia šiai valstybei narei teisės, tiesiogiai ar netiesiogiai patenkinus prašymą perimti atitinkamą asmenį savo žinion arba jį atsiimti pagal reglamento „Dublinas III" 22 ar 25 straipsnį, priimti naują sprendimą dėl ketinimo perimti šį asmenį savo žinion arba jį atsiimti. Taigi, jeigu per šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtą šešių mėnesių terminą perdavimas neįvykdomas, atsakomybė automatiškai pereina prašančiajai valstybei narei, ir nebūtina, kad atsakinga valstybė narė atsisakytų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba jį atsiimti.

Dėl tarptautinės apsaugos prašytojo teisės pasinaudoti veiksminga ir sparčia teisių gynybos priemone, kuri leistų jam remtis šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžto šešių mėnesių termino pasibaigimu, kai šis terminas baigėsi vėliau, nei buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar reglamento „Dublinas III" 27 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 konstatuojamąja dalimi, aiškintina taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, skųsdamas sprendimą jį perduoti, gali remtis tuo, jog baigėsi šio reglamento !9 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtas šešių mėnesių terminas.

Teisingumo Teismas nurodė, kad reglamentu „Dublinas III" nustatytos perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūros turi būti vykdomos laikantis kelių imperatyvių terminų, tarp kurių - šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas šešių mėnesių terminas. Nors šiomis nuostatomis reglamentuojama perėmimo savo žinion procedūra, jos, kaip ir minėto reglamento III skyriuje išdėstyti kriterijai, taip pat padeda nustatyti atsakingą valstybę narę. Šio termino pasibaigimas lemia automatinį atsakomybės perėjimą iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei, jeigu prašytojo perdavimas iš pirmosios valstybės narės į antrąją neįvykdytas. Šiomis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti, kad ginčijamas sprendimas dėl perdavimo priimtas teisingai pritaikius šias procedūras, teismas, kuriam

pateiktas skundas dėl sprendimo perduoti, turi galėti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašytojo teiginius, jog tas sprendimas priimtas pažeidžiant reglamento „Dublinas III" 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, turint omenyje, kad minėto sprendimo priėmimo dieną prašančioji valstybė narė jau buvo tapusi atsakinga valstybe nare dėl to, kad pasibaigė šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtas šešių mėnesių terminas.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad reglamento „Dublinas III" 29 straipsnyje numatyti terminai yra nustatyti ne tik sprendimui dėl perdavimo priimti, bet ir jam įvykdyti. Vadinasi, šie terminai gali pasibaigti jau priėmus sprendimą dėl perdavimo.

Be kita ko, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagrindinėje byloje atitinkamas asmuo nurodo, jog šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtas šešių mėnesių terminas pasibaigė vėliau, negu buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo. Tokioje situacijoje prašančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos negali pradėti atitinkamo asmens perdavimo kitai valstybei narei; atvirkščiai, jos privalo savo iniciatyva imtis būtinų priemonių pirmosios valstybės narės atsakomybei pripažinti ir nedelsiant pradėti šio asmens pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Atsižvelgiant, pirma, į reglamento „Dublinas III" 19 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą užtikrinti, laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, veiksmingą atitinkamų asmenų teisių apsaugą ir, antra, į tikslą užtikrinti spartų už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymą, tiek paisant tokios apsaugos prašytojų interesų, tiek siekiant tinkamo šiuo reglamentu sukurtos sistemos veikimo, prašytojas turi turėti galimybę pasinaudoti veiksminga ir sparčia teisių gynybos priemone, kuri leistų jam remtis šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžto šešių mėnesių termino pasibaigimu, kai šis terminas baigėsi vėliau, nei buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė:

1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 29 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad jeigu per šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtą šešių mėnesių terminą perdavimas neįvykdomas, atsakomybė automatiškai pereina prašančiajai valstybei narei, ir nebūtina, kad atsakinga valstybė narė atsisakytų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba jį atsiimti.

2. Reglamento Nr. 604/2013 27 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 konstatuojamąja dalimi, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis aiškintini taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas turi turėti galimybę pasinaudoti veiksminga ir sparčia teisių gynybos priemone, kuri leistų jam remtis šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžto šešių mėnesių termino pasibaigimu, kai šis terminas baigėsi vėliau, nei buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo. Nacionalinės teisės aktuose, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pripažįstama tarptautinės apsaugos prašytojo teisė, paduodant skundą dėl sprendimo jį perduoti, nurodyti aplinkybes, atsiradusias vėliau nei buvo priimtas toks sprendimas, atitinka šią pareigą numatyti veiksmingą ir sparčią teisių gynybos priemonę.

3.4.2017 m. lapkričio 15 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose

Rochus Geissel prieš Finanzomt Neuss ir Finanzamt Bergisch Gladbach prieš IgorButin (C-374/16 ir C- 375/16)

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau - ir PVM direktyva) 168 straipsnio a punkto, 178 straipsnio a punkto ir 226 straipsnio 5 punkto išaiškinimo. Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant Rochus Geissel, lilcvidatoriaus, atstovaujančio RGEX GmbH, ginčą su (Vokietijos) mokesčių administratoriaus ir mokesčių administratoriaus ginčą su Igor Butin dėl šių mokesčių administratorių atsisakymo suteikti teisę į sumokėto pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM) atskaitą remiantis sąskaitomis faktūromis, kuriose nurodytas adresas, kuriuo su sąskaitą faktūrą išrašiusiu asmeniu galima susisiekti paštu, tačiau kuriuo jis nevykdo jokios ekonominės veiklos.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Primintina, kad pagal PVM direktyvos 178 straipsnio a punktą tam, kad galėtų įgyvendinti teisę į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal šios direktyvos 220-236, 238, 239 ir 240 straipsnius išrašytą sąskaitą faktūrą. Tiek pagal PVM direktyvos 226 straipsnio 5 punktą, tiek pagal ją įgyvendinančio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 6 punktą, vienas iš privalomų PVM sąskaitos faktūros rekvizitų yra ją išrašiusio prekes tiekiančio ir (ar) paslaugas teikiančio apmokestinamojo asmens adresas. Tačiau nei PVM direktyvoje, nei nacionalinėje teisėje nėra konkrečiai įtvirtinta, koks konkrečiai adresas turi būti nurodomas.

Pagrindinėse bylose, kuriose priimtas apžvelgiamas prejudicinis sprendimas buvo keliamas klausimas dėl apmokestinamųjų asmenų teisės į PVM atskaitą nustačius, kad išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytais adresais prekių tiekėjai nevykdė ekonominės veiklos (nurodytais adresais nebuvo rasti; adresas buvo tik „pašto dėžutė"). Nepaisant o, kad Europos Sąjungos teisminė institucija ne kartą yra nurodžiusi, jog pagal mokestinio neutralumo principą reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į pirkimo PVM atskaitą, jeigu esminiai reikalavimai yra įvykdyti, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai airių formalių reikalavimų5 ir šis nesilaikymas (formalių

reikalavimų pažeidimas) neužkerta galimybės pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai yra įvykdyti2, pagrindinėse bylose dėl minėtų aplinkybių Vokietijos mokesčių administratoriai vis tiek paneigė teisę į PVM atskaitą.

Tačiau Teisingumo Teismas apžvelgiamame prejudiciniame sprendime šiuo klausimu sprendė, kad prekių ar paslaugų gavėjui siekiant pasinaudoti teise į PVM atskaitą nereikalaujama, jog prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo ekonominė veikla būtų vykdoma sąskaitoje faktūroje nurodytu adresu. Atkreiptinas dėmesys, kad toks aiškinimas, be kita ko, atitinka Teisingumo Teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą byloje PPUH Stehcemp (C-277/14), kuriame ši Sąjungos teisminė institucija nusprendė, kad buvo įmanoma atskaityti pirkimo PVM remiantis bendrovės, kurią nacionalinis teismas laikė neegzistuojančiu ūkio subjektu, išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Net jei nacionalinis teismas konstatavo, kad šios bendrovės registruotos buveinės nurodytu adresu esantis pastatas buvo apleistas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad faktas, jog jokia ekonominė veikla negalėjo būti vykdoma šios bendrovės registruotoje buveinėje, nereiškia, kad ši veikla negalėjo būti vykdoma kitose vietose nei ši registruota buveinė.

Pastebėtina, kad nors apžvelgiamame prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai buvo susiję su kitos valstybės narės (Vokietijos) nacionalinio reguliavimo vertinimu, pateiktas išaiškinimas yra aktualus ir Lietuvos mokesčių administratoriui bei mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Iš tiesų, kaip matyti iš administraciniuose teismuose nagrinėjamų bylų, neretai mokesčių administratorius PVM sąskaitose faktūrose nurodytą apmokestinamojo asmens adresą tapatina su jo ekonominės veiklos vieta: pavyzdžiui, prekių tiekimo atveju vertindamas, kad būtent sąskaitoje faktūroje nurodytu adresu apmokestinamasis asmuo turi turėti infrastruktūrą, reikalingą atitinkamoms prekėms tiekti.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Pirmoje iš pagrindinių bylų (byloje C-374/16) buvo nustatyta, kad RGEX (Vokietijoje įsteigta uždaroji akcinė bendrovė) 2008 metais prekiavo motorinėmis transporto priemonėmis. Šio laikotarpio PVM deklaracijoje RGEX nurodė, be kita ko, neapmokestinamuosius motorinių transporto priemonių tiekimo Bendrijos viduje sandorius ir sumokėto pirkimo mokesčio 1 985 443,42 Eur sumą už iš EXTEL GmbH įsigytus 122 automobilius. Mokesčių administratorius nepriėmė RGEX deklaracijos ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu nustatė už 2008 m. mokėtiną PVM sumą, remdamasis išvadomis, padarytomis po dviejų specialių PVM patikriinimų. Šis administratorius nusprendė, kad automobilių tiekimas į Ispaniją, deklaruotas kaip neapmokestinamas, buvo apmokestinamas, nes atitinkami automobiliai nebuvo nugabenti į Ispaniją, bet buvo patiekti Vokietijos rinkai. Šis administratorius taip pat nusprendė, kad EXTEL išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytas pirkimo mokestis negali būti atskaitomas, nes tai buvo „fiktyvi bendrovė", kuri savo sąskaitose faktūrose nurodytu adresu neturėjo jokios buveinės.

Antroje pagrindinėje byloje (byloje C-375/16) buvo nustatyta, kad Igor Butin 2009-2011 m. prekiavo automobiliais Vokietijoje ir pirkimo PVM atskaitos tikslais išrašinėjo sąskaitas faktūras, susijusias su keliais iš Z įmonės nupirktais ir skirtais parduoti automobiliais. Automobiliai buvo perduodami I. Butin arba jo darbuotojams kartais vietoje, kurioje buvo Z registruota buveinė (nors Z tuo adresu nevykdė prekybos), kartais viešose vietose, kaip antai - geležinkelio stotyje. Atlikęs I. Butin mokestinį patikrinimą mokesčių administratorius padarė išvadą, kad iš Z gautose sąskaitose faktūrose nurodytos sumokėtos pirkimo mokesčio sumos negali būti atskaitomos, nes sąskaitose faktūrose nurodytas tiekėjo adresas yra neteisingas. Buvo konstatuota, kad šis adresas buvo tik „pašto dėžutė", o Z neturėjo nuolatinės buveinės Vokietijoje. 2013 m. rugsėjo 13 d. šis mokesčių administratorius pateikė pranešimą apie perskaičiuotą PVM dydį už 2009-2011 m. laikotarpį.

Nacionaliniai teismai nutarė sustabdyti pagrindinių bylų nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pirmiausia išaiškinti, ar PVM direktyvos 168 straipsnio a punktą ir 178 straipsnio a punktą kartu su 226 straipsnio 5 punktu reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias teisė į pirkimo PVM atskaitą priklauso nuo sąskaitoje faKtūroje nurodyto adreso, kuriuo ją išrašęs asmuo vykdo savo ekonominę veiklą.

Šiuo klausimu Sąjungos teisminė institucija pirmiausia priminė, kad pagal PVM direktyvos 178 straipsnio a punktą tam, kad galėtų įgyvendinti teisę į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal šios direktyvos 220- 236, 238, 239 ir 240 straipsnius išrašytą sąskaitą faktūrą. Šios direktyvos 226 straipsnyje išvardyti rekvizitai, kurie turi būti tokioje sąskaitoje faktūroje. Be kita ko, šio straipsnio 5 punkte numatyta pareiga nurodyti apmokestinamojo asmens ir įsigyjančio asmens vardą, pavardę (visą pavadinimą) ir adresą.

Kalbėdamas apie PVM direktyvos 226 straipsnio 5 punkto tekstą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad bendroji sąvokos „adresas" prasmė yra plati, įprastinė šios sąvokos reikšmė apima bet kokį adresą, įskaitant ir pašto dėžutės adresą, jeigu tuo adresu su asmeniu galima susisiekti. Be to, PVM direktyvos 226 straipsnyje nurodyta, kad, nepažeidžiant specialių šios direktyvos nuostatų, pagal šios direktyvos 220 straipsnį PVM išrašomose sąsKaitose faktūrose PVM tikslais turi būti privalomai nurodyti tik šiame straipsnyje minėti rekvizitai. Iš to matyti, kad reikalavimai, susiję su rekvizitais, turi būti aiškinami siaurai, t. y. valstybės narės negali numatyti griežtesnių pareigų, nei nustatytos PVM direktyvoje.

Taigi, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, valstybėms narėms nėra leidžiama susieti teisės atskaityti PVM su sąskaitų faktūrų turiniui keliamomis sąlygomis, kurios nėra aiškiai numatytos PVM direktyvos nuostatose. Sąskaitos faktūros, kurioje nurodyti PVM direktyvos 226 straipsnyje numatyti rekvizitai, turėjimas yra formali teisės į PVM atskaitą sąlyga, ruri būti leidžiama atskaityti pirkimo PVM, jeigu įvykdyti esminiai reikalavimai, net jeigu apmokestinamieji asmenys nesilaikė tam tikrų formalių sąlygų. Todėl sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens adreso nurodymo tvarka negali būti lemiama teisės į PVM atskaitą sąlyga.

Kalbėdamas apie teleologinį PVM direktyvos 226 straipsnio aiškinimą, teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad rekvizitų, kurie privalo būti nurodyti sąskaitoje faktūroje, tikslas - leisti mokesčių administratoriui atlikti mokėtino mokesčio mokėjimo ir prireikus teisės į PVM atskaitą egzistavimo kontrolę. Šiuo klausimu, sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens adreso, vardo, pavardės (pavadinimo) ir PVM mokėtojo kodo nurodymas leidžia nustatyti atitinkamo ekonominio sandorio ir specifinio ūkio subjekto, įrašiusio sąskaitą faktūrą, ryšį. Sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens nustatymas leidžia mokesčių administratoriui patikrinti, ar atskaitytina PVM suma buvo deklaruota ir sumokėta. Toks nustatymas taip pat leidžia apmokestinamajam asmeniui patikrinti, ar sąskaitą faktūra išrašęs asmuo yra apmokestinamasis asmuo, kuriam taikytinos PVM taisyklės.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad prekių, tiekėjo ar paslaugų teikėjo PVM mokėtojo kodas yra esminė informacija jį (tiekėją) nustatant. Administratorius gali lengvai šį kodą sužinoti ir patikrinti. Be to, įmonės, norėdamos gauti PVM mokėtojo kodą, turi užsiregistruoti ir registruodamosi privalo pateikti vietos registracijos kaip PVM mokėtojo formą kartu su patvirtinamaisiais dokumentais. Iš to, kaip pastebėjo Sąjungos teisminė institucija, matyti, kad sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens adreso kartu su vardu, pavarde (pavadinimu) ir PVM mokėtojo kodu nurodymo tikslas yra jį nustatyti ir leisti mokesčių administratoriui atlikti šio sprendimo minėtą kontrolę.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad atskaitos tvarka siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Vis dėlto, siekiant šios tvarkos tikslo, nėra būtina numatyti pareigą nurodyti vietos, kurioje sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo vykdo savo ekonominę veiklą, adresą. Prekių ar paslaugų gavėjui siekiant pasinaudoti teise į PVM atskaitą nereikalaujama, jog prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo ekonominė veikla būtų vykdoma sąskaitoje faktūroje nurodytu adresu.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendė:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnio a punktą ir 178 straipsnio a punktą kartu su šios direktyvos 226 straipsnio 5 punktu reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias teisė į pirkimo PVM atskaitą priklauso nuo sąskaitoje faktūroje nurodyto adreso, kuriuo ją išrašęs asmuo vykdo savo ekonominę veiklą.

3.5.2017 m. gruodžio 6 d. prejudicinis sprendimas byloje Coty Germany GmbH prieš Parfümerie Akzente GmbH (C-230/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau -ir SESV) 101 straipsnio 1 dalies ir 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims (OL L 102, 2010, p. 1) (toliau - ir Reglamentas 330/2010) 4 straipsnio b ir c punktų išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Vokietijoje įsteigtos prabangių kosmetikos prekių tiekėjos Coty Germany GmbH ir tų prekių įgaliotosios platintojos Parfümerie Akzente GmbH ginčą dėl pastarajai bendrovei nustatyto draudimo pagal Coty Germany ir jos įgaliotųjų platintojų pasirinktinio platinimo sutartį prekiaujant internetu sutartyje nurodytomis prekėmis naudotis neįgaliotųjų trečiųjų įmonių paslaugomis, kai tas naudojimasis matomas.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

SESV 101 straipsnio 1 dalis kaip nesuderinamus su vidaus rinka draudžia visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tačiau Reglamento 330/2010 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad remiantis SESV 101 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į šio reglamento nuostatas, skelbiama, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma vertikaliesiems susitarimams. Ši išimtis taikoma tik tada, kai tokiuose susitarimuose yra vertikaliųjų apribojimų. Vis dėlto Reglamento Nr. 330/2010 4 straipsnyje „Apribojimai, kuriais panaikinamas bendrosios išimties taikymas - pagrindiniai apribojimai" nurodyta, kad 2 straipsnyje nustatyta išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių kontroliuojamais veiksniais siekiama: <...> b) apriboti teritoriją, kurioje pirkėjas, kuris yra susitarimo šalis, gali parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, arba apriboti klientus, kuriems jis gali parduoti minėtąsias prekes ar paslaugas, nepažeidžiant apribojimo, taikomo jo steigimo vietai; c) apriboti pasirinktinio platinimo sistemos narių, vykdančių mažmeninę prekybą, aktyvius arba pasyvius pardavimus galutiniams vartotojams.

Teisingumo Teismas apžvelgiamu atveju vertino, ar su SESV 101 straipsnio 1 dalimi suderinama situacija, kai pagal pasirinktinio platinimo sistemą įgaliotasis platintojas turi teisę siūlyti ir parduoti produktus internetu, tačiau tik su sąlyga, kad įgaliotasis platintojas savo prekybą internetu tvarkys kaip įgaliotos parduotuvės „elektroninę vitriną" ir bus išsaugotas produktų prabangos įvaizdis" ir nenaudos kito komercinio pavadinimo ar nesinaudos trečiosios įmonės, kuri nėra įgaliotoji Coty Prestige platintoja, paslaugomis, kai tas naudojimasis matomas (pvz., neplatins ginčo prekių ženklo prekes per „amazon.de" platformą).

Teisingumo Teismas byloje Piene Fabre Dermo-Cosmėtiąue (C439/09) jau yra sprendęs dėl konkrečios pasirinktinio platinimo sistemos suderinamumo su SESV 101 straipsnio 1 dalimi ir konstatavęs, kad tikslas išsaugoti prestižinį įvaizdį negali būti teisėtas tikslas, kad būtų galima apriboti konkurenciją, todėl negali pateisinti to, kad sutarties sąlygai, kuria siekiama tokio tikslo, nebūtų taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis (46 punktas), tačiau skirtingai nei apžvelgiamu atveju, minėtoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiravosi ne apskritai dėl pasirinktinio platinimo sistemos, o dėl taikant tokią sistemą įgaliotiesiems platintojams nustatytos sutarties specialiosios sąlygos, pagal kurią visiškai draudžiama internete prekiauti sutartyje nurodytomis prekėmis, be to, prekės šioje 3yloje buvo ne prabangos prekės, o kosmetikos ir kūno higienos prekės. Taigi, apžvelgiamas Teisingumo Teismo sprendimas aktualus ir svarbus tuo, kad jame išaiškinama, jog, pirma, pasirinktinio platinimo sistema, skirta prabangos prekėms, sukurta pirmiausia tam, kad būtų išsaugotas šių prekių prabangos įvaizdis, pati savaime nepažeidžia SESV 101 straipsnio 1 dalies, jeigu tenkinamos apžvelgiamame sprendime išdėstytos sąlygos, ir, antra, SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas netaikomas sutarties sąlygai, kuri draudžia 3agal pasirinktinio platinimo sistemą veikiantiems autorizuotiems platintojams prabangos prekes platinti per atpažįstamas trečiųjų asmenų internetines platformas, jeigu ši sutarties sąlyga atitinka apžvelgiamame sprendime išdėstytus reikalavimus. Sprendime taip pat analizuojama, kaip turėtų būti vertinama aptariama pasirinktinio platinimo sistemos sąlyga išimties pagal Reglamento 330/2010 2 straipsnį taikymo prasme.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Pagrindinėje byloje Coty Germany Vokietijoje prekiauja prabangiomis kosmetikos prekėmis. Ji prekiauja tam tikrais šio sektoriaus prekių ženklais per pasirinktinio platinimo tinklą, remdamasi pasirinktinio platinimo sutartimi. Parfumerie Akzente jau daug meti} kaip įgaliotoji platintoja platina Coty Germany prekes stacionariose prekybos vietose ir internetu. Parfumerie Akzente internete prekiauja iš dalies naudodamasi savo internetine parduotuve ir iš dalies platforma „amazon.de". Dėl stacionarios prekybos pasirinktinio platinimo sutartyje nustatyta, kad kiekvieną platintojo pardavimo vietą turi patvirtinti Coty Germany, o tai reiškia, kad kiekviena pardavimo vieta turi atitikti tam tikrus sutartyje nurodytus reikalavimus dėl tų pardavimo vietų aplinkos, interjero ir įrangos. Į šalių sutartis įtrauktame papildomame susitarime dėl prekybos internetu nustatyta, kad „įgaliotajam platintojui draudžiama vadintis kitu pavadinimu arba naudotis trečiosios įmonės, kuriai nebuvo suteiktas įgaliojimas, paslaugomis". Įsigaliojus Reglamentui Nr. 330/2010, Coty Germany pakeitė tinklo pasirinktinio platinimo sutartis įskaitant ir papildomą susitarimą, pastarajame nustatydama, kad „įgaliotasis platintojas turi teisę siūlyti ir parduoti produktus internetu, tačiau tik su sąlyga, kad įgaliotasis platintojas savo prekybą internetu tvarkys kaip įgaliotos parduotuvės „elektroninę vitriną" ir bus išsaugotas produktų prabangos įvaizdis". Be to, pagal papildomą susitarimą aiškiai draudžiama naudoti kitą komercinį pavadinimą ir naudotis trečiosios įmonės, kuri nėra įgaliotoji Coty Prestige platintoja, paslaugomis, kai tas naudojimasis matomas. Parfumerie Akzente atsisakė pasirašyti padarytus pasirinktinio platinimo sutarties pakeitimus. Coty Germany pareiškė ieškinį nacionaliniame pirmosios instancijos teisme, kad šis uždraustų atsakovei pagrindinėje byloje platinti ginčo prekių ženklo prekes per „amazon.de" platformą.

Prejudicinį sprendimą priimti paprašęs teismas savo Mausimais iš esmės siekė išsiaiškinti, pirma, ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistema, kuria visų pirma siekiama apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį, gali būti suderinama su šia nuostata, antra, ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja remiantis draudžiama taikyti tokią sutarties nuostatą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistemoje, kuria visų pirma siekiama apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį, dalyvaujantiems įgaliotiesiems platintojams draudžiama matomai naudotis trečiųjų šalių platformomis ir internete parduoti sutartyje numatytas prekes, taip pat ar nagrinėjamai sutarties sąlygai galima taikyti išimtis ir ar Reglamento Nr. 330/2010 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistemos nariams, kurie rinkoje dirba kaip platintojai, nustatytas draudimas prekiaujant internetu naudotis trečiųjų įmonių paslaugomis, kai tas naudojimasis

matomas, yra klientų apribojimas, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio b punktą, ar pasyvaus pardavimo galutiniams vartotojams ribojimas, kaip tai suprantama pagal to reglamento 4 straipsnio c punktą.

Dėl prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistemos, kuria visų pirma siekiama apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį

Dėl pasirinktinio platinimo sistemą sudarančių susitarimų Teisingumo Teismas priminė ankstesnę savo praktiką ir nurodė, kad tokiais susitarimais neišvengiamai daroma įtaka konkurencijai vidaus rinkoje, tačiau pasirinktinio platinimo tinklo organizavimui netaikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas, jei perpardavėjai pasirenkami remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, vienodai nustatytais visiems potencialiems perpardavėjams ir taikomais nediskriminuojant, jei tokio platinimo tinklo reikia dėl atitinkamos prekės savybių siekiant apsaugoti jos kokybę ir užtikrinti gerą jos naudojimą ir, galiausiai, jei nustatytais kriterijais neviršijama tai, kas būtina. Dėl klausimo, ar pasirinktinis platinimas gali būti reikalingas prabangos prekėms, Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad tokių prekių kokybė priklauso ne tik nuo materialių savybių, bet ir nuo patrauklumo ir prestižo įvaizdžio, suteikiančių joms prabangos įspūdį, kad tas įspūdis yra esminis tokių prekių aspektas, kad jas vartotojai išskirtų iš kitų panašių prekių, ir kad dėl tos priežasties pakenkimas prabangos įspūdžiui gali pakenkti pačiai šių prekių kokybei. Pasirinktinio platinimo sistemai būdingi požymiai ir sąlygos jau savaime gali apsaugoti kokybę ir užtikrinti tinkamą tokių prekių naudojimą. Taigi prabangos prekėms dėl jų savybių ir pobūdžio gali prireikti sukurti pasirinktinio platinimo sistemą, kad būtų apsaugota jų kokybė ir užtikrintas geras naudojimas. Todėl prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistema, kuria visų pirma siekiama apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį, neprieštarauja SESV 101 straipsnio 1 daliai, jeigu laikomasi pirmiau išdėstytų (apžvelgiamo sprendimo 24 punkte) sąlygų.

Dėl draudimo įgaliotiesiems platintojams matomai naudotis trečiųjų šalių platformomis ir internete parduoti sutartyje numatytas prekes

Teisingumo Teismas nurodė, kad, kaip galima teigti remiantis nagrinėjant pirmąjį klausimą atliktais vertinimais, atsižvelgiant į šių prekių pobūdį ir joms būdingas savybes, tikslas apsaugoti jų prabangos įvaizdį pateisina šių prekių pasirinktinio platinimo sistemos organizavimą. Kai taikoma tokia sistema, specialioji sutarties sąlyga, kuria siekiama apsaugoti aptariamų prekių prabangos įvaizdį, neprieštarauja SESV 101 straipsnio 1 daliai, jeigu perpardavėjai atrenkami, atsižvelgiant į objektyvius kokybinius kriterijus, nustatytus vienodai visiems galimiems perpardavėjams ir taikomus nediskriminuojant, ir jeigu nustatytais kriterijais neviršijama tai, kas būtina.

Šiuo atveju neginčytina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutarties nuostata siekiama apsau goti nagrinėjamų prekių prabangos ir prestižo įvaizdį. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši sąlyga yra objektyvi, vienoda ir kad ji taikoma nediskriminuojant visiems įgaliotiesiems platintojams. Todėl reikia patikrinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tiekėjo nustatytas draudimas įgaliotiesiems platintojams matomai naudotis trečiųjų šalių platformomis aptariamas prabangos prekes parduodant internete yra proporcingas atsižvelgiant į siekiamą tikslą, t. y. ar toks draudimas yra tinkamas siekiant apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį ir ar juo neviršijama tai, kas būtina tam tikslui pasiekti.

Įgaliotiesiems platintojams nustatyta pareiga internete parduoti sutartyje numatytas prekes tik naudojantis savo internetinėmis parduotuvėmis ir draudimas naudotis kitu komerciniu pavadinimu bei matomai naudotis trečiosiomis platformomis tiekėjui iš karto užtikrina, jog parduodant šias prekes elektroninėje erdvėje, tos prekės bus siejamos išimtinai su įgaliotaisiais platintojais. Kadangi toks siejimas yra vienas iš taikant tokią sistemą siekiamų tikslų, pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas yra nuoseklus ribojimas, atsižvelgiant į pasirinktinio platinimo sistemai būdingas savybes. Todėl jeigu dėl šių savybių pasirinktinio platinimo sistema tampa tinkama priemone prabangios prekių prabangos įvaizdžiui apsaugoti ir jei taip prisideda prie šių prekių kokybės išsaugojimo, ribojimas, kaip antai kylantis iš pagrindinėje byloje aptariamo draudimo, kurio rezultatas būdingas šioms savybėms, taip pat turi būti laikomas galinčiu apsaugoti tu prekių prabangos įvaizdį ir kokybę. Be to, aptariamas draudimas leidžia prabangos prekių tiekėjui kontroliuoti, kad jo prekės bus parduodamos internetu tokioje aplinkoje, kuri atitiktų kokybės reikalavimus, dėl kurių jis susitarė su įgaliotaisiais platintojais. Jeigu platintojas nesilaiko tiekėjo nustatytų kokybės reikalavimų, pastarasis gali reikšti pretenzijas šiam platintojui, remdamasis tarp šių šalių egzistuojančiu sutartiniu ryšiu, o sutartinio ryšio tarp tiekėjo ir trečiųjų šalių platformų nebuvimas yra kliūtis tiekėjui tolau pagrindu reikalauti, kad naudojantis šiomis platformomis, būtų laikomasi kokybės reikalavimų, kuriuos jis nustatė įgaliotiesiems platintojams. Prabangos prekių darbdaviams internetu per šių prekių pasirinktinio platinimo sistemai ne- priklausančias platformas, kai tiekėjas neturi galimybės kontroliuoti, kokiomis sąlygomis parduodamos jo prekės, kelia pavojų, kad šių prekių pateikimas internete bus sugadintas ir taip bus padaryta žalos jų prabangos įvaizdžiui, taigi - ir pačiai jų esmei. Atsižvelgiant į tai, kad šios platformos yra bet kokių prekių pardavimo kanalas, tai, kad prabangos prekės neparduodamos per tokias platformas ir kad jų pardavimas internetu vyksta tik įgaliotųjų platintojų internetinėse parduotuvėse, prisideda prie prabangos įvaizdžio, kuris susidaro vartotojams, taigi, ir prie vienos iš pagrindinių vartotojų geidžiamų šių prekių savybių išsaugojimo. Todėl prabangos prekių tiekėjo nustatytas draudimas įgaliotiesiems platintojams matomai naudotis trečiųjų šalių platformomis šias prekes parduodant internetu yra tinkama priemonė siekiant apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį.

Dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamu draudimu viršijama tai, kas būtina užsibrėžtam tikslui pasiekti, pažymėta, kad, pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga nenustato griežto draudimo įgaliotiesiems platintojams internetu parduoti sutartyje numatytas prekes. Remiantis šia sąlyga, sutartyje numatytas prekes draudžiama internetu parduoti tik per trečiųjų šalių platformas, kurių dalyvavimas vartotojams matomas. Todėl įgaliotiesiems platintojams leidžiama internetu parduoti sutartyje numatytas prekes tiek per savo interneto svetaines, nes jie turi įgaliotos parduotuvės elektroninę vitriną ir taip išsaugoma prekių prabangos savybė, tiek per neįgaliotųjų trečiųjų šalių platformas, kai jų dalyvavimas vartotojui yra nematomas. Paminėta, kad nepaisant didėjančios trečiųjų šalių platformų svarbos parduodant platintojų prekes, pats svarbiausias platinimo kanalas platinant internetu vis dėlto yra platintojams priklausančios internetinės parduotuvės, kurias turi daugiau kaip 90 % apklaustų platintojų. Taigi nustatytas draudimas neviršija to, kas būtina šių prekių prabangos įvaizdžiui apsaugoti. Atsižvelgiant į tiekėjo ir trečiųjų šalių platformų sutartinių santykių nebuvimą, kurie jam leistų reikalauti, kad naudojantis šiomis platformomis būtų laikomasi įgaliotiesiems platintojams nustatytų kokybės reikalavimų, tiems platintojams suteiktas leidimas naudotis tokiomis platformomis, jeigu jos atitinka iš anksto nustatytus kokybės reikalavimus, negali būti laikomas tokiu pat veiksmingu, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas. Daryta išvada, kad toks draudimas yra teisėtas, atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 dalį, tačiau tai patikrinti privalo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Dėl Reglamente Nr. 330/2010 nustatytos išimties taikymo

Klausimas, ar pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį pagrindinėje byloje nagrinėjamai sąlygai galima taikyti išimtį pagal Reglamentą Nr. 330/2010, galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs

teismas turėtų nuspręsti, kad ta sąlyga riboja konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Remiantis nutartimi teikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą darytina išvada, kad to reglamento

1. straipsnyje nustatytos rinkos dalies ribos neviršijamos. Todėl šiai sąlygai būtų galima taikyti to reglamento 2 straipsnyje nustatytą išimtį.

Vis dėlto Reglamentu Nr. 330/2010 draudžiama bendrąją išimtį taikyti tam tikriems ribojimams, kurie gali kelti sunkių antikonkurencinių pasekmių, nepaisant atitinkamų įmonių užimamos rinkos dalies. Kalbama apie to reglamento 4 straipsnyje numatytus pagrindinius apribojimus. Todėl Reglamento Nr. 330/2010 2 straipsnyje numatyta bendroji išimtis negali būti taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamam draudimui, jei jis yra vienas iš minėtų pagrindinių apribojimų.

Dėl klientų bei pasyvaus pardavimo galutiniams vartotojams ribojimo

Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 330/2010 4 straipsnio b ir c punktus, pagal kuriuos šio reglamento 2 straipsnyje numatyta išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kuriais siekiama arba apriboti teritoriją, kurioje pirkėjas, kuris yra susitarimo šalis, gali parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, arba apriboti pasirinktinio platinimo sistemos narių, vykdančių mažmeninę prekybą, aktyvius arba pasyvius pardavimus galutiniams vartotojams, reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama sutarties sąlyga apriboja klientus, kuriems įgaliotieji platintojai gali parduoti aptariamas prabangos prekes, arba ar ta sąlyga ribojami įgaliotųjų platintojų pasyvūs pardavimai galutiniams vartotojams. Šioje byloje nagrinėta sąlyga nedraudžia naudotis internetu parduodant sutartyje numatytas prekes. Remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga, matyti, kad neatrodo, jog būtų įmanoma iš visų pirkėjų internetu išskirti trečiųjų šalių platformų klientus. Galiausiai taip pat daryta išvada, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą pasirinktinio platinimo sutartį, tam tikromis sąlygomis įgaliotiesiems platintojams leidžiama reklamuotis internete trečiųjų šalių platformose ir naudoti internetines paieškos sistemas taip, kad klientai, naudodamiesi tokiomis paieškos sistemomis, paprastai galėtų rasti įgaliotųjų platintojų pasiūlymus internete. Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu pagrindinėje byloje aptariamas draudimas riboja konkretų pardavimo internetu būdą, toks draudimas nėra nei platintojų klientų apribojimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento 330/2010

1.straipsnio b punktą, nei įgaliotųjų platintojų pasyvaus pardavimo galutiniams klientams ribojimas, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 4 straipsnio c punktą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė:

1. SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistema, kurią taikant visų pirma siekiama apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį, neprieštarauja šiai nuostatai, jeigu perpardavėjai atrenkami atsižvelgiant į objektyvius kokybinius kriterijus, nustatytus vienodai visiems galimiems perpardavėjams ir taikomus nediskriminuojant, ir jeigu nustatytais kriterijais neviršijama tai, kas būtina.

2. SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama taikyti pagrindinėje byloje nagrinėjamos sąlygos, pagal kurią prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistemos, taikomos visų pirma siekiant apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį, įgaliotiesiems platintojams uždrausta matomai naudotis trečiųjų šalių platformomis sutartyje numatytas prekes parduodant internetu, nes šia sąlyga siekiama apsaugoti prekių prabangos įvaizdį, ji nustatyta vienodai, taikoma nediskriminuojant ir yra proporcinga siekiamam tikslui, o tai, ar taip yra, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3. 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarti dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų suderintų veiksmų rūšims 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis prabangos prekių pasirinktinio platinimo sistemos nariams, kurie rinkoje dirba kaip platintojai, nustatytas draudimas prekiaujant internete naudotis trečiųjų įmonių paslaugomis, kai tas naudojimasis matomas, nėra nei klientų apribojimas, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio b punktą, nei pas vaus pardavimo galutiniams vartotojams ribojimas, kaip tai suprantama pagal to regimento 4 straipsnio c punktą.

3.6.2017 m. gruodžio 20 d. prejudicinis sprendimas byloje Florea Gousa (C-442/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų še mos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau - ir Direktyva, Direktyva 2004/38/EB) 7 ir 14 straipsnių ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamen ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau - Reglamentas Nr. 883/2004) 4 straipsnio išaiškinimo.

Prejudicinio sprendimo aktualumas ir svarba

Pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą Sąjungos pilietis išlaiko dirbančio asmens statusą - taigi ir teisę gyventi Sąjungos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius - jeigu „yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo daugiau kaip vien [us] metus ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure [atitinkamoje užimtumo tarnyboje]". Pagrindinė byloje keliamos abejonės, ar remiantis įprasta pasakymo „po to, kai išdirbo [samdomu darbuotoju]" reikšme, tai apima savarankiškai dirbančio asmens atvejį. Įdomu p; stebėti, kad Airijos vyriausybės bei į bylą įstojusių Čekijos, Prancūzijos ir Jungtini Karalystės vyriausybių nuomone, ši direktyvos nuostata susijusi tik su pagal darbo šutai dirbančiais asmenimis.

Direktyvos 2004/38 pirmos keturios konstatuojamosios dalys atskleidžia, kad visų pirma siekiama supaprastinti ir sustiprinti naudojimąsi pagrindine ir individualia Sąjungos piliečių teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijose. Generalini advokato M. Wathelet teigimu, kadangi direktyva siekiama palengvinti naudojimą teise gyventi šalyje, valstybės narės manė, jog būtina pasirūpinti, kad būtų apibrėžta 5 šia laisve susijusi finansinė našta. Tad šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje m rodyta, kad savo teise gyventi šalyje besinaudojantys asmenys neturėtų tapti nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai per pradinį gyvenimo joje laikotarpį.

Kita vertus, Direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „būtina sisteminti ir persvarstyti esamus Bendrijos instrumentus, atskirai skirtus darbuotojams [pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims], savarankiškai dirbantiems asmenims ir studentams bei kitiems nedirbantiems asmenims, kad būtų supaprastinta ir sustiprinta visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisė". Šis Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslas neabejotinai yra svarbus vertinant galimą pagal darbo sutartį dirbančio asmens situacijos ir savarankiškai dirbančio asmens situacijos atribojimą.

Teisingumo Teismas apžvelgiamame sprendime nurodė, kad ES pilietis, kuris po daugiau nei vienerių metų nustojo dirbti savarankiškai kitoje valstybėje narėje dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, išlaiko savarankiškai dirbančio asmens statusą ir, atitinkamai, teisę gyventi priimančioj oje valstybėje narėje.

Toks Teisingumo Teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės pilietis išlaiko darbuotojo arba savarankiškai dirbančio asmens statusą, kai nutraukta jo darbo sutartis (jos galiojimo laikas pasibaigęs) arba veikla ir jis laikinai nedirba dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, taip pat, kai po ne mažiau negu vienerių metų darbo jis nutraukė darbo sutartį arba veiklą dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių ir nustatyta tvarka įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbis.

Neoficiali prejudicinio sprendimo apžvalga

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas susijęs su savarankiškai dirbančio asmens statuso nustatymu. Rumunijos pilietis F. Gusa 2007 m. spalio mėn. atvyko į Airiją. Pirmaisiais F. Gusa gyvenimo šioje valstybėje narėje metais jį išlaikė taip pat joje gyvenantys jo pilnamečiai vaikai. Nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. jis savarankiškai dirbo tinkuotoju ir šiuo pagrindu šioje valstybėje narėje mokėjo mokesčius, socialinio draudimo įmokas ir kitus nuo pajamų mokėtinus mokesčius. 2012 m. spalio mėn. jis nutraukė šią veiklą, nes prasidėjus ekonomikos nuosmukiui nebebuvo darbo ir užsiregistravo Airijos kompetentingose institucijose kaip darbo ieškantis asmuo. Jis nebegavo jokių pajamų, nes jo vaikai išvyko iš Airijos ir neberėmė jo finansiškai. 2012 m. lapkričio mėn. jis pateikė prašymą skirti nedarbo išmoką pagal 2005 m. aktą. Šis prašymas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad F. Gusa neįrodė, jog tą dieną dar turėjo teisę gyventi Airijoje. Nutraukęs savo, kaip savarankiškai dirbančio tinkuotojo, veiklą F. Gusa nebeatitiko šios teisės suteikimo sąlygų, numatytų 2006 m. nutarimo 6 straipsnio 2 dalyje, kuria į Airijos teisę perkeliamas Direktyvos 2004/38 7 straipsnis. Dėl šio sprendimo F. Gusa pateikė administracinį skundą, o kai skundas buvo atmestas, pareiškė ieškinį Aukštajam teismui. Jame tvirtino, kad nors nutraukė veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo, išsaugojo savarankiškai dirbančio asmens statusą ir teisę gyventi Airijoje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnį. Sprendimu Aukštasis teismas atmetė ieškinį. Dėl šio sprendimo F.Gusa pateikė apeliacinį skundą Aukščiausiajam Teismui.

Visų pirma šis teismas pažymėjo, kad F. Gusa neteigia turintis pakankamai išteklių, kad galėtų pragyventi, ir visavertį sveikatos draudimą, todėl netvirtina turintis teisę gyventi Airijoje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą. Jis taip pat neteigia, kad 2012 m. lapkričio mėn. įgijo teisę nuolat gyventi šioje valstybėje narėje. Vis dėlto šiam teismui pirmiausia kilo klausimas, ar F. Gusa laikytinas išlaikiusiu savarankiškai dirbančio asmens statusą pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b punktą arba kitą Sąjungos teisės nuostatą, nors ir nutraukė veiklą kaip savarankiškai dirbantis tinkuotojas, ir ar dėl to jis vis dar turi teisę gyventi Airijoje pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punktą. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausė, ar minėtas 7 straipsnio 3 dalies b punktas apima tik asmenis, tapusius bedarbiais ne savo noru po to, kai išdirbo pagal darbo sutartį daugiau kaip vienerius metus, ar ši nuostata taikoma ir asmenims, esantiems panašioje situacijoje po to, kai tą laikotarpį dirbo savarankiškai. Tuo atveju, jei F. Gusa būtų laikomas praradusiu savarankiškai dirbančio asmens statusą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar jam vis tiek turi būti suteikta teisė gyventi Airijoje pagal kitą Sąjungos teisės nuostatą, nors jis neturi nei pakankamai išteklių, nei visaverčio sveikatos draudimo. Galiausiai, jei į pastarąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, šis teismas klausė, ar atsisakymas skirti F. Gusa 2005 m. akte numatytą nedarbo išmoką, motyvuojant tuo, kad jis neįrodė turintis teisę gyventi šalyje, pažeidžia Sąjungos teisę, konkrečiai Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį, nes ši išmoka yra „speciali neįmokinė išmoka pinigais", kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnį.

Dėl nutraukusio veiklą savarankiškai dirbusio asmens teisės išsaugoti savarankiškai dirbančio asmens statusą Direktyvos 2004/38 prasme

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu iš esmės siekė išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės pilietis, kuris maždaug ketverius metus teisėtai gyveno ir kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdė veiklą kitoje valstybėje narėje, bet nutraukė šią veiklą dėl darbo nebuvimo, kurį lėmė nuo jo nepriklausančios priežastys, ir užsiregistravo kaip darbo ieškantis asmuo tos valstybės narės kompetentingoje užimtumo tarnyboje, išsaugo savarankiškai dirbančio asmens statusą pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punktą.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą teisę gyventi priimančioj oje valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius turi visi Sąjungos piliečiai, jei jie yra pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys toje valstybėje narėje. Šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo, keturiais atvejais vis dėlto išlaiko pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens statusą, o vienas iš tokių atvejų, nurodytas minėto 7 straipsnio 3 dalies b punkte, yra situacija, kai atitinkamas Sąjungos pilietis „yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo daugiau kaip vienus metus, ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamoje užimtumo tarnyboje".

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kaip numatyta jos 1 straipsnyje, šioje direktyvoje nustatytos, be kita ko, naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise sąlygos. Šiuo tikslu šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje atskiriama, be kita ko, ekonomiškai aktyvių piliečių ir ekonomiškai neaktyvių piliečių bei studentų padėtis. Tačiau šioje nuostatoje, Įdek tai susiję su minėta pirmąja piliečių kategorija, nedaroma skirtumo tarp tų, kurie priimančioj oje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, ir tų, kurie joje dirba savarankiškai. Taigi, pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą teisė gyventi šalyje suteikiama visiems Sąjungos piliečiams, kurie yra „pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys". Tuo pačiu aspektu šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje minimi Sąjungos piliečiai, kurie, nors ir nebėra „pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys", taikant pirma minėtą nuostatą išlaiko „pagal darbo sutartį ar savarankiškai dir- bančio asmens" statusą. Kadangi, remiantis 7 straipsnio 3 dalies b punkto tekstu, negalima daryti išvados, kad šis punktas apima tik asmenų, nutraukusių darbą pagal darbo sutartį, o ne asmenų, nutraukusių veiklą kaip savarankiškai dirbantys asmenys, situaciją, atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 bendrą struktūrą ir į minėtos nuostatos pirmą sakinį bei šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalies a punktą, minėtas b punktas turi būti suprantamas kaip taikomas šioms abiem asmenų kategorijoms.

Kaip ir pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, kuris gali prarasti darbą ne savo noru, be kita ko, dėl atleidimo iš darbo, taip ir savarankiškai dirbantis asmuo gali būti priverstas nutraukti veiklą. Šis asmuo gali tapti pažeidžiamas, taigi jo situacija gali būti panaši į atleisto pagal darbo sutartį dirbančio asmens situaciją. Tokiomis aplinkybėmis būtų ne- pateisinama nesuteikti tokiam asmeniui tos pačios apsaugos, kokia naudojasi veiklą nutraukęs pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, kiek tai susiję su teisės gyventi šalyje išlaikymu. Toks skirtingas požiūris nepateisinamas ir dėl to, kad asmuo, daugiau kaip vienerius metus vykdęs veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo priimančiojoje valstybėje narėje ir prisidėjęs prie šios valstybės narės socialinės ir mokesčių sistemos mokėdamas mokesčius ir kitas rinkliavas nuo savo pajamų, vertinamas taip pat kaip asmuo, pirmą kartą ieškantis darbo toje valstybėje narėje, niekada joje nevykdęs ekonominės veiklos ir niekada nemokėjęs mokesčių ir įmokų į šią sistemą.

Remdamasis tokiais argumentais Teisingumo Teismas darė išvadą, kad asmuo, kuris daugiau kaip vienerius metus vykdė veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo ir ją nutraukė dėl darbo nebuvimo, kurį lėmė nuo jo nepriklausančios priežastys, gali naudotis pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą suteikiama apsauga kaip ir asmuo,

ne savo noru praradęs darbą pagal darbo sutartį po to, kai išdirbo tokį patį laikotarpį. Kaip numatyta šioje nuostatoje, veiklos nutraukimas turi būti tinkamai konstatuotas.

Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į atsakymą į pirmąjį klausimą, nusprendė, kad į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus atsakyti nereikia.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendė:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 7 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės pilietis, kuris maždaug ketverius metus teisėtai gyveno ir kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdė veiklą kitoje valstybėje narėje, bet nutraukė šią veiklą dėl tinkamai konstatuoto darbo nebuvimo, kurį lėmė nuo jo nepriklausančios priežastys, ir užsiregistravo kaip darbo ieškantis asmuo tos valstybės narės kompetentingoje užimtumo tarnyboje, išsaugo savarankiškai dirbančio asmens statusą pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punktą.

1 Šiais klausimais, pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/ 77

2 Žr. Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimo byloje KLE, C-5/14, 45 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką

3 Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 4 d. sprendimo byloje Deutsche See- Bestattungs-Genossenschaf, C-3s9/02, 25 ir 29 p.

4Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo byloje SeaFighter, C- 505/ 10, 17 p.; 2007 m. kovo 1 d. sprendimo byloje Ian De Nul, C-391/05, 37 p.

2. Pvz., žr. Teisingumo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. sprendimo sujungtose bylose Ecotmde, C-95/O7 ir C-96/07, 63 P.

6 Pvz., žr. Teisingumo Teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo byloje EMS, C- 284/11, 70 ir 71 p.